2020-06-17 Nr. AB-12227-3-61-3-02181-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-604-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02181-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. birželio 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui trūko vietos kamerose (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą). Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, iš jo sklido nemalonus kvapas. Kamerose buvo drėgna, pelėsis (pareiškėjui kilo kvėpavimo sutrikimų), šalta. Naktį lojantis šuo kėlė triukšmą, trukdė užmigti. Pareiškėjas negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, nes į kameras netiekiamas šiltas vanduo, o dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, 15 minučių. Duše įrengtas ventiliatorius pučia šaltą orą (galėjo susirgti plaučių uždegimu), dėl prastai veikiančios vandens nutekėjimo sistemos duše pareiškėjas jautė baimę susirgti odos grybeline infekcija. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, į juos išvedama tik valandai, nebuvo galimybės išeiti į gryną orą praėjus lietui. Pareigūnai ignoruodavo suimtųjų prašymus ar klausimus. Pareiškėjas teigė dėl tokių laikymo sąlygų patyręs negrįžtamus neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjui tekusį kameros plotą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Atsakovas tvirtino, kad kamerose (jų sanitariniuose mazguose) yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, dušuose įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistiesiems užtikrinama teisė pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, jis neįrodė būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo Ž. B. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 440 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2016 m. lapkričio 13 d. (144 dienas), jam buvo taikomas suimtojo teisinis statusas. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto (kameroje, kurios plotas 7,15 kv. m, buvo laikomi dviese). Iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tekęs kameros plotas nepažeidė iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatų aiškinimo kilusios 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribos. Konstatuota, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 22 paras, pareiškėjo galimybes judėti papildomai apsunkino ir bendros erdvės pojūtį mažino kameroje esantys baldai.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl sanitarinio mazgo įrengimo pagrįstumo, atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, nuteistieji per stebėjimo akutes (langelius) stebimi siekiant užkirsti kelią drausmės pažeidimams, priežiūros specialistai kameros duris atidaro tik įsitikinę, kad tai padaryti yra saugu ir nebus pažeistas asmens privatumas. Teismas, apžvelgęs Eksploatavimo taisyklių, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) ir Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pripažino, jog nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo visiškai atitvertas nuo bendro kameros ploto, darytina išvada, kad visu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista.

8. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams (kamerose buvo drėgna, pelėsis, šalta), pastebėjo, jog pareiškėjas neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus. Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismui pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimų aktuose ir fizikinių veiksnių tyrimų protokoluose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys nesusiję su vertinamu laikotarpiu. Kamera Nr. 108 tikrinta 2016 m. balandžio 22 d. (t. y. iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K), tačiau joje nenustatyti Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, susijusių su oro temperatūra ir drėgme, švara, sienų būkle, pažeidimai. 2016 m. birželio 13 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 108 oro temperatūra ir bendra dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo kreipimusis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams arba į Lukiškių TI-K administraciją dėl netvarkingų, nešvarių gyvenamųjų kamerų ar netvarkingų įrenginių. Skunde nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo nusiskundimai pripažinti nepagrįstais.

9. Teismas, ištyręs pareiškėjo galimybes palaikyti higieną, pažymėjo, jog teisės aktai nenumato pareigos Lukiškių TI-K užtikrinti karšto vandens tiekimą į gyvenamąsias patalpas, t. y. kameras. Pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Teismas atmetė ir pareiškėjo pretenzijas dėl sąlygų dušo patalpose, kadangi pareiškėjas šiuo neatitikimus siejo ne su realiai padaryta žala, o su grėsme savo sveikatai (jis tik bijojo užsikrėsti plaučių uždegimu, kitomis infekcinėmis odos ligomis).

10. Teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus dėl netinkamų, nepakankamų sąlygų pasivaikščioti gryname ore, akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Aplinkybės, kad pareiškėjas dėl prastų oro sąlygų atsisakydavo pasinaudoti 1 valandos trukmės pasivaikščiojimu gryname ore, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, nes minėtos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos neįpareigoja Lukiškių TI-K, atsižvelgiant į oro sąlygas, keisti pasivaikščiojimų suteikimo tvarką ir trukmę. Pareiškėjas nesikreipė raštu į Lukiškių TI-K dėl galimų jo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu pripažinti nepagrįstais. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl pasivaikščiojimų kiemelių ploto, kadangi teisės aktai nenustato su tuo susijusių reikalavimų.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar negalavimų, todėl jo teiginiai dėl psichikos sutrikdymo atmestini. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir kt., vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 440 Eur.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo Ž. B. skundą.

13. Atsakovas apžvelgia teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo nuomone, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl laikytina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. lapkričio 14 d., atlyginimo priteisimo.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tam tikrą laikotarpį – ir minimali gyvenamojo ploto norma, tačiau byloje nėra pakankamų įrodymų, patvirtinančių sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitikimą higienos normų reikalavimams, pareiškėjo pretenzijos dėl naudojimosi dušu bei pasivaikščiojimo gryname ore trukmės yra nepagrįstos. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiu atsakovo nesutikimu su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

17. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 22 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (jam teko 3,53 kv. m vietoj 3,6 kv. m ploto), o 144 paras – privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

18. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (22 paras nežymiai pažeista minimali gyvenamojo ploto norma, 144 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad dalį laiko pareiškėjas kameroje buvo vienas), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 1 440 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 500 Eur.

19. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui Ž. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 500 Eur (penkių šimtų eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė