2016-03-14 Nr. AB-5904-3-61-3-02825-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-218-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02825-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. A. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2314 (b. l. 5-7) atsisakė pareiškėjui L. A. M. (toliau – ir pareiškėjas) išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos senatvės pensijos dalies ir konstatavo, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą skundu (b. l. 11–16), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies padavimo terminą; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2314; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-2011 metais neišmokėtą 12 318,86 Lt senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo tada, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas, iki tol, kol pensijos dalis bus grąžinta; 5) priteisti delspinigius nuo neišmokėtos senatvės pensijos dalies už 2010-2011 metus už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki tol, kol pensijos dalis bus grąžinta.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam buvo mokama sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Pareiškėjas manė turintis teisę ginti savo pažeistas teises ir reikalauti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis. Būtent paskelbus minėtą nutarimą, jis sužinojo apie pažeistas savo teises. 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tačiau VSDFV atsisakė prašymą nagrinėti dėl to, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą senaties terminą dėl objektyvių, svarbių priežasčių.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 18-23) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas, įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. 1-173-643/2014, kreipėsi į VSDFV su 2014 m. kovo 12 d. prašymu, kuriuo pateikė tokį patį reikalavimą kaip 2013 m. balandžio 25 d. prašyme (grąžinti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010-2011 metus) ir du naujus prašymus (sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., sumokėti delspinigius nuo neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2011 metus už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.).

VSDFV, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-173-643/2014, išnagrinėjo 2013 m. balandžio 25 d. skundą „Dėl neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2012 metus“ ir priėmė 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-2314. VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2314 (b. l. 5-7) atsisakė pareiškėjui išmokėti senatvės pensijos skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos dalies ir konstatavo, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 12 d. prašymą ir nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnį sprendimą (VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)1-2314), todėl pareiškėjo 2014 m. kovo 12 d. prašymo „Dėl neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2012 metus grąžinimo“ dalį, kuria buvo prašoma grąžinti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, VSDFV 2014 m. kovo 24 sprendimu Nr. (6.5)1-2740 atsisakė nagrinėti. Dėl pareiškėjo reikalavimų sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., sumokėti delspinigius nuo neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2011 metus už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.

VSDFV nusprendė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose palūkanų ir delspinigių skaičiavimas ir mokėjimas dėl sumažintų pensijų mokėjimo nenumatytas. Todėl pareiškėjo prašymą ta apimtimi, kuria buvo prašoma sumokėti 5 procentų dydžio palūkanas ir delspinigius nuo 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalies, atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV 2014 m. kovo 24 d. prašymu „Dėl neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2012 metus gražinimo“, kuriame buvo reiškiami tokie patys reikalavimai, kaip pareiškėjo 2014 m. kovo 12 d. skunde. VSDFV per klaidą kartotinis pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. prašymas buvo išnagrinėtas kaip pirminis skundas, kadangi nebuvo nustatyta, kad VSDFV jau buvo gauti ankstesni pareiškėjo 2013 m. balandžio 2 d., 2013 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. kovo 12 d. prašymai ir dėl jų priimti sprendimai. Taigi VSDFV pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundą nepagrįstai pradėjo nagrinėti kaip naują skundą ir dėl to nepagrįstai priėmė 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4126.

Todėl VSDFV sutinka su pareiškėjo skundo teismui argumentais dėl 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (6.5)1-4126 nepagrįstumo ir informuoja, kad VSDFV 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5)1-5659 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5)1-4126 panaikino, nes VSDFV dėl visų pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. reikalavimų jau yra priėmusi du sprendimus (2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-2314 ir 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr.(6.5)I-2740). Atsižvelgdama į tai, kad 2014 m. kovo 24 d. prašyme pareiškėjas nenurodė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti ankstesnius sprendimus, VSDFV, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 30 punktu, pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. prašymą VSDFV 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5)1-5659 atsisakė nagrinėti kaip kartotinį.

Viešosios teisės normos, reglamentuojančios pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumato kitokių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ir pan., todėl jos negali būti priteistos. Manė, kad būtina įvertinti ir tai, kad 2014 m. gegužės 15 d. priimtas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, kuriame nustatyti senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1-4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Taigi apskundimo termino neatnaujinimas neatima iš pareiškėjo teisės atgauti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą senatvės pensijos dalį ir niekaip nepaneigia pareiškėjo teisės dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją atgauti ateityje.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad dėl pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės pensijos mokėjimo atskiri administraciniai sprendimai priimti nebuvo, o sumažinta pensija buvo faktiškai mokėta kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Akcentavo, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Atitinkamai nuo šios datos ir yra skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. Pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų senaties terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: atnaujino pareiškėjui praleistą skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies padavimo terminą, panaikino VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2314, priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 567,79 Eur valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) ir pažymėjo, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Teismas pažymėjo, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi konstatuotina, kad būtent nuo nurodytos datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, turėjo kreiptis į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo perskaičiuojant pensijas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpio, kuriuo galiojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nustatęs 3 metų terminą kreiptis su skundu į VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi, pagal laikotarpiu, kai pareiškėjui buvo mokama mažesnė senatvės pensija, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėjas skundą VSDFV dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. atitinkamai iki 2013 m. sausio mėnesio. Savo ruožtu teisinio reguliavimo, įsigaliojusio nuo 2013 m. sausio 1 d., kuriuo skundų VSDFV padavimo terminas buvo sutrumpintas iki 6 mėnesių, taikymas nagrinėjamoje situacijoje lemtų, jog terminas paduoti skundą VSDFV dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų senatvės pensijos mokėjimo klausimu jau būtų pasibaigęs dar iki minėto teisinio reguliavimo įsigaliojimo. Pastebėtina, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (jo 2 dalies) pakeitimai, įsigalioję nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo padaryti atitinkamai 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88, oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtais 2012 m. gruodžio 29 d.

Konstatavus, kad kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytinas pareiškėjo 2013 m. balandžio 2 d. prašymas, darytina išvada, kad jis praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo.

VSDFV, gavusi pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pateiktą skundą. Taigi šiuo sprendimu VSDFV, nors ir konstatavo, kad atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi praleistas terminas, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, vadinasi, šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra.

Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Išvardytos priežastys, teismo įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą, todėl teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino terminą skundui paduoti.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas darė išvadą, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Teismas pastebėjo, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, nagrinėdamas minėto nutarimo nuostatas, susijusias su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti, todėl pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies neišmokėta senatvės pensijos dalis – 3 567,79 Eur (12 318,86 Lt).

Pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti jam iš atsakovo procesines palūkanas ir delspinigius, tačiau šis pareiškėjo reikalavimas netenkintas, nes viešosios teisės normos, reglamentuojančios pensijų mokėjimo santykius, dėl pensijų neišmokėjimo nenumatė kitokių teisinių pasekmių – procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų ir pan., todėl jos negali būti priteisiamos. Be to, pareiškėjo teisės iš esmės yra apginamos priteisiant jam visą pensijų nepriemoką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-673/2013).

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo minėto sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 16 d. raštu pareiškėjui ne tik pateikė prašomus duomenis, bet ir, nesant pareiškėjo prašymo, nusprendė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jo prašymo – išmokėti skirtumą tarp paskirtos ir 2010-2011 metais mokėtos pensijos dalies. Todėl ši VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. rašto dalis panaikinta kaip neteisėta.

2. Dėl pareiškėjo įpareigojimo išmokėti 2010-2011 metais dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį pažymi, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi apie sumažinimą pareiškėjas turėjo sužinoti 2010 metų sausį. Į VSDFV su reikalavimu įpareigoti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 25 d. Taigi sprendimo mokėti sumažintą senatvės pensiją apskundimo terminą pareiškėjas praleido. Pareiškėjo prašymas priteisti palūkanas ir delspinigius yra nepagrįstas, nes nei palūkanų, nei delspinigių mokėjimas dėl sumažintų pensijų nėra numatytas.

3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka buvo pasinaudota, nes netinkamai nustatė ginčo faktines aplinkybes.

4. Teismas be pagrindo atnaujino praleistą skundo padavimo terminą. Terminas galėjo būti atnaujintas tik dėl tikrai svarbių, ektraordinarių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią paduoti skundą per nustatytą terminą. Be to, nusprendęs atnaujinti praleistą terminą, teismas iš esmės atliko viešojo administravimo institucijos funkciją (VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo kompetencija).

5. Jeigu bus nuspręsta, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjo prašomą senatvės pensijos nepriemoką, prašoma leisti išmokėti minėtą sumą iki 2016 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 str.).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime pažymi, kad sutinka su atsakovo VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas L. A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepime pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nors VSDFV teigia, jog pareiškėjas praleido terminą, tačiau jie faktiškai išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

2. Kad pareiškėjui bus sumažinta pensija, jis sužinojo 2010 metų pradžioje, tačiau neturėjo nei teisinio, nei moralinio pagrindo skųsti VSDFV veiksmus ar juos vertinti kaip neteisėtus. Apie tai, kad pensijos sumažinimas buvo prieštaraujantis Konstitucijai, pareiškėjas sužinojo tik priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Be to, Laikinuoju įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką. Nurodo, kad valstybės institucijų nenoras spręsti nusavintų pensijų grąžinimo klausimus turi galimo pensininkų diskriminavimo požymių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas L. A. M., be kita ko, prašo bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Pareiškėjas prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrindė jokiais argumentais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi pareiškėjas yra pasinaudojęs savo procesinėmis teisėmis, tarp jų teise būti išklausytam teismo. Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės savo procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui L. A. M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusios senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjui paskirta senatvės pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo pareiškėjui buvo išmokėta mažesnė pensijos dalis, nei paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu – dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta senatvės pensijos dalis sudarė 3 567,79 Eur (12 318,86 Lt).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas pateikti pažymą apie nesumokėtos dėl turėtų draudžiamųjų pajamų senatvės pensijos dydį už 2010–2011 metus ir VSDFV Vilniaus skyriaus skyrius 2013 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (10.1) 3-47531, kuriuo konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo L. A. M. išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dalies bei išmokėti skirtumą tarp paskirtos ir 2010–2011 m. mokėtos senatvės pensijos.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-47531, 2013 m. balandžio 25 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydamas įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį.

VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2825 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. balandžio 25 d. skundą. Sprendime nurodyta, kad nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimais ir kreipdamasis į VSDFV 2013 m. balandžio 25 d. skundu, L. A. M. praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Taip pat nurodyta, jog pareiškėjas gali pateikti dokumentus, pagrindžiančius termino praleidimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-173-643/2014 panaikino VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2825 ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti iš esmės pareiškėjo L. A. M. 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2013 m. balandžio 30 d. atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme.

VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2314 (b. l. 5-7) konstatavo, kad pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies padavimo terminą; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2314; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2010-2011 metais neišmokėtą 12 318,86 Lt senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; 4) priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo neišmokėtos pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d.; 5) priteisti delspinigius nuo neišmokėtos pensijos dalies už 2010-2011 metus už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki tol, kol pensijos dalis bus grąžinta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendime, atnaujinęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti, panaikino VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2314, priteisė pareiškėjui iš VSDFV Vilniaus skyriaus 3 567,79 Eur neišmokėtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra suformavęs praktiką, nuo kurios teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas; kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus išaiškinimus, pažymi, kad kreipdamasis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl VSDFV ginčijamame 2014 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (6.5)I-2314 pagrįstai konstatavo termino praleidimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka, jog praleido 3 metų senaties terminą, nes 2010 metų pradžioje neturėjo nei teisinio, nei moralinio pagrindo skųsti VSDFV veiksmus ar juos vertinti kaip neteisėtus. Apie tai, kad pensijos sumažinimas buvo prieštaraujantis Konstitucijai, pareiškėjas mano sužinojęs tik priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., bet jei teismas manytų, kad terminas, praleistas, prašė jį atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1404-143/2015) ne kartą akcentuota, jog aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Kita vertus, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą. Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas individualių priežasčių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjui pateikti skundą per įstatymų nustatytą 3 metų terminą, nenurodė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendime neturėjo pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleisto termino skundui paduoti.

Atitinkamai teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nežinojo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, sudaro pagrindą teismui atnaujinti praleistą terminą skundui VSDFV paduoti. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje tokie bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014, 2016 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-565-756/2016 ir kt.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šios institucijos (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, teisėjų kolegija nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad šiame sprendime atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo nėra išreikšta. Sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, o teismas nenurodė, kokiomis aplinkybėmis remdamasis, padarė tokią išvadą. Pažymėtina, kad VSDFV pasisakė tik dėl skundo padavimo termino, konstatavo šio termino praleidimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir neliko kliūčių bylą nagrinėti teisme.

Apibendrindama, tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetant (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo L. A. M. skundas tenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo L. A. M. skundą atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan