2021-03-10 Nr. AB-5170-3-61-3-00646-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-153-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00646-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (dabar – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą ir patikslintą skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d., šiuo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

2.2. Pareiškėjas buvo kalinamas papildomai su dar vienu ar dviem asmenimis, taigi vienam asmeniui teko vos 2,5 kv. m. ploto, į kurį dar įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, t. y. pareiškėjas buvo kalinamas žymiai mažesniame plote nei numato teisės aktai, beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

2.3. Sanitarinis mazgas įrengtas pačioje kameroje, jame nėra atskiros oro šalinimo sistemos, jis nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas matomas tiek prižiūrėtojų pro kameros duryse esančią akutę, tiek kitų kameroje esančių asmenų, tai žemino pareiškėjo orumą.

2.4. Dušo patalpose persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos ir išėjimo durų, todėl pareiškėjas išsimaudęs ir persirengiant išlieka matomas be drabužių kitų kalinių ir prižiūrėtojų, žiūrinčių pro stebėjimo akutę, tai pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą. Maudantis dušo patalpoje kaupiasi garai, todėl pareiškėjas į dušo patalpą ateina sausais drabužiais, o išeina su šlapiais.

2.5. Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nuo sienų trupėjo tinkas.

2.6. Pareiškėjas rašė prašymus įstaigos administracijai, jog būtų nuvestas apsikirpti, tačiau jis buvo kerpamas ne tam skirtoje vietoje, o koridoriuje, pasodintas ant taburetės.

2.7. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, juose krito sutrupėjusios plytos, grindys nelygios, nėra įrengtų iškvietimo mygtukų, todėl tekdavo belsti į duris, kad galėtų prisikviesti prižiūrėtoją.

2.8. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu jam tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui tenkančius minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K negali daryti įtaką atvykstančiųjų asmenų skaičiui, o jų nepriimti neturi pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomi teismų sprendimai bei nutartys. Lukiškių TI-K skirsto į kameras suimtuosius bei nuteistuosius griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais. Kamerų remontas įkalinimo įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o visiškai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą dėl pačių suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų. Reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą kameroje nenumato nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

4.2. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras sienele, ne mažesne nei 1,5 m aukščio, dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Ten kur nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

4.3. Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai dėl kirpimo paslaugų neatitinka tikrovės. Teisės aktuose nėra numatyti jokie kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, naudojami kirpimo metu. Įstaigoje įrengta kirpykla teisės aktų reikalavimus atitinka, kirpykloje naudojami reikmenys visuomet dezinfekuojami, kirpyklos patalpoje įrengta praustuvė, sieniniai dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartinių rankšluosčių ir atliekų surinkimo talpykla.

4.4. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, o į dušines nuteistieji ar suimtieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušo patalpose įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui, kurioje yra kilimėlis, suoliukas, lentynėlė. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai.

4.5. Teisės aktai nenumato, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės suvaržymas ir su tuo susiję neigiami padariniai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui A. P. 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, o kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d.

7. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu (sanitarinis mazgas įrengtas pačioje kameroje, jame nėra atskiros oro šalinimo sistemos, jis nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas matomas tiek prižiūrėtojų pro kameros duryse esančią akutę, tiek kitų kameroje esančių asmenų), nurodė, kad teisės aktai (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės)) nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, teismas padarė išvadą, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d. (135 paras), todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 7 paras pareiškėjas kalėjo kameroje vienas, todėl pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

8. Išsamiai ir visapusiškai įvertinęs likusius pareiškėjo skundo argumentus, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas kitus pareiškėjo skundo argumentus atmetė.

9. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, mąstą ir pobūdį, taip pat atsižvelgęs į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 10. Atsakovo atstovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

11. Vilniaus PN apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

11.2. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

11.3. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

11.4. Vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės sąlygas ir žalos sąvoką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d., 6.263., 6.271 str.), sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

11.5. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN. Tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

12. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Pareiškėjas, vadovaudamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo kameros ploto užuolaida yra netinkamas ir smerktinas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pažeidimą.

14. Pareiškėjas prašo padidinti jam iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydį iki 1 834 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas A. P. kildino iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 135 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge, be to, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą bei kodėl būtent pareiškėjo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas tenkintas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą tikrins tik toje dalyje, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, kadangi kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

20. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto privatumo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad 43. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir naujausiojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-128-552/2021).

22. 35. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

23. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, pažeidimas truko pakankamai ilgą laiką, todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi tarp nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.). Atsižvelgiant į nustatytą pažeidimą, dėl kurių pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, konstatuotina, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti (CK 6.271 str. 1 d.), o pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

26. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

27. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 400 Eur suma nėra per didelė, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, todėl jos mažinti nėra jokio pagrindo.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė apeliacinio skundo ABTĮ nustatyta tvarka, todėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas pareiškėjo reikalavimas padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra vertinamas.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius