2013-04-16 Nr. BB-589-1-57-1-02087-2009-2 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-177/2013

Teisminio proceso Nr. 1-57-1-02087-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.28.4;

2.1.7.4;

2.4.2;

2.6.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (V. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2, 7 punktus, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo M. P. ir per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 650 Lt (5 MGL) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš V. J. priteista M. P. 600 Lt, D. P. – 200 Lt žalai atlyginti, Valstybinės ligonių kasai – 855,74 Lt gydymo išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fesosiuko pranešimą,

n u s t a t ė :

V. J. nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiajam, t. y. 2009 m. spalio 15 d., apie 15.45 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išreikalauti iš nepilnamečio M. P., gimusio 1992 m. liepos 4 d., pavogtą iš P. O. žoliapjovę, privažiavo automobiliu „Opel Frontera“ prie keliu dviračiu važiavusio M. P., per automobilio langą sugriebė jam už rankos, privertė jį įsėsti į automobilį ir nuvežė į mišką šalia (duomenys neskelbtini) kaimo, kur išlipusiam iš automobilio M. P. spyrė į pilvą, rankomis sudavė į galvą, reikalaudamas sugrąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, po to vežė jį (duomenys neskelbtini) kaimo link ir, pusiaukelėje išlaipinęs iš automobilio bagažinės M. P., vėl jį mušė ir apieškojęs paėmė iš jo mobiliojo ryšio telefonus „Nokia 7070 D“ ir „Siemens C55“ su „Tele 2 pildyk“ SIM kortelėmis, kurių vieną – „Siemens C55“ – vėliau grąžino M. P.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o civilinius ieškinius atmesti.

Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties nurodymo apsvarstyti, ar tinkamai nurodytas baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už tuos nusikalstamus veiksmus, t. y. ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 ir 5 punktų reikalavimus.

Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teisme buvo gautas prokuratūros prašymas pakeisti kaltinimą, kuriame niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad jis kaltinamas ne reikalavimu prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, o reikalavimu sugrąžinti žoliapjovę. Pasak kasatoriaus, iš naujo nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė ir kito Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymo atsakyti į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio prieštaringumo. Dėl to šios instancijos teismas pakartojo pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje ir konstatuojamojoje dalyse nurodė, kad V. J. nuteistas už savavališką ne savo, o kito asmens teisės vykdymą. Kasatoriaus manymu, veikos kvalifikavimui pagal šį baudžiamąjį įstatymą turi reikšmės savavališkai vykdytos teisės turinys, tuo tarpu jis asmeniškai prieš M. P. nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, nepadarė.

Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, apkaltinamąjį nuosprendį grindė išskirtinai tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Teismai nukentėjusiojo parodymų netyrė ir nevertino visų bylos įrodymų kontekste, neatsižvelgė į tai, kad jie nesutampa su specialisto išvada, jo paaiškinimais teisme bei liudytojų P. O., V. P., A. G., M. B. (M. B.) ir kt. parodymais. Tokiomis aplinkybėmis priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo padaryti esminiai BPK 1 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies pažeidimai. Kasatorius taip pat pažymi, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje konkrečiai nenurodyta, kokius teisės aktus, įstatymų nustatytą tvarką jis pažeidė, ir mano, kad byloje nepakanka įrodymų savavaldžiavimo faktui konstatuoti.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Anot prokuroro, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, nukentėjusiojo parodymus pirmosios instancijos teismas vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismas ištyrė nukentėjusiojo, liudytojų D. P., V. P., A. G., P. O. parodymus, specialisto paaiškinimus teisme, rašytinius bylos dokumentus ir jų pagrindu pripažino V. J. padariusį jam inkriminuotą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nutartyje išsamiai ir motyvuotai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus, kuriuos kasatorius ginčijo savo apeliaciniame skunde, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK pažeidimų nepadarė. Tai, kad teismai kitaip vertino įrodymus, negu to norėjo nuteistasis, nelaikytina BPK 20 straipsnio pažeidimu, nes pagal šio straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas tik teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, o proceso dalyviai gali reikšti nuomonę dėl jų leistinumo ar pakankamumo, tačiau teismui jų nuomonė nėra privaloma.

Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutarties nurodymus ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Apeliacinio proceso metu prokuroras, laikydamasis BPK 254 ir 256 straipsnio nuostatų, pateikė rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir patikslino, kad V. J., panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tikrą teisę, reikalaudamas M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę, t. y. savavaldžiavo. Keičiant kaltinimą, nuteistojo V. J. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta, nes jis buvo iš anksto informuotas teismo apie galimą kaltinimo pakeitimą, jam buvo suteikta galimybė pasiruošti gynybai, inkriminuojamų veiksmų apimtis nepadidėjo, veikos kvalifikacija liko ta pati. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro pakeistą kaltinimą priėmė ir nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas, jas pagrįsdamas byloje esančiais įrodymais.

Prokuroras pažymi, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog V. J., reikalaudamas M. P. sugrąžinti iš P. O. pavogtą žoliapjovę, naudojo prieš jį fizinį smurtą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Be to, prieš nukentėjusįjį buvo naudojama psichinė prievarta, t. y. atimta galimybė priešintis, nes jis buvo prievarta įsodintas į V. J. automobilį ir nuvežtas į nuošalią vietą – mišką, buvo kiekybinė konflikto dalyvių persvara, nes kartu su nuteistuoju dalyvavo ir P. O., taip pat buvo pasikėsinta į nukentėjusiojo turtines teises ir interesus – atimti mobiliojo ryšio telefonai, kurie vėliau grąžinti. Taigi teismai, objektyviai vertindami nuteistojo padarytus veiksmus ir kilusius padarinius, pagrįstai konstatavo, kad buvo padaryta žala nukentėjusiojo teisėms. Prokuroro manymu, šioje byloje nustatyti visi BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl V. J. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Kasatorius teigia nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, nepadaręs, nurodo, kad teismo išvados dėl jo kaltės grįstos tik nukentėjusiojo parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, neįvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, be to, surašant apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, dar kartą patikrino byloje surinktus įrodymus ir, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas nustatant veikos faktines aplinkybes, konstatavo, kad V. J., panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, reikalavo M. P. grąžinti pavogtą P. O. žoliapjovę, t. y. savavaldžiavo. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais nukentėjusiojo M. P. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojai D. P., V. P., A. G., specialisto išvada ir jo paaiškinimai teisme. Nuteistojo V. J., liudytojų P. O., A. M. B. ir M. B. (M. B.) parodymus teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad jie nenuoseklūs, prieštarauja ne tik pirmiau nurodytų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymams, kitiems bylos duomenims, bet ir tarpusavyje.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atliko visapusišką įrodymų tyrimą ir jų pagrindu nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus, kuo vadovaudamasis padarė išvadas dėl V. J. kaltumo padarius BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. Teismas konstatavo, kad V. J., naudodamas psichinį ir fizinį smurtą prieš M. P., atimdamas iš jo du mobiliuosius telefonus kaip užstatą, siekė, kad šis grąžintų P. O. pavogtą žoliapjovę, t. y. savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens (P. O.) tikrą teisę.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. Pažymėtina, kad psichinis ar fizinis smurtas visuotinai pripažįstamas neteisėtu, todėl nekelia abejonių, kad V. J. pasirinktas smurtinis agresyvus veikimo būdas pažeidė teisių įgyvendinimo tvarkos reikalavimus.

Reikėtų pažymėti ir tai, kad pagal pirmiau formuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria vadovavosi ir apeliacinės instancijos teismas, nustačius, jog savavaldžiavimas padarytas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, nebuvo būtina nustatinėti didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams požymio. 2012 m. lapkričio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė nutartį Nr. 2K-P-183/2012, kurioje suformuluotas reikalavimas, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, vien tik psichinės ar fizinės prievartos konstatavimo nepakanka ir kad visais atvejais turi būti konstatuota ir didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad V. J. panaudojo psichinę ir fizinę prievartą prieš nepilnametį nukentėjusįjį M. P.. Nukentėjusysis jėga buvo įsodintas į automobilį, vežamas į mišką, kur buvo mušamas, vėliau vežamas bagažinėje, vėl išlaipinamas ir mušamas. Sužalotas M. P. į namus grįžo išsigandęs, apsiverkęs, dėl galvos skausmų kreipėsi į medikus, buvo gydomas Santariškių vaikų ligoninėje, jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasatoriaus panaudotos prievartos pobūdį ir ja sukeltų padarinių turinį, sprendžia, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų veiksmų patyrė didelės žalos. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad V. J. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

Dėl apeliacinio proceso

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. reikalavimų ir nepašalino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas ne tik ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą nustatant esminę veikos faktinę aplinkybę (pakeitė kaltinimą, nurodydamas, kad V. J. reikalavo nukentėjusįjį ne prisipažinti įvykdžius žoliapjovės vagystę, o ją grąžinti), bet ir pašalino iš nuosprendžio prieštaringą teiginį dėl teisės į skolos grąžinimą vykdymo. Taigi šios instancijos teismas BPK 386 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Ištaisęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis BPK 337 straipsnio 7 dalimi, nutartyje nurodė išsamius motyvus, kodėl dalis šio teismo išvadų neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat aiškiai nurodė, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis su padarytais pakeitimas paliekamas galioti.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, šis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Olegas Fedosiukas