2021-07-14 Nr. AB-14451-3-61-3-03972-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1617-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03972-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir B. G. (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, Šiaulių rajono savivaldybė, uždaroji akcinė bendrovė „Kordimatas“) dėl administracinių aktų panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100-4005, kuriuo atstatytos B. G. (toliau – ir žemės sklypo savininkė, atsakovė) nuosavybės teisės į jos turėtą 15,61 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkio Nr. 520v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“, dalį (1 priedo Nr. 1 eilutė), kuria B. G. suteikto 15,61 ha žemės dalis – 0,1150 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai (toliau – ir Potvarkis); 3) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo B. G. nuosavybės teise priklausantis 15,61 ha bendro ploto žemės sklypas pakeistas į 15,3957 ha, dalį dėl 0,1150 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai (toliau – ir Įsakymas); 4) taikyti restituciją: grąžinti natūra Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai dalį, patenkančią į 15,3957 ha žemės sklypą, ir priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovui B. G. 331,65 Eur.

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė:

2.1. 2019 m. spalio 2 d. gavo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) prašymą, kuriame nurodyta, kad iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus (toliau – ir NŽT Šiaulių skyrius) 2019 m. rugsėjo 19 d. gavo raštą su informacija, jog patikrinus valstybinės reikšmės rajoninio kelio Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai (toliau – ir kelias Nr. 4605) žemės sklypo kadastro duomenų bylą nustatyta, jog šio kelio Nr. 4605 žemės sklypo ribos kerta privačius žemės sklypus, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).

2.2. Šiaulių apygardos prokuratūroje atlikus tyrimą pagal Kelių direkcijos pateiktą informaciją ir tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 31-100-4005 G. B., J. atkurta nuosavybės teisė į turėtą žemę – 15,61 ha (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra. Šiaulių rajono valdyba 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 520v ir jo priedu suteikė šį 15,61 ha ploto žemės sklypą. Pastarasis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), perleistas privačion nuosavybėn pagal abrisą (planas neparengtas). Žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo akte, sudarytame 1992 m., nurodyta, kad pietų-rytų dalyje riba eina 8H1154 kelio Viešvėnai-Luokė kraštu. Buvo sudarytas žemės sklypo abrisas, tačiau neatlikti matavimai. Priimtų sprendimų pagrindu 1994 m. birželio 14 d. nuosavybės teisė įregistruota nekilnojamojo turto registre, savininkė B. G..

2.3. Žemės sklypo savininkės užsakymu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Kordimatas“ atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2009 m. sausio 23 d. parengė kadastro duomenų bylą. Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“ patvirtino pakeistus kadastro duomenis, pakeitė žemės sklypo plotą iš 15,61 ha į 15,3957 ha bei nustatė kitus kadastro duomenis.

2.4. Jau 1983 m. liepos 4 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 173 kelias Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai įtrauktas į vietinės reikšmės rajoninių kelių sąrašą, kelio Nr. 8H1154, ilgis – 33,2 km. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtino valstybinės reikšmės kelių sąrašą, kurio Nr. 1319 nurodytas rajoninės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai, ilgis 35,154 km. Be to, jis priskirtas V kategorijai ir įrašytas į valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą.

2.5. Kadangi 15,3957 ha žemės sklypo , esančio (duomenys neskelbtini), dalis (0,1150 ha) patenka į valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 užimtą žemę, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100-4005 ir Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkio Nr. 520v dalys, kuriomis B. G. suteikiamas 15,61 ha žemės sklypas yra valstybinės reikšmės kelias ir šio kelio užimta žemė, yra neteisėti, priimti pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751 (toliau – ir Nuostatai), 3 punktą ir turi būti panaikinti, kaip administraciniai aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

2.6. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ginant viešąjį interesą yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis. Tam, kad būtų tinkamai apgintas viešasis interesas, naikintini visi administraciniai aktai, laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis, taigi ir Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261, kuriuo B. G. nuosavybės teise priklausantis 15,61 ha bendro ploto žemės sklypas pakeistas į 15,3957 ha, dalis dėl 0,1150 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai.

2.7. Šių teisės aktų dalių panaikinimas yra pagrindas taikyti restituciją tam, kad šalys būtų grąžintos į status quo. Šioje byloje viena restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės keliai ir jų užimta žemė nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. Kitus restitucijos taikymo šioje byloje ypatumus lemia nuosavybės teisių atkūrimo proceso specifika. Kadangi nuosavybė į kelią negalėjo būti atkurta, B. G. privalo grąžinti jai suteiktą žemės sklypo dalį valstybės dispozicijon, o iš valstybės jai priteistina vidutinė žemės sklypo dalies vertė.

2.8. Nagrinėjamu atveju ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybės institucijų ir pareigūnų priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas, todėl prokuroras turi ne tik teisę, bet ir pareigą inicijuoti ginčą dėl viešojo intereso pažeidimo, siekiant ginčo žemės grąžinimo valstybės nuosavybėn. Tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2019 m. spalio 2 d., gavus Kelių direkcijos prašymą ginti viešąjį interesą. Nors prie šio rašto ir buvo pridėti priedai, tačiau juose pateikta informacija nebuvo pakankama padaryti išvadą, kad pažeidžiamas viešasis interesas, nes nebuvo pateikta faktinių duomenų apie ginčo žemės sklypą, kada jis suformuotas, kas jo savininkai, kad nuosavybės teisių perleidimo momentu kelias Nr. 4605 turėjo valstybinės reikšmės kelio statusą. Prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis, reikalingus tyrimui atlikti: 2019 m. spalio 3 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Šiaulių filialą dėl sandorių kopijų pateikimo; pareikalautus duomenis gavo 2019 m spalio 14 d.; 2019 m. spalio 3 d. kreipėsi į NŽT Šiaulių skyrių dėl dokumentų, susijusių su žemės sklypo pardavimu, ir kitų dokumentų pateikimo; duomenis gavo 2019 m. lapkričio 5 d. Tyrimui šie dokumentai buvo būtini, nes tik juos išnagrinėjus buvo galima spręsti apie administracinių aktų bei sandorių neteisėtumą, jo apimtį. Pareiškėjas kreipimosi į teismą termino nepraleido, nes vieno mėnesio terminas skaičiuotinas nuo paskutinių duomenų gavimo dienos, t. y. 2019 m. lapkričio 5 d.

2.9. Tai, kad kreipiamasi į teismą praėjus daugiau nei 10 metų nuo administracinių aktų priėmimo ir sandorių sudarymo, lėmė objektyvios, nuo prokuroro nepriklausančios aplinkybės, t. y. apie ginčijamus administracinius aktus bei jų neteisėtumą nebuvo pranešta laiku. Nuosavybės atkūrimas įvykdytas 1992 metais, tik pagal ranka nubraižytą abrisą, neatlikus kadastrinių matavimų. Kadastriniai matavimai atlikti 2009 m. sausio 23 d. ir tik tuomet paaiškėjo tikslios sklypo ribos. Valstybinės reikšmės kelio perleidimas privačion nuosavybėn reiškia tinkamos teisės naudotis keliais, kuri suprantama kaip visų juridinių ir fizinių asmenų teisė naudotis keliais bei jų infrastruktūra, pažeidimu bei saugaus eismo užtikrinimo pažeidimu, nes minimalios kelio juostos susiaurinimas kelia grėsmę saugiam eismui.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija, Ministerija,) atsiliepime į pareiškimą nesutinka su pareiškėjo reikalavimu panaikinti jos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100-4005 dalį bei Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkio Nr. 520v dalį. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

3.1. Šiaulių rajono valdyba 1992 m. lapkričio 19 d. parengė išvadą dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę, mišką atstatymo į B. G. ir ją kartu su pilietės prašymu bei kitais dokumentais perdavė Žemės ūkio ministerijai. Ministerija, vadovaudamasi Šiaulių rajono valdybos išvada, žemės sklypo ribų parodymo ir jo paženklinimo vietoje aktu bei kitais dokumentais, 1992 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 31-100-4005 dėl nuosavybės teisių atstatymo B. G. grąžinant natūra 15,61 ha žemės (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasi minėtuoju Žemės ūkio ministerijos sprendimu, Šiaulių rajono valdyba 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 520v suteikė nurodytą žemės sklypą.

3.2. Žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo akte, sudarytame 1992 m., nurodyta, kad pietų-rytų dalyje riba eina 8H1154 kelio Viešvėnai-Luokė kraštu. Žemės sklypo abrise nurodyta, kad 336 metrų riboje žemės sklypas ribojasi su keliu Viešvėnai-Dirvonėnai (8H1154). Minėtu indeksu buvo žymimi valstybinės reikšmės keliai, todėl laikytina, kad privatizuojant 15,61 ha ploto žemės sklypą valstybinės reikšmės kelias į žemės sklypą nepateko, t. y. valstybės ir savivaldybės institucijos, perleisdamos žemės sklypą privačion nuosavybėn, neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Šis sklypas buvo privatizuotas teisingai pagal žemės sklypo abrisą, t. y. valstybinės reikšmės kelio dalis sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu į žemės sklypo ribas nepateko, todėl Sprendimas ir Potvarkis– teisėti ir nėra pagrindo jų panaikinti.

3.3. Žemės sklypo savininkės užsakymu UAB „Kordimatas“ matininkas V. K. atliko kadastrinius matavimus ir 2009 m. sausio 23 d. parengė žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“ patvirtino pakeistus kadastro duomenis, pakeitė žemės sklypo plotą iš 15,61 ha į 15,3957 ha bei nustatė kitus žemės sklypo kadastro duomenis.

3.4. Aptariamas žemės sklypas privačion nuosavybėn buvo perleistas 1992 m. lapkričio 19 d., kelias valstybinės reikšmės statusą turėjo nuo 1992 m. Pagal Nuostatų 8 punktą keliui skiriamos žemės juostos (kelio juostos) ribos nustatomos ne arčiau kaip per metrą nuo sankasos kraštų, kelio griovio ar iškasos išorinių kraštų. Ši juosta V kategorijos keliams turi būti ne siauresnė kaip18 metrų. Ginčo žemės sklypo pietryčių dalyje riba visada buvo kelio Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai kraštu. Matininkas, 2008 m. spalio 29 d. atlikdamas žemės sklypų kadastrinius matavimus, privalėjo užtikrinti, kad ankščiau nustatytos žemės sklypo ribos vietovėje nebūtų keičiamos t. y. turėjo išlaikyti 18 metrų pločio valstybinės reikšmės kelio juostą.

3.5. Paaiškėjus aplinkybei, kad žemės sklypas kerta valstybinės reikšmės kelią, darytina išvada, kad galimai matininkas, nustatydamas žemės sklypo ribas, neteisingai nustatė šio sklypo ribą nuo valstybinės reikšmės kelio pusės, o Šiaulių apskrities viršininkas Įsakymu tokius kadastro duomenis patvirtino. Prokurorui įrodžius aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą panaikinti Įsakymą ir teismui nustačius, kad nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, Žemės ūkio ministerija neprieštaraus dėl šios reikalavimo dalies tenkinimo.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškimą nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad 15,61 ha ploto žemės sklypo dalis (0,1150 ha) buvo perleista privačion nuosavybėn neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

4.1. Pareiškėjas į bylą nepateikė nei vieno dokumento, patvirtinančio, kad Sprendimu ar Potvarkiu B. G. buvo perduotas bent 1 kv. m valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškimo reikalavimo pripažinti negaliojančiu Sprendimą ir Potvarkį, kuriais atkurtos nuosavybės teisės.

4.2. Visi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad 0,1150 ha ploto ar kokia kita valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 dalis niekada nebuvo perduota atsakovei B. G.: 15,61 ha ploto žemės sklypas buvo grąžintas natūra, atkuriant nuosavybės teises J. S. nuosavybės teise valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) pagal jos pateiktus 1991 m. spalio 15 d. ir 1992 m. vasario 27 d. prašymus. Nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal sudarytos atitinkamos teritorijos žemėtvarkos projektą į 15,61 ha plotą. Žemės sklypas buvo grąžintas natūra, paženklintas vietovėje pagal sklypo abrisą.

4.3. Abrisas patvirtina aplinkybę, kad kelias Nr. 4605, kurio numeris nuosavybės teisių atkūrimo B. G. metu buvo Nr. 8H1154, į žemės sklypo ribas nebuvo įtrauktas. Preliminariame Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuriame įbraižytos B. G. grąžinamo natūra žemės sklypo ribos (suteiktas projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo pažymėta, kad šis sklypas ribojasi su 18 metrų pločio keliu, kurio Nr. 8H1154. Tai įrodo, kad sklypo riba ėjo tik iki kelio pradžios, t. y., kad kelias Nr. 4605 į žemės sklypo ribas nebuvo įskaičiuotas. Žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo akte, sudarytame 1992 metais, esančiame Žemės sklypo byloje, parengtoje tuometinio Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojų, pagal kurią sklypas grąžintas natūra B. G., nurodyta „PR dalyje riba eina 8H1154 kelio Viešvėnai-Luokė kraštu, ŠV dalyje Kuršėnų m.ū, Ilgšilio g-ja. ŠV ir PV dalyje Paežerių ūkis“. Šie duomenys patvirtina, kad pietų-rytų dalyje sklypo riba ėjo kelio Nr. 8H1154 Viešvėnai-Luokė kraštu, t. y., kad pareiškėjo nurodoma kelio Nr. 4605 dalis (0,1150 ha) nebuvo įtraukta į žemės sklypo ribas ir privatizuota. Žemės sklypas buvo perduotas atliekant preliminarius matavimus, buvo pamatuotas rulete ar kitais tuo metu (1992 metais) žemės sklypų matavimui skirtais prietaisais ir tokiu būdu apmatavus, nustatytas sklypo plotas.

4.4. Iš byloje esančio Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1983 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 173 „Dėl Lietuvos TSR respublikinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos TSR vietinės reikšmės automobilių kelių sąrašo (Nutarimo 2 priedėlis) matyti, kad automobilių kelias Nr. 8H1154, kurio pavadinimas „Viešvėnai-Luokė-Upyna- Dirvonėnai“ yra 33,2 km ilgio, jis yra Telšių ir Šiaulių rajonuose, Šiaulių rajone kelio ilgis – 4,9 km. Šis kelias skirtas privažiavimui prie gamybinių centrų gyvenamosiose vietovėse. Aplinkybę, kad valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 į žemės sklypo ribas nebuvo įskaičiuotas, patvirtina ir Žemės sklypo byloje esanti Žemės naudojimo plotų eksplikacija (VŽI F. K-2), kurioje nurodyta, kad kelių žemės sklypo ribose nėra.

4.5. Išdėstytos aplinkybės suponuoja išvada, kad Žemės ūkio ministerija ir Šiaulių rajono valdyba atsakovei B. G. kelio Nr. 4605 dalies neperdavė ir jokių kitų neteisėtų veiksmų neatliko. Žemės sklypas buvo privatizuotas teisingai ir teisėtai, prokuroro reikalavimas panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261 dalį dėl 0,1150 ha, į kurią pateko kelias Nr. 4605, yra nepagrįstas ir negali būti naikinamas skunde nurodytų motyvų pagrindu.

4.6. Paaiškėjus aplinkybei, kad žemės sklypas kerta valstybinės reikšmės kelią, yra pagrindas išvadai, kad galimai matininkas, 2008 m. spalio 29 d. nustatydamas žemės sklypo ribas, neteisingai nustatė ribą nuo valstybinės reikšmės kelio pusės, o Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-1261 tokius kadastro duomenis patvirtino. Tokiu atveju, turi būti nuginčijami kadastro duomenys, kurių nustatymo data – 2008 m. spalio 29 d., ir atsakovė B. G. įpareigojama savo lėšomis atlikti naujus kadastrinius matavimus, matuojant žemės sklypą tomis pačiomis ribomis, kuriomis buvo perleistas privačion nuosavybėn, bet nėra pagrindų taikyti restitucijos.

5. Atsakovė B. G. su pareiškėjo pareiškimu sutiko. Atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jokių pretenzijų neturi.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija su pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Atsiliepime į pareiškimą buvo nurodyta:

6.1. Iš pareiškimo ir jo priedų turinio aiškiai matyti, jog atsakovei B. G. priklausančio 15,61 ha žemės sklypo 0,1150 ha dalis neabejotinai patenka į kelio Nr. 4605 juostos ribas, kas savaime reiškia, kad buvo neteisėtai atkurta (perleista) dalis valstybinės reikšmės rajoninio kelio užimamos žemės, kuri išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. 1992 m., priimant ginčijamus administracinius aktus (jų dalis), galiojo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, kurio 9 straipsnio 5 dalis nustatė, kad privatinėn nuosavybėn piliečiams neparduodama kelių, aerodromų, uostų ir jų įrenginių, karinių dalinių, taip pat valstybinės sienos ir krašto apsaugai reikalinga žemė. Nuo 1997 m. liepos 9 d. nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, jeigu ji užimta kelių, aerodromų, karinių dalinių, taip pat reikalinga valstybinės sienos apsaugai.

6.2. Pareiškėjas, nustatęs ginčui reikšmingą aplinkybę, kad 15,61 ha žemės sklypo 0,1150 ha dalis patenka į kelio Nr. 4605 užimtą žemę, padarė pagrįstą išvadą, jog Ministerijos Sprendimo dalis ir Šiaulių rajono valdybos potvarkio dalis, kurių pagrindu atsakovei B. G. suteiktas visas 15,61 ha žemės sklypas yra neteisėti, todėl valstybės institucijų ir pareigūnų priimti ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, dėl ko turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys aukštesnės galios aktams.

6.3. Tam, kad tinkamai būtų apgintas viešasis interesas, būtina panaikinti ir Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. V-1261 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo atsakovei B. G. nuosavybės teise priklausantis 15,61 ha bendro ploto žemės sklypas pakeistas į 15,3957 ha, dalį dėl 0,1150 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai. Prokuroro, ginančio viešąjį interesą, reikalavimas panaikinti ginčijamų administracinių aktų dalis ir taikyti restituciją – grąžinti šį turtą valstybės nuosavybėn, o valstybę įpareigoti atsakovei atlyginti 331,65 Eur yra pagrįstas ir teisėtas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino visiškai, t. y. panaikino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100-4005, kuriuo atstatytos B. G. nuosavybės teisės į jos turėtą 15,61 ha žemę, (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai; panaikino Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkio Nr. 520v „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria B. G. suteikto 15,61 ha žemės dalis – 0,1150 ha pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai; panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo B. G. nuosavybės teise priklausantis 15,61 ha bendro ploto žemės sklypas, pakeistas į 15,3957 ha, dalį dėl 0,1150 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai; taikė restituciją natūra: grąžino valstybės nuosavybėn 0,1150 ha dalį iš 15,3957 ha žemės sklypo, esančio Viešvėnai-Luokė Upyna-Dirvonėnai dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę, o iš valstybės priteisė B. G. 331,65 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybės institucijų administraciniai aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje, priimti pažeidžiant galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir poįstatyminius aktus, pažeidžia valstybės turtinius interesus ir tuo pačiu pažeidžia viešąjį interesą, todėl ir ginčo atveju, nustačius imperatyvių teisės aktų pažeidimą, prokuratūrai kyla Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatyme numatyta pareiga kreiptis į teismą.

9. Teismas, nustatęs, kad dalis žemės, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės B. G., patenka į valstybinės reikšmės rajoninį kelią Nr. 4605, vertino, jog atmetus pareiškėjo reikalavimus ir nepanaikinus administracinių aktų (jų dalių), kurių pagrindu kelias Nr. 4605 tapo privačia nuosavybe, visuomenė ir valstybė patirtų didelę žalą, nebūtų užtikrinamas tinkamas naudojimasis keliu.

10. Teismas, įvertinęs ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusių, Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies, Atstatymo įstatymo 12 straipsnio 1–2 dalies, 16 straipsnio, Nuostatų 3 ir 8 punkto nuostatas, priėjo prie išvados, kad atsakovei B. G. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, užimtą valstybinės reikšmės keliu.

11. Teismas sprendė, kad priimant Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100 dalį, kuria atkurtos nuosavybės teisės į 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai ir Šiaulių rajono valdybos potvarkio 1992 m. gruodžio 10 d. Nr. 520v dalį, kuria B. G. suteikto 15,61 ha žemės dalis –0,1150 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605, buvo pažeistos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos, pagal kurias nuosavybė į valstybinės reikšmės kelius negali būti atkuriama. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino kaip neteisėtas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100 dalį, kuria B. G. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai, ir Šiaulių rajono valdybos potvarkio 1992 m. gruodžio 10 d. Nr. 520 „Dėl žemės suteikimo naudojimui asmenims, susigrąžinantiems arba perkantiems žemę žemės ūkio veiklai“ dalį, kuria B. G. suteikto 15,61 ha žemės dalis – 0,1150 ha – pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4605.

12. Vadovaudamasis ex injuria jus non oritur principu, pagal kurį iš ne teisės negali atsirasti teisė, teismas pažymėjo, kad panaikinus aukščiau nurodytų aktų dalis, turi būti panaikinta Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo, atlikus kadastrinius matavimus“, kuriuo B. G. nuosavybės teise priklausantis 15,61 ha bendro ploto žemės sklypas pakeistas į 15,3957 ha, dalis dėl 0,1150 ha, į kurią pateko valstybinės reikšmės kelias Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai.

13. Nustatęs, kad B. G. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės kelią, teismas įpareigojo ją grąžinti natūra Lietuvos valstybei 0,1150 ha dalį iš 15,3957 ha žemės sklypo, esančio Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai, patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę. Teismas pabrėžė, kad valstybė turi pareigą teisingai už tai atlyginti atsakovei.

14. Atsižvelgęs į byloje esančio žemės sklypo įkainojimo akto Nr. 5002 mokėjimo nurodymo duomenis, teismas atsakovei B. G. iš valstybės priteisė 331,65 Eur turto dalies įsigijimo išlaidų už 0,1150 ha dalį iš 15,61 ha žemės sklypo.

III. 15. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

15.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino faktinių aplinkybių, kurios turėjo įtakos valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai neteisėtam užvaldymui, nepagrįstai konstatavo imperatyvių įstatymo normų pažeidimą ginčo žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn momentu ir to pasėkoje nepagrįstai panaikino ginčijamus administracinius aktus ir taikė restituciją.

15.2. Teismas nevertino, kad pareiškėjas į bylą nebuvo pateikęs dokumentų, kurie patvirtintų, kad Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 31-100-4005 ar Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 520v buvo perduota atsakovei B. G. dalis valstybinės reikšmės kelio Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 15,61 ha ploto žemės sklypo dalis (0,1150 ha) Sprendimu ar Potvarkiu buvo perleista privačion nuosavybėn neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas.

15.3. Teismas, atsižvelgdamas tik į pareiškime nurodytas aplinkybes, nenagrinėjo ir nevertino, kad žemės sklypas buvo grąžintas natūra B. G. pagal žemės sklypo abrisą (matavimo schemą), tuo laiku grąžinamos žemės planai nebuvo rengiami. Žemės sklypo ribos buvo pažymėtos abrise, kuriame nurodyta, kad žemės sklypas ribojasi su 18 m pločio keliu Nr. 8H1154, abrise tas kelias į žemės sklypo ribas nebuvo įtrauktas. Žemės sklypo riba pietryčių dalyje ėjo valstybinės reikšmės kelio Nr. 8H1154 (šiuo metu kelias Nr. 4605) kraštu bei šio kelio nekirto (kelias į žemės sklypo ribas nepateko), todėl Žemės ūkio ministerijos ir Šiaulių rajono valdybos 1992 m. priimtais Sprendimu ir Potvarkiu negalėjo būti perduota ir nebuvo atsakovei perduota 1150 kv. m ploto kelio Nr. 4605 dalis. Preliminariame Šiaulių rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, kuriame buvo įbraižytos B. G. grąžinamo natūra žemės sklypo ribos (suteiktas projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo pažymėta, kad šis sklypas ribojasi su 18 metrų pločio keliu, kurio Nr. 8H1154. Tai įrodo, kad žemės sklypo riba ėjo tik iki kelio pradžios (kelio kraštu), t. y., kad kelias Nr. 4605 į žemės sklypo ribas nebuvo įskaičiuotas. Sprendimu ir Potvarkiu žemės sklypas buvo grąžintas pagal abrisą, žemės sklypas (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo paženklintas taip, kaip nurodyta Žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo akte, parengtame 1992 m., todėl laikytina, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad minėtais administraciniais aktais buvo pažeistos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos automobilių kelių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 751, nuostatos.

15.4. Teismas nevertino aplinkybės, kad kelias Nr. 4605 į žemės sklypo ribas buvo įtrauktas B. G. užsakymu UAB „Kordimatas“ matininkui atliekant privataus žemės sklypo kadastrinius matavimus. Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto, sudaryto 2008 m. spalio 29 d., 6 punkte nurodyta, kad žemės sklypo ribos paženklintos 10 riboženklių. Tai įrodo, kad ženklinimo metu, neteisingai paženklinus privatų žemės sklypą, į jo ribas buvo neteisėtai įtraukta kelio Nr. 4605 dalis, t. y. matininkas privatų žemės sklypą paženklino ir 2009 m. sausio 23 d. parengė žemės sklypo kadastro duomenų bylą, neišlaikydamas imperatyvių įstatymo normų reikalaujamos 18 metrų valstybinės reikšmės kelio juostos pločio. Taigi aplinkybei, jog kelio Nr. 4605 dalis patenka į žemės sklypą, turėjo įtakos ne 1992 m. priimti administraciniai aktai, o neteisingai 2008 m. atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai, kuriuos patvirtino Šiaulių apskrities viršininkas 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-1261.

15.5. Paaiškėjus aplinkybei, kad ne žemės sklypo privatizavimo metu, o žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo metu (2008 m.) į privataus žemės sklypo ribas įtraukta kelio Nr. 4605 dalis, nėra pagrindo taikyti restitucijos ir iš valstybės atsakovei priteisti 331,65 Eur žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų, taip pat neatsiranda pareigos valstybės lėšomis organizuoti privataus žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo, atskiriant kelio Nr. 4605 dalį, patenkančią į žemės sklypą. Be to, privataus žemės sklypo kadastro duomenys gali būti nuginčyti. Šiuo atveju nuginčyti privataus žemės sklypo kadastro duomenis turėjo teisę ir pati valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 patikėtinė Kelių direkcija. Nuginčijus žemės sklypo kadastro duomenis, žemės sklypo savininkė turėtų atlikti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus tomis pačiomis ribomis, kuriomis jai žemės sklypas buvo perduotas 1992 m. atkuriant nuosavybės teises pagal abrisą.

16. Atsakovas Žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo NŽT apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą atmesti. Žemės ūkio ministerija sutinka su NŽT apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais, kaip ir NŽT apeliacinį skundą.

17. Pareiškėjas Prokuroras atsiliepime į atsakovo NŽT apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta:

17.1. NŽT minimas abrisas neatitinką minimalių, tokiems dokumentams keliamų reikalavimų: dokumente nėra nurodyta data, kada atliktas matavimas; kokioje vietoje atliktas matavimas (nuvykus į vietą ar kabinete); nenurodytas sklypo, kuris braižomas, identifikacinis numeris ir vietovė, kurioje jis yra; nėra asmens, sudariusio brėžinį duomenų ir parašo; taip pat nėra savininko parašo, kad jis susipažino su abrisu. Pats brėžinys taip pat atliktas netinkamai: nėra sklypo matmenų, nurodytas tik vienos kraštinės ilgis, kuri būtent ir patenka į kelią, tačiau nėra jokių sklypo kraštinių ilgio besitęsiančių į kelią, o būtent šių kraštinių ilgis yra esminis, sprendžiant, ar sklypo ribos patenka į kelio ribas. Abrise nurodyti du pavadinimai „Viešvėnai“ ir „Dirvonėnai“ esantys brūkšnio apačioje, o jau brūkšnio viršuje nurodytas galimai kelio numeris „8H1154“, todėl nėra aišku, kurioje vietoje pavaizduotas kelias – brūkšnio viršuje, kur nurodytas kelio numeris, ar brūkšnio apačioje, kur parašyti vietovių pavadinimai, be to, kelio plotis taip pat nenurodytas, todėl nėra pagrindo manyti, kad sudarant abrisą buvo laikomasi reikalavimo kelio plotį laikyti būtent 18 metrų.

17.2. Apžiūrėjimo akte ir paženklinimo akte taip pat nėra jokių nuorodų, kad kelio ribos laikytinos 18 metrų, be to, nurodyta, kad „PR dalyje riba eina 8H1154 kelio Viešvienai-Luokė kraštu“, tuo tarpu abrise nurodyta, kad tai Viešvienai-Dirvonėnai. Apžiūrėjimo aktas surašytas 1992 m. kovo mėn., tačiau 7 punkte „Ūkinės veiklos apribojimo sąlygos projektuojamame žemės sklype“ nurodyta, kad „taikyti LRV 1992.05.12 nutarimo Nr. 343 punktus“. Akte nurodomas nutarimas, kuris jo surašymo metu net nepriimtas ir įsigaliojo tik 1992 m. rugpjūčio 11 d., todėl tokio dokumento turinio patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Lieka neaišku, kada ir kokia informacija jame buvo pildoma, kokiu metu ir kieno korekcijos darytos. Taip pat kyla abejonių dėl aptartų dokumentų turinio, nurodytų trūkumų NŽT niekaip neaptarė ir nepašalino, tik deklaratyviai teigia, kad abrisas ir ginčijami aktai yra teisingi bei patvirtina, jog kelias juose nurodytas 18 metrų pločio.

17.3. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė jų vertinimo taisyklių, konstatavo tam tikrus faktus remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepime į atsakovo NŽT apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta:

18.1. NŽT pateikė tik savo nuomonę dėl įrodymo – abriso reikšmės, tačiau kitokia atsakovo nuomonė dėl teismo atlikto vertinimo nepatvirtina teismo sprendimo neteisėtumo. Apeliacinio skundo argumentas dėl kitokios abriso reikšmės nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad kelio Nr. 4605 dalies patekimui į atsakovės B. G. žemės sklypą turėjo įtakos ne ginčijami administraciniai aktai, o būtent matininkų veiksmai.

18.2. NŽT nurodytas argumentas, kad teismas pasisakė ne dėl visų argumentų ar įrodymų, nereiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą jų nevertino. Priešingai, teismas išsamiai įvertino visų šalių argumentus ir surinktus įrodymus, kuriais remiantis priėmė teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro viešojo intereso gynimas – administracinių sprendimų, kuriais nuosavybės teisės atkurtos į valstybinės reikšmės rajoninio kelio dalį, panaikinimas, bei restitucijos taikymas.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino, panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 31-100-4005, Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkio Nr. 520v, Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. V-1261 dalis dėl 0,1150 ha žemės sklypo, į kurį pateko valstybinės reikšmės kelias Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai; taikė restituciją natūra: grąžino valstybės nuosavybėn 0,1150 ha dalį iš 15,3957 ha žemės sklypo, patenkančią į valstybinės reikšmės keliu užimtą žemę, taikė restituciją - grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,1150 ha valstybinės reikšmės keliu užimtos žemės , o iš valstybės priteisė B. G. 331,65 Eur šios žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidų.

21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kvestionavo jį tinkamo įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo aspektais ir prašė atmesti pareiškėjo pareiškimą, nes valstybinės reikšmės kelio dalis į B. G. žemės sklypą pateko ne nuosavybės teisių atkūrimo metu, o neteisingai atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus 2008 metais, todėl žemės sklypo savininkė turėtų pati savo sąskaita patikslinti žemės sklypo ribas.

22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacija administracinių bylų teisenoje yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Pasisakydama dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas

25. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, bei įvertinusi administracinėje byloje surinktus įrodymus, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir neprivalėjo teikti pirmenybės vien apelianto minimam žemės sklypo abrisui, žemės reformos žemėtvarkos projektui ar kitiems atskiriems teritorijų planavimo dokumentams.

26. Iš byloje surinktų įrodymų visumos darytina išvada, kad B. G. 1992 metais atkuriant nuosavybės teises, ženklinant žemės sklypą vietoje bei vėliau atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus jau buvo padarytos klaidos, dėl kurių dalis valstybinės reikšmės rajoninio kelio pateko privačion nuosavybėn. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šių klaidų taisymo negalima perkelti vien kadastrinius matavimus atlikusiam matininkui ar žemės sklypo savininkei, nes Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. 31-100-4005 ir Šiaulių rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 520v B. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 15,61 ha ploto žemės sklypą, kurio ribos buvo paženklintos vietovėje dviem riboženkliais. 2008 metais atliekant kadastrinius matavimus ir nekeičiant žemės sklypo ribų, paaiškėjo, jog realus žemės sklypo plotas yra tik 15,3957 ha. Nustačius, kad ir į 15,3957 ha žemės sklypą patenka 0,1150 ha valstybinės reikšmės žemės, pripažintina, kad žemės sklypas netinkamai buvo suprojektuotas, pažymėtas ir suteiktas privačion nuosavybėn jau nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu. Atsakovo apeliaciniame skunde minėti dokumentai (abrisas, preliminarus žemės reformos žemėtvarkos projektas, žemės sklypo ribų paženklinimo parodymo aktas) nėra detalūs, turi turinio ir formos trūkumų, juose nėra nurodytas kelio plotis, iš nuorodos, jog „sklypo riba eina kelio kraštu“ nėra aišku, ar turima omenyje važiuojamosios dalies kraštas, ar visa keliui priklausanti 18 m pločio juosta, todėl juose užfiksuoti duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad atkuriant nuosavybės teises B. G. žemės sklypas buvo suprojektuotas, suformuotas ir paženklintas tinkamai.

27. Pažymėtina ir tai, kad net ir preziumuojant, jog pagrindinės klaidos buvo padarytos 2008 metais atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, šie žemės sklypo kadastro duomenys buvo patvirtinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-1261 „Dėl žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) rodiklių pakeitimo ir specialiųjų sąlygų nustatymo, atlikus kadastrinius matavimus“, t.y. valstybinės institucijos aktu, kurio neteisėtumas taip pat suponuotų valstybės atsakomybę už padarytas klaidas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minėti 1992 ir 2009 metais priimti individualūs administraciniai aktai prieštaravo Konstitucijos, įstatymų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatoms. Administracinių teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog aktas, prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kuriuo iš esmės paneigiami konstituciniai turto, esančio išimtine valstybės nuosavybe, disponavimo ir tokios nuosavybės teisės apsaugos principai, nesukuria civilinių teisių ir pareigų, todėl jos negali būti ginamos, o turtas, turintis išimtinės valstybės nuosavybės teisinį statusą, grąžinamas valstybei teisingai atlyginant sąžiningiems asmenims, jį įgijusiems, taikant restitucijos taisykles ir civilinį teisinį ieškinio senaties institutą nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Panaikinus imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus dėl jų neteisėtumo, taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas grąžinamas valstybės nuosavybėn (CK 6.145 str.). Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 str. 3 d., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

28. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai grąžino natūra Lietuvos valstybės nuosavybėn 0,1150 ha valstybinės reikšmės kelio Nr. 4605 Viešvėnai-Luokė-Upyna-Dirvonėnai dalį, patenkančią į 15,3957 ha žemės sklypą, valdytą B. G.. Tačiau restitutio in integrum principo taikymas, atkuriant tik pažeistą išimtinę valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) saugomų teisių paneigimą.

29. Valstybės klaidų taisymo kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia gero valdymo principo svarbą (paprastai aiškindamas Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio (nuosavybės apsauga) nuostatas; žr., pvz., 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06)). Gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05), 73 p.). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „neteisybę“ neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu (žr. mutatis mutandis (pakeistus tai, kas keistina) 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje Pincov ir Pinc prieš Čekijos Respubliką (pareiškimo Nr. 36548/97), 58 p.). Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., mutatis mutandis, sprendimą byloje Pincov ir Pinc, 58 p.; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 32457/05), 40 p.; 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 35298/04), 67 p.). Klaidingai perduotų nuosavybės teisių panaikinimo kontekste gero valdymo principas gali ne tik reikšti pareigą valdžios institucijoms veikti greitai taisant padarytas klaidas (žr., pvz., sprendimą byloje Moskal, 69 p.), bet ir pareikalauti sumokėti adekvačią kompensaciją ar kitos formos tinkamą reparaciją buvusiam bona fide nuosavybės savininkui (žr. sprendimą byloje Pincov ir Pinc, 53 p.; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje To?cu?? ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 36900/03), 38 p.).

30. Šios teisminės praktikos kontekste pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo priteista B. G. 331,65 Eur suma už valstybei natūra grąžinamą žemės sklypą.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas