2016-05-31 Nr. AB-11706-3-61-3-02736-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1142-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02736-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – ir kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti

Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 3 d. Kalint Lukiškių TI-K buvo pažemintas jo orumas, jis buvo baudžiamas kankinant, nes kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, būdavo tamsu, vienam asmeniui tenkantis plotas buvo žymiai mažesnis nei nustatyta teisės aktuose. Kameroje esantis staliukas užima 1,5 kv. m grindų ploto, o dviejų aukštų gultai užima beveik visą kameros plotą, sanitarinis mazgas užima 3,6 kv. m grindų ploto. Dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba stovėti, neturėjo galimybės nei judėti, nei sportuoti. Gamtinius reikalus turėjo atlikti kitų kameroje esančių kalinamųjų akivaizdoje. Kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, todėl buvo pakenkta pareiškėjo akims, nes jis daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys su nerūkančiais yra kalinami toje pačioje kameroje, todėl tarp kameroje esančių kalinamųjų kildavo konfliktai. Kalinimas nurodytomis sąlygomis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 6–14) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2010 m. birželio 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. Skundą pareiškėjas A. J. surašė 2015 m. gegužės 14 d., todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime atsakovas nurodė kokiose ir kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gegužės 12 d., taip pat kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, laikino pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu (b. l. 67–69) pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Iš pareiškėjo ir atsakovo paaiškinimų (b. l. 1; 6–14), pareiškėjo asmens įskaitos kortelės (b. l. 15–18) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukom buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas atsiradusią neturtinę žalą kildina iš jo kalinimo Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, taip pat kamerų neatitikimo higienos reikalavimams. Pareiškėjo vertinimu, jis patyrė 3 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad skundą pareiškėjas surašė 2015 m. gegužės 14 d., prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

A. J. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. gegužės 15 d., taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas A. J. skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo baudžiamas kankinant, o materialų jo reikalavimo tenkinimo pagrindą sudaro Konvencijos 3 straipsnis. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. gegužės 14 d., t. y. praleidęs nagrinėjamu atveju taikytiną trejų metų senaties terminą. Teismas pažymi, kad 2015 m. birželio 12 d. pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas (b. l. 64, 65), kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas A. J. skunde nenurodė ir teismui nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, neatidžiai, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti 2010–2011 m. jam padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo A. J. skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas A. J. apeliaciniu skundu (b. l. 76) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Apeliantas nurodo, kad kitiems nuteistiesiems, padavusiems skundą dėl kalinimo sąlygų, senaties terminas nebuvo taikomas. Be to, laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka pataisos namuose, kuriuose nėra skelbiama teisinė informacija. Pareiškėjas gauna 3,5 Eur pašalpą, 1,5 Eur sumoką už elektrą, todėl jam sunku nusipirkti pašto ženklą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui A. J. už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. (žr., b. l. 6–9) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujasi EŽTT ir LVAT praktika, kurioje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų ir padarytų išvadų nekartoja.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė iš esmės tik teiginiu, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes kitiems nuteistiesiems, padavusiems skundą dėl kalinimo sąlygų, senaties terminas nebuvo taikomas, o pataisos namuose, kuriuose jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra skelbiama teisinė informacija.

Atmesdama minėtus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo (o ir byloje nėra duomenų), kad, būdamas Lukiškių TI-K ar išvykęs iš jo, būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo. Paminėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Apelianto teiginys, kad kitiems nuteistiesiems, padavusiems skundą dėl kalinimo sąlygų, senaties terminas nėra taikomas, nepagrįstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti prašė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (b. l. 6).

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apelianto teiginį, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl to, kad neturi pakankamai lėšų nusipirkti pašto ženklą. Ši pareiškėjo nurodoma termino praleidimo priežastis nėra pakankama atnaujinti praleistą terminą, kadangi priklausė išskirtinai nuo pareiškėjo elgesio ir valios (pareiškėjas gauna atitinkamo dydžio pašalpą, todėl turėjo galimybę nepraleidęs termino įsigyti pašto voką bei išsiųsti skundą). Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (ar argumentų) dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. gegužės 12 d. (žr., b. l. 6–9), ir pareiškėjo A. J. skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė