3898a4ae-a735-4f11-b04d-e99673be9de4 · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-696-468/2016Teisminio proceso Nr. 1-61-1-35481-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.26.2.1.; 2.4.7. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U TA R T I S 2016 m. gruodžio 23 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės, Artūro Šumsko,sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Ivetai Vaivadienei,gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,nuteistajam V.

T.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 25 MGL (941,50 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 str. 2 d., į bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikino sulaikymo laikas (1 diena), prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir laikytina, jog V.

T. paskirta 23 MGL (866,18 eurų) dydžio bauda.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,             n u s t a t ė: V. T. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 24 d., apie 14.45 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, vieÅ¡oje vietoje, prie namo (duomenys neskelbtini), matant paÅ¡aliniams asmenims, sėdėdamas taksi automobilyje „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sudavė kumščiais taksi vairuotojui V. Å .

į veidÄ , galvÄ , deÅ¡inę rankÄ , tokiais savo veiksmais padarydamas V. Å . nežymų sveikatos sutrikdymÄ , pasireiÅ¡kusį poodinėmis kraujosruvomis deÅ¡inėje momeninėje srityje, virÅ¡ugalvyje, kairiojo smilkinio srityje, kaktos deÅ¡inėje, kairio skruosto srityje, odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje, deÅ¡iniame dilbyje, deÅ¡inės plaÅ¡takos I-ame pirÅ¡te, odos nubrozdinimus su poodine kraujosruva kaktos deÅ¡inėje, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, tokiu bÅ«du įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarkÄ .

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nuosprendį ir baudžiamÄ jÄ bylÄ V. T. nutraukti dėl baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančios aplinkybės - ­bÅ«tinosios ginties arba atleisti V. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ ir baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias atleidimÄ nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , nenagrinėjo bÅ«tinosios ginties aspekto, nepaÅ¡alino visų liudytojų parodymų prieÅ¡taravimų, nepagrįstai nenustatė V.

T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir netinkamai iÅ¡sprendė civilinio ieÅ¡kinio baudžiamajame procese klausimÄ . Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl duomenų, patvirtinančių bÅ«tinosios ginties situacijos galimybę. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusysis V. Å . negalėjo tiksliai paaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių tarp jo ir nuteistojo įvyko konfliktas (vienur nurodė, kad nuteistasis jį neva užpuolė, nes nenorėjo sumokėti, kitur nurodo, kad pastarasis asmuo buvo neva nepatenkintas tuo, kad jis lenkas), 2016-05-02 teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad policijos pats net nekvietė ir civilinį ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo pateikė tik todėl, kad V.

T. kreipėsi su pareiÅ¡kimu dėl žalos atlyginimo; 2016-05-02 teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, kad sudavė smÅ«gius V. T. į galvÄ (trenkė du kartus V. T. į veidÄ ); specialisto iÅ¡vadoje nurodyta, kad V. T. padaryta poodinė kraujosruva kairėje užausinėje srityje, odos nubrozdinimas kairės ausies kauÅ¡elyje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose su kraujosruva deÅ¡inės akies obuolio junginyje, virÅ¡utinės lÅ«pos pasaitelio įtrÅ«kimas, odos nubrozdinimai kaklo priekinio pavirÅ¡iaus deÅ¡inėje pusėje, deÅ¡inėje alkÅ«nėje, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje plaÅ¡takoje, nugaroje, poodinės kraujosruvos abipus krÅ«tinės lÄ stoje, odos nubrozdinimas krÅ«tinės lÄ stos priekinio pavirÅ¡iaus kairėje pusėje, nuo trauminių poveikių kietu buku daiktu, galimai tiriamojo nurodytu laiku (2015-06-24).

Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu; iÅ¡ Vilniaus apskrities VPK areÅ¡tinės gauti duomenys, kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje net nevertino, taip pat patvirtina, kad tuoj po sulaikymo V. T. buvo sužalotas daugybinėmis kraujosruvomis ir subraižymais ant veido, ausų, rankų, nugaros ir pilvo, o iÅ¡ pateiktos nuotraukos matyti, kad V. T. veidas yra itin stipriai iÅ¡tinęs; specialisto iÅ¡vada ir kiti raÅ¡ytiniai įrodymai suponuoja ne puolimÄ , o gynybÄ (ypač sužalojimai ant nugaros, pilvo), taip pat įrodo daugybinius smÅ«gius į veido sritį, o ne tik du smÅ«gius, kaip teigia nukentėjusysis;

V. T. ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00609-15 dėl V. Š. veiksmų buvo pripažintas nukentėjusiuoju; 2016-05-30 teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. L. parodė, kad nukentėjusysis V. T. laikė, neleisdamas išeiti; 2016-05-30 teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. G. parodė, kad: nukentėjusysis „laikė V. T. už kaklo“, „atbėgo apsauginis ir laikė V. T. už kojų“, „vyko grumtynės, jie ten grūmėsi“, nukentėjusysis V. Š. „laiko keleivį už kaklo, o tas mosuojasi, ginasi nuo V.

Å ., mosavo bilekuo, bandydamas griÅ«ti“, „V. T. sudavė raktais 2-3 kartus, kadangi gynėsi, mosavo kur papuolė, nes nematė V. Å .“, „V. T. sakė, kad atsiskaitys su V. Å ., sakė kÄ Äia darote“, „V. T. buvo kraujuotas“, „kalbėjo apie nesumokėjimÄ â€œ; 2016-05-30 teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. G. parodė, kad: „V. T. guli, o V. Å . laiko, kad V. T. nepaspruktų“, „nematė, kad V. T. suduotų V. Å .“, bet „V. Å . smÅ«giavo V.

T. į galvÄ , nematė, kad V. T. norėtų smÅ«giuoti“; 2016-06-27 teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. J. parodė, kad „kai atėjo, matė tik kad V. Å . ir V. T. vienas kitÄ stumdė“; 2016-08-25 teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. T. parodė, kad „atsimena, kad pajuto skausmÄ durims atsidarius ir buvo prispaustas, ir kartas nuo karto gaudavo smÅ«gius. Nematė kas galėjo smÅ«giuoti, kai paleido, buvo du žmonės“; nuteistasis V. T. pripažįsta sudavęs V. Å ., o Å¡is pripažįsta sudavęs V.

T.. Tuo tarpu tai, kad V. T. sudavė ir kiti asmenys, byloje liko nepaneigta aplinkybe, grindžiama ne tik V. T. sužalojimų pobÅ«džiu, bet ir liudytojų parodymais. Net tai, kad V. T. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog galėjo trenkti pirmas, nepaneigia to, kad jis galėjo gintis, kadangi liudytojų parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis V. Å . suvaržė V. T. judėjimo laisvę, laikydamas jį ir neleisdamas jam iÅ¡eiti, kas neabejotinai sudaro bÅ«tinosios ginties situacijÄ . Anot apelianto, Å¡ių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, ignoravo bÅ«tinosios ginties aspektÄ , nors byloje yra neginčytinų duomenų, taip pat ir liudytojų parodymų, apie V.

T. patirtus sužalojimus, nukentėjusiojo smurtinius veiksmus pastarojo asmens atžvilgiu. Å iuo atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėdamas bylÄ pagal kaltinimo apimtį, nevertina V. Å . veiksmų V. T. nustatyto nežymaus sveikatos sutrikdymo atžvilgiu, tačiau toks vertinimas prieÅ¡tarauja teismų praktikai. Apelianto teigimu, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė bÅ«tinosios ginties situacijos, gali bÅ«ti traktuojama kaip baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimÄ ir vertinimÄ , pažeidimas, sutrukdęs bylÄ iÅ¡nagrinėti teisingai.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, visiÅ¡kai neatsižvelgdamas į gynybos iÅ¡dėstytus esminius argumentus, dėl jų nuosprendyje nepasisakė, paneigė baigiamosios kalbos, kaip itin svarbios kaltinamojo gynybos priemonės, esmę, tuo pažeisdamas rungimosi principÄ . Apeliantas teigia ir tai, kad nebuvo paÅ¡alinti prieÅ¡taravimai tarp nukentėjusiojo V. Å ., nuteistojo V. T. ir liudytojo A. G. parodymų, nes Å¡is liudytojas parodė, kad jis matė priekinėje taksi sėdynėje gulintį žmogų - keleivį, kurį laikė taksistas, kad Å¡is nepaspruktų nesusimokėjęs už paslaugas < ... >; tiesiogiai pats nematė, ar keleivis sudavė taksi vairuotojui, taip pat nematė, jog keleivis kÄ nors bÅ«tų turėjęs rankose.

IÅ¡ taksisto pusės matė kažkokį judesį ranka, kažkÄ panaÅ¡aus į smÅ«gį (galimai į galvÄ ), kuomet keleivis prieÅ¡inosi, mėgindamas pasprukti. < ... > Jis matė, kaip taksi vairuotojas viena ranka laikė keleivį prispaudęs prie sėdynės, o kita ranka jį mušė. Mušė ne nuolat, o tik tuomet, kai keleivis bandė pasiprieÅ¡inti.Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos vertinimu dėl pagrindo atleisti nuteistÄ jį V. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ nebuvimo ir tuo pačiu V.

T. nevisiÅ¡ko ir nenuoÅ¡irdaus prisipažinimo padarius jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ , teigia, kad nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos davė iÅ¡samius parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes, o vien tai, kad kitas aplinkybes jis prisiminė ir apie jas parodė tik bylÄ nagrinėjant teisiamajame posėdyje, negali bÅ«ti traktuojama kaip nepilnas prisipažinimas ir nesigailėjimas, juolab, kad V. T. pagrįstai nurodė, jog teisme, tiesiogiai iÅ¡klausęs parodymus, prisiminė daugiau detalių, suprato tikrÄ jÄ Ä¯vykių sekÄ , ir jis visiÅ¡kai pripažįsta jam pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ , sutinka su visomis inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis.

Nusikaltimo dienÄ buvo stipriai neblaivus, elgėsi neadekvačiai, dėl alkoholio jam viskas atrodė kitaip, t.y. atrodė, kad jis yra muÅ¡amas. Be to, nuteistasis V. T. negalėjo neigti, kad jo atžvilgiu įvykio metu buvo pavartotas fizinis smurtas, kadangi tai yra byloje nustatyta faktinė aplinkybė. Pirmosios instancijas teismas negalėjo V. T. versti paneigti akivaizdaus fakto, todėl taip pat negalėjo tuo remdamasis konstatuoti, kad jis buvo nenuoÅ¡irdus, t. y. prisipažino nevisiÅ¡kai, juolab, kad versijÄ , jog V.

T. buvo bÅ«tinosios ginties situacijoje (kadangi faktiÅ¡kai buvo sumuÅ¡tas) kėlė Å¡io asmens gynėjas. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 str. 2 d. 2 p. esančios sÄ lygos nebuvimÄ netinkamai motyvavo ir tuo, kad V. T. siekė, jog V. Å . bÅ«tų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d., kadangi kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teises ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas ir teismÄ . Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas minėtomis aplinkybėmis, pagrįsdamas Å¡io asmens nenuoÅ¡irdumÄ , negalėjo remtis, juo labiau, kad V.

T. įvykio metu buvo sužalotas daugybiniais trauminiais poveikiais, kÄ jis pagrįstai paaiÅ¡kino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimÄ kreiptis į teisėsaugos institucijas V. T. priėmė pasikonsultavęs su gynėju. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti netinkami motyvai, jog kaltinamasis nukentėjusiojo neatsiprašė, < ... > ir tik davęs parodymus, kurių metu prisipažino kaltu, teismo posėdyje kreipėsi į nukentėjusįjį su atsipraÅ¡ymu.

Ä®statymai nereglamentuoja momento, kada kaltinamasis turi atsipraÅ¡yti nukentėjusiojo, o tai, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo, yra byloje nustatyta faktinė aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti nebent Å¡io atsipraÅ¡ymo nenuoÅ¡irdumÄ , tačiau jokių duomenų apie tai, kad V. T., atsipraÅ¡ydamas nukentėjusiojo, buvo nenuoÅ¡irdus, byloje nėra. Juo labiau, kad nuteistasis motyvavo, kodėl jis atsipraÅ¡o, atsipraÅ¡ymÄ iÅ¡reiÅ¡kė mandagia forma, vieÅ¡ai ir nuoÅ¡irdžiai, kÄ pagrindžia ir savanoriÅ¡kas sutikimas atlyginti nukentėjusiajam patirtÄ Å¾alÄ .Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su tuo, kad nėra pagrindo V.

T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi arba padėjo iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis. V. T. nesinaudojo savo procesine teise tylėti, kas leido operatyviau iÅ¡aiÅ¡kinti visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, o bylos nagrinėjimo teisme metu savo parodymus itin detaliai papildė ir įvykdė kitas sÄ lygas, bÅ«tinas Å¡iai aplinkybei pripažinti. Apelianto vertinimu, V.

T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai nepripažinta ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Kaip nurodyta prieÅ¡ tai, liudytojų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis laikė nuteistÄ jį, t. y. buvo suvaržęs jo judėjimo laisvę, be to, specialisto iÅ¡vada patvirtina, kad prieÅ¡ pastarÄ jį asmenį nukentėjusysis ir/ar kiti asmenys naudojo gana intensyvų fizinį smurtÄ . Be to, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, susijusius su bÅ«tinosios ginties situacija, pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti ir BK 59 str. 1 d. 9 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės egzistavimÄ , t.y., kad veika padaryta peržengiant bÅ«tinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už bÅ«tinosios ginties ribų peržengimÄ .

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių neteisingas įvertinimas (neįvertinimas) lėmė tai, jog buvo pažeistos baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio bausmės skyrimo pagrindus, nuostatos, kadangi teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T., atsižvelgė ir į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ . Be to, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl V. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, negalėjo, remdamasis vien smulkių administracinių teisės pažeidimų faktu, konstatuoti, kad neva V.

T. ir ateityje nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas, kadangi jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra itin nežymÅ«s. Pagal teismų praktikÄ vien tai, kad nusikaltimo padarymo metu asmuo turėjo galiojančias administracines nuobaudas, nėra pagrindas iÅ¡vadai, kad ir ateityje jis nesilaikys įstatymų reikalavimų ir darys naujas nusikalstamas veikas, juolab, kad V. T. nėra teistas. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir administracinės atsakomybės taikymo pakankamumo aspekto.

Taip pat sprendžiant klausimÄ dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nepagrįstai atsižvelgta į tai, kad teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. T. kaltinamas pagal BK 260 str. 1 d., kadangi aplinkybės, susijusios su naujais baudžiamaisiais persekiojimais, asmenybės kontekste gali bÅ«ti vertinamos tik skiriant bausmę (BK 54 str. 2 d. 5 p.), bet ne sprendžiant klausimÄ dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad Å¡iuo atveju padarytas nesunkus nusikaltimas, jis padarytas pirmÄ kartÄ .

Taip pat neatsižvelgė į tai, kad V. T. yra iÅ¡silavinęs, vedęs, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas ir psichikos sutrikimų neturi, sutiko atlyginti nukentėjusiajam patirtÄ neturtinę žalÄ , jo atsiprašė, įvykio metu pats buvo sumuÅ¡tas. Apibendrindamas apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino visų bÅ«tinųjų V. T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lygų egzistavimo.Apeliacinio skundo dalyje dėl civilinio ieÅ¡kinio teigiama, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog nukentėjusiojo praÅ¡omas priteisti žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis, neadekvatus, o galiausiai ir nepagrįstas bei manytina esant tikslinga nustatyti 340 eurų sumÄ neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad esminė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis reikalauja žalos atlyginimo, yra ta, kad nuteistasis dėl nukentėjusiojo veiksmų kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kas rodo tam tikrÄ nukentėjusiojo „principingumÄ â€œ reikalauti iÅ¡ nuteistojo pinigų, realiai nepatyrus jokios žalos, kÄ patvirtina ir paties nukentėjusiojo pozicija. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo iÅ¡vadai, jog nukentėjusysis patyrė esminius sukrėtimus, didelius dvasinius iÅ¡gyvenimas, nėra.

Nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų ar paaiÅ¡kinimų, kuriais bÅ«tų galima pagrįsti jo patirtÄ neturtinę žalÄ , o kilęs konfliktas niekaip nepaveikė jo psichologinės ar socialinės bÅ«klės. Apelianto tvirtinimu, vien tai, kad civilinis ieÅ¡kinys yra nepagrįstas, jis turi bÅ«ti atmestas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, remdamasis prieÅ¡ tai iÅ¡dėstyta neturtinės žalos faktÄ absoliučiai paneigiančia argumentacija, priteisė nukentėjusiajam neturtinės žalos kompensacijÄ .

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė – atmesti.Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ , tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai V. T. pripažino kaltu padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 284 str. 1 d. Dėl bÅ«tinosios ginties ir kitų V. T. veikos kvalifikavimo, bei vertinimo aspektų Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neįvertino bÅ«tinosios ginties situacijos.

Vertinant šį apeliacinio skundo teiginį, pažymima, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BaudžiamÄ jį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal teismų praktikÄ sprendžiant, ar asmens veiksmai gali bÅ«ti laikomi padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, itin didelę reikÅ¡mę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos iÅ¡vados dėl teisės į bÅ«tinÄ jÄ gintį padarymas.

Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenurodė, jog nuteistojo V. T. veiksmai nebuvo gynybinio pobÅ«džio, tačiau konstatavo, kad bÅ«tent V. T. užsipuolė nukentėjusįjį, sudavė jam daugybinius smÅ«gius, buvo apsvaigęs, elgėsi aiÅ¡kiai neadekvačiai ir be jokios dingsties griebėsi smurto. TokiÄ iÅ¡vadÄ teismas padarė, įvertinęs paties nuteistojo V. T. teisme duotus parodymus, nukentėjusiojo V. Å ., liudytojų J. L., V. G., A.

G., A.J., A. S. ir P. Å . parodymus, specialisto iÅ¡vadÄ , apžiÅ«ros protokole užfiksuotus duomenis. Kaip matyti iÅ¡ paties nuteistojo V. T. teisme duotų parodymų, jis nurodė, jog iÅ¡ pradžių tarp jo ir taksi vairuotojo (nukentėjusiojo V. Å .) kilo žodinis konfliktas dėl neatsiskaitymo už taksi paslaugas, po ko buvo „pereita prie fizinių veiksmų“, pripažino, kad pirmas sudavė smÅ«gį nukentėjusiajam, aiÅ¡kino, kad „nelogiÅ¡ka, jog tai taksistas bÅ«tų užpuolęs keleivį“ (b.l. 37 1 t.).

IÅ¡ nukentėjusiojo V. Å . parodymų taip pat matyti, kad pirmas daugybinius smÅ«gius į galvÄ jam sudavė V. T., po ko gindamasis jis (V. Å .) sudavė du smÅ«gius V. T. į veidÄ . Kadangi nukentėjusysis V. Å . buvo prisisegęs saugos diržu, negalėjo laisvai judėti ir gintis. Apsiginti nuo V. T. jam padėjo iÅ¡ paÅ¡alies atbėgęs vyriÅ¡kis, kuris paėmė V. T. už rankos, o vėliau kartu su kitu vyriÅ¡kiu prispaudė V. T. tarp sėdynių. PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje surinktų objektyvių įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis V.

T., vartodamas prieÅ¡ nukentėjusįjį fizinę prievartÄ , pirmas suduodamas jam smÅ«gius, veikė ne noru gintis, o agresyviais interesais, dėl ko pripažinti buvus bÅ«tinosios ginties situacijÄ nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Å ios teismo iÅ¡vados nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojami 2016-06-30 specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 2115/15(01) (b.l. 57-58 1 t.) V. T. konstatuoti daugybiniai kÅ«no sužalojimai, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o taip pat ir Vilniaus apskrities VPK areÅ¡tinės pateikti duomenys apie V.

T. sveikatos bÅ«klę 2015-06-25 (b.l. 2 2 t.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Å¡iuo atveju sprendžiant V. T. kaltės klausimÄ esminę reikÅ¡mę turi ne V. T. padaryti kÅ«no sužalojimai, bet byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog pirmas daugybinius smÅ«gius į galvÄ nukentėjusiajam V. Å . kaip taksi vairuotojo pareigas vykdžiusiam asmeniui sudavė bÅ«tent V. T. ir tai padarė dėl menkavertės dingsties, tai yra dėl to, kad pastarasis atsisakė vežti V. T. Å¡iam neturint pinigų sumokėti už paslaugas.

Be to, byloje nustatyta, kad visÄ laikÄ nuteistasis V. T. elgėsi agresyviai (tai teisme pripažino ir jis pats), muistėsi ir stengėsi iÅ¡sisukti nuo jį tvardžiusių asmenų. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstÄ atmeta apeliacinio skundo teiginį, kad net tai, jog V. T. teisiamojo posėdžio metu pripažino galėjęs trenkti pirmas, nepaneigia to, jog jis galėjo gintis, kadangi liudytojų parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis V. Å . suvaržė V. T. judėjimo laisvę, laikydamas jį ir neleisdamas jam iÅ¡eiti, kas neabejotinai sudaro bÅ«tinosios ginties situacijÄ .

Apeliantas nepagrįstai savaip interpretuoja faktines bylos aplinkybes, atsietai vertina liudytojų J. L., V. G., A. G., A.J. bei nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo V. Å . parodymų atitinkamas dalis, nors asmens kaltės klausimas sprendžiamas įrodymus vertinant viseto aspektu, kas teisingai padaryta skundžiamame nuosprendyje. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tiek nuteistojo V. T. teisme duotus parodymus, tiek nukentėjusiojo V. Å ., tiek minėtų liudytojų J.

L., V. G., A. G., A.J. bei liudytojais apklaustų policijos pareigÅ«nų A. S. ir P. Å . parodymus, juos sugretino tarpusavyje ir padarė teisingas iÅ¡vadas dėl V. T. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikaltimÄ . Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju V. T. prieÅ¡ingus teisei veiksmus pripažinti kaip atliktus dėl bÅ«tinosios ginties nebuvo ir nėra jokio pagrindo.Apeliaciniame skunde neteisingai tvirtinama, kad nukentėjusysis V. Å . teisme negalėjo tiksliai paaiÅ¡kinti, dėl kokių priežasčių tarp jo ir V.

T. įvyko konfliktas. BÅ«tent, kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo V. Å . teisme duotų parodymų, jis aiÅ¡kiai nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, kad V. T. be pinigų jis atsisakė vežti toliau ir liepė iÅ¡lipti. Tik po to nurodė, jog V. T. buvo nepatenkintas, kad jis (V. Å .) yra lenkas (b.l. 142 1 t.). Be to, kaip matyti iÅ¡ nukentėjusiojo parodymų, jis jautėsi apsvaigęs, matė prie automobilio priėjusius praeivius, taip pat matė, kaip viena moteris iÅ¡kvietė policijÄ . Taigi, nors apeliantas nurodo, kad pats nukentėjusysis policijos nekvietė, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad toks jo elgesys buvo sÄ lygotas siekio iÅ¡vengti atsakomybės. Apeliantas nepagrįstai kelia klausimÄ dėl prieÅ¡taravimų tarp nukentėjusiojo V.

Å ., nuteistojo V. T. ir liudytojo V. G. skundžiamame nuosprendyje nepaÅ¡alinimo, kadangi Å¡ių asmenų parodymai nėra prieÅ¡taringi. BÅ«tent, tiek V. T., tiek nukentėjusysis V. Å . pripažino vartoję fizinį smurtÄ prieÅ¡ vienas kitÄ , o liudytojas A. G. taip pat nurodė, jog V. T. prieÅ¡inosi V. Å . muistydamasis, norėdamas iÅ¡trÅ«kti, taksistas (V. Å .) smÅ«giavo, kai V. T. prieÅ¡inosi bandydamas pasprukti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pats nuteistasis V. T. viso proceso metu nedavė jokių parodymų apie tai, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, prieÅ¡ingai, kaip minėta aukščiau, pripažino pirmas sudavęs smÅ«gius nukentėjusiajam, versijÄ dėl bÅ«tinosios ginties situacijos apeliaciniame skunde kelia tik nuteistojo gynėjas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su bÅ«tinosios ginties situacijos interpretavimu, yra tik gynėjo pasirinkta gynybinė versija, kurios nepagrindžia jokie objektyvÅ«s įrodymai, iÅ¡ jų ir paties nuteistojo V. T. teisme duoti parodymai. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, neaptardamas bÅ«tinosios ginties situacijos, o taip pat ir neatsižvelgdamas į gynybos iÅ¡dėstytus argumentus dėl Å¡ios aplinkybės baigiamojoje kalboje, paneigė baigiamosios kalbos, kaip itin svarbios kaltinamojo gynybos priemonės, esmę ir tuo pačiu pažeidė rungimosi principÄ bei įrodymų vertinimo taisykles.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų taip, kaip naudingiau nuteistajam, nereiÅ¡kia, kad buvo pažeistos įrodymo vertinimo taisyklės, o tuo pačiu ir tam tikri bendrieji baudžiamojo proceso principai. Dėl BK 40 straipsnio taikymo BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , jeigu yra Å¡io straipsnio 2 dalyje numatytos sÄ lygos:

1) asmuo pirmÄ kartÄ padarė nusikalstamÄ veikÄ , 2) visiÅ¡kai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamÄ veikÄ , 3) bent iÅ¡ dalies atlygino ar paÅ¡alino padarytÄ Å¾alÄ arba įsipareigojo jÄ atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiÅ¡kai atlygins ar paÅ¡alins padarytÄ Å¾alÄ , laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo bÅ«tų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , turi bÅ«ti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų visų sÄ lygų visuma.Apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti V.

T. BK 40 straipsnio nuostatų ir neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ , teigiant, kad nepagrįstai nepripažintas nuteistojo V. T. prisipažinimas ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis. Vertinant šį apeliacinio skundo teiginį, pažymėtina, kad BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sÄ lyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiÅ¡kai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamÄ veikÄ . Toks visiÅ¡kas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besÄ lygiÅ¡kai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis.

Skundžiamame nuosprendyje detaliai pasisakyta ir teisingai įvertinta tai, kad V. T. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme po kaltinamojo akto paskelbimo savo kaltės nepripažino, prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios apklausos metu nedavė iÅ¡samių parodymų apie jam žinomas įvykio aplinkybes (b.l. 52 1 t.). Tik po nukentėjusiojo ir visų liudytojų apklausų teisme V. T. savo pozicijÄ pakeitė ir nurodė pripažįstantis kaltę ir sutinkantis su visomis inkriminuotomis faktinėmis aplinkybėmis, aiÅ¡kindamas, kad po minėtų asmenų duotų parodymų jis prisiminė daugiau detalių, anksčiau negalėjo „normaliai visko prisiminti“, suprato tikrÄ jÄ Ä¯vykių sekÄ .

Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, toks pozicijos keitimas neatspindi tikrojo asmens požiÅ«rio į padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , savo kaltę, o yra susijęs su veiksniais, nulėmusiais kaltės pripažinimÄ . Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis V. T. besÄ lygiÅ¡kai pripažino teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, juolab, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojų parodymų, turinys jam buvo žinomas dar ikiteisminio tyrimo metu, minėti asmenys teisme nenurodė jokių naujų aplinkybių.

PrieÅ¡ingai, kaip teisingai nurodyta skundžiame nuosprendyje, teisme dalis apklaustų asmenų patį įvykį atsiminė ne taip gerai nei netrukus po jo, ir prašė vadovautis jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kaltės pripažinimas nėra tapatus gailėjimuisi padarius nusikalstamÄ veikÄ . Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. T. gailestis yra sÄ lygotas siekio suÅ¡velninti savo teisinę padėtį, ir kad nukentėjusiojo atsipraÅ¡ymÄ lėmė atitinkami veiksniai, susiję su galimybe teismui priimti sprendimÄ atleisti nuteistÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ .

Teisėjų kolegija atsižvelgia į nuteistojo V. T. 2016-08-25 teismo posėdžio metu iÅ¡sakytus teiginius, kad jis labai gailisi, visiÅ¡kai pripažįsta savo kaltę, taip pat tiesiogiai iÅ¡reikÅ¡tÄ nukentėjusiojo atsipraÅ¡ymÄ teismo salėje (b.l. 8-9 2 t.) ir sprendžia, kad tai yra tik deklaruojamas nuoÅ¡irdus atsipraÅ¡ymas ir gailėjimasis. Gailėjimasis pasireiÅ¡kia ne vien apgailestavimu, neigiamu padarytos veikos vertinimu, nukentėjusiojo atsipraÅ¡ymu, pastangomis atlyginti padarytÄ Å¾alÄ , bet ir padėjimu teisėsaugos institucijoms aiÅ¡kinantis nusikalstamÄ veikÄ , bendradarbiavimu teismui vykdant teisingumÄ .

Nagrinėjamu atveju nuteistasis tokių galimybių neiÅ¡naudojo, neparodė pastangų padėti teisėsaugos institucijoms aiÅ¡kinantis nusikalstamÄ veikÄ , teisme po kaltinamojo akto perskaitymo savo kaltę vis dar neigė. Apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai dėl vėlesnio gailėjimosi momento, kitų palankių nuteistajam aplinkybių nurodymas nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados dėl V. T. nuoÅ¡irdaus gailėjimosi nebuvimo. Apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BK 40 str. 2 d. 2 p. esančios sÄ lygos nebuvimÄ motyvavo ir tuo, kad V.

T. siekė, jog V. Å . bÅ«tų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad toks teismo motyvas nuosprendyje yra nurodomas, sprendžiant klausimÄ dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) egzistavimo, akcentuojant, kad V. T. savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu neigė, nukentėjusiojo neatsiprašė, siekė, jog V. Å . bÅ«tų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 str. 1 d.

Bylos medžiaga patvirtina, kad V. T. dėl jam padarytų sužalojimų pareiÅ¡kimu kreipėsi į policijos įstaigÄ dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. Å . atžvilgiu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Å¡eÅ¡tojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos 2015-07-15 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimÄ (b.l. 60-62 1 t.). Apskundus šį ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nės nutarimÄ prokurorui, Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros Penktojo skyriaus prokuroro 2015-08-25 nutarimu V.

T. atstovo advokato N.Plėdžio skundas atmestas (b.l. 63-64 1 t.). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad vyko atskiras procesas dėl V. T. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad V. T. ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00609-15 dėl V. Å . veiksmų buvo pripažintas nukentėjusiuoju, kadangi ikiteisminį tyrimÄ buvo atsisakyta pradėti. PrieÅ¡ingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kaltinimo apimtį, pagrįstai nevertino V.

Å . veiksmų dėl V. T. padarytų sužalojimų, kadangi tai yra atskiro proceso tyrimo dalykas, dėl kurio ir buvo pasisakyta paminėtuose atitinkamų ikiteisminio tyrimo subjektų procesiniuose sprendimuose.BK 40 str. 2 d. 3 p. nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiÅ¡kai ar bent iÅ¡ dalies atlyginti ir paÅ¡alinti žalÄ , jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti jÄ atlyginti, o Å¡io straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad turi bÅ«ti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiÅ¡kai atlygins ar paÅ¡alins padarytÄ Å¾alÄ .

Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamÄ jÄ bylÄ priėmimo turi bÅ«ti iÅ¡spręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir bÅ«do ateityje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pateikė patvirtinimÄ (2016-12-13 mokėjimo nurodymÄ ), kad nuteistasis V. T. savanoriÅ¡kai atlygino nukentėjusiajam 340 Eur dydžio neturtinę žalÄ .

Å i aplinkybė patvirtina teigiamÄ V. T. požiÅ«rį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytÄ Å¾alÄ , tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad mokėjimas bankiniu pavedimu atliktas apeliacinės instancijos teismo posėdžio dienÄ (iki bylos nagrinėjimo), kas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad tokia nuteistojo V. T. pozicija yra susijusi su nuteistojo gynėjo skunde nurodytu praÅ¡ymu atleisti nuteistÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ ir atitinkamai įstatyme numatytų visų bÅ«tinų sÄ lygų įvykdymu galimomis priemonėmis paskutiniu momentu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lyga, numatyta BK 40 str. 2 d. 3 p., yra įvykdyta, tačiau nėra pakankama V. T. taikyti BK 40 str. nuostatas.Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir kita bÅ«tina BK 40 str. numatyta sÄ lyga - pagrindas manyti, jog V. T. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija, sutikdama su Å¡ia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, atkreipia dėmesį į tai, kad nors nuteistasis V.

T. anksčiau nėra teistas, tačiau baustas administracine tvarka už pažeidimus, kuriais kėsintasi į tÄ patį objektÄ â€“ vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , Å¡ie pažeidimai padaryti apsvaigus nuo alkoholio. Be to, iÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. T. kaltinamas pagal BK 260 str. 1 d. (2 veikos). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėta aplinkybė vertinama tik kaip charakterizuojanti nuteistojo asmenybę, tačiau yra reikÅ¡minga kitų nuteistojo polinkį ignoruoti visuomenėje priimtas taisykles pagrindžiančių aplinkybių kontekste.

Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nuteistasis V. T. anksčiau nėra teistas, negali bÅ«ti laikoma absoliučia kategoriÅ¡kai iÅ¡vadai, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Aukščiau paminėtų aplinkybių visuma paneigia nusikalstamos veikos atsitiktinį pobÅ«dį. Tai, kad nuteistasis yra iÅ¡silavinęs, vedęs, dirbantis, turintis nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas ir psichikos sutrikimų neturi, atlygino nukentėjusiajam patirtÄ neturtinę žalÄ , jo atsiprašė, nėra pakankamos aplinkybės pripažinti esant nei Å¡iÄ , nei kitas bÅ«tinÄ sias V.

T. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ sÄ lygas.Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant BK 40 str. numatytų sÄ lygų visumÄ . Pažymima, kad net ir esant visoms BK 40 str. nurodytoms sÄ lygoms, teismas neprivalo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sÄ lygų nustatymu. Apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiÅ¡kino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai iÅ¡sprendė galimybės atleisti V.

T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimÄ klausimÄ , taigi nėra pagrindo panaikinti skundžiamÄ nuosprendį ir nutraukti bylÄ . Dėl paskirtos bausmės Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T., atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. BÅ«tent, atsižvelgė į tai, kad V. T., veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, padarė vienÄ nesunkų tyčinį nusikaltimÄ , įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas, baustas administracine tvarka, turintis vidurinį iÅ¡silavinimÄ , nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ , dirbantis, VÅ¡Ä® Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VÅ¡Ä® Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitÄ neįraÅ¡ytas), taip pat atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ ir vienÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turi bÅ«ti laikoma tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi. Pažymima, kad tam, jog pripažinti Å¡iÄ aplinkybę atsakomybę lengvinančia, yra bÅ«tinos Å¡ios abi sÄ lygos. Aukščiau Å¡ioje nutartyje iÅ¡dėstyti teismo motyvai dėl abiejų Å¡ių sÄ lygų - nuteistojo prisipažinimo ir nuoÅ¡irdaus gailėjimosi – nagrinėjamu atveju nebuvimo, teisėjų kolegija jų neatkartoja ir daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad V.

T. prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). PrieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Pastebėtina, kad BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę sudaro alternatyvÅ«s nukentėjusiojo asmens elgesio pasireiÅ¡kimai – elgesys gali bÅ«ti provokuojantis arba rizikingas.

Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad nei provokuojančio, nei rizikingo nukentėjusiojo elgesio požymių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog žodinis konfliktas tarp nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo V. Å . prasidėjo dėl to, kad pastarasis asmuo kaip taksi vairuotojas atsisakė V. T. vežti neturint pinigų, po ko sekė nuteistojo V. T. smÅ«gių sudavimas nukentėjusiajam į galvÄ . Toks nukentėjusiojo atsisakymas teikti paslaugÄ V.

T. kaip taksi keleiviui, kai ir iki to nebuvo paisoma praÅ¡ymų nevartoti alkoholinių gėrimų (alaus) automobilio salone, bei paliepimas iÅ¡lipti iÅ¡ taksi automobilio negali bÅ«ti vertinamas nei provokuojančiu, nei rizikingu elgesiu.Pripažinus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi bÅ«tinosios ginties situacija, nėra pagrindo pripažinti V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad veika padaryta peržengiant bÅ«tinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už bÅ«tinosios ginties ribų peržengimÄ (BK 59 str. 1 d. 9 p.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. T. teisingai atsižvelgė į Å¡io asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , kitas aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes ir padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad bausmės tikslai bus pasiekti V. T. skiriant Å¡velniausiÄ Ä¯statymo sankcijoje numatytos bausmės rūšį – baudÄ . Paskirtoji bausmė atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ , padarinius, nesumenkina nukentėjusiojo interesų ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytÄ BK 41 str. 2 d.

Dėl civilinio ieÅ¡kinio Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su priteisto civilinio ieÅ¡kinio nukentėjusiajam V. Å . neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kilusi situacija nukentėjusiajam V. Å . sukėlė neigiamas pasekmes, skausmÄ , jis buvo sužalotas darbo metu, patyrė daugybinius trauminius poveikius. Nustatydamas neturinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų apie patirtus esminius sukrėtimus, didelius dvasinius iÅ¡gyvenimus, o ir apklausiamas negalėjo paaiÅ¡kinti, kuo pasireiÅ¡kė jo reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, emocinė depresija, kÄ buvo nurodęs pateiktame civiliniame ieÅ¡kinyje.

Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas visas civilinio ieÅ¡kinio dydžiui nustatyti reikÅ¡mingas aplinkybes įvertino teisingai. Nėra pagrindo netikėti, kad dėl V. T. smurtinių veiksmų suduodant daugybinius smÅ«gius į galvÄ nukentėjusysis patyrė fizinį skausmÄ , kaip matyti iÅ¡ jo paties teisme duotų parodymų, nuo smÅ«gių jautėsi apsvaigęs, po to dar tam tikrÄ laiko tarpÄ jautė galvos skausmÄ . Tokiu atveju civilinis ieÅ¡kinys laikytinas pagrįstu, o jo dydis, atsižvelgus į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiojo parodymus, tokio pobÅ«džio bylose suformuotÄ teismų praktikÄ , skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai sumažintas iki 340 Eur (nukentėjusysis prašė priteisti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti).

Å i suma neturtinei žalai atlyginti yra teisinga, pagal byloje nustatytas aplinkybes atitinka nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyrÄ .Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., n u t a r ė: nuteistojo V. T. gynėjo advokato Nerijaus Plėdžio apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkė                                                        Daiva Kazlauskienė Teisėjai                                                                                  Ainora Kornelija Macevičienė                                                                                                ArtÅ«ras Å umskas