A-438-2620-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438– 2620/2012

Teisminio proceso Nr. 3– 61– 3– 01880– 2011– 4

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjai M. R.,

pareiškėjų atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovo atstovams Irenai Zaliauskienei,

tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P. (V. P.), V. Č., E. O. (E. O.), V. P. (V. P.), M. P., M. O., D. T., Z. M., Č. P. (Č. P.), J. K., A. N.,

trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui advokatui Henrikui Bersekerskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų M. R. ir A. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. R. ir A. U. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, S. K., T. K., J. T., L. K., P. S. (P. S.), V. S. (V. S.), M. K., B. K., J. S., V. V. S., F. S., V. B., K. L. K., D. R., A. N., J. K., Č. P. (Č. P.), M. P., F. U., V. U., S. D., H. U., M. P. (M. P.), S. P. (S. P.), L. O., T. S., R. B., M. B., A. Ž. (A. Ž.), Z. S., J. Ž., R. Ž., I. Ž., T. M., J. T., E. M. (E. M.), K. M., Marijona D. M., I. M., B. P., M. P., A. P. (A. P.), V. P. (V. P.), V. Č., V. V., L. S., V. G., V. V., T. S., M. D., A. P., E. O. (E. O.), S. O. (S. O.), R. O., J. P., S. D., T. P. (T. P.), S. U. (S. U.), E. Č., I. U., J. T., S. N. (S. N.), K. K., A. N., D. T., V. P. (V. P.), G. V., I. U., V. V.– V., K. S., M. S., A. R., V. M. (V. M.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos M. R. ir A. U. 2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. patikslintais skundais prašė įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Skyrius) per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, grąžinant natūra 2106 kv. m. žemės, kurios planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30– 765.

Paaiškino, kad pareiškėjos yra D. T., T. T. sūnaus, dukros. Pagal archyvo pažymėjimą Nr. T– 412– T Vilniaus miesto savivaldybės 1939– 1940 metų archyvinio fondo Vilniaus žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše įrašytas T. T., turėjęs 5 ha žemės Novosiolkų kaime. S. T., pareiškėjų motina, dar 1991m. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1995 m. gruodžio 29 d. ir 1996 m. sausio 25 d., išreiškė pageidavimą žemę gauti natūra. Kadangi dalis T. T. nuosavybėje buvusios žemės yra laisva, neužstatyta, jai nėra išreikštas aiškus visuomenės poreikis, pareiškėjų manymu, nėra jokių kliūčių ir apribojimų šią žemę joms grąžinti natūra. Skyrius savo raštais yra ne kartą patvirtinęs, jog T. T. žemės sklypų ribos yra aiškios, jog abejonių dėl T. T. nuosavybėje buvusių žemės naudmenų išdėstymo nėra. Nuosavybės teisių atkūrimas yra užsitęsęs dėl vienintelės priežasties – ginčo žemės dalį, kaip namų valdą, siekia įgyti G. K. ir M. C.. Neteisėti viešojo administravimo aktai, kuriais buvo suteikta ginčo žemė M. C. ir G. K., buvo panaikinti. Vykstant teisminiams ginčams su G. K. ir M. C., pasikeitė įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžinė sistema, laisva (neužstatyta) žemė grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

Pareiškėjos pabrėžė, jog atsakovas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) savo atsisakymą grąžinti natūra pareiškėjoms tėvų ir senelių žemę grindė argumentu, jog Novosiolkų kaimo žemė yra rėžinė žemė ir ji joms bus grąžinta bendrosios nuosavybės teise su kitais pretendentais į Novosiolkų rėžinio kaimo žemę. Pareiškėjų manymu, Skyriaus 2011 m. gegužės 16 d. atsisakymas grąžinti joms senelio žemę yra neteisėtas. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjų teisė į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pradėta realizuoti galiojant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 5 straipsnio 1996 m balandžio 2 d. įstatymo Nr. I– 1272 redakcijai. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjų teisę gauti žemes sklypą, ar kad nuosavybės teisių atstatymo procesas nutrūko dėl pareiškėjų veiksmų ar jų valios. Teismo sprendimai patvirtina faktą, jog pareiškėjos buvo suinteresuotos atgauti natūra žemės sklypą, kurio savininku buvo jų senelis, reiškė reikalavimus panaikinti viešo administravimo organų priimtus aktus, kuriais ginčo žemė buvo suteikta M. C. ir G. K.. Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 17 d. rašte teigiama, kad Administracijos direktorius 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30– 765 patvirtino natūra grąžinamą 4625 kv. m. žemės sklypo buvusiame Novosiolki rėžiniame kaime planą ir pateikė Skyriui, taigi, neginčijama, kad detaliuoju planu suplanuotas sklypas yra skirtas nuosavybės teisių atkūrimui. Pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros suteikia pareiškėjoms teisę reikalauti, jog šios procedūros būtų užbaigtos ir joms būtų natūra sugrąžinta T. T. žemė.

M. R. ir A. U. 2011 m. gruodžio 29 d. patikslintame skunde papildomai paaiškino, kad Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punktas nagrinėjamoje byloje netaikytinas, o buvusio savininko T. T. iki nacionalizacijos valdyta žemė nebuvo toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema.

Atsakovas Skyrius atsiliepimu į skundą ir patikslintą skundą prašo bylą nutraukti, netenkinus šio prašymo – skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir nurodė, kad iki nacionalizacijos Novosiolkų kaimas nebuvo išskirstytas į viensėdžius, o žemė šioje teritorijoje buvo naudojama rėžiais. Atsakovas taip pat rėmėsi Tvarkos, galiojusios iki 2011 m. balandžio 23 d., 106 punktu, o nuo 2011 m. balandžio 23 d. – ir Tvarkos 1061 punktu, Vilniaus apskrities viršininko (toliau – ir VAV) 2007 m. balandžio 16 d. sprendimais Nr. 2.4– 01– 4903 ir Nr. 2.4– 01– 4905 M. R. ir A. U. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra po 0,1677 ha ploto žemės sklypus, Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. sprendimais Nr. 49S– 481 ir Nr. 49S– 482 pareiškėjoms atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra po 0,0186 ha ploto žemės sklypus. Pareiškėjos šių sprendimų neginčijo, sutiko, kad D. T. turėta žemė buvo Novosiolki rėžiniame kaime, Vilniuje, ir Tvarkos nuostatos joms taikytos pagrįstai ir teisėtai.

Atsakovas akcentavo, jog pareiškėjos kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), prašydamos įpareigoti VAV administraciją (toliau – ir VAVA) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3592 kv. m ploto žemės sklypą, esantį Naujakiemio g. Vilniuje, grąžinant ją natūra. VAAT 2005 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I–871–9/2005 skundą atmetė kaip nepagrįstą. VAAT nustatė, kad Novosiolki kaime iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinė sistema, šis kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl Tvarkos 106 punkto nuostatos turi būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502–11/2010 VAAT sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovo nuomone, darytina išvada, kad pareiškėjos, prašydamos įpareigoti Skyrių per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, grąžinant natūra 4625 kv. m ploto žemės sklypą, kuris yra buvusio Novosiolki rėžinio kaimo teritorijoje, Vilniuje, teismui teikia skundą iš esmės dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl byla nutrauktina.

Atsakovas atsiliepime į 2011 m. gruodžio 29 d. patikslintą skundą papildomai paaiškino, kad VAV 2007 m. balandžio 16 d. sprendimuose Nr. 2.4– 01– 4903 ir 2.4– 01– 4905 nurodyta, jog atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvusiame Novosiolkų rėžiniame kaime, Vilniuje. Pareiškėjos, kaip ir kiti pretendentai, pageidaujantys atkurti nuosavybės teises buvusiame Novosiolki rėžiniame kaime, VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. rugsėjo 29 d. raštais Nr. S22– 1237 ir Nr. S22– 1237 bei Skyriaus 2011 m. kovo 10 d. raštais Nr. 49SF– 94 buvo kviestos dalyvauti atitinkamai 2006 m. spalio 16 d. ir 2011 m. kovo 24 d. vykusiuose susirinkimuose bei dalyvavo juose. Taigi, pareiškėjos savo dalyvavimu susirinkimuose pritarė, jog buvusio savininko D. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytas 2,5 ha ploto žemės sklypas buvo Novosiolkų rėžinio kaimo teritorijoje.

VAAT 2005 m. birželio 29 d. sprendime nurodyta, jog specialistas G. L. pareiškė nuomonę, kad „buvęs Novosiolki kaimas – tipinis rėžinis kaimas. LVAT 2010 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A– 502– 11/2010 nurodyta, kad pareiškėjų apeliacinis skundas dėl VAAT 2005 m. birželio 29 d. sprendimo grindžiamas remiantis G. L. parodymais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepimu į patikslintą skundą paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnį laisvos neužstatytos žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 30– 765 „Dėl sklypų prie planuojamos Šiaurės gatvės, Gelvonų ir Naujakiemio gatvių duomenų nustatymo ir planų tvirtinimo" 1.3. punktu nustatė suformuoto laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypo prie Naujakiemio gatvės (4625 kv.m) duomenis ir patvirtino planą ir šio sklypo dokumentus ir duomenis pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Minėtas žemės sklypas yra buvusio Novosiolkų rėžinio kaimo teritorijoje.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo akcentavo, jog pareiškėjos patikslintame skunde teigė, kad atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, jog žemės dalis, dėl kurios pareiškėjos bylinėjasi nuo 2000 m., iki nacionalizacijos buvo naudojama rėžiais; buvusio žemės savininko T. T. iki nacionalizacijos valdyta žemė nebuvo toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema. Administracijos teigimu, kad Novosiolki kaime iki nacionalizacijos buvo rėžinė sistema ir šis kaimas turi rėžinio kaimo požymius, yra nustatyta VAAT administracinėje byloje Nr. I– 871– 9/2005, kurioje buvo išnagrinėtas pareiškėjų M. R. ir A. U. skundas dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėjos prašė teismo įpareigoti VAVA priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 3592 kv.m ploto žemės sklypą, esantį Naujakiemio g., Vilniuje, grąžinant natūra. VAAT 2005 m. birželio 29 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. LVAT 2010 m. birželio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A–502–11/2010) VAAT sprendimą paliko nepakeistą. LVAT nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Novosiolki kaimas, kuriame buvo ginčo žemės sklypas, buvo rėžinis. Be to, pažymėjo, kad dar 2002 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A7– 731/02 LVAT, vertindamas pareiškėjų M. R. ir A. U. materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikšto byloje reikalavimo, konstatavo, kad Novosiolki kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl turės būti taikomos 106 punkto taisyklės atkuriant nuosavybės teises visiems pretendentams, tame tarpe ir pareiškėjoms. Todėl atsakovė atsiliepime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos teikia skundą, iš esmės, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl ši administracinė byla nutrauktina.

Trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, atsižvelgiant į Tvarkos 1061 punkto (galioja nuo 2011– 04– 23, iki tol – 106 punktas) nuostatas, nuosavybės teisės į laisvą neužstatytą Novosiolkų kaimo teritorijos žemę turi būti atkuriamos visiems pretendentams, įtrauktiems į kaimo pretendentų sąrašą (šioje byloje tretieji suinteresuoti asmenys), kuriame yra įtrauktos ir pareiškėjos. Taigi pareiškėjos neturi teisinio pagrindo reikalauti atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, kuris yra Novosiolkų rėžinio kaimo teritorijoje, ir dėl to skundas yra atmestinas .

Tretieji suinteresuoti asmenys K. M. ir Z. S. atsiliepimu prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad tretieji asmenys yra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą Novosiolki rėžinio kaimo teritorijoje. Nuosavybės teisės į rėžinio kaimo teritoriją yra atkuriamos vadovaujantis Tvarkos 1061 punktu. Nuosavybės teisės yra atkuriamos į laisvą ir neužstatytą Novosiolkų kaimo teritoriją visiems pretendentams, įtrauktiems į kaimo pretendentų sąrašą. Ši norma yra imperatyvi, dėl ko, esant nustatytam faktui, kad Novosiolkų kaimas yra rėžinis, kitoks nuosavybės teisių atkūrimas yra neįmanomas. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuomone, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atkurti jiems nuosavybės teises į 0,4625 ha žemės sklypą yra visiškai nepagrįstas. Pareiškėjams yra iš dalies atkurtos nuosavybės teisės Novosiolkų rėžiniame kaime, į du žemės sklypus ( 9514 kv.m. ir 5090 kv.m. ploto). Pareiškėjai, suvokiantys savo dalyvavimą nuosavybės teisių atkūrime rėžiniame kaime, tuo pačiu teikia reikalavimą atkurti nuosavybės teises natūra į neužstatytą sklypą, kuris yra rėžinio kaimo teritorijoje. Skyrius įtraukė pareiškėjus į pretendentų sąrašą, kuris yra galiojantis ir patvirtintas įsakymu. Šis sąrašas nėra ginčijamas, nėra ginčijami taip pat sprendimai, kuriais pareiškėjoms jau yra atkurtos nuosavybės teisės. Dėl šios priežasties reikalauti atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypą, esantį Novosiolki rėžinio kaimo teritorijoje, pareiškėjai neturi jokio įstatyminio pagrindo. Pareiškėjų teiginiai, kad T. T. žemė buvo toje miesto dalyje, kurioje nėra rėžinės sistemos, neatitinka tikrovės. Pareiškėjų pateiktame 1938 plane matyti, kad T. T. žemė buvo mažiausiai keturiose vietose, t.y. plane pažymėti 4 rėžiai. Minėtame plane labai aiškiai matyti, kad kaimas susideda iš rėžių. Nežiūrint į rėžiuose esančius namus, labai aiškiai matosi rėžių tęstinumas, nėra suformuotų namų valdos sklypų.

Tretieji suinteresuotieji asmenys taip pat paaiškino, jog pareiškėjų pateiktuose planuose matyti, kad T. F. (tikėtina T.) žemė, kaip ir visų kitų kaimo savininkų, susideda iš rėžių, kurių ribos nėra pertrauktos namų valdos sklypais, nors matyti, kad keli buvę savininkai turėjo gyvenamuosius namus, kurie yra iki šiol. Tačiau namų valdos sklypų įteisinimui taikomas visai kitas įstatymas, nieko bendro su nuosavybės teisių atkūrimu neturintis. Žemės sklypas, į kurį pareiškėjos prašo atkurti nuosavybės teises yra laisvas ir neužstatytas, dėl ko turi būti grąžintas kaimo pretendentams.Pareiškėjų pateiktas D. T. prašymas, datuojamas 1941– 08– 25, Vilniaus miesto statybos komisijai, kuriame D. T. prašo suteikti leidimą gyvenamojo namo statybai, patvirtina, kad D. T. gyvenamasis namas buvo pastatytas po nacionalizacijos. Dėl ko iki nacionalizacijos nei viename iš T. T. žemės sklypų jokių statinių nebuvo. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gyvenamasis namas buvo 1940– 07– 22, nepateikta. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų vertinimu, Novosiolki kaimo ribos buvo nustatytos 2003– 05– 29 kartografuojant. Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte Nr. 31/3/15– 148 nurodyta, kad Novosiolki kaimas buvo rėžinis. Sklypo ribų apžiūrėjimo aktas yra galiojantis ir nepanaikintas. Nuosavybės teisių atkūrimas Novosiolki rėžiniame kaime nuo 2003 m. vykdomas pagal Tvarkos 106 punktą. Laisvi ir neužstatyti sklypai formuojami nuosavybės teisių atkūrimui visam kaimui ir šios tvarkos laikėsi Vilniaus apskrities viršininkas, Novosiolki kaimo pretendentai, beje, patys pareiškėjai, nes jiems taip pat yra atkurtos nuosavybės teises į sklypą, kartu su kitais kaimo pretendentais.

Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų nuomone, teismui pateikti Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys byloja, kad po mirusio 1938 m. vasario 19 d. T. T. liko „parcelė" (rėžis) be pastatų 5 ha ploto. Todėl jokios namų valdos 5 ha žemės sklype nacionalizacijos metu nebuvo. Pateiktame T. T. įpėdinių 1939 m. kovo 24 d. prašyme Lietuvos Aukščiausiajam Teismui aprašyta palikimo masė. 1939 m. balandžio 7 d. sprendime teismas pripažino, kad po mirusio T. T. įpėdiniai K. F., A. T., D. T. ir J. T. paveldi turtą lygiomis dalimis. Tai yra, visi mirusio T. T. keturi vaikai paveldėjo 5 ha žemės lygiomis dalimis, t.y. kiekvienas po 1,25 ha. Todėl pareiškėjos, kurios pretenduoja atkurti nuosavybės teises, turi teisę tik į 1,25 ha, o ne į 5 ha kaip teigia skunde.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjų M. R. ir A. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII– 359 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII– 1181, 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX– 832, 2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX– 2076, 2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X– 907 redakcija) nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Teismas inter alia atkreipė dėmesį į tai, jog detali tvarka, kaip yra atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, yra nustatyta Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punkte (redakcija, galiojusi iki 2011m. balandžio 24 d.). Pagal ją turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Šioje tvarkoje padaryta išimtis ir žemės sklypai nekartografuojami toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžinė sistema, čia nustatoma kaimo riba, plotas ir savininkų skaičius. Laisva (neužstatyta) žemė šioje teritorijoje grąžinama natūra piliečiams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise, jeigu pretendentai nesusitaria kitaip. Tais atvejais, kai piliečiai nesusitaria dėl natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės dalių, apskrities viršininkas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą.

Teismas pabrėžė, jog Tvarkos 1061 punkte (2011 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 457 redakcija) nustatyta, kad <...> turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius. <...> Žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų bylą ir šioje byloje esantį ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą žemės sklypo planą: suformuoja žemės sklypą (patvirtina jo kadastro duomenis); nustato žemės sklypo plane suprojektuotus servitutus <...>; raštu pakviečia piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (toliau – pretendentai), susipažinti su savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktais dokumentais (duomenimis); atvykusiems pretendentams paaiškina apie galimybę per ne ilgesnį kaip 2 mėnesių terminą pateikti susitarimą dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, jeigu yra du ar daugiau pretendentų atkurti nuosavybės teises į suprojektuotą grąžinamą natūra žemės sklypą. Jeigu pretendentai atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių, žemėtvarkos skyriaus vedėjas natūra grąžinamos žemės sklypo dalis nustato proporcingai pagal kiekvienam bendraturčiui likusios grąžinti žemės plotą. Jeigu pretendentai nesusitaria dėl suformuoto natūra grąžinamo žemės sklypo dalių toje miesto teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, laisva (neužstatyta) žemė šioje miesto teritorijos dalyje grąžinama natūra pretendentams proporcingai likusiam grąžinti žemės plotui bendrosios nuosavybės teise.

Teismas akcentavo, jog sprendimo dalyje „Faktinės bylos aplinkybės“ nustatyta, jog pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra Novosiolkų rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktu, ir pareiškėjos šio fakto neginčija, t. y. bylos šalys sutaria, kad ginčo žemės sklypas yra Novosiolkų rėžinio kaimo ribose; 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktas nėra panaikintas, teisminių ginčų dėl jo teisėtumo nėra. Teismas atkreipė dėmesį, kad bent dviejose administracinėse bylose buvo nagrinėjama iš esmės labai panaši situacija. Pareiškėjos teismine tvarka mėgino atkurti nuosavybės teises į Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1685 V patvirtinto individualios namų valdos Vilniuje 7400 kv.m. ploto žemės sklypo dalį, kuriame esanti namų valda nuosavybės teise priklauso A. Z. ir kuris yra Novosiolkų rėžiniame kaime, ir į Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. 1702 V pirmuoju punktu nustatyto privačios namų valdos Vilniuje 3166 kv. m ploto žemės sklypo dalį, kuris buvo paskirtas G. K. ir M. C. ir kuris taip pat buvo (yra) Novosiolkų rėžiniame kaime.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog LVAT, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7– 731– 02 VAAT 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikino, panaikino Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 1685 V, kuriuo patvirtintos A. Z. priklausančios Naujakiemio g. 27, Vilniuje, namų valdos žemės sklypo ribos, dalį, sumažinant paskirtą žemės sklypą iki 1716 kvadratinių metrų, t.y. dalimi, Administracijos Miesto plėtros departamento Geodezijos, žemėtvarkos ir GIS tarnybos 2002 m. kovo 14 d. parengtame ginčo žemės plane pažymėta skaičiais 1– 2– 3– 4– 5, patenkančia į žemės sklypo Novosiolki kaime 13 istorines ribas. LVAT konstatavo, kad Novosiolki kaimas, kaip matyti iš planų, turi rėžinio kaimo požymius, todėl Tvarkos 106 punkto taisyklės turės būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, kitoje admnistracinėje byloje M. R. ir A. U. kreipėsi į VAAT, prašydamos 1) panaikinti Skyriaus vedėjos 2004 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. V– 191 „Dėl D. T. iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografijos panaikinimo“; 2) įpareigoti VAVA per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,3592 ha ploto žemės sklypą, esantį Naujakiemio g., Vilniuje, grąžinant minėtą žemę natūra pagal 2001 m. atliktą kartografiją. VAAT 2005 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad Novosiolki kaime iki žemės nacionalizacijos buvo rėžinė sistema. Tvarkos 106 punkto nuostatos turės būti taikomos ir grąžinant žemę buvusiame Novosiolki kaime. Skundžiamas įsakymas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams, nes neišskiria specialaus nuosavybės teisės atkūrimo tiems pretendentams, kurie siekia susigrąžinti žemę, buvusią rėžiniame kaime, tačiau nerėžinėje jo dalyje, natūra. Tokiu atveju taikomos bendros taisyklės, t.y. kaip ir rėžiniame kaime buvusiai žemei, o LVAT 2010 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502– 11/2010 M. R. ir A. U. apeliacinį skundą atmetė, VAAT 2005– 06– 29 sprendimą paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuo 1997 metų iki dabar galiojantis teisinis reglamentavimas neleidžia kitaip vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus, kurie (kaip yra šiuo atveju) patenka į rėžinio kaimo kartografuotas ribas, bet gal būt turi sodybai (namų valdai) būdingą žemės sklypo nerėžinę formą, o pareiškėjų argumentas, jog „<...> Tvarkos 1061 punktą reikia aiškinti taip, jog rėžinio kaimo „nerėžinėje“ dalyje esantys žemės sklypai turi būti grąžinti pretendentams natūra <...> “ nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei teismų praktika. Aptariamu atveju tai įmanoma tik revizavus Novosiolkų rėžinio kaimo kartografiją (t.y. išorines ribas). Be to, kolegijos nuomone, pareiškėjos D. T. neva turėtą „sodybinį žemės sklypą“ Novosiolkų rėžinio kaimo ribų plane įbraižė remdamosis planu (t. 4, b.l. 29), kuris neturi archyviniam dokumentui būdingų rekvizitų, jame nėra koordinačių, pagal kurias šį sklypo planą būtų galima patikimai įbraižyti į dabartinius žemės sklypų planus. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, jog šiuo dokumentu kaip įrodymu remtis negali.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko ir su skundo argumentu, neva, priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, turi būti vadovaujamasi prašymo padavimo metu galiojusiomis teisės normomis, nes, anot pareiškėjų, dėl atsakovų vilkinimo pasikeitė teisinis reguliavimas ir teisės aktuose atsirado rėžinio kaimo sąvoka. Tokia pozicija, pirmosios instancijos teismo nuomone, neatitinka nei bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių, nei situacijos šioje konkrečioje byloje, nes pareiškėjoms objektyviai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado ne prašymų padavimo momentu, o Vilniaus miesto 1– jo apylinkės teismui 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. Ž. ir D. T. po tėvo T. T. 1938 m. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 5 ha ploto žemės sklypą, bei pateikus visus kitus įstatyme numatytus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog teisės normos dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę buvusiuose rėžiniuose kaimuose atsirado 1997 metais priėmus naująją Atkūrimo įstatymo redakciją. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog M. R. ir A. U., ankstesnės įstatymo redakcijos galiojimo metu pradėjusios realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turi teisę tikėtis, kad jų teisės bus realizuotos pagal prašymų padavimo metu galiojančius teisės aktus. Šiais teisės aktais pripažįstamos teisės, kurias pareiškėjos jau buvo pradėjusios realizuoti, automatiškai neišnyksta, vien tik pasikeitus atitinkamo teisės akto nuostatoms. Įstatymų pasikeitimu negalima sukurti tokios situacijos, kai paneigiamos anksčiau atitinkamiems asmenims iš esmės jau pripažintos teisės. Priešingu atveju būtų sukuriamos prielaidos pažeisti teisėtų lūkesčių principą, o kartu ir teisinės valstybės principą.

Tokia teisinė situacija negalima. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, iš esmės paneigė teisėtų lūkesčių principą, todėl toks teismo sprendimas negali būti pripažįstamas kaip pagrįstas ir teisėtas, dėl ko privalo būti panaikintas, išnagrinėjus bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Apeliančių teigimu, jos pradėjo realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą ankstesnio įstatymo galiojimo metu, todėl įstatymo pasikeitimas negali tokių teisių iš esmės paneigti. Apeliantės atkreipia dėmesį į tai, jog tokį argumentą iš esmės patvirtina ir 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatų detalesnė analizė laike.

Nurodomo teisės akto pirmosios redakcijos 2 punkte buvo įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: „Įpareigoti apskričių viršininkus iki 1997 m. gruodžio 31 d. baigti forminti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos pamatuotus grąžinamus natūra žemės ir miško sklypus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo pagal galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nuostatas".

Apeliaciniame skunde pažymima, jog tokia teisės nuostata galiojo iki 2009 m. rugsėjo 15 d., kai įsigaliojo nurodomos Tvarkos pakeitimai, priimti 2009 m. rugsėjo 2 d. Taigi, apeliančių nuomone, matyti, jog ilgą laiką netgi pats įstatymų leidėjas tiesiogiai pripažino, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, pradėtos galiojant ankstesnio įstatymo nuostatoms, privalo būti užbaigtos, vadovaujantis ankstesnio įstatymo nuostatomis — taip įgyvendinama pagarba teisėtų lūkesčių principui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjų pretenduojamas susigrąžinti natūra žemės sklypas yra Novosiolkų rėžinio kaimo ribose, kurios yra nustatytos 2003 m. gegužės 29 d. kartografijos aktu, jis nėra panaikintas ir teisminių ginčų dėl jo nėra, pareiškėjos fakto, jog pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra Novosiolkų rėžinio kaimo ribose, taip pat neginčija. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. lapkričio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A7– 731– 02 bei 2010 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A– 11/2010 konstatavo, kad Novosiolki kaimas turi rėžinio kaimo požymius, todėl Atkūrimo tvarkos 106 punkto taisyklės turi būti taikomos atkuriant nuosavybės teises į žemę visiems pretendentams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuotieji asmenys K. M., Z. S., R. O., Marijona D. M. ir V. M. prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime akcentuoja, jog pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises ginčo sklypą negali būti patenkintas, nes ginčo sklypas nėra namų valdos sklypas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjoms M. R. ir A. U.. Pareiškėjos prašė atkurti nuosavybės teises į žemę Vilniuje, Novosiolkų k. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą, t.y. jų skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatskiriami teisinės valstybės principo elementai, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatskiriamai nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo principo, įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas nurodė, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai).

Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės šioje byloje nėra taikomos, kadangi teisiniai santykiai dar nėra pasibaigę.

Apeliacinis teismas nurodo, jog Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „galioja tik paskelbti įstatymai“. Šia norma įvirtintas vienas iš bendrosios teisės principų, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Tai svarbus teisės principas, susijęs su teisės aktų galiojimu laike, pagal kurį įstatymo ar kito teisės akto galia yra nukreipta į ateitį. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas, svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo ir humanizmo principais. Taikant nebegaliojančius teisės aktus būtų pažeisti Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog kilęs ginčas dėl nuosavybės teises į žemę atkūrimo nepažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir turi būti sprendžiamas taikant paskelbtus bei galiojančius teisės aktus, nepažeidžiant bendrųjų teisės taikymo laike taisyklių. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos dėl patirtos žalos atlyginimo turi teisę kreiptis įstatymų nustatyta tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas