2022-06-22 Nr. AB-16861-3-61-3-00184-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-53-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00184-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Vilniaus lopšelis-darželis „Gudrutis“ (toliau – ir Darželis, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 3R-1128(2.14.) „Dėl Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ tikrinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija, atlikusi planinį patikrinimą, 2020 m. gruodžio 18 d. priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) įtvirtintus duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principus, paskyrė pareiškėjui įvykdyti įpareigojimus ir Sprendimu informavo, jog jų neįvykdžius, Inspekcija turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną pareiškėjo atžvilgiu.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, visų pirma, dėl to, kad vykdant Inspekcijos įpareigojimą, pareiškėjas pažeistų norminį teisės aktą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305 patvirtino Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11 punktą, kuris pareiškėjui yra privalomas. Pareiškėjo reikalavimas vaikui, tėvui (globėjui) pateikti dokumentus, įrodančius ugdymo įstaigos nelankymo priežastis, yra įtvirtintas tiesiogiai norminiame teisės akte (Apraše). Kitos Aprašo nuostatos taip pat yra svarbios pareiškėjui tam, kad galima būtų teisingai nustatyti, kokiais nelankymo ar už nepateisintų dienų atvejais vaikų tėvams (globėjams) turi būti sumažinamas mokestis iki 50 procentų už vaiko maitinimą ar tam tikrais atvejais apskritai nemokamas. Reikalavimas rinkti duomenis dėl ugdymo įstaigos nelankymo buvo įtrauktas siekiant išvengti vaikų ir tėvų (globėjų) piktnaudžiavimo. Tuo atveju, jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos dėl ligos iki 10 darbo dienų, tėvai (globėjai) ugdymo įstaigai pateikia raštą, kuriuo nurodo, jog vaikas serga. Visgi tais atvejais, kai ugdymo įstaigos nelankymas dėl ligos trunka ilgiau nei 10 darbo dienų, įstaigos vaiko gerovės komisija, įvertinusi aplinkybes ir poreikį, turi teisę paprašyti iš tėvų pateikti papildomą informaciją apie nelankymo priežastis, kadangi objektyviai neturi kitos galimybės įvertinti, ar iš tiesų vaikas ugdymo įstaigos nelanko dėl ligos ar dėl kitų priežasčių.

Pareiškėjas teigė, kad nevykdydamas Aprašo nuostatų viršytų jam suteiktus įgaliojimus, dėl to ugdymo įstaigos vadovui grėstų atsakomybė. Direktoriui, pažeidus darbo teisinius santykius, gali būti paskirta atsakomybė – įspėjimas apie galimybę nutraukti darbo sutartį už tokį patį pakartotinį pažeidimą; darbo sutarties nutraukimas, jei vadovas per paskutinius 12 mėnesių yra padaręs kitą tokį patį pažeidimą ir buvo įspėtas apie galimybę nutraukti darbo sutartį už tokį patį pakartotinį pažeidimą; darbo sutarties nutraukimas, jei pažeidimas įvertinamas kaip šiurkštus. Jeigu Darželio direktorius vykdytų Sprendimu paskirtą įpareigojimą, jis pažeistų poįstatyminio teisės akto (Aprašo) nuostatas, dėl to jam grėstų atsakomybė.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant konstitucinį lygiateisiškumo principą. Inspekcija planinio patikrinimo dėl asmens duomenų, tvarkomų ugdymo įstaigos nelankymo priežastims pagrįsti, metu tikrino tik dviejų Vilniaus lopšelių-darželių veiklą. Sprendimu buvo paskirti nelygiaverčiai įpareigojimai. Be to, skundžiamas Sprendimas neturi jokios įtakos kitų Vilniaus mieste esančių darželių direktorių teisėms ir pareigoms. Sprendimas iš esmės įpareigoja tik Inspekcijos patikrintus lopšelius-darželius nesilaikyti Aprašo, tuo tarpu kiti daugiau nei 130 Vilniuje esantys lopšeliai-darželiai ir toliau vadovausis Aprašo nuostatomis. Inspekcija kitų darželių neįpareigojo rinkti mažesnės apimties informaciją, nustatant ugdymo įstaigos nelankymo priežastį. Minėtas Aprašas yra galiojantis ir nei vienas jo punktas nėra panaikintas, dėl to pareiškėjas privalo laikytis jo nuostatų.

Pareiškėjas paaiškino, kad negali prašyti pateikti dokumentų tuo atveju, jei asmuo nelanko mokyklos dėl artimojo asmens mirties, kadangi mirties liudijimo ar gydytojo išrašo apie kito asmens mirtį pateikimas pažeistų BDAR reikalavimus. Minėtuose dokumentuose būtų pateiktas mirusio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, mirties priežastis ir kitos su vaiko nelankymu nesusijusios aplinkybės, todėl toks duomenų rinkimas būtų traktuojamas kaip perteklinis. Priešingu atveju, toks elgesys būtų laikomas neetiškas, atsižvelgiant į vaiko artimojo mirties faktą ir galimą jo, tėvų (globėjų) psichologinę būklę. Dėl šių priežasčių vaiko tėvams (globėjams) paliekama diskrecijos teisė nepiktnaudžiaujant pateikti raštą, jog vaikas ugdymo įstaigos nelankė dėl artimojo asmens mirties ir tokia priežastis laikytina kaip pateisinama bei mokestis už vaiko maitinimą nemokamas. Be to, neretai vaikas ugdymo įstaigos dėl artimojo mirties nelanko pakankamai trumpą laiko tarpą, t. y. tik kelias darbo dienas.

Pareiškėjas vertino, kad Sprendime nepagrįstai konstatuota, jog tokių (papildomų) duomenų rinkimas ir tvarkymas yra neproporcingas siekiamam tikslui įgyvendinti, atskleidžia perteklinius duomenis, kurie galėtų turėti įtakos netgi tam tikroms vaikų diskriminacijos apraiškoms. Pareiškėjui pateikiami duomenys yra konfidencialūs, su vaiko tėvų (globėjų) pateiktais duomenimis iš darboviečių susipažįsta itin siauras asmenų ratas, tik tie asmenys, kurie turi pareigą į vaikų lankomumo žurnalą įvesti priežastis, dėl kurių vaikas nelankė ugdymo įstaigos. Negavus minėtų duomenų, pareiškėjui taptų sudėtinga nustatyti, dėl kokių priežasčių vaikas nelanko ugdymo įstaigos. Darboviečių ar tėvų (globėjų) pateikti raštai yra prašomi siekiant nustatyti, ar vaikas nelanko ugdymo įstaigos dėl tėvų (globėjų) darbo aplinkybių ir išvengti tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo. Be to, Inspekcija nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kai pareiškėjo darbuotojai diskriminavo vaiką ir/ar tėvą (globėją) dėl užimamų pareigų.

Pareiškėjas teigė, kad Inspekcijos Sprendimas yra neteisėtas, nes jį priimant nebuvo atsižvelgta į ugdymo įstaigą lankančių vaikų gerovę, sveikatą ir susiklosčiusias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patenka į situaciją be išeities, kadangi nepanaikinus Sprendimo jis pažeistų Aprašo nuostatas, tačiau tuo pačiu įvykdžius Inspekcijos reikalavimą gali būti pradėta administracinio nusižengimo teisena. Visgi nagrinėjamoje situacijoje nėra jokio teisinio pagrindo pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Pareiškėjas pagrįstai rinko nelankymo priežastis pagrindžiančius duomenis ir vadovavosi Aprašo nuostatomis. Nagrinėjamu atveju baudos paskyrimas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus, viešąjį interesą, nes Darželis gautas lėšas švietimui turėtų naudoti baudos sumokėjimui. Inspekcijos tikslas yra ne bausti organizacijas, bet užtikrinti žmonių, kaip duomenų subjektų, teisių apsaugą. Be to, vertinant administracinės baudos pagrįstumą, turėtų būti atsižvelgiama ne tik į surinktus duomenis, jog pareiškėjas nevykdė asmens duomenų apsaugos reikalavimų, bet ir į tai, ar Inspekcijos Sprendimas yra pagrįstas BDAR 83 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad planinio tikrinimo metu buvo nustatyta, jog tikslu apskaičiuoti mokėtino mokesčio už Darželio lankymą dydį, pareiškėjas asmens duomenis renka ir tvarko vadovaudamasis Aprašu. Įvertinusi Aprašo nuostatas bei pareiškėjo tikrinimo metu pateiktą informaciją Inspekcija sprendė, kad tokių duomenų kaip tėvų (globėjų) darbovietė, faktas, jog vaikas lankėsi ir kada lankėsi gydymo įstaigoje, rinkimas ir tvarkymas yra neproporcingas siekiamam tikslui įgyvendinti. Minėtų duomenų rinkimas pažeidžia tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus, todėl turi būti nutrauktas. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atliekamas asmens duomenų tvarkymas (rinkimas) yra teisėtas ir atitinkantis BDAR įtvirtinus asmens duomenų tvarkymo principus vien dėl to, kad toks duomenų tvarkymas yra įtvirtintas teisės akte (Apraše).

Atsakovas teigė, kad planinis patikrinimas buvo atliekamas pagal Inspekcijos direktoriaus 2020 m. sausio 24 d. patvirtintą Inspekcijos 2020 metų prevencinių patikrinimų planą Nr. 3R-65(1.41.) (pagal kurį buvo tikrinamas ir pareiškėjo skunde nurodytas kitas lopšelis-darželis), todėl ir Sprendimas buvo priimtas tik pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju Inspekcija neturėjo pagrindo priimti sprendimų ir teikti nurodymų dėl kitų Vilniaus mieste esančių ugdymo įstaigų. Inspekcija neturi teisinių įgaliojimų įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti Apraše įtvirtintas nuostatas, tačiau atlikusi pareiškėjo planinį patikrinimą kreipėsi su siūlymu pakeisti Aprašą, kadangi minėtas duomenų rinkimas yra laikomas kaip neatitinkantis BDAR įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam apribota teisė naudotis Aprašo nuostatomis visa apimtimi. Sprendimu Inspekcija teikė nurodymą iš vaiko tėvų (globėjų) nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko Darželio nelankymo priežastį tikslu apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, o ne apskritai nesivadovauti Aprašu. Be to, pagal naujausią teisinį reguliavimą pažymos forma dėl ugdymo įstaigos nelankymo dėl ligos nebeišduodama, todėl tokie duomenys ir neturi būti renkami.

Atsakovas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog su pateiktais duomenimis gali susipažinti itin siauras ratas asmenų, nereiškia, kad dėl tėvų (globėjų) darbovietės pastarieji ar jų vaikai (globotiniai) nepatirs diskriminacijos. Taip pat aplinkybė, jog Inspekcija nebuvo nustačiusi konkretaus atvejo dėl diskriminacijos, nereiškia, kad asmenys negalėtų būti diskriminuojami ateityje. Mokestis už vaiko maitinimą gali būti apskaičiuojamas gavus informaciją apie tai, kad vaikas nelankys lopšelio-darželio. Nėra suprantama, kodėl apskaičiuojant mokestį už maitinimąsi yra svarbu gauti gydytojo pažymą ar vaiko tėvų (globėjų) darbovietės grafiką ir nustatyti, ar vaikas ugdymo įstaigos nelanko dėl ligos ar dėl kitų priežasčių. Sveikatos duomenys, vadovaujantis BDAR 9 straipsnio 1 dalimi, yra laikomi specialių kategorijų duomenimis, kuriuos pagal bendrą taisyklę draudžiama tvarkyti, išskyrus BDAR nustatytus atvejus. Inspekcija sutiko su pareiškėjo argumentu, jog mirties liudijimo reikalavimas taip pat būtų nesuderinamas su BDAR nustatytu duomenų kiekio mažinimo principu.

Atsakovas pažymėjo, kad atlikęs planinį patikrinimą Sprendime nekonstatavo, jog Aprašas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (šiuo atveju BDAR), o nustatė, kad pareiškėjo atliekamas asmens duomenų tvarkymas neatitinka BDAR įtvirtintų tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principų. Be to, Inspekcija pateikė tik nurodymus ir nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos. Nagrinėjamu atveju Inspekcija įspėjo, kad, nevykdant nurodymų, gali būti paskirta bauda, tačiau administracinės baudos skyrimo procedūros nepradėjo. Inspekcija, įvertinusi faktines ir teisines aplinkybes, priėmė motyvuotą, teisėtą ir teisingą Sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Aprašo nuostatos dėl informacijos vaiko ugdymo įstaigos nelankymo priežasčiai pagrįsti reglamentuotos siekiant išvengti nepagrįsto pareiškėjo turimų lėšų švaistymo. Pareiškėjas, reikalaudamas pagrįsti nelankymo priežastį, siekia užkirsti bet kokias galimybes nepagrįstam neatvykimui į ugdymo įstaigą, o dėl to ir nepagrįstam lėšų, skirtų maitinimui, švaistymui. Maistas į ugdymo įstaigas yra užsakomas iš anksto, todėl minėtų duomenų rinkimas taip pat užkerta kelią patirti didesnius finansinius nuostolius. Sutaupytos lėšos skiriamos kokybiškesniems ekologiškiems maisto produktams įsigyti ir taip užtikrinti visavertį bei sveiką vaikų maitinimą. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką už vaiko maitinimą tėvai (globėjai) moka vaiko dienos maitinimo normos mokestį (2,07 Eur) už kiekvieną lankytą, nelankytą ir nepateisintą dieną. Surinktas mokestis už vaikų maitinimą skiriamas tik maisto produktams įsigyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad vaikui sergant iki 10 darbo dienų tėvai (globėjai) nėra įpareigoti pateikti išrašo iš gydymo įstaigos, tačiau jei liga trunka ilgiau nei 10 darbo dienų, įstaigos vaiko gerovės komisija turi teisę tokios informacijos paprašyti. Priešingu atveju, pareiškėjas neturėtų galimybės nustatyti, dėl kokios priežasties vaikas nelanko ugdymo įstaigos. Palikus galioti Sprendimą, ne tik bus nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė BDAR reikalavimus, tačiau bus ribojama ir vaiko teisė į švietimą, tinkamą sveikatos priežiūrą, nebus užtikrinamas Darželio tinkamas finansų tausojimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėju, kad Sprendimu Inspekcija pareiškėją nepagrįstai įpareigojo nevykdyti norminio teisės akto, t. y. Aprašo, kuris pareiškėjui yra privalomas. Privalomieji vietos valdžios priimti teisės aktai yra privalomi visiems privatiems fiziniams ir juridiniams asmenims, esantiems atitinkamoje administracinėje teritorijoje. Trečiajam suinteresuotam asmeniui suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl sąlygų, kurios būtinos vaikų priėmimui, mokesčių apskaitai ar informacijai lankymo/nelankymo priežastims rinkti.

Pažymėjo, kad Aprašas yra nepanaikintas, galiojantis, todėl jo normos yra privalomos visiems Vilniaus mieste esantiems lopšeliams-darželiams, o direktoriui, nevykdžiusiam Aprašo, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikoma atsakomybė, kadangi vadovas pažeistų nustatytą vidaus tvarką. Be to, priimant Aprašą, buvo konsultuojamasi su Vyriausybės atstovu Vilniaus ir Alytaus apskrityse, visi pataisymai buvo įgyvendinti. Taip pat nenustatyta, kad kitose bylose Aprašo nuostatos ginčijamos kaip pažeidžiančios BDAR reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su pareiškėju, kad gretinant su kitų Vilniaus mieste esančių darželių direktorių pareigomis, patikrintų lopšelių-darželių direktoriams Sprendimu buvo paskirti nelygiaverčiai įpareigojimai. Sprendime taip pat nepasisakyta, kaip kitiems lopšeliams-darželiams vykdyti duomenų rinkimą, be to, nėra asmens duomenų apsaugos rekomendacijų, t. y. atlikus prevencinį patikrinimą iš karto nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė BDAR reikalavimus. Inspekcija nemotyvavo, dėl kokios priežasties pareiškėjas turėtų nevykdyti norminio teisės akto, renkant įrodymus, nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę su tikslu surinkti informaciją dėl Aprašo priėmimo aplinkybių ir jų taikymo. Sprendimas ne tik pažeidžia lygiateisiškumą, tačiau ir yra neteisėtas, nes prieštarauja galiojantiems teisės aktams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu nuspręsta pareiškėjui pateikti šiuos nurodymus: 1) iš vaiko tėvų (globėjų) nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko lopšelio-darželio „Gudrutis“ nelankymo priežastį tikslu apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį; 2) patikslinti veiklos įrašus tvarkomų duomenų apimties klausimu, atsižvelgiant į Inspekcijos sprendime padarytas išvadas dėl galimų šiais tikslais tvarkyti asmens duomenų apimties; 3) apie nurodymų įvykdymą Inspekciją informuoti ne vėliau kaip iki 2021 m. sausio 20 d., pateikiant tai patvirtinančius įrodymus. Sprendime, be kita ko, nurodyta, jog neįvykdžius nurodymų nustatytu terminu ir nepateikus Inspekcijai motyvuotų paaiškinimų, bus laikoma, kad nurodymus įvykdyti lopšelis-darželis atsisakė. Už Inspekcijos nurodymų nevykdymą, vadovaujantis BDAR 83 straipsnio 5 dalies e punktu, gali būti skiriama administracinė bauda.

Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1, 3 dalyse (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.), BDAR 4 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 5 straipsnio 1 dalies a, c punktuose 5 straipsnio 2 dalyje, 6 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą reglamentavimą, akcentavo, kad nagrinėjamu atveju itin aktualus duomenų kiekio mažinimo principas, kuris nustato, kad tvarkomi asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi. Šis principas apriboja duomenų, kurie tvarkomi, apimtį. Tvarkomi asmens duomenys turi būti ne pernelyg didelės apimties, atsižvelgiant į nustatytus tikslus. Visi asmens duomenys, kurie nėra reikalingi tam tikram tikslui, neturi būti renkami arba toliau tvarkomi. Duomenų valdytojai turėtų siekti nustatyti kuo mažiau duomenų apie kiekvieną asmenį, kurių reikia, kad būtų tinkamai įgyvendintas jų tikslas.

Teismas, pasisakydamas dėl Aprašo kaip norminio administracinio teisės taikymo vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 11 d. ) 2 straipsnio 9 dalyje pateikta tokio akto sąvoka bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl teisės aktų priskyrimo norminių teisės aktų grupei bei sutiko su pareiškėju, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra subjektas, galintis priimti norminius teisės aktus, šiuo atveju Aprašą, kuris yra privalomas pareiškėjui ir kitoms ugdymo įstaigoms. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra konstatavęs, jog reglamentas (nagrinėjamu atveju BDAR) yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga.

Teismas pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma, turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai.

Teismas sprendė, kad šiuo atveju užtikrinant tinkamą asmenų duomenų apsaugą pirmenybė turėtų būti taikoma BDAR nuostatoms, o ne Aprašo 11.2 papunkčiui. Vertino, kad atsakovas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog Aprašo 11.2 papunktyje išvardintos lopšelio-darželio nelankymo priežastys, kurioms esant nemokamas mokestis už vaiko maitinimą, pažeidžia BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įtvirtintus tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principus. Be to, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, jog Sprendimu jis yra įpareigotas visiškai nevykdyti Aprašo pilna apimtimi. Sprendimu Inspekcija nustatė, kad šiuo atveju tik Aprašo 11.2 papunktyje įtvirtinta nuostata pažeidžia BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, tačiau apie kitas Aprašo nuostatas ar jų galimus pažeidimus BDAR atžvilgiu nebuvo nagrinėta. Be kita ko, Inspekcija Sprendime nenagrinėjo, kokie teisės aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (šiuo atveju BDAR), o tik nustatė, kad asmens duomenų tvarkymas pagal Aprašo 11.2 papunktį pažeidžia BDAR nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime nenurodė, jog atitinkamos Aprašo nuostatos yra negaliojančios. Teismas priėjo prie išvados, kad tvarkomi ir renkami duomenys neturi būti didelės apimties ir renkami tik tam tikslui įgyvendinti. Teismas sutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog duomenų apie tėvų (globėjų) darbovietę ar, kad vaikas lankėsi ir kada lankėsi gydymo įstaigoje, rinkimas ir tvarkymas yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui įgyvendinti. Nors ir Inspekcija nebuvo nustačiusi jokio konkretaus diskriminacinio atvejo, kai pareiškėjo darbuotojai diskriminavo vaiką ir/ar tėvą (globėją) dėl užimamų pareigų, tačiau šiuo Sprendimu bus užkirstas kelias bet kokioms diskriminacijos apraiškoms ateityje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentas, jog nesilaikant Aprašo nuostatų kiltų atsakomybė ugdymo įstaigos vadovui, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju Aprašo 11.2 papunkčio nesilaikymas nebūtų laikomas kaip pažeidimas. Dėl to, kad šiuo atveju Inspekcija nustatė, jog pareiškėjas, tvarkydamas vaiko tėvų (globėjų) darbovietės duomenys ar informaciją, kada vaikas buvo apsilankęs gydymo įstaigoje pagal Aprašo 11.2 papunktį, pažeidžia BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įvirtinų principų nesilaikymas būtų laikomas pažeidimu, už ką galimai ugdymo įstaigos vadovui ir galėtų kilti atsakomybė.

Teismas, pabrėždamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktą lygiateisiškumo principo turinį, nustatė, kad Inspekcija patikrinimą atliko pagal Inspekcijos direktoriaus 2020 m. sausio 24 d. patvirtintą Inspekcijos 2020 metų prevencinių patikrinimų planą Nr. 3R-65(1.41.). Todėl vertino, kad Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu priimtas pagrįstai.

Teismas, apžvelgęs BDAR 83 straipsnio 2 dalyje, 83 straipsnio 5 dalies e punkte įtvirtintą reglamentavimą, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepradėjo administracinio nusižengimo teisenos, o tik įspėjo, kad nevykdant pareiškėjui nustatytų nurodymų, gali būti pradėta administracinio nusižengimo teisena. Todėl pareiškėjo argumentą dėl administracinio nusižengimo teisenos atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Teismas priėjo prie išvados, kad Inspekcija iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodė, kad sutinka, jog BDAR yra aukštesnės galios teisės aktas, tačiau jis nekonkuruoja su nacionaline teise, nes BDAR nenustato asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, taip pat nenustato, kokius duomenis konkrečiu atveju galima tvarkyti, o kokių negalima. BDAR ši teisė pavesta įgyvendinti pačioms Europos Sąjungos valstybėms narėms savo teisėkūra (BDAR preambulės 10 ir 45 punktai). Galiojančio Aprašo, kaip Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto, nuostatos pareiškėjui yra privalomos visa apimtimi. Pareiškėjo teigimu, Inspekcija, konstatuodama, kad Aprašo nuostatos pažeidžia BDAR ir iš esmės įpareigodama pareiškėją nesilaikyti norminio teisės akto, viršijo jai priskirtos kompetencijos ribas. Dėl norminio akto teisėtumo gali nuspręsti tik teismas.

Pareiškėjas nesutiko su teismo išaiškinimu, kad nagrinėjamu atveju Aprašo 11 punkto pagrindu duomenų rinkimas ir tvarkymas yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui įgyvendinti. Nurodė, kad neginčijama aplinkybė, jog nebuvo užfiksuota pareiškėjo darbuotojų diskriminacinio pobūdžio veiksmų šiuo aspektu. Aprašo 11 punkte nurodyti dokumentai renkami konkrečiais atvejais, pateikti duomenys yra itin konfidencialūs, su jais susipažįsta itin siauras asmenų ratas. Duomenys yra renkami, siekiant išvengti tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo bei vaikų ir/ar tėvų (globėjų) piktnaudžiavimo, siekiant tinkamai pagrįsti, ar iš tiesų vaikas dėl pagrįstos priežasties nebuvo ugdymo įstaigoje, išvengiant nepagrįsto pareiškėjo turimų lėšų, skirtų maitinimui, švaistymo, tausojant turimas lėšas, tokiu būdu, be kita ko, užtikrinant vaikų teises į švietimą, sveikatą, sveiką aplinką ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Tvarkomi asmens duomenys yra adekvatūs bei yra pagrindžiamas jų pateikimas (BDAR 5 str. 1 d. c punktas).

Pareiškėjas pažymėjo, kad nei teismas, nei Inspekcija nenurodė, kokiomis priemonėmis pareiškėjas turi patikrinti, dėl kokių priežasčių vaikas nesimokė švietimo įstaigoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nepagrįstai patenka į situaciją be teisėtos išeities: jei nesilaikys Tarybos sprendimo, pažeis Aprašo nuostatas, tačiau jei nevykdys Inspekcijos sprendimo, nebus įvykdyti Inspekcijos reikalavimai ir jam be jokio teisėto pagrindo gali būti pradėta administracinio nusižengimo teisena.

Pareiškėjo teigimu, Aprašo 11 punkte nustatyto reguliavimo kontekste 10 darbo dienų nelankymo terminas traktuotinas pakankamai ilgu laikotarpiu ir pareiškėjas turi teisę kreiptis į tėvus, siekdamas patikslinti ligos priežastis. Pareiškėjas objektyviai neturi kitos galimybės įvertinti, ar vaikas ugdymo įstaigos nelanko dėl ligos ar dėl kitų priežasčių.

Pareiškėjas nesutiko su teismo pozicija, kad tik BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose įtvirtintų principų nesilaikymas būtų laikomas pažeidimu. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjas įpareigojamas nesilaikyti norminio teisės akto – Aprašo, nors nėra pasisakyta, kad Aprašas prieštarauja BDAR. Pareiškėjui nevykdant Aprašo nuostatų, jo darbą reglamentuojančių teisės aktų kontekste pareiškėjo direktoriui gali būti taikoma atsakomybė.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju yra pažeistas konstitucinis lygiateisiškumo principas, pareiškėją išskiriant iš kitų Vilniaus mieste esančių lopšelių-darželių, nepagrįstai jam apribojant teisę gauti informaciją, dėl kokių priežasčių vaikas nelankė ugdymo įstaigos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teismo sprendime liko nepasisakyta dėl Inspekcijos analizuojamo atvejo bei skundo argumentų, kai duomenų neprašoma pateikti dėl artimojo asmens mirties, kadangi šią priežastį pagrindžiančių duomenų pateikimas pažeistų BDAR reikalavimus. Taip pat nepasisakyta dėl Aprašo 11.2.2 ir 11.2.11 papunkčių priėmimo aplinkybių. Vien formalus teiginys, kad BDAR yra aukštesnės galios teisės aktas nei Aprašas, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas pažeidė BDAR reikalavimus ir skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas vertino, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, yra paremtas išimtinai tik atsakovo pozicijos palaikymu, o pareiškėjo argumentai buvo nevertinti arba vertinti itin neobjektyviai, neišsamiai.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad sutinka su pareiškėju, jog BDAR valstybėms narėms suteikia tam tikrą veiksmų laisvę nustatyti savo taisykles duomenų tvarkymui, tačiau BDAR preambulės 10 punkto kontekste nacionalinėje teisėje įtvirtintos taisyklės negali prieštarauti BDAR nuostatoms. Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, BDAR 5 straipsnyje įtvirtinti asmens duomenų tvarkymo principai, kuriuos turi atitikti duomenų valdytojo atliekamas asmens duomenų tvarkymas, taip pat BDAR 6 straipsnio 1 dalyje ir 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos konkrečios sąlygos, kurioms esant, asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas.

Atsakovas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punkto, 58 straipsnio 2 dalies, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste nurodė, kad Inspekcija neturi pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo atliekamas asmens duomenų tvarkymas (rinkimas) yra teisėtas ir atitinkantis BDAR įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus vien dėl to, kad toks duomenų tvarkymas yra įtvirtintas teisės akte (Apraše).

Atsakovas pažymėjo, jog Sprendime nekonstatavo, kad Aprašas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (šiuo atveju BDAR), o nustatė, jog pareiškėjo atliekamas asmens duomenų tvarkymas neatitinka BDAR įtvirtintų tikslo apribojimo ir duomenų kiekio mažinimo principų.

Atsakovas nurodė, kad iš pareiškėjo argumentų matyti, jog duomenys Aprašo pagrindu yra renkami tikslu apskaičiuoti mokestį už maitinimąsi. Nėra suprantama, kodėl šis mokestis negali būti apskaičiuojamas tiesiog gavus informaciją apie tai, kad vaikas nelankys lopšelio-darželio, kodėl apskaičiuojant mokestį už maitinimą yra svarbu gauti gydytojo pažymą ir nustatyti, ar vaikas ugdymo įstaigos nelanko dėl ligos ar dėl kitų priežasčių.

Atsakovo teigimu, vien tai, kad su pateiktais duomenimis gali susipažinti itin siauras ratas asmenų, nereiškia, jog dėl tėvų (globėjų) darbovietės pastarieji ar jų vaikai (globotiniai) nepatirs diskriminacijos. Taip pat aplinkybė, jog tikrinimo metu nebuvo nustatyti faktai, kad pareiškėjo darbuotojai diskriminavo vaikus / jų tėvus (globėjus) nereiškia, kad asmenys negalėtų būti diskriminuojami ateityje. Inspekcijos vertinimu, tokia informacija kaip darbovietė ir užimamos pareigos neabejotinai gali turėti įtakos tam tikroms diskriminacijos apraiškoms.

Atsakovas pažymėjo, kad tikrinimas buvo atliktas pagal Inspekcijos 2020 metų prevencinių patikrinimų planą. Nagrinėjamu atveju Inspekcija neturėjo pagrindo priimti sprendimų ir teikti nurodymų dėl kitų, plane nenurodytų, Vilniaus mieste esančių ugdymo įstaigų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad neturi įgaliojimų įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą pakeisti Aprašą, tačiau Inspekcija, atlikusi tikrinimą, 2020 m. sausio 16 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su siūlymu atlikti pakeitimus Apraše, iš jo išbraukiant nuostatas dėl dokumentų, įrodančių vaikų ugdymo įstaigos nelankymo priežastį, rinkimo (tvarkymo), kaip neatitinkančias BDAR įtvirtinto teisinio reguliavimo.

Atsakovo teigimu, vien tai, kad teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka pareiškėjo pozicijos, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Šiuo aspektu pareiškėjas remiasi tik bendro pobūdžio samprotavimais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, iš esmės pritardamas pareiškėjo pozicijai, teigė, kad skundžiamas Inspekcijos Sprendimas yra nepagrįstas, nes BDAR nekonkuruoja su nacionaline teise, valstybės narės gali priimti specializuotus teisės aktus, kurie nustatytų aiškesnį reglamentavimą, kas ir buvo padaryta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintu Aprašu. Šio norminio akto nuostatos yra galiojančios, todėl pareiškėjui privalomos visa apimtimi. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant konstitucinį lygiateisiškumo principą kitų lopšelių-darželių atžvilgiu. Liko neįvertinti itin svarbūs argumentai (Aprašo nuostatų priėmimo kilmė ir taikymo būtinumas; kokiu būdu pareiškėjui reikia identifikuoti, kad vaikas nelankė ugdymo įstaigos dėl ligos ar tėvų atostogų, jei negali prašyti šias aplinkybes patvirtinančių duomenų; kaip Aprašo nuostatos bus taikomos kitiems lopšeliams-darželiams Vilniaus mieste ir kt.).

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, neatsakyta į esminius BDAR taikymo teisinius aspektus, iš esmės teismas tik atkartojo atsakovo pateiktus argumentus. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakė dėl esminių argumentų ir padarė neteisingas išvadas.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu konstatavo, jog pareiškėjas, rinkdamas asmens duomenis mokesčio už maitinimą apskaičiavimui, pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktus.

Pagal minėtą teisinį reguliavimą asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka BDAR 5 ir 6 straipsnių nuostatas. BDAR 5 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad duomenis renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu (tikslo apribojimo principas); c punkte – kad asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas).

Pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalį asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. BDAR 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prieštaravimo atsakovo Sprendimui nepagrindė BDAR 6 straipsnio 1 dalyje nustatytomis duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygomis ir prieštaravimą grindė tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305 patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo 11 punktu, kuriame yra numatyta teisė reikalauti iš vaiko, tėvo (globėjo) pateikti dokumentus, įrodančius ugdymo įstaigos nelankymo priežastis, o Aprašo 11.2 papunktyje išvardintos lopšelio-darželio nelankymo priežastys, kurioms esant nemokamas mokestis už vaiko maitinimą.

Todėl įvertinęs apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų taisyklę, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl BDAR taikymo viršenybės prieš nacionalinę teisę.

Teismas nurodė, kad BDAR yra tiesioginio taikymo Europos Sąjungos teisės aktas ir juo užtikrinamas vienodas Sąjungos teisės taikymas visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 25 d. didžiosios kolegijos sprendimu Daniel Adam Popławski (C-573/17) konstatuota, kad kiekvienas nacionalinis teismas, nagrinėdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, kaip valstybės narės institucija privalo netaikyti jokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės normai, kuri yra tiesiogiai veikianti jo nagrinėjamoje byloje.

Remdamasis šia nuostata atsakovas, nustatęs BDAR nuostatų pažeidimą, neprivalėjo vertinti Aprašo atitikties BDAR ir pripažinti jo prieštaravimą BDAR. Atsakovas, nustatęs pažeidimą, turėjo pareigą jį tiesiogiai kvalifikuoti pagal BDAR nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas negali už ugdymo įstaigą nurodyti, kokiomis priemonėmis turi būti nustatomas mokestis, nes tokią pareigą turi atitinkamos kompetencijos viešojo administravimo subjektas.

Teismas apeliaciniame skunde nurodyto konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, nevertino, kadangi jis neargumentuotas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, kadangi yra tinkamai motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, materialiosios teisės normos pritaikytos teisingai. Teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

V. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022, kuris grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja du proceso atnaujinimo pagrindai.

Šiuo atveju susiklostė itin retai pastebima situacija, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės tuo pačiu metu nagrinėdamas dvi analogiškas bylas, priėmė kardinaliai skirtingus sprendimus – vienoje byloje tenkino darželio apeliacinį skundą, kitoje analogiškoje byloje apeliacinis skundas buvo atmestas. Vertinant vėlesnės formuojamos teismų praktikos prezumpciją, mano, kad turėtų būti taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas darželio apeliacinis skundas, panaikinti pirmosios instancijos teismo ir Inspekcijos sprendimai, kadangi 2022 m. vasario 7 d. priimtas sprendimas laiko atžvilgiu buvo priimtas vėliau nei 2022 m. vasario 2 d. nutartis šioje byloje, tačiau kyla klausimas, ar pareiškėjas turi teisę rinkti duomenis pagal Aprašą ir pagal 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ar visgi turi nerinkti jokių duomenų, nors 2022 m. vasario 7 d. sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje panaikino Inspekcijos sprendimą kaip nemotyvuotą. Taigi neatnaujinus šio administracinio proceso, susidarytų situacija, kai vienas darželis galbūt privalo nerinkti jokių Inspekcijos nurodytų duomenų, tuo tarpu kitas darželis turi teisę rinkti visus duomenis, kuriuos leidžia rinkti Aprašas.

Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu išnagrinėjo visiškai analogišką bylą (vienintelis skirtumas – pareiškėjas buvo kitas lopšelis-darželis „Vieversys“). Šioje byloje Inspekcija, atlikusi planinį patikrinimą, priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog pareiškėjas, rinkdamas informaciją apie tėvų darbovietę, vaiko lankymąsi ligoninėje, siekiant pagrįsti ugdymo įstaigos nelankymo priežastis, pažeidė 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) įtvirtintus duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principus. Inspekcija taip pat sprendimu darželiui paskyrė įvykdyti įpareigojimus, jų neįvykdžius, Inspekcija turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną darželio atžvilgiu. Inspekcija taip pat spendime pažymėjo, jog duomenų apie tėvų (globėjų) darbovietę ar, kad vaikas lankėsi ir kada lankėsi gydymo įstaigoje rinkimas ir tvarkymas yra perteklinis ir neproporcingas siekiamam tikslui įgyvendinti, tad pažeidžia BDAR reikalavimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, skundą pateikė teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. sprendimu skundą atmetė, tačiau lopšelis-darželis „Vieversys“ pateikė apeliacinį skundą, t. y. iki šiol nurodytos faktinės aplinkybės analogiškos lopšelio-darželio „Gudrutis“ atveju, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-44-789/2022 (toliau – ir Sprendimas) patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino pilna apimtimi, konstatuodamas, kad nors Inspekcija sprendime nurodė kokių duomenų rinkimas buvo vertinamas kaip BDAR (tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo principų) pažeidimas, tačiau atsakovo sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktas nurodymas darželiui nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, siekiant apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, yra nekonkretus ir neaiškus, t. y. iš pateikto nurodymo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, ar pareiškėjas, siekdamas apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, apskritai negali reikalauti iš vaiko tėvų (globėjų) pateikti (parodyti) dokumentus, pagrindžiančius vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, ar darželis tik negali jų rinkti ir saugoti, archyvuoti ir pan.

Pagal Aprašo 13 punktą dokumentai, patvirtinantys lengvatos taikymą, pateikiami įstaigos direktoriui, priimant vaiką į įstaigą, ir pakartotinai teikiami kiekvienų metų rugsėjo pirmą darbo dieną, o dokumentai apie vėliau atsiradusią teisę į lengvatą – visomis darbo dienomis. Aprašo 14 punkte nustatyta, kad lengvata taikoma pateikus prašymą bei dokumentus, patvirtinančius teisę į lengvatą, nuo kito mėnesio 1 dienos; apie trūkstamus dokumentus ir jų pateikimo terminą įstaigos vadovas tėvus (globėjus) raštu informuoja per 3 darbo dienas, šiomis Aprašo nuostatomis yra reglamentuotas dokumentų pateikimas atitinkamiems kompetentingiems asmenims, tačiau jomis nėra nustatyta, kokiu būdu vyksta šių dokumentų pateikimas (parodymu kompetentingam asmeniui, dokumento originalo ar kopijos perdavimu ir pan.) ir kaip šie dokumentai yra tvarkomi juos pateikus (susipažinus su dokumentu pažymint tam tikrus duomenis atitinkamame dokumente, surenkant dokumentus ir juos saugant ir pan.).

Teismas konstatavo, kad iš Inspekcijos sprendimo nėra aišku, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, jam taikant Aprašo nuostatas, neatitinka BDAR reikalavimų. Inspekcijos Sprendimo motyvacijos trūkumai yra esminiai, todėl Sprendimas buvo panaikintas.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Šioje byloje proceso atnaujinimas būtinas, kadangi susiklostė itin retai pastebima situacija, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės tuo pačiu metu nagrinėdamas dvi analogiškas bylas, priėmė kardinaliai skirtingus sprendimus – vienoje byloje tenkino darželio apeliacinį skundą, kitoje apeliacinis skundas buvo atmestas. Taikant vėlesnės formuojamos teismų praktikos prezumpciją, manytina, turėtų būti taikomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimas, kuriuo buvo patenkintas darželio apeliacinis skundas, panaikinti pirmosios instancijos teismo ir Inspekcijos sprendimai, kadangi 2022 m. vasario 7 d. priimtas sprendimas laiko atžvilgiu buvo priimtas vėliau nei 2022 m. vasario 2 d. nutartis šioje byloje. Taigi neatnaujinus šio administracinio proceso, susidarytų situacija, kai vienas darželis galbūt privalo nerinkti jokių Inspekcijos nurodytų duomenų, tuo tarpu kitas darželis turi teisę rinkti visus duomenis, kuriuos leidžia rinkti Aprašas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad teismo sprendimas negali būti priimamas vien formaliais pagrindais. Priešingu atveju būtų pažeisti pamatiniai teisės principai, materialiosios teisės normos. Pažymi, kad teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo. Savivaldybės įsitikinimu, procesas šioje administracinėje byloje turi būti atnaujintas ir bylos esmę sudarančios materialiosios teisės normos turi būti pritaikytos teisingai, teismo priimtas nutartis/sprendimas turi būti motyvuotas ir, be kita ko, būtina šioje byloje atnaujinti procesą, kadangi vėliau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika yra kardinaliai priešinga, neatnaujinus proceso šioje administracinėje byloje, bus formuoja kurioziška situacija, kad vienas darželis, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, gali pilna apimtimi rinkti Apraše nurodytus asmenų duomenis, tuo tarpu pareiškėjas negali duomenų rinkti, vertinti jokia apimtimi. Taigi šioje byloje procesas turėtų būti atnaujintas vien dėl to, kad teismas panaikintų Inspekcijos nemotyvuotą, nekonkretizuotą Sprendimą, kadangi nei teismui (kaip matyti iš 2022 m. vasario 7 d. sprendimo), nei pareiškėjui, Savivaldybei nėra suprantama kaip vykdyti Inspekcijos sprendimą, kokia apimtimi gali būti (ne)vykdomos Aprašo normos. Sankcijos pobūdžio atsakovo sprendimas turėtų būti itin aiškus, konkretus, nubrėžiantis aiškias Aprašo taikymo ribas, kadangi, pareiškėjui tinkamai nevykdant Aprašo normų, Inspekcija, kaip nurodė savo sprendime, turi teisę skirti administracinę nuobaudą.

Teigia, kad procesas turėtų būti atnaujinamas ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Susipažinus su teismo priimta nutartimi, galimai teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad Aprašo nuostatos pažeidžia aukštesnės galios teisės aktą (BDAR), todėl pareiškėjas neturėtų rinkti asmens duomenų, pagrindžiančių vaikų nelankymo priežastis. Šioje situacijoje kyla klausimas, kokia apimtimi pareiškėjas turi teisę rinkti duomenis pagal Aprašą, ar gali vadovautis vėliau priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimu analogiškoje byloje, ar visgi privalo nerinkti jokių duomenų vaiko nelankymo priežasčiai pagrįsti, nors 2022 m. vasario 7 d. sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje panaikino Inspekcijos sprendimą kaip nemotyvuotą.

Savivaldybės nuomone, nagrinėjamu atveju egzistuoja būtent šis proceso atnaujinimo pagrindas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2022 m. vasario 2 d. nutartį, klaidingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas: nutartyje teismas netinkamai interpretavo BDAR ir Lietuvos teisės aktų konkurenciją, nepasisakė kokia apimtimi pareiškėjas negali rinkti duomenų vaiko nelankymo priežasčiai pagrįsti. Savivaldybė neprieštarauja, kad BDAR yra aukštesnės galios teisės aktas, tačiau jis nekonkuruoja su nacionaline teise, nes BDAR nenustato asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, taip pat nenustato kokius duomenis konkrečiu atveju galima tvarkyti, o kokių negalima. Reglamentu ši teisė pavesta padaryti pačioms Europos Sąjungos valstybėms narėms savo teisėkūra.

Šiuo atveju teisinis duomenų tvarkymo pagrindas nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos. Inspekcija neturi teisės kvestionuoti šio lygmens teisėkūros. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Inspekcijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) II skyriuje reglamentuotos Inspekcijos teisės ir vykdomos funkcijos, į kurias nepatenka Inspekcijos teisė nuspręsti, ar savivaldybės tarybos priimtas teisės aktas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Inspekcija pagal kompetenciją tik gali teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms pasiūlymus dėl teisėkūros ir administracinių priemonių, susijusių su žmogaus teisių ir laisvių apsauga tvarkant asmens duomenis pagal Įstatymą (Nuostatų 11.3 papunktis). Tiek pareiškėjas, tiek Vilniaus miesto savivaldybė savo procesiniuose dokumentuose kėlė šį klausimą, tačiau teismas dėl šių nurodytų argumentų nepasisakė.

Atsižvelgiant į tai, kad Inspekcijos vaidmuo yra teikti rekomendacijas, dalyvauti teisėkūros procese, teikti pastabas – priežiūros institucija savo sprendime turėjo nurodyti Aprašo trūkumus, bet ne konstatuoti, jog darželiai neturėtų laikytis Apraše nustatyto reguliavimo. Kokia apimtimi pareiškėjas gali rinkti duomenis, pagrindžiančius vaiko nelankymo priežastis, privalo akcentuoti pati Inspekcija savo sprendime. Kadangi Inspekcijos sprendimas (kartu ir teismo priimta nutartis) yra nekonkretizuotas, pareiškėjas šiuo metu nežino kokia apimtimi turi teisę vykdyti Aprašo nuostatas ir Inspekcijos sprendimą, nepagrįstai iškyla pavojus administracinės nuobaudos paskyrimui. Be kita ko, ir Savivaldybei nėra suprantama kuriuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismu sprendimu ar nutartimi vadovautis, ar reikia keisti/naikinti Aprašo konkrečias normas, kokią informaciją pateikti kitiems Vilniaus mieste esantiems darželiams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendime, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo lopšelio-darželio „Vieversys“ apeliacinis skundas, teismas visiškai priešingai interpretavo BDAR nuostatas, konstatuodamas, kad Inspekcijos sprendimai, kurie asmenims uždraudžia atlikti veiksmus (šiuo atveju iš esmės uždraudžia vykdyti teisės akto Aprašo nuostatas), turėtų būti aiškūs ir konkretūs tam, kad sprendimą būtų įmanomi vykdyti. Teismas pažymėjo, kad nors Inspekcija sprendime nurodė, kokių duomenų rinkimas buvo vertinamas kaip BDAR (tikslo apribojimo, duomenų kiekio mažinimo principų) pažeidimas, tačiau Inspekcijos sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktas nurodymas nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, siekiant apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, yra nekonkretus ir neaiškus, t. y. iš pateikto nurodymo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, ar darželis, siekdamas apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, apskritai negali reikalauti iš vaiko tėvų (globėjų) pateikti (parodyti) dokumentus, pagrindžiančius vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, ar darželis tik negali jų rinkti ir saugoti, archyvuoti ir pan. Pagal Aprašo 13 punktą dokumentai, patvirtinantys lengvatos taikymą, pateikiami įstaigos direktoriui, priimant vaiką į įstaigą, ir pakartotinai teikiami kiekvienų metų rugsėjo pirmą darbo dieną, o dokumentai apie vėliau atsiradusią teisę į lengvatą – visomis darbo dienomis. Aprašo 14 punkte nustatyta, kad lengvata taikoma pateikus prašymą bei dokumentus, patvirtinančius teisę į lengvatą, nuo kito mėnesio 1 dienos; apie trūkstamus dokumentus ir jų pateikimo terminą įstaigos vadovas tėvus (globėjus) raštu informuoja per 3 darbo dienas, šiomis Aprašo nuostatomis yra reglamentuotas dokumentų pateikimas atitinkamiems kompetentingiems asmenims, tačiau jomis nėra nustatyta, kokiu būdu vyksta šių dokumentų pateikimas (parodymu kompetentingam asmeniui, dokumento originalo ar kopijos perdavimu ir pan.) ir kaip šie dokumentai yra tvarkomi juos pateikus (susipažinus su dokumentu pažymint tam tikrus duomenis atitinkamame dokumente, surenkant dokumentus ir juos saugant ir pan.). Iš Inspekcijos Sprendimo nėra aišku, kokie konkretūs darželio veiksmai, jam taikant Aprašo nuostatas, neatitinka BDAR reikalavimų.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida (šiuo atveju nepagrįstai konstatuojant BDAR ir nacionalinės teisės konkurencijos buvimą) gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Nagrinėjamu atveju, administracinėje byloje buvo padaryti akivaizdūs administracinės teisės normų, reglamentuojančių asmens duomenų apsaugą, pažeidimai, neteisingai vertinant teisės normas.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad nurodyti esminiai teisės normų pažeidimai turėjo tiesioginę įtaką neteisėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimui ir pareiškėjo, Savivaldybės (priėmus nutartį, iškilo klausimas dėl Aprašo keitimo/koregavimo, tad šios bylos atnaujinimas svarbus ir Savivaldybei) teisių į teisminę gynybą nepagrįstam apribojimui. Nurodyti pažeidimai sudaro taip pat ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą.

Taigi šioje administracinėje byloje procesas turi būti atnaujintas, kadangi Inspekcijos Sprendimo rezoliucine dalimi uždrausta rinkti bet kokius duomenis vaiko nelankymo priežasčiai pagrįsti, Inspekcija sprendime nedetalizavo, kokia apimtimi duomenys negali būti renkami ar tiesiog negali būti kaupiami visa apimtimi visi duomenys. Savivaldybės nuomone, šioje byloje Inspekcija nepagrįstai priėmė itin plačiai interpretuojamą Sprendimą, kurio teismas nutartimi nepanaikino, taip pat nepasisakė kaip Inspekcijos sprendimas turėtų būti vykdomas, kokia apimtimi taikomos Aprašo normos dėl dokumentų, pagrindžiančių vaikų nelankymo priežastį, (ne)rinkimo/(ne)kaupimo. Be kita ko, atnaujinus procesą, būtų formuojama vienoda Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, tuo tarpu šiuo metu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai vienas kitam prieštarauja.

Pareiškėjas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atnaujinti procesą byloje prašo jį tenkinti ir atnaujinti procesą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas 2022 m. vasario 2 d. nutartį, klaidingai aiškino bei taikė materialiosios teisės normas: nutartyje netinkamai interpretavo BDAR ir Lietuvos teisės aktų konkurenciją, nepasisakė kokia apimtimi pareiškėjas negali rinkti duomenų vaiko ugdymo įstaigos nelankymo priežasčiai pagrįsti. Pareiškėjas neprieštarauja, kad BDAR yra aukštesnės galios teisės aktas, tačiau jis šiuo atveju nekonkuruoja su nacionaline teise, nes BDAR nenustato asmens duomenų tvarkymo teisėtumo, taip pat nenustato kokius duomenis konkrečiu atveju galima tvarkyti, o kokiu negalima. Nacionalinė teisė papildo BDAR toje dalyje, kurios nereglamentuoja BDAR, bet negali traktuoti, kad nacionalinė teisė prieštarauja BDAR.

Teismas, priimdamas 2022 m. vasario 2 d. nutartį, taip pat pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį, kadangi šiuo metu nei pareiškėjui, nei, kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą, trečiajam suinteresuotam asmeniui nėra aišku, kokia apimtimi taikyti atsakovo priimtą 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas identiškoje byloje Nr. A-44-789/2022.

Pareiškėjas sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens pateiktu prašymu ir pozicija, kad procesas šioje išnagrinėtoje administracinėje byloje turėtų būti atnaujintas, kadangi teismas, priimdamas 2022 m. vasario 2 d, nutartį, neteisingai interpretavo BDAR ir nacionalinės teisės konkurenciją, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnį ir toks pažeidimas, pareiškėjo įsitikinimu, laikytinas esminiu, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nurodo, kad visiškai sutinka su savivaldybės pozicija, jog identiškoje administracinėje byloje Nr. A-44-789/2022 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė kardinaliai skirtingą sprendimą – tenkino lopšelio-darželio „Vieversys“ apeliacinį skundą ir pažymėjo, jog Inspekcija Sprendime taip pat nustatė, kad pareiškėjas iš esmės įgyvendina jam, kaip duomenų valdytojui, BDAR 30 straipsnyje keliamą pareigą tvarkyti veiklos įrašus darželio nelankymo priežastims pagrįsti. Atsakovas, nustatęs BDAR duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principų pažeidimus, tvarkant perteklinius asmens duomenis, Sprendimo 1.2 punkte nurodė darželiui patikslinti veiklos įrašus tvarkomų duomenų apimties klausimu, atsižvelgiant į Inspekcijos Sprendime padarytas išvadas dėl galimų šiais tikslais tvarkyti duomenų apimties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis atsakovo nurodymas galėtų būti įvykdytas tik tada, jei būtų aiškiai nurodyta, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai ir kokia apimtimi pažeidžia BDAR reikalavimus. Šiame teismo sprendime konstatuota, kad nėra aišku, kokiais veiksmais yra padarytas pažeidimas ir kokia Sprendimo 1.1 punkte suformuluoto nurodymo įvykdymo apimtis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nurodyta patikslinti veiklos įrašus tvarkomų duomenų apimties klausimu, ir Sprendimo 1.2 punkte įtvirtintas nurodymas yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad jeigu teismas netenkintų prašymo atnaujinti procesą šioje byloje, susiklostytų tokia situacija, kai dėl vienodų situacijų teismas priima skirtingus sprendimus, tokiu būdu pats nukrypdamas nuo savo formuojamos teismų praktikos. Akivaizdu, kad šioje nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. A-44-789/2022 analizuotos identiškos situacijos, darželių patikrinimai vyko iš esmės tuo pačiu metu, buvo siekta panaikinti tos pačios dienos analogiškus du Inspekcijos sprendimus, netgi pirmosios instancijos sprendimai, kuriais buvo atmesti pareiškėjų skundai, buvo absoliučiai identiški, tačiau bylų baigtis kardinaliai skirtinga, t. y. situacija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P143-127/2011 ir 2012 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P602-71/2012 nurodytas dvi sąlygas, kurioms esant, administracinė byla turėtų būti atnaujinama. Šiuo atveju trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, tačiau teismas priėmė kardinaliai kitokį sprendimą.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsiliepime į prašymą pacituoja tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimus, kurie šiuo atveju visiškai neaktualūs. Be kita ko, atsakovas pateikė tik ištraukas iš neaktualių teismo sprendimų, tačiau visiškai nieko nepasisakė dėl nevieningų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų, taip pat nepatikslino kokia apimtimi pareiškėjui vykdyti atsakovo priimtą sprendimą. Taigi net iš Inspekcijos pateikto atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo matyti atsainus atsakovo požiūris į pareiškėjo padėtį, visiškai ignoruojama, kad buvo priimti skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai.

Pareiškėjas papildomai pažymi, kad šiuo metu nėra suprantama kaip vykdyti Inspekcijos Sprendimą, kokia apimtimi pareiškėjas negali rinkti duomenų, t. y. ar pareiškėjas turi teisę rinkti nuasmenintas pažymas ugdymo įstaigos nelankymo priežasčiai pagrįsti, ar tik gali prašyti tėvų/globėjų pažymas parodyti, tačiau jų nekaupti, ar apskritai turi pasitikėti tėvų/globėjų laišku, skambučiu ar žodiniu pareiškimu, jog iš tiesų vaikas dėl pateisinamų priežasčių nelanko ugdymo įstaigos. Nei Inspekcija, nei teismas nenurodė konkrečių gairių, kuriomis gali vadovautis pareiškėjas, siekdamas rinkti informaciją apie vaikų nelankymo priežastis, taikyti Aprašo nuostatas. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl teismas šioje nagrinėjamoje byloje pasisakė, jog pareiškėjas pažeis BDAR, rinkdamas pažymas iš tėvų/globėjų ugdymo įstaigos nelankymo priežasčiai pagristi, tuo tarpu kitoje byloje pasisakė, kad kitas lopšelis-darželis „Vieversys“ nepažeidė BDAR nuostatų.

Pareiškėjas teigia, kad akivaizdu, jog procesas šioje byloje turi būti atnaujinamas siekiant pakartotinio, išsamaus bylos faktiniu ir teisiniu aplinkybių ir įrodymų vertinimo, nes, netenkinus prašymo, tokia teismo nutartis prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui, išliktų nevieninga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens prašymą dėl proceso atnaujinimo su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas dėl prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu atmesdamas pareiškėjo skundą nurodė (tos pačios nuostatos, priimdamas nutartį bei atmesdamas apeliacinį skundą, laikėsi ir LVAT), kad ESTT yra konstatavęs, jog BDAR yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti. Tiesioginis BDAR taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga.

LVAT taip pat laikosi nuostatos, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėl to kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų.

Atsakovo vertinimu, LVAT nutartyje atkreipė dėmesį, kad Aprašo nuostatos asmens duomenų tvarkymo kontekste gali būti naudojamos tik tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja BDAR. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos nuomone, savivaldybės nurodytas atnaujinimo pagrindas nevertintinas, kaip tinkamas bylos nagrinėjimo procesui atnaujinti. Inspekcijos nuomone, trečiasis suinteresuotas asmuo neįrodė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02). Taigi atitinkamas įsiteisėjęs sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014; 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016; kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).

Trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindu, nustatytu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kuriame numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Akcentuotina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020).

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo atnaujinti procesą ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010; Nr. P822-81/2010; Nr. P143-154/2011; Nr. P-97-502/2015; Nr. P-106-525/2015; kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Sprendžiant dėl to, ar suinteresuotas asmuo įrodė aptariamą pagrindą, pirmiausia vertintina, ar prašyme atnaujinti procesą nurodytos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) sutampa (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-149/2011; 2022 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-968/2022; kt.).

Taigi trečiasis suinteresuotas asmuo prašyme prašydamas atnaujinti procesą byloje teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai interpretavo BDAR ir Lietuvos teisės aktų konkurenciją, nepasisakė, kokia apimtimi pareiškėjas negali rinkti duomenų vaiko nelankymo priežasčiai pagrįsti. Kokia apimtimi pareiškėjas gali rinkti duomenis, pagrindžiančius vaiko nelankymo priežastis, privalo akcentuoti Inspekcija savo Sprendime. Kadangi Inspekcijos sprendimas (kartu ir teismo nutartis) yra nekonkretizuotas, pareiškėjui neaišku, kokia apimtimi jis turi teisę vykdyti Aprašo nuostatas ir Inspekcijos sprendimą, o trečiajam suinteresuotam asmeniui nesuprantama, kuriuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismu sprendimu ar nutartimi vadovautis, ar reikia keisti/naikinti Aprašo konkrečias normas, kokią informaciją pateikti kitiems Vilniaus mieste esantiems darželiams. Taip pat pažymi, kad šiuo atveju susiklostė itin reta situacija, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės tuo pačiu metu nagrinėdamas dvi analogiškas bylas, priėmė skirtingus sprendimus – vienoje byloje tenkino apeliacinį skundą, kitoje analogiškoje byloje apeliacinis skundas buvo atmestas. Neatnaujinus proceso šioje byloje, susidarytų situacija, kai vienas darželis galbūt privalo nerinkti jokių Inspekcijos nurodytų duomenų, tuo tarpu kitas darželis turi teisę rinkti visus duomenis, kuriuos leidžia rinkti Aprašas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, turėtų būti atsižvelgiama į vėlesnį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtą sprendimą, nes jame suformuota praktika yra priešinga nei nagrinėjamoje byloje, o tokia situacija negalima.

Teisėjų kolegija, vertindama trečiojo suinteresuoto asmens prašyme atnaujinti procesą pateiktus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinį sprendimą administracinėje byloje Nr. A-44-789/2022, pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamoje byloje ir nurodytoje byloje faktinės aplinkybės yra labai panašios, tačiau buvo priimti skirtingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai. Vienu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas ir Inspekcijos sprendimas panaikintas dėl motyvacijos trūkumų (VAĮ 10 str.), o kitu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.

Nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi planinį patikrinimą Darželyje, 2020 m. gruodžio 18 d. priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė BDAR įtvirtintus duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principus, paskyrė pareiškėjui įvykdyti įpareigojimus ir Sprendimu informavo, jog jų neįvykdžius, Inspekcija turi teisę pareiškėjui pradėti administracinio nusižengimo teiseną. Darželis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Inspekcijos 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 3R-1128(2.14.) „Dėl Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ tikrinimo“. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. išnagrinėtoje byloje Nr. A-44-789/2022 nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi planinį patikrinimą Vilniaus lopšelyje-darželyje „Vieversys“, 2020 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė BDAR įtvirtintus duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principus, paskyrė pareiškėjui įvykdyti įpareigojimus ir sprendimu informavo, jog, jų neįvykdžius, Inspekcija turi teisę pareiškėjui pradėti administracinio nusižengimo teiseną.

Vilniaus lopšelis-darželis „Vieversys“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Inspekcijos sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Inspekcijos 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 3R-1130 (2.14.) „Dėl Vilniaus lopšelio-darželio „Vieversys“ tikrinimo“. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje vertino, kad nors Inspekcija sprendime nurodė, kokių duomenų rinkimas buvo vertinamas kaip BDAR 5 straipsnio 1 dalies b (tikslo apribojimo principas) ir c punktų (duomenų kiekio mažinimo principas) pažeidimas (tvarkomi duomenys apie apsilankymo pas gydytoją faktą iš www.esveikata.lt sistemos, kai vaikas serga daugiau kaip 10 kalendorinių dienų, apie tėvų (globėjų) darbovietę), tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktas nurodymas pareiškėjui nerinkti dokumentų, pagrindžiančių vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, siekiant apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, yra nekonkretus ir neaiškus, t. y. iš pateikto nurodymo negalima daryti vienareikšmiškos išvados, ar pareiškėjas, siekdamas apskaičiuoti mokėtino mokesčio už ugdymo įstaigą dydį, apskritai negali reikalauti iš vaiko tėvų (globėjų) pateikti (parodyti) dokumentus, pagrindžiančius vaiko lopšelio-darželio „Vieversys“ nelankymo priežastį, ar pareiškėjas apskritai negali jų rinkti ir saugoti, archyvuoti ir pan.

Taip pat iš sprendimo nėra aišku, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai, jam taikant Aprašo nuostatas, neatitinka BDAR reikalavimų. Teismas sprendė, kad ginčijama Inspekcijos Sprendimo dalis, kuria nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies b ir c punktus, yra nemotyvuota, nes nėra aišku, kokiais veiksmais yra padarytas pažeidimas ir kokia sprendimo 1.1 punkte suformuluoto nurodymo įvykdymo apimtis. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Inspekcija Sprendime taip pat nustatė, jog pareiškėjas iš esmės įgyvendina jam, kaip duomenų valdytojui, BDAR 30 straipsnyje keliamą pareigą tvarkyti veiklos įrašus darželio nelankymo priežastims pagrįsti.

Atsakovas, nustatęs BDAR duomenų kiekio mažinimo bei tikslo apribojimo principų pažeidimus, tvarkant perteklinius asmens duomenis, sprendimo 1.2 punkte nurodė pareiškėjui patikslinti veiklos įrašus tvarkomų duomenų apimties klausimu, atsižvelgiant į Inspekcijos sprendime padarytas išvadas dėl galimų šiais tikslais tvarkyti duomenų apimties. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad šis atsakovo nurodymas galėtų būti įvykdytas tik tada, jei būtų aiškiai nurodyta, kokie konkretūs pareiškėjo veiksmai ir kokia apimtimi pažeidžia BDAR reikalavimus.

Šiame teismo sprendime konstatuota, kad nėra aišku, kokiais veiksmais yra padarytas pažeidimas ir kokia sprendimo 1.1 punkte suformuluoto nurodymo įvykdymo apimtis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Inspekcijos sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nurodyta patikslinti veiklos įrašus tvarkomų duomenų apimties klausimu, ir sprendimo 1.2 punkte įtvirtintas nurodymas pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamo sprendimo motyvacijos trūkumai yra esminiai, kadangi iš sprendime nurodytų aplinkybių ir jų vertinimo nėra aišku, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas pažeidė atitinkamus BDAR reikalavimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis BDAR 83 straipsnio 5 dalies e punktu, už Inspekcijos nurodymų nevykdymą pareiškėjui gali būti skiriama administracinė bauda, todėl nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą panaikinti ginčijamą Inspekcijos sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sprendimo turinį ir pripažinęs jį pagrįstu ir teisėtu, atitinkančiu VAĮ reikalavimus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nevertino ginčijamo Inspekcijos Sprendimo atitikimo VAĮ 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams.

Taigi šiuo atveju susidarė situacija, kad Inspekcija, atlikusi patikrinimus darželiuose, priėmė iš esmės tapačius sprendimus, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esant tam pačiam bylos nagrinėjimo dalykui ir vertindamas tas pačias faktines aplinkybes, aiškindamas tų pačių teisės normų taikymo klausimus, administracinėse bylose priėmė skirtingus sprendimus, nagrinėjamoje byloje nevertino ginčijamo Inspekcijos Sprendimo atitikimo VAĮ 10 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, todėl teigtina, kad yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tiek nagrinėjamoje administracinėje byloje, tiek minėtoje administracinėje byloje yra aktualūs tie patys ginčo santykius reguliuojantys teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vienas iš proceso atnaujinimo instituto tikslų yra tai, kad neliktų galioti neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai. Kadangi administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 nebuvo analizuojamas ir vertinamas pareiškėjo skundžiamo Inspekcijos Sprendimo atitikimas VAĮ reikalavimams, taip pat esant tam pačiam bylos nagrinėjimo dalykui ir vertinant tas pačias faktines aplinkybes, aiškinant tų pačių teisės normų taikymo klausimus, administracinėse bylose priimti skirtingi sprendimai, teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad procesas byloje turi būti atnaujintas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas atnaujinti procesą byloje tenkinamas, procesas administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo atnaujinamas, byla perduodama nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-222-261/2022 pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus lopšelio-darželio „Gudrutis“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybė) dėl sprendimo panaikinimo.

Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė