2016-11-02 Nr. AB-20709-3-61-3-03952-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1434-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03952-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas priteisti 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) areštinės.

Nurodė, jog nuo 2003 m. birželio 10 d. iki 2003 m. birželio 22 d. buvo laikomas Vilniaus apskrities VPK areštinėje kamerose, kurių plotas buvo apie 8 kv. m, kartu su dar 4 asmenimis. Kamerose buvo nešvarūs langai, kurių nuvalyti neįmanoma, nes trukdė įrengtos grotos, silpnas apšvietimas. Pasivaikščiojimo kiemelio visiškai nebuvo, todėl neužtikrinta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Langai neatsidarydavo, todėl trūko oro, pareiškėjas juto silpnumą, blogai jausdavosi. Nevėdintose kamerose buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Patalpose ir patalynėje veisdavosi parazitai, kurie trukdydavo miegoti.

Pasak pareiškėjo, maistas buvo tiekiamas į kameras, pažeidžiant higienos normas. Plautuvė surūdijusi, tiekiamas tik šaltas vanduo. Dušu pasinaudoti galimybės nesuteikė. Kameroje esantis tualetas neatskirtas nuo bendros erdvės, atskiros ventiliacijos nebuvo.

Teigė, jog administracija draudė turėti šiltus pledus, kompiuterį. Nurodė, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal.

Pareiškėjas tvirtino, jog dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų pablogėjo sveikata, patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 15 000 Lt, ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK.

Skundo papildyme (b. l. 3) nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, neišversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos nemoka. Todėl negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Be to, pareiškėjas tikino, jog nuo pirmos buvimo areštinėje dienos pareigūnai grasino suklastoti kaltinimus, jei jis kreipsis į teismą, skirti nuobaudas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 7-11) su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas 2003 m. birželio 10-22 d. (12 parų), tačiau dėl praėjusio labai ilgo laiko tarpo nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo buvimo areštinėje negali. Vilniaus apskrities VPK 2003 m. dokumentai, kurie nepriskiriami prie ilgo ar neriboto saugojimo, buvo atrinkti ir sunaikinti (taip pat ir areštinės). Areštinės dokumentai nepriskiriami prie neriboto ar ilgo saugojimo dokumentų, jie neperduodami Lietuvos valstybės archyvui – asmens bylos (tuo atveju, kai jos lieka areštinėje, o neišvyksta kartu su sulaikytu asmeniu į kitas laisvės apribojimo vietas) saugomos 5 metus, įvairūs areštinės registracijos žurnalai – 3 metus. Taigi, laiku nesikreipęs ginti savo tariamai pažeistų teisių, pareiškėjas turėtų pagrįsti buvimo areštinėje faktą (jokių duomenų apie jo buvimą areštinėje nėra išlikę) ir teiginius apie skunde nurodytus higienos normų ir kitus savo teisių ir laisvių pažeidimus.

Pažymėjo, jog pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė ir neturtinės žalos kilimo fakto bei jos dydžio, nenurodė ir nepagrindė, kokią konkrečiai neturtinę žalą patyrė būdamas areštinėje ir kuo ji pasireiškė, kodėl nusprendė ją įvertinti pinigais ir būtent tokia suma. Nors skunde kaip buvimo areštinėje padarinius įvardino sveikatos sutrikimą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, negalėjimą ramiai miegoti, dirglumą ir sumažėjusias bendravimo galimybes, tačiau jokių duomenų apie konkrečius, nustatyta tvarka fiksuotus, sveikatos sutrikimus pareiškėjas nepateikė.

Pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų, nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat nenurodė, koks priežastinis ryšys sieja šias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, visi jo argumentai paremti tik asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą, Vilniaus apskrities VPK nuomone, yra visiškai nepagrįstas. Akivaizdu, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, pareiškėjas stengiasi vaizduoti save kaip auką. A. G. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kurios nepagrindžia, jokiais įrodymais, traktavo kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Nurodė, jog dėl areštinėje laikomų asmenų maitinimo, areštinės patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, patalynės skalbimo ir kitų paslaugų areštinėje laikomiems asmenims teikimo nuolat viešojo konkurso pagrindu sudaro sutartis, pagal kurias konkursą laimėjusios įmonės įsipareigoja teikti paslaugas, atitinkančias patvirtintų higienos normų ir fiziologinių mitybos normų reikalavimus. Areštinę periodiškai tikrina Visuomenės sveikatos centro pareigūnai, jei aptinkami trūkumai, jie nedelsiant šalinami. Dėl išvardintų priežasčių, pasak atsakovo, pareiškėjo skunde nurodyti faktai objektyviai negalėjo egzistuoti. Areštinės pastatas yra senas, priskirtas kultūros paveldui. Areštinėje įrengti pasivaikščiojimų kiemai ir joje esantiems asmenims sudaroma galimybė pabūti gryname ore, kaip ir numato teisės aktai, po 1 valandą per parą.

Manė, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą senaties terminą, o jo nurodytos priežastys negali būti laikomos svariomis, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra vienintelis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos jau seniai yra inkorporuotos į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Savo tariamai pažeistas teises pareiškėjas turėjo visas galimybes ginti iš karto, kai tariami pažeidimai nutiko. Pareiškėjo teiginys, kad pareigūnai jam grasino susidorojimu, jei jis kreipsis į teismą, nepagrįstas jokiais įrodymais.

Pažymėjo, kad areštinėje esančius asmenis prižiūri ir jų saugumu rūpinasi policijos pareigūnai – statutiniai valstybės tarnautojai, kuriems galioja ne tik drausmės statuto reikalavimai, bet ir tam tikri papildomi reikalavimai, susiję su jų fiziniu pasirengimu, sveikata (taip pat ir psichine), psichologiniu stabilumu. Pareigūnų atitikimas nurodytiems reikalavimams periodiškai tikrinamas kompetentingų specialistų. Areštinėje dirbantys pareigūnai laikosi teisės aktų reikalavimų, su areštinėje laikomais asmenimis elgiasi korektiškai, visada stengiasi išvengti konfliktų.

Pabrėžė, jog pareiškėjas įrodymais nepagrindė nei vienos būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei dėl pareigūnų veiksmų kilti, o dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo Vilniaus apskrities VPK neišlikę jokie jo buvimą areštinėje patvirtinantys dokumentai, pareiškėjo prašoma atlyginti žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Teismo prašė pripažinti, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą ir bylą tuo pagrindu nutraukti. Tuo atveju, jei pareiškėjo nurodytos kreipimosi į teismą termino praleidimo priežastys būtų pripažintos svarbiomis, skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo interesus atstovaujantis advokatas paaiškino, jog jo atstovaujamasis ilgą laiką kalinamas Marijampolės pataisos namuose. Tik dabar jo giminaičiai kreipėsi pagalbos į profesionalų teisininką. Pasak pareiškėjo atstovo, dėl sveikatos problemų jo atstovaujamasis negalėjo kreiptis į teismą anksčiau. Savijauta nepagerėjo, nustatytas neįgalumas. Prašė patenkinti skundą.

Atsakovo įgaliotos institucijos atstovė patvirtino, jog prašo taikyti senaties terminą. Liga nustatyta po 5 metų nuo laikymo areštinėje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (b. l. 36-39) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atlyginti žalą, kurią neva patyrė 2003 m. laikant jį Vilniaus apskrities VPK areštinėje. Įrodymų, patvirtinančių, jog skunde nurodytu laikotarpiu, būtent nuo 2003 m. birželio 10 d. iki 2003 m. birželio 22 d., buvo laikomas areštinėje, jis pats nepateikė. Atsakovo įgaliota institucija iš areštinės viršininko 2014 m. rugsėjo 2 d. gavo Tarnybinį pranešimą Nr. 10-9-PR5-187 (b. l. 12), kuriame nurodyta, jog nėra galimybės suteikti informaciją apie šio asmens laikymą areštinėje 2003 m., nes duomenys apie sulaikytus ir suimtus asmenis įstaigoje buvo saugomi tik 3 metus.

Vilniaus apskrities VPK viršininko 2009 m. lapkričio 30 d. patvirtintas Naikinti atrinktų bylų (dokumentų) aktas Nr. 10-IN-19 (b. l. 13-15) patvirtina, jog 2003 m. bylos, kurių saugojimo terminas pasibaigęs, atrinktos naikinti. Akte nurodyta, jog Įtariamųjų sulaikymo protokolai ir kt. dokumentai, Sulaikytųjų administracine tvarka asmens bylos, Medicinos pagalbos suteikimo registracijos žurnalas, Asmenų, areštuotų administracine tvarka registracijos žurnalas, Asmenų, laikomų areštinėje registracijos žurnalas ir kiti dokumentai, kurie galėtų patvirtinti, jog A. G. jo nurodytu laiku tikrai buvo laikomas areštinėje, buvo sunaikinti. Tai dar kartą patvirtina atsakovo įgaliotos institucijos paaiškinimą, jog jokių įrodymų apie pareiškėjo buvimą Vilniaus apskrities VPK areštinėje nėra išlikę. Liudytojų, kurie galėtų patvirtinti šį faktą, pareiškėjas taip pat nenurodė.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Teismui skundą, kuriame prašo priteisti atlyginimą už patirtą žalą dvylika dienų jį laikant netinkamomis sąlygomis, pareiškėjas pateikė tik 2014 m. rugpjūčio 27 d., t. y. žymiai praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikyti atsakovo atstovas.

Teismas akcentavo, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, taip pat ir skundo teismui padavimo teise. Šiuo atveju pripažinta, jog paties suinteresuoto asmens elgesys buvo neapdairus, nerūpestingas ir pasyvus. Jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir pareiškėjas pats turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžta, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2011 ir kt.).

Pareiškėjo skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra pateiktas žymiai praleidus tokiems reikalavimams taikytiną ir CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje esančiais įrodymais nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų tvirtinti, jog šis terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą tenkintinas, o pareiškėjo skundas dėl kompensacijos iš Lietuvos valstybės jo nurodytai neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmestinas.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teikdamas savo skundą pirmosios instancijos teismui, rėmėsi tik Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.), pagal kuriuos nėra jokių senaties terminų. Lietuvos teisė prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, be to, pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinis kankinimo faktas, išlikęs iki šių dienų.

2. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, per kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmogiškomis sąlygomis.

3. Savo teiktame skunde pirmosios instancijos teismui kalinimo laikotarpiu pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, atskaičius baldus, t. y. europietišką standartą. Teikdamas skundą, teismo iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

4. Nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjo teigimu, jis buvo žiauriai kankinamas nuo 2003 m. birželio mėn.

5. Pareiškėjas teikė skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo už patį kankinimo faktą, pagal kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs orientacinių dydžių kompensacijas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais ir nepriteisė tokios kompensacijos, kokios pareiškėjas prašė teikdamas skundą. Nepakanka, kad būtų pripažintas pats įstatymų pažeidimo faktas, tačiau už patį kankinimo faktą turi būti priteista kompensacija.

6. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali Europos Žmogaus Teisių teismas skyrė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6-ių mėnesių įkalinimą sąlygomis daug geresnėmis nei pareiškėjo byloje. Kadangi jokių argumentų dėl šio atsisakymo vadovautis Konvencija nepateikta, pareiškėjas prašo patenkinti jo skundą pirmajai instancijai ta apimtimi, kuria jis, teikdamas skundą, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis (taip pat žr., b. l. 48-53), prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

2. Būtent dėl nesavalaikio pareiškėjo kreipimosi į teismą, atsakovo atstovas nebeturi jokių galimybių pateikti duomenis apie šio asmens buvimą Vilniaus apskrities VPK areštinėje jo nurodytu metu, t. y. nebeišliko rašytiniai įrodymai, nes pasibaigė teisės aktais reglamentuotas jų saugojimo terminas. Tokį pareiškėjo kreipimąsi į teismą praėjus daugiau nei 10 metų nuo skundžiamo laikotarpio ir nepagrindžiant savo teiginių jokiais rašytiniais įrodymais, vertina kaip jo objektyviai nesąžiningą veiką, nukreiptą prieš ekonomišką, operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą ar išsprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Apeliaciniame skunde nesuformuluoti argumentai, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra ydingas ir nesudaro atsakovui galimybių efektyviai gintis, todėl tokie pareiškėjo veiksmai niekaip neatitinka proceso šalies pareigos elgtis sąžiningai. Iš esmės, pareiškėjas piktnaudžiauja jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, tokiu būdu nepagrįstai vilkindamas procesą, gaišindamas atsakovo ir teismų laiką, o ne siekdamas apginti savo pažeistas subjektines teises ir interesus (savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą).

3. Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ištyrus bylos medžiagą, tinkamai motyvuotas, atitinka santykio teisinį reglamentavimą ir nuosekliai formuojamą teismų praktiką, yra teisėtas, pagrįstas ir todėl paliktinas galioti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, iš esmės konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pateiktas žymiai praleidus tokiems reikalavimams taikytiną ir CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Byloje esančiais įrodymais taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurias vertinant galima būtų tvirtinti, jog šis terminas praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, todėl atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą tenkintas, o pareiškėjo skundas dėl kompensacijos iš Lietuvos valstybės jo nurodytai neturtinei žalai atlyginti priteisimo atmestas.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis (3 str.) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas (tarp jų ir senaties terminą reglamentuojančias).

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Pažymėtina, jog Konvencija yra skirta žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugai Europoje. Joje apibrėžtos konkrečios teisės ir laisvės visiems valstybių narių, Konvencijos dalyvių (tarp kurių ir Lietuvos), jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos pagrindu taip pat įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas prižiūri, kad valstybės narės laikytųsi Konvencijos nuostatų, nagrinėdamas individualius asmenų skundus, kurie kreipiasi dėl to, jog jų atžvilgiu valstybė padaro Konvencijoje numatytos teisės ar laisvės pažeidimą.

Tačiau šios bylos kontekste reikšmingų klausimų aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos (taip pat senaties termino, jo taikymo sąlygų). Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai. Konvencija tik deklaruoja (paskelbia bei įtvirtina) pačias žmogaus teises ir laisves, kurių turi paisyti valstybės narės. Nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnis taip pat tik skelbia, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Šiuo atveju EŽTT taip pat neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.

Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atveju taikė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, todėl sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas šiuo atveju atsakovo atstovo prašymu buvo pritaikytas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą ir atmetęs pareiškėjo skundą, visiškai nenagrinėjo bei nepasisakė dėl konkrečių pareiškėjo kalinimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygų, teisės aktų reikalavimų tokių tipų patalpoms, todėl ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl kamerų gyvenamojo ploto normų, jų dydžio, atsižvelgiant į kameroje esantį inventorių, netinkamos teismo motyvacijos, susiję su ginčo faktinėmis aplinkybėmis, nevertintini bei dėl jų nepasisakytina.

Dėl pareiškėjo argumento, jog vertindamas neturtinės žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymėtina, kad, kaip jau buvo minėta, dėl priteistinos žalos dydžio remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Priteistinos žalos dydžio atskaitos tašką taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu atveju vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apskritai nepriteisė pareiškėjui jokio neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl šiuo atveju klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nagrinėti nėra ir pagrindo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas