Legislator Case Law & Legislation
387ffcaa-a200-4404-98b5-75abc15072cc AI generated

387ffcaa-a200-4404-98b5-75abc15072cc · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 387ffcaa-a200-4404-98b5-75abc15072cc
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Å¡alys, sudarydamos Sutartį, susitarė dėl elektros energijos kainos nustatymo taisyklės, ieÅ¡kovas pripažino elektros kainÄ tinkama ir teisinga faktiniais veiksmais, nereikÅ¡damas pretenzijų ir apmokėdamas iÅ¡raÅ¡omas sÄ skaitas; visÄ Sutarties galiojimo laikotarpį ieÅ¡kovas galėjo pirkti elektrÄ iÅ¡ alternatyvaus Å¡altinio, tai ir pradėjo daryti nuo 2013 m. balandžio 1 d.;

Legislator headnote

AI generated

387ffcaa-a200-4404-98b5-75abc15072cc · Lietuvos apeliacinis teismas: Nors atsakovas, laikydamasis byloje pozicijos, kad jis tinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, atsisakė pateikti įrodymus apie jo ir trečiųjų asmenų, iÅ¡ kurių perka elektros energijÄ , sutartis bei elektros energijos pirkimo kainÄ , motyvuodamas tuo, kad ieÅ¡kovas su atsakovu yra verslo konkurentai, veikiantys toje pačioje verslo srityje ir faktiÅ¡kai vienoje vietoje, tai ieÅ¡kovo neatleidžia nuo pareigos įrodyti nuostolių dydį. Teismas netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo ir kitu jo nurodytu pagrindu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), pažymėdamas, kad Å¡i nuostata taikytina tik tuo atveju, kai ieÅ¡kovas įrodo, kad bÅ«tent jis bÅ«tų gavęs naudÄ , jeigu kitas asmuo nebÅ«tų atlikęs neteisėtų veiksmų.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla Nr             Civilinė byla Nr. 2A-381-370/2015 (S)             Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00791-2012-7             Procesinio sprendimo kategorijos:             43.2; 45.5 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 30 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo PoÅ¡kaus, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Mulga“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4429-302/2014 pagal ieÅ¡kovo uždarosios akcinės bendrovės „Mulga“ ieÅ¡kinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei OGMIOS REAL ESTATE dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo; iÅ¡vadÄ byloje teikianti institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo nepagrįstai gautÄ 1 081 552 Lt sumÄ . Nurodė, kad su atsakovu 2006 m. birželio 2 d. sudarė prekybos centro BABILONAS I ir kito nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Sudarius Sutartį, dvi elektros skydinės liko atsakovo nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, kad prekybos centrui bÅ«tinas elektros energijos tiekimas, Å¡alys Sutartyje susitarė dėl elektros energijos tiekimo.

Atsakovas įsipareigojo užtikrinti nepertraukiamÄ ir reikiamo kiekio II-os patikimo kategorijos elektros energijos tiekimÄ ir vykdyti tinkamÄ pačių pastočių priežiÅ«rÄ (Sutarties 12 straipsnio 2 punktas). Å alys taip pat susitarė dėl elektros energijos kainos nustatymo taisyklės, pagal kuriÄ tiekiamos elektros energijos kaina negali bÅ«ti didesnė už valstybės nustatytÄ Å¾emos įtampos kainų lygį (Sutarties 12 straipsnio 4 punktas). IeÅ¡kovo teigimu, jam kilo įtarimų, kad atsakovas nepagrįstai skaičiuoja elektros energijos pardavimo kainÄ , pažeisdamas Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d.

įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 54.3 punktÄ . IeÅ¡kovas 2012 m. vasario 9 d. pateikė atsakovui pretenzijÄ , nurodydamas, kad atsakovo pateiktoje sÄ skaitoje už 2012 m. sausio mėn. nurodyti vienos kilovatvalandės įkainiai žymiai virÅ¡ija rinkoje įprastos elektros energijos kainos ir protingų iÅ¡laidų, patiriamų siekiant užtikrinti elektros perdavimÄ lokaliu tinklu, sumÄ . Atsakovas 2012 m. vasario 20 d. atsakė į pretenzijÄ , nurodydamas, kad jis laikosi Sutarties ir teisės aktų, kainÄ skaičiuoja pagrįstai, tačiau pateikti kainų skaičiuotę atsisakė, motyvuodamas konfidencialumo įsipareigojimais prieÅ¡ trečiuosius asmenis.

IeÅ¡kovo teigimu, atsakovui atsisakius pateikti galutinės elektros energijos kainos skaičiuotę ir nurodyti lokalių elektros tinklų priežiÅ«ros iÅ¡laidas, ieÅ¡kovo abejonės dėl atsakovo sÄ Å¾iningumo, elektros energijos kainos paskaičiavimo pagrįstumo ir teisingumo tik sustiprėjo. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra abonentas (vartotojas), o ieÅ¡kovas – subabonentas (CK 6.389 straipsnio 1 dalis). Pagal Taisyklių 54.3 punktÄ subabonentai privalo vartotojui sumokėti už jiems perduotÄ elektros energijÄ ir padengti vartotojo pagrįstas ir bÅ«tinas iÅ¡laidas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimÄ subabonentams lokaliu elektros tinklu.

IeÅ¡kovo teigimu, vertinant tarp Å¡alių susiklosčius santykius bÅ«tina atsižvelgti į imperatyvias Taisyklių nuostatas, kurios Å¡alims tapo privalomos nuo jų įsigaliojimo 2010 m. vasario 19 d. IeÅ¡kovo paskaičiavimais, jis už atsakovo patiektÄ elektros energijÄ per 2010 m. – 2012 m. kovo mėn. permokėjo 1 081 552 Lt. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas nustatė, kad Sutartyje Å¡alys susitarė dėl elektros energijos tiekimo ieÅ¡kovui (subabonentui) per atsakovui (vartotojui) priklausančius tinklus kainos, kuri negali bÅ«ti didesnė už valstybės nustatytÄ Å¾emos įtampos kainų lygį.

Dėl atsakovo pareigos perskaičiuoti ieÅ¡kovui perduodamos elektros energijos kainÄ pagal Taisyklių 54.3 punktÄ teismas pažymėjo, kad Å¡i nuostata nereglamentuoja sutartinių santykių ir nenustato elektros energijos kainos dydžio. Ji nustato subabonento pareigÄ atsiskaityti su vartotoju, o ne vartotojo pareigÄ pagal nurodytus kriterijus nustatyti subabonentui kainÄ sudarant sutartį. Pasak teismo, Taisyklių 54.3 punktas taikomas tuo atveju, kai Å¡alys savo santykių nėra apsibrėžusios ir nėra nustačiusios elektros energijos kainos ar jos nustatymo taisyklių.

Kadangi elektros energetikos sektorių reglamentuojančiuose teisės aktuose vartotojui nėra numatytas įpareigojimas gaunamÄ elektros energijÄ perduoti kitiems asmenimis, elektros energijÄ vartotojas tiekia subabonentui esant abipusiam susitarimui. Ginčo Å¡alys tokius santykius įformino Sutarties 12 straipsnyje. Å alys susitarė, kad ieÅ¡kovo mokama kaina neturi virÅ¡yti bÅ«tent valstybės reguliuojamų kainų, t. y. visuomeninių tiekėjų nustatomų kainų, nors teisės aktai numatė galimybę sudaryti elektros energijos tiekimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, kurio nustatomos kainos nėra reguliuojamos.

Valstybė ir toliau nustato visuomeninio tiekėjo taikomÄ elektros energijos kainÄ ir jos virÅ¡utinę ribÄ , o tokių ribų nenustato tik nepriklausomam tiekėjui. Teismas ieÅ¡kovo teiginį, kad po rinkos liberalizavimo valstybė nebenustato elektros energijos kainų ribų ir kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkto formuluotė nebetenka prasmės, laikė neteisingu ir nepagrįstu. Pažymėjo, kad sutarties nuostata yra galiojanti tol, kol Å¡alys jos nepakeičia ar nepanaikina, arba tol, kol ji nenuginčijama ar tampa niekine.

Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Å¡alių santykių teisiniame reguliavime pasikeitė tik tai, kad valstybė nereguliuoja kainų tretiesiems asmenims – nepriklausomiems tiekėjams, iÅ¡ kurių atsakovas perka elektros energijÄ , o atsakovui ir ieÅ¡kovui elektros energijos pardavimo kainos nebuvo reguliuojamos nei Sutarties sudarymo metu, nei pasikeitus teisiniam reguliavimui. Teismas nenustatė pagrindo iÅ¡vadai, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, skaičiuodamas perduodamos elektros energijos kainÄ pagal Sutartį, o ne pagal Taisyklių 54.3 punktÄ , ir tuo padarė ieÅ¡kovui nuostolių.

Nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, teismas sutiko su atsakovu, kad ieÅ¡kovas neįrodė ir kitos civilinės atsakomybės sÄ lygos – jam atsiradusios žalos, nes pats ieÅ¡kovas neneigia, jog visÄ už elektros energijÄ sumokėtÄ sumÄ ieÅ¡kovas iÅ¡dalijo prekybos centro nuomininkams, kurie realiai ir naudojasi Å¡ia energija. Teismas atmetė ieÅ¡kovo argumentÄ , kad jis galėjo gauti pelnÄ nuomininkams energijÄ parduodamas brangiau, negu sumokėjo atsakovui, nes ieÅ¡kovas Å¡io argumento nepagrindė su nuomininkais sudarytais susitarimais ir kitais įrodymais.

Nepagrįstu teismas laikė ir ieÅ¡kovo skaičiuojamų nuostolių dydį, nes, skaičiuodamas kainų skirtumÄ tarp atsakovo įsigytos elektros energijos kainos ir ieÅ¡kovo sumokėtos atsakovui kainos, ieÅ¡kovas prilygino save vartotojui, perkančiam energijÄ vidutinės įtampos zonoje, kai ieÅ¡kovas turi galimybę pirkti energijÄ tik žemos įtampos zonoje (ieÅ¡kovas neturi įrenginių priimti aukÅ¡tesnės įtampos elektros energijÄ ). Vidutinės įtampos energija yra žymiai pigesnė už žemos įtampos energijÄ .

Nors atsakovas, laikydamasis byloje pozicijos, kad jis tinkamai vykdo sutartinius įsipareigojimus, atsisakė pateikti įrodymus apie jo ir trečiųjų asmenų, iÅ¡ kurių perka elektros energijÄ , sutartis bei elektros energijos pirkimo kainÄ , motyvuodamas tuo, kad ieÅ¡kovas su atsakovu yra verslo konkurentai, veikiantys toje pačioje verslo srityje ir faktiÅ¡kai vienoje vietoje, tai ieÅ¡kovo neatleidžia nuo pareigos įrodyti nuostolių dydį. Teismas netenkino ieÅ¡kovo reikalavimo ir kitu jo nurodytu pagrindu (CK 6.249 straipsnio 2 dalis), pažymėdamas, kad Å¡i nuostata taikytina tik tuo atveju, kai ieÅ¡kovas įrodo, kad bÅ«tent jis bÅ«tų gavęs naudÄ , jeigu kitas asmuo nebÅ«tų atlikęs neteisėtų veiksmų.

Be to, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtÄ pagal įstatymÄ ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai Apeliaciniame skunde ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ tenkinti ieÅ¡kinį, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutarties nuostata dėl kainos nustatymo kriterijaus yra galiojanti.

Siekiant įvertinti tokiÄ nuostatÄ , reikėtų atsižvelgti į tai, kad, sudarant Sutartį, atsakovas elektros energijÄ pirko iÅ¡ visuomeninio tiekėjo, o elektros pardavimo kainÄ nustatė valstybė. Atsakovas elektros energijos pardavimo kainÄ ieÅ¡kovui paskaičiuodavo pagal visuomeninio tiekėjo parduodamos elektros energijos kainÄ Å¾emos įtampos vartotojams. Taigi tiek atsakovo perkamos elektros energijos kaina iÅ¡ visuomeninio tiekėjo, tiek kaina, už kuriÄ elektros energijÄ atsakovas perparduodavo ieÅ¡kovui, buvo nustatoma valstybės. Ä®vykus permainoms elektros energetikos sektoriuje nuo 2010 m., tiek atsakovas, tiek ieÅ¡kovas nebegalėjo pirkti elektros energijos iÅ¡ visuomeninio tiekėjo, o jÄ turėjo pirkti iÅ¡ privačių tiekėjų.

Kadangi valstybė nenustato elektros energijos pardavimų kainos privatiems tiekėjams, kriterijus, kad elektros energija kaina bus nemažesnė už valstybės nustatomÄ Å¾emės įtampos kainų lygį, nebegalėjo bÅ«ti taikomas dėl pasikeitusios faktinės ir teisinės situacijos. Todėl Sutarties 12 straipsnio 4 punktas nebegalėjo bÅ«ti taikomas. Teismas netinkamai vertino teisinio reglamentavimo pokyčius ir įtakÄ Å¡alių sutartiniams santykiams, todėl padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl Sutarties 12 straipsnio 4 punkto galiojimo.2.

Å alys nebuvo sudariusios susitarimo dėl elektros energijos pardavimo kainos ar jos skaičiavimo kriterijų nuo 2010 m., todėl yra pagrindas taikyti Taisyklių nuostatas. Kadangi Sutarties 12 straipsnio 4 punkte nustatyti elektros energijos kainos apskaičiavimo kriterijai nebegalėjo bÅ«ti taikomi, vadinasi Å¡alys nebuvo sudariusios susitarimo nei dėl elektros energijos kainos, nei dėl naujų kainos apskaičiavimo kriterijų. Todėl teismas turėjo vadovautis Taisyklių 54.3 punktu, kuris nustato ieÅ¡kovo pareigÄ apmokėti elektros energijos kainÄ , už kuriÄ atsakovas perka elektros energijÄ bei pagrįstas ir bÅ«tinas iÅ¡laidas, patirtas lokalių elektros tinklų priežiÅ«rai.3.

Atsakovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl taikytina contra spoliatorem prezumpcija. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, už kokiÄ kainÄ buvo perkama elektros energija 2010–2012 m., nors ieÅ¡kovas ne kartÄ reikalavo, o teismas siÅ«lė atsakovui pateikti minėtus duomenis. AtsisakymÄ pateikti reikalaujamus duomenis atsakovas grindė tuo, kad atsakovo mokama elektros energijos kaina tretiesiems asmenims sudaro atsakovo konfidencialiÄ informacijÄ , todėl Å¡ios informacijos atskleidimas atsakovui galėtų sukelti žalÄ .

Apelianto nuomone, atsakovas tokiu savo elgesiu piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, siekė apsunkinti ieÅ¡kovo galimybę įrodyti ginčo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju bÅ«tent atsakovui teko pareiga įrodyti kainos teisingumÄ ir ieÅ¡kovo pateiktų skaičiavimų klaidingumÄ .4. Teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.242 straipsnį. Pagal kasacinio teismo praktikÄ suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindÄ , laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesÄ Å¾iningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai gavo dalį kainos už patiektÄ elektros energijÄ (ieÅ¡kovo paskaičiuotas kainos skirtumas), todėl kainos skirtumas priteistinas ieÅ¡kovui kaip jo patirti nuostoliai.

5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovas nepatyrė nuostolių. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovo nuostoliai yra permokėta pinigų suma, kurios ieÅ¡kovas nebÅ«tų iÅ¡leidęs, jei ne atsakovo neteisėti ir nesÄ Å¾iningi veiksmai skaičiuojant elektros energijos kainÄ . Teismo argumentai, kad ieÅ¡kovas nepatyrė jokių nuostolių, nes prekybos centro nuomininkai jam kompensavo elektros energijos pirkimo iÅ¡laidas, yra nepagrįsti ir nelogiÅ¡ki. IeÅ¡kovo ir trečiųjų asmenų (nuomininkų) komerciniai santykiai yra ne Å¡ios bylos nagrinėjimo dalykas ir negali bÅ«ti vertinami sprendžiant klausimÄ dėl ieÅ¡kovo patirtų nuostolių santykiuose su atsakovu.

IeÅ¡kovo permokėtos lėšos yra ieÅ¡kovo nesutaupyti pinigai, taip pat negautas pelnas, kuris galėjo bÅ«ti gautas, jei nebÅ«tų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų.6. Teismas nepagrįstai atsisakė iÅ¡reikalauti įrodymus iÅ¡ atsakovo, taip apribodamas ieÅ¡kovo galimybę pagrįsti dėstomas aplinkybes. Teismas tik pasiÅ«lė atsakovui pateikti įrodymus, tačiau įrodymų iÅ¡reikalavimo klausimo nesprendė CPK nustatyta tvarka.              Atsiliepime į apeliacinį skundÄ atsakovas praÅ¡o atmesti skundÄ ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, nes:

1) Å¡alys, sudarydamos Sutartį, susitarė dėl elektros energijos kainos nustatymo taisyklės, ieÅ¡kovas pripažino elektros kainÄ tinkama ir teisinga faktiniais veiksmais, nereikÅ¡damas pretenzijų ir apmokėdamas iÅ¡raÅ¡omas sÄ skaitas;

2) visÄ Sutarties galiojimo laikotarpį ieÅ¡kovas galėjo pirkti elektrÄ iÅ¡ alternatyvaus Å¡altinio, tai ir pradėjo daryti nuo 2013 m. balandžio 1 d.;

3) ieÅ¡kovas niekada nemokėjo už elektros energijÄ daugiau, negu jis bÅ«tų jÄ Ä¯sigijęs rinkos kaina, pirkdamas jÄ Å¾emos įtampos pusėje, ir tarp Å¡alių nėra ginčo, kad elektros energijos kaina, kuriÄ mokėjo ieÅ¡kovas, bÅ«tų didesnė, negu valstybės reguliuojama kaina visuomeniniam tiekėjui;

4) ieÅ¡kovas yra verslininkas, profesionalus nekilnojamojo turto vystytojas, todėl jo elgesys, kai jis Å¡eÅ¡erius metus nereiÅ¡kęs jokių pretenzijų dėl Sutarties vykdymo pateikia ieÅ¡kinį konkuruojančia veikla užsiimančiai ir Å¡alia esantį prekybos centrÄ vystančiai bendrovei, reikalaudamas 1 mln. Lt, laikytinas nesÄ Å¾iningu. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Bylos duomenimis, ieÅ¡kovas su atsakovu 2006 m. birželio 2 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieÅ¡kovas iÅ¡ atsakovo įsigijo prekybos centrÄ BABILONAS I (t. 1, b. l. 12–39).

Sudarius Sutartį, dvi elektros skydinė (pastotės) liko atsakovo nuosavybė, tačiau atsakovas įsipareigojo užtikrinti nepertraukiamÄ ir reikiamo kiekio II–os patikimumo kategorijos elektros energijos tiekimÄ bei atlikti elektros skydinių (pastočių) priežiÅ«rÄ (Sutarties 12 straipsnio 1 ir 2 punktai). Å alys taip pat susitarė, kad atsakovo tiekiamos ieÅ¡kovui ir jo nuomininkams elektros energijos kaina negali bÅ«ti didesnė už valstybės nustatytÄ Å¾emos įtampos kainų lygį (Sutarties 12 straipsnio 4 punktas).             Šalių ginčas kilo dėl atsakovo nuo 2010 m. ieÅ¡kovui taikytos elektros energijos pardavimo kainos.

IeÅ¡kovas savo pozicijÄ , kad atsakovas nuo 2010 m. pardavinėjo ieÅ¡kovui elektros energijÄ už nepagrįstai didelę kainÄ , grindė elektros energetikos sektoriuje pasikeitusiu teisiniu reguliavimu. Teisinio reguliavimo pasikeitimas, ieÅ¡kovo vertinimu, lėmė tai, kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkte nustatyta elektros energijos kainos apskaičiavimo metodika tapo nelogiÅ¡ka ir neadekvati, todėl nuo 2010 m. negalėjo bÅ«ti taikoma. IeÅ¡kovo vertinimu, nustatant teisingÄ atsakovo ieÅ¡kovui tiektos elektros energijos kainÄ , bÅ«tina vadovautis Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d.

įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2013 m. gruodžio 8 d.) 54.3 punktu. Atsakovas nesutiko su Å¡ia ieÅ¡kovo pozicija, teigdamas, kad ieÅ¡kovas neteisingai aiÅ¡kina elektros energetikos rinkos liberalizavimo procesus, be to, savo faktiniais veiksmais sutiko su atsakovo taikoma elektros energijos kaina.             Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant Å¡alių ginÄÄ , bÅ«tina atsižvelgti į toliau dėstomas svarbias Å¡ios bylos faktines aplinkybes.

IeÅ¡kovas pretenzijÄ dėl elektros energijos kainos atsakovui pareiÅ¡kė tik 2012 m. vasario 9 d., nurodydamas, kad atsakovo pateiktoje sÄ skaitoje už 2012 m. sausio mėn. nurodyti vienos kilovatvalandės įkainiai žymiai virÅ¡ija rinkoje įprastos elektros energijos kainos ir protingų iÅ¡laidų, patiriamų siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimÄ lokaliu tinklu, sumÄ (t. 1, b. l. 81–82). Byloje nėra duomenų, kad ieÅ¡kovas nuo Sutarties sudarymo dienos iki 2012 m. vasario 9 d. bÅ«tų kreipęsis į atsakovÄ dėl elektros energijos kainos nepagrįstumo, bÅ«tų neapmokėjęs atsakovo jam pateiktas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras už perduotÄ elektros energijÄ arba kreipęsis į atsakovÄ dėl Sutartyje įtvirtintos elektros energijos kainos nustatymo taisyklės. Å iam ginčui teisingai iÅ¡spręsti svarbus ir faktas, kad ieÅ¡kovo pagrindinė veikla yra nekilnojamojo turto įsigijimas, pardavimas, valdymas, nuoma, panauda ir bet kurios kitos operacijos su nekilnojamuoju turtu (t. 1, b. l. 157–159), t. y. ieÅ¡kovas yra Å¡ios srities profesionalas, todėl nagrinėjamu atveju turėjo gerai žinoti elektros energijos kainos nustatymo mechanizmo veikimÄ ir jo pakeitimÄ , esant objektyviai susiklosčiusioms aplinkybėms (pasikeitus teisiniam reguliavimui).

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vykdydamas prisiimtus įsipareigojimus, tiekė elektros energijÄ ieÅ¡kovo valdomam prekybos centrui BABILONAS I iki 2013 m. balandžio 1 d., t. y. iki momento, kai ieÅ¡kovas elektros energijÄ pradėjo pirkti iÅ¡ trečiųjų asmenų. Nuo Sutarties sudarymo ieÅ¡kovas ir atsakovas veikia kaip konkurentai, valdantys vienas Å¡alia kito esančius prekybos centrus. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieÅ¡kovas nuo pat pradžių turėjo galimybę elektros energijos tiekimÄ organizuoti savarankiÅ¡kai ir jÄ pirkti ne iÅ¡ atsakovo, o trečiųjų asmenų.

Atsižvelgiant į ieÅ¡kovo pozicijÄ , kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkto vykdymui lemiamÄ Ä¯takÄ turėjo 2010 m. pasikeitęs elektros energetikos sektoriaus teisinis reguliavimas, pagal kurį atsakovas nuo 2010 m. nebegalėjo pirkti elektros energijos iÅ¡ visuomeninio tiekėjo, o privalėjo jÄ pirkti iÅ¡ nepriklausomo tiekėjo, todėl, pasak ieÅ¡kovo, valstybės nustatoma elektros energijos pardavimo kainÄ nebeturėjo jokios reikÅ¡mės tiek ieÅ¡kovui, tiek atsakovui, tikėtina iÅ¡vada, kad tarp Å¡alių susiklostė CK 6.204 straipsnyje reglamentuojama ar savo pobÅ«džiu panaÅ¡i situacija, t. y. kai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties Å¡alis turi teisę kreiptis į kitÄ Å¡alį su praÅ¡ymu sutartį pakeisti, tačiau Å¡is praÅ¡ymas turi bÅ«ti pagrįstas ir pareikÅ¡tas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieÅ¡kovas jokių pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų, liečiančių elektros energijos tiekimÄ , vykdymo atsakovui iki 2012 m. vasario 9 d. nereiÅ¡kė. Apelianto teiginiai, kad tarp Å¡alių nuo 2010 m. pastoviai vyko derybos dėl elektros energijos pirkimo kainos, kurios nedavė jokių rezultatų, nepagrįsti įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais. Taigi, nereikÅ¡damas atsakovui pretenzijų, ieÅ¡kovas, kaip jis pats nurodė apeliaciniame skunde, siekdamas nepriklausomybės nuo atsakovo, dar 2011 m. rugpjūčio 4 d. gavo iÅ¡ AB LESTO prisijungimo sÄ lygas ir 2012 m. parengė techninį projektÄ prekybos centro BABILONAS I prijungimui prie AB LESTO priklausančių elektros tinklų.

Å ios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo, remiantis elektros energetikos sektorių reglamentuojančiais teisės aktais, padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad vartotojui (atsakovui) nėra numatytas įpareigojimas gaunamÄ elektros energijÄ perduoti kitiems asmenimis, elektros energijÄ vartotojas tiekia subabonentui (ieÅ¡kovui) esant abipusiam susitarimui. Nagrinėjamu atveju Å¡alys tokį susitarimÄ Ä¯formino Sutarties 12 straipsnyje, kartu numatė, kad ieÅ¡kovo atsakovui mokama elektros energijos kaina neturi virÅ¡yti valstybės nustatytÄ Å¾emos įtampos kainų lygį.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, jeigu ieÅ¡kovas manė, kad dėl teisinio reguliavimo pasikeitimo Å¡alių sutartas elektros energijos kainos nustatymo mechanizmas tapo nelogiÅ¡kas ir neteko prasmės, jis privalėjo inicijuoti atitinkamų Sutarties nuostatų pakeitimo klausimÄ , o ne toliau apmokėti atsakovo iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras už perduotÄ elektros energijÄ , ir, priėmus sprendimÄ tapti nepriklausomu nuo atsakovo, reikÅ¡ti atsakovui ieÅ¡kinį teisme dėl, ieÅ¡kovo teigimu, permokėtų sumų už gautÄ elektros energijÄ priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sutarties nuostata yra galiojanti tol, kola Å¡alys jos nepakeičia ar nepanaikina.             Apeliantas sutinka su teismo iÅ¡vadomis, kad valstybė Sutarties sudarymo metu ir 2010 m. nereguliavo elektros energijos pardavimo kainų nepriklausomiems tiekėjams, taip pat su faktu, kad tiek ieÅ¡kovas, tiek atsakovas galėjo pirkti elektros energijÄ iki 2010 m. tiek iÅ¡ visuomeninio tiekėjo, tiek iÅ¡ nepriklausomo tiekėjo. Å i apelianto pozicija iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja kitai jo pozicijai, kad Å¡alių suderinta Sutarties nuostata dėl elektros energijos kainos skaičiavimo mechanizmo, pasikeitus teisiniams reguliavimui, nebegalioja.

Toliau apeliantas įrodinėja, kad vietoj Å¡ios Sutarties nuostatos atsakovas turėjo vadovautis Taisyklių 54.3 punktu. Å iame punkte nustatyta, jog vartotojas (atsakovas), valdantis lokalų elektros tinklÄ , privalo eksploatuoti savo lokalų elektros tinklÄ taip, kad nepažeistų kitų asmenų, kurių elektros įrenginiai ar elektros imtuvai yra prijungti prie vartotojo lokalaus elektros tinklo, teisių ir teisėtų interesų; tokie asmenys – subabonentai (ieÅ¡kovas) privalo vartotojui sumokėti už jiems perduotÄ elektros energijÄ bei padengti vartotojo pagrįstas ir bÅ«tinas iÅ¡laidas, kurios patiriamos siekiant užtikrinti elektros energijos perdavimÄ subabonentams lokaliu elektros tinklu.

Akivaizdu, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Å¡is punktas nereglamentuoja Å¡alių (vartotojo ir subabonento) sutartinių santykių ir, svarbiausia, nenustato elektros energijos kainos dydžio, o nustato subabonento pareigÄ atsiskaityti su vartotoju už jam perduotÄ elektros energijÄ . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Å¡iame punkte numatytas tik vienas iÅ¡ kainos nustatymo kriterijų, t. y. įvertinti vartotojo pagrįstas ir bÅ«tinas iÅ¡laidas, susijusias su elektros energijos perdavimu vartotojui priklausančiu lokaliu elektros tinklu.

Taigi, net ir darant prielaidÄ , kad Sutarties 12 straipsnio 4 punkte Å¡alių numatytas elektros energijos kainos nustatymo mechanizmas po 2010 m. įvykusio teisinio reguliavimo pasikeitimo tapo nebeaktualus, Å¡iuo atveju taikyti ieÅ¡kovo nurodyto Taisyklių 54.3 punkto nebÅ«tų teisinio pagrindo. Apeliantas klaidingai supranta šį punktÄ , teigdamas, kad jis nustato ieÅ¡kovo pareigÄ apmokėti elektros energijos kainÄ , už kuriÄ atsakovas pats perka elektros energijÄ bei pagrįstas ir bÅ«tinas iÅ¡laidas, patirtas lokalių elektros tinklų priežiÅ«rai.

Be to, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamo sprendimo iÅ¡vada dėl Sutarties 12 straipsnio 4 punkto nuostatos galiojimo, apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados, jog valstybė ir toliau nustato visuomeninio tiekėjo taikomÄ elektros energijos kainÄ ir jos virÅ¡utinę ribÄ , o tokių ribų nenustato tik nepriklausomam tiekėjui.             Nurodytos aplinkybės ir iÅ¡dėstyti argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad atsakovas, vykdydamas Sutartį, neatliko neteisėtų veiksmų.

Nenustačius nors vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų (Å¡iuo atveju – neteisėtų veiksmų), civilinė atsakomybė negalima, todėl nėra prasmės pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų, atitinkamai ir dėl apelianto argumentų, susijusių su jo patirtais nuostoliais ir atsakovo pozicija neteikiant ieÅ¡kovui reikalingų įrodymų, nustatant Å¡ių nuostolių tikslų dydį.             Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė CK 6.242 straipsnį, reglamentuojantį nepagrįstÄ praturtėjimÄ .

Kasacinis teismas ne vienÄ kartÄ yra konstravęs, kad tuo atveju, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtÄ pagal įstatymÄ ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjo institutas netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju IeÅ¡kovas reikalavimÄ atsakovui kildina iÅ¡ Sutarties. Apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika, kurioje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikoma ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesÄ Å¾iningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindÄ reikalauti ir gauti atitinkamÄ materialųjį turtÄ ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad jo nurodytos kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai skiriasi, nes minėta nutartis buvo priimta bankroto byloje, nustačius aplinkybę, kad vienas iÅ¡ kreditorių, turėdamas lemiamÄ Ä¯takÄ kreditorių susirinkime, elgėsi nesÄ Å¾iningai ir užvaldė didesnį turtÄ , negu buvo jo finansinis reikalavimas, tuo pažeidė bankrutuojančios įmonės akcininko – valstybės interesus.             Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

             Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme              Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Å ios nuostatos taikomos priteisiant iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbÄ pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Atsakovas patyrė 4 840 Lt (1 401,76 Eur) iÅ¡laidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimÄ , 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami Å¡alims jų turėtas atstovavimo iÅ¡laidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobÅ«dį, bylos sudėtingumÄ , advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumÄ ir Rekomendacijų (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tinos ir pagrįstos atsakovo iÅ¡laidos advokato pagalbai Lietuvos apeliaciniame teisme apmokėti yra 1 552,50 Lt (449,64 Eur).

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, n u t a r i a :              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Priteisti atsakovui OGMIOS REAL ESTATE, UAB (j. a. k. 300043143) iÅ¡ ieÅ¡kovo „Mulga“, UAB (j. a. k. 300565433) 449,64 Eur (keturis Å¡imtus keturiasdeÅ¡imt devynis eurus ir 64 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų.

TeisėjaiVirginija Čekanauskaitė Danguolė Martinavičienė Alvydas Poškus