2022-06-01 Nr. AB-14798-3-61-3-03588-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo O. J.) dėl sprendimo panaikinimo ir termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimo.
Legislator headnote
AI generated2022-06-01 Nr. AB-14798-3-61-3-03588-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2D-15877 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pratęsti 2019 m. rugsėjo 5 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00-190905-00020 (toliau – ir privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-00-190905-00020) įvykdymo terminą; 2) pratęsti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą 36 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Full text
Administracinė byla Nr. eA-181-822/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03588-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5;17.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo O. J.) dėl sprendimo panaikinimo ir termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. 1. Pareiškėjas V. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2D-15877 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pratęsti 2019 m. rugsėjo 5 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00-190905-00020 (toliau – ir privalomasis nurodymas Nr. PNSSP-00-190905-00020) įvykdymo terminą; 2) pratęsti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą 36 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
2. Inspekcija 2019 m. rugsėjo 4 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-190904-00018 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), kuriame nurodė, kad, savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, ant gyvenamosios paskirties pastato (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Pastatas) šlaitinio stogo, virš buto Nr. 6, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, sumontuoti du kondicionierių išoriniai įrenginiai. Dėl šių veiksmų Inspekcija 2019 m. rugsėjo 5 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-00-190905-00016 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies remonto darbų (toliau – ir privalomasis nurodymas Nr. PNSD-00-190905-00016), išskyrus tuos, kurie būtini atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius. Inspekcija taip pat surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00190905-00020 išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas) ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.
3. Dėl Savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų Nr. PNSD-00-190905-00016, Nr. PNSSP-00190905-00020 teisėtumo tarp pareiškėjo ir atsakovo vyko teisminis ginčas, tačiau 2020 m. spalio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1746-852-2020 netenkino pareiškėjo reikalavimų panaikinti atsakovo priimtus sprendimus. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, siekdamas pašalinti pagrindinę kliūtį neteisėtoms statyboms įteisinti – 534-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos (toliau – ir Bendrija) nepagrįstą nesutikimą pripažinti pareiškėjo teisę įrengti ginčo įrenginius. Pareiškėjas 2020 m. spalio 27 d. raštu kreipėsi į Inspekciją ir prašė pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą. Prašyme nurodė, kad siekia statybą įteisinti, yra inicijavęs teisminius procesus dėl statybų įteisinimo ir kliūčių įteisinti statybas pašalinimo. Sprendimu atsakovas atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą, nes prašymas turėjo būti pateiktas iki privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pabaigos (iki 2020 m. kovo 4 d.).
4. Pareiškėjas teigė, kad siekia įteisinti neteisėtą statybą, deda pastangas inicijuodamas teisminius ginčus. Pareiškėjas yra inicijavęs ginčą dėl teisės pripažinimo ir turi pagrindo tikėtis palankaus sprendimo kitoje byloje. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pro nesuremontuotą stogą į pareiškėjo butą, kuris yra vienintelė šeimos gyvenamoji vieta, skverbiasi vanduo ir drėgmė, todėl, neįteisinus statybų, pareiškėjui ir jo šeimai kiltų sunkių padarinių. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad stogo remonto pareigos nevykdo Bendrija. Ginčas dėl sutikimo atlikti darbus ir įrengti kondicionierius teisėtumo šiuo atveju yra tik šalutinis. Pagrindinis ginčas tarp šalių yra kilęs dėl to, kad Bendrija neremontuoja daugiabučio namo stogo, t. y. tarp šalių kilo ginčas nesutarus dėl to, kas turėtų padengti stogo remonto darbus.
5. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas klaidingai nurodė privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 datą (surašytas 2019 m. rugsėjo 5 d.). Teigė, kad pareiškėjas teismo prašė panaikinti raštą, bet ne Sprendimą, kuriuo atsisakyta pratęsti privalomaojo nurodymo Nr. PNSSP-00-190905-00020 įvykdymo terminą.
7. Privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. kovo 4 d., tačiau pareiškėjas tik 2020 m. spalio 27 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti minėto privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Nagrinėjant bylas Vilniaus apygardos teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teisme laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais dėl privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pratęsimo pareiškėjas nei į Inspekciją, nei į teismą nesikreipė.
8. Inspekcijos teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kliudžiusių prašymą pateikti iki privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pabaigos. Taigi, Inspekcija, nustačiusi, kad privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-0020 įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. kovo 5 d., o pareiškėjo prašymas pateiktas 2020 m. spalio 27 d., t. y. pasibaigus privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminui, remdamasi teisės aktais, neturėjo teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą.
9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu pratęsti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą 36 mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, – tokios galimybės teisės aktai nenustato. Pareiškėjas galėjo kreiptis tiek į Inspekciją, tiek į teismą su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą, tačiau tik iki privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pabaigos.
10. Atsakovo teigimu, privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminas nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs, t. y. šiuo atveju turi būti taikoma bendra taisyklė, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o jei terminas yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta (naikinamasis terminas), jo atnaujinimas ir pratęsimas iš esmės negalimas.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo O. J. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė patenkinti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad jų šeima privalėjo įrengti kondicionierius dėl susidariusios ekstremalios situacijos.
II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė.
13. Remdamasis į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:
13.1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyris 2017 m. vasario 23 d. surašė statinio techninės priežiūros patikrinimo aktą Nr. A357-38/17(2.9.2.8-UK9), kuriame nurodė atlikti bendro naudojimo objektų defektų remontą, statinio techninę priežiūrą vykdyti vadovaujantis teisės aktų nustatyta tvarka, atlikti šlaitinio stogo konstrukcijos įvertinimą, o nustačius pažeidimus, juos pašalinti iki 2017 m. spalio 1 d. ir informuoti apie nurodytų reikalavimų vykdymo tvarką.
13.2. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyrius 2018 m. liepos 25 d. raštu, atsakydamas Bendrijos pirmininkei ir pareiškėjui, įpareigojo Bendriją iki 2018 m. rugsėjo 1 d. patikrinti buto Nr. 6 bendrojo naudojimo konstrukcijų, besiribojančių su namu, techninę būklę, nustačius galimą vandens pratekėjimą, nedelsiant imtis laikinų apsaugos priemonių, nustatyti vandens patekimo priežastį ir ją pašalinti, užtikrinti namo bendrojo naudojimo konstrukcijų atitiktį esminiams statinio reikalavimams, informuoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyrių ir pareiškėją apie patikrinimo rezultatus.
13.3. 2018 m. gruodžio 7 d. antstolė B. P. surašė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame užfiksavo buto lubų, sienų ir grindų būklę, atsiradusią, O. J. teigimu, užliejus nesandarų namo stogą (pridėtos ir nuotraukos).
13.4. Inspekcija 2019 m. sausio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai raštu Nr. (23.2)-2D-402 nurodė išnagrinėti Bendrijos skundą, įvertinti situaciją, ar tinkamai vykdoma naudojimo priežiūra, ir apie sprendimus informuoti Inspekciją.
13.5. Inspekcija 2019 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-190904-00018. Nustatė, kad savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, ant gyvenamosios paskirties Pastato šlaitinio stogo, ant buto Nr. 6, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sumontuoti du kondicionierių išoriniai įrenginiai. Dėl šios priežasties surašė privalomąjį nurodymą Nr. PNSD-00-190905-00016 nevykdyti jokių Pastato remonto darbų, išskyrus tuos, kurie būtini atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius. Inspekcija privalomuoju nurodymu Nr. PNSSP-00190905-00020 įpareigojo išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.
13.6. V. J. ir O. J. 2020 m. spalio 27 d. prašymu Nr. 1 kreipėsi į Inspekciją dėl termino įvykdyti nurodymą privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00190905-00020 pratęsimo iki 2022 m. sausio 1 d. Prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 16 d. sprendimą (V. J. teismo prašė panaikinti Inspekcijos priimtus sprendimus, kuriais jis įpareigotas pašalinti neteisėtą statybą, t. y. be bendraturčio – daugiabučio namo savininkų bendrijos – sutikimo įrengtus kondicionierius). Taip pat nurodė, kad, norėdamas įteisinti statybą, yra pateikęs ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, siekdamas pripažinti jo teisę atlikti darbus be bendraturčių sutikimo. Pabrėžė, kad, pašalinus kondicionierius, nukentėtų buto gyventojų interesai ir butui būtų padaryta žala.
13.7. Inspekcija 2020 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 2D-15877 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ nurodė, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali būti vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo. Laikotarpis, iki kada galima teikti prašymą pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, baigėsi 2020 m. kovo 4 d. Inspekcija 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. SDPN-00-201103-00048 atsisakė pratęsti terminą privalomajam nurodymui įvykdyti.
14. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje keliamas klausimas dėl Sprendimo teisėtumo ir privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pratęsimo.
15. Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 3 dalimi, priėjo prie išvados, kad, Inspekcijai nurodžius pareiškėjui pašalinti savavališkos statybos padarinius, šis reikalavimas gali būti įgyvendintas dviem būdais – arba įvykdžius reikalavimo nurodymus, arba kreipiantis į statybą leidžiančius dokumentus išduodantį subjektą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir jį gaunant, t. y. įteisinant savavališką statybą. Įstatymų leidėjas nustatė aplinkybes, kada būtų pagrįstas ilgesnio termino savavališkos statybos padariniams pašalinti nustatymas – tai svarbios priežastys, kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Teismas turėtų faktinį pagrindą pratęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą ilgesniam laikui, nei apibrėžta įstatyme, jei būtų nustatyta, kad yra pakankamai akivaizdu, jog vykstančiai procedūrai suinteresuotas asmuo negali daryti įtakos.
16. Teismų praktikoje pripažįstama, kad galima išskirti bent dvi procedūras, kurias pradėjus teismui atsiranda pagrindas tęsti reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą: pirmoji procedūra, kada yra keičiama projektinė dokumentacija siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą; antroji procedūra, kada imamasi veiksmų siekiant gauti kitus reikalingus dokumentus ar juos pertvarkyti, tačiau taip pat bet kokiu atveju nukreipta į tai, kad būtų įteisinta arba pateisinta statyba, kuri reikalavime įvardijama kaip savavališka ir kurios padarinius reikalaujama pašalinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-283-822/2015). Pirmosos instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT yra nurodęs, jog Įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir laiku valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).
17. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino pašalinti savavališkos statybos padarinius privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo. Tokio pobūdžio bylose teismas vykdo jam suteiktą kompetenciją pratęsti terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ši kompetencija įgyvendinama išsiaiškinant, ar konkrečiu atveju buvo imtasi veiksmų, siekiant pašalinti savavališkos statybos padarinius vienu iš pasirinktų būdų. Nustatęs, kad asmuo buvo aktyvus, tačiau savavališkų statybos padarinių pašalinimo procedūros trukmė nepriklausė nuo jo valios, t. y. šios procedūros trukmei asmuo negalėjo daryti jokios įtakos, teismas sprendžia dėl nustatyto termino pratęsimo.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjui privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. kovo 4 d., o prašymą Inspekcijai dėl termino pratęsimo pateikė 2020 m. spalio 27 d.
19. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas yra išskyręs termino pratęsimo ir termino atnaujinimo institutus. Pirmuoju atveju yra pratęsiama tai, kas nėra pasibaigę, o antruoju atveju – tai, kas yra pasibaigę ir gali būti atnaujinama, esant aplinkybėms, paprastai nepriklausančioms nuo suinteresuoto asmens valios (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013). LVAT, formuodamas teisminę praktiką dėl Įstatymo 14 straipsnyje nustatyto termino taikymo, yra konstatavęs, jog įstatymas nenustato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenustato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl, pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016 ir kt.).
20. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto reglamento „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.05.01:2017) 143 punkte nustatyta, kad Inspekcija, gavusi asmens, kuriam surašytas nurodymas, prašymą pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, vadovaudamasi Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, gali vieną kartą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyta tvarka priimti administracinį sprendimą dėl nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Jeigu nustatoma, kad nurodymo įvykdymo terminą pratęsti svarbių priežasčių nėra, Inspekcija VAĮ nustatyta tvarka priima administracinį sprendimą nepratęsti nurodymo įvykdymo termino ir nurodo to priežastis. Jeigu nustatoma, kad yra svarbių priežasčių pratęsti nurodymo įvykdymo terminą, jis vieną kartą pratęsiamas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos, jeigu prašymas gautas iki nurodymo termino pasibaigimo.
21. Teismas, iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Inspekcija Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 terminą.
22. Vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize ir aktualia teismų praktika, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
23. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymas pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą teismui pateiktas jau pasibaigus Įstatymo nustatytam terminui, teismas netenkino pareiškėjo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą.
III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą ir pratęsti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą iki 12 mėnesių. Pareiškėjas terminą prašo skaičiuoti nuo nutarties priėmimo dienos.
25. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl to, ar Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsniui.
26. Pareiškėjas, vadovaujantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei LVAT praktika, nurodo, kad tuo atveju, jeigu atsiranda prieštaravimas tarp formaliai teisėto sprendimo ir teisingo sprendimo, turi būti priimamas ne formaliai teisėtas, bet teisingas sprendimas, kuris paremtas ne formaliu teisės aktu, o teise.
27. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kaip turi būti vertinami atvejai, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio. Pagal Konstitucinį Teismą tokioje situacijoje Konstitucijai prieštarauja toks teisinis reguliavimas, pagal kurį be jokių kitų alternatyvų galimi tik šie sprendimai: per nustatytą terminą įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); arba statinį nugriauti. Vadovaujantis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) 109 straipsnio 1 dalimi, konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, įstatymų leidėjui reguliuojant santykius, susijusius su statybų, pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus, pasekmių šalinimu, kyla pareiga nustatyti kriterijus arba (ir) atvejus, kuriems esant teismas, sprendžiantis dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisinių pasekmių, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėtų priimti teisingą sprendimą ir šitaip įvykdyti teisingumą. Todėl ta apimtimi, kuria nebuvo numatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, bet koks sprendimas, lemiantis asmens nuosavybės teisių ribojimą neteisėtų statybų ar statybos darbų srityje laikomas teisingu tik tada, kada yra pagrįstas teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, bei, remiantis pastaraisiais principais, yra parinkta tokia ribojimo priemonė, kuri riboja asmens teises tik tiek, kiek toks ribojimas būtinas ribojimo tikslams pasiekti ir tik jei ši priemonė yra adekvati ribojimu siekiamiems tikslams.
28. Savavališkos statybos aktas surašytas remiantis iš esmės tik tuo, kad kondicionierių įrenginiai įrengti be statybą leidžiančio dokumento. Savavališkos statybos aktu nenustatyta, kad kondicionierių įrenginiai negali būti įrengti taip, kaip tai padaryta dabar, jei jie būtų atlikti su statybą leidžiančiu dokumentu. Savavališkos statybos akte nenustatyta, kad kondicionierių įrenginiai kenkia aplinkai, saugomoms teritorijoms ir vertingoms vietovėms, kitiems gamtos objektams, racionaliam teritorijų naudojimui; nėra konstatuojamojo pobūdžio faktų, kurie leistų teigti, kad kondicionierių įrenginių pastatymas iškreipė visuomenės ir pareiškėjo interesų pusiausvyrą ar kaip nors realiai pažeidė asmenų teises. Pareiškėjas akcentuoja, kad nors Pastato stogas bendra nuosavybe priklauso Pastato butų savininkams, tačiau kondicionierių įrenginiai pastatyti būtent virš Pastate esančio buto Nr. 6, todėl faktiškai neapriboja bendraturčių stogo valdymo, naudojimo ir disponavimo; įrengti kondicionieriai pareiškėjui užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas bute. Atsižvelgiant į tai, privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymu būtų ginamos tik deklaratyvios Pastato stogo bendraturčių teisės ir tik savitikslis statybos taisyklių laikymasis. Pareiškėjui įvykdžius privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00190905-00020 bute nebūtų galima gyventi dėl drėgmės ir šalčio, būtų patiriami nuostoliai dėl susikaupusios drėgmės ir netinkamo temperatūros derinio, kuris ne tik gadina buto apdailą, bet yra visuotinai žinomas kaip pagrindinis sveikatai kenksmingo pelėsio sukėlėjas. Taigi, būtų realiai pažeista pareiškėjo ir jo šeimos teisė į sveiką aplinką, būstą ir, be kita ko, pareiškėjas patirtų didelius nuostolius.
29. Eksperto išvados ir antstolio konstatavimas patvirtina, kad į butą patenka vanduo, taip pat butas nėra tinkamai šildomas dėl Bendrijos netinkamai vykdomos pareigos pasirūpinti Pastato stogu. Pareiškėjui, pačiam įrengus kondicionierių įrenginius, Bendrija neduoda sutikimo, kuris reikalingas šiems įrenginiams įteisinti, taip trukdydama pareiškėjui šalinti Bendrijos neįvykdytos pareigos suremontuoti stogą padarinius. Atkreipia dėmesį, kad kitiems Pastato butų savininkams kondicionierius (ne mažiau 33 vnt., žr. 2021 m. vasario 23 d. į bylą pateiktos kondicionierių name schemą) turėti leidžiama. Taigi, toks Bendrijos elgesys nelaikytinas sąžiningu (skundas dėl kondicionierių, kilus konfliktui tarp ieškovo ir Bendrijos pirmininkės, buvo inicijuotas tik vienam ieškovui, ir būtent Bendrijos. Bendrija atsisakė pateikti duomenis apie tai, ar kitiems gyventojams (33 vnt., kurie turi kondicionierių) Bendrijos sutikimai išduoti.
30. Privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 vykdymo pasekmės pareiškėjui sukels neproporcingai didelę žalą, o jo įvykdymas bus nesuderinamas su protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.
31. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta teismų praktika negali būti taikoma nagrinėjamoje byloje, nes nė vienoje teismo sprendime nurodytoje byloje nebuvo sprendžiamas nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas jam pasibaigus, kai termino nepratęsimas yra tik formaliai teisėtas, bet neteisingas dėl to, kad sukelia skunde nurodytas akivaizdžiai neproporcingas – neadekvačias žalingas pasekmes ir dėl to prieštarauja bendriesiems teisės principams.
32. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodo, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir, vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir įvykdyti teisingumą. Kitu atveju būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia, 109 straipsnio kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų. Taigi, jei teisinis reguliavimas įpareigoja teismą priimti tik formaliai jį atitinkantį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje neatitinka iš Konstitucijos kylančios teisės, inter alia, teisingumo, protingumo principų, tai teismas turi vadovautis ne formaliu teisiniu reguliavimu, bet iš Konstitucijos kylančia bendrosios teisės samprata. Atsižvelgiant į tai ir į skundo išdėstytus argumentus, yra akivaizdus pagrindas šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, numatydama galimybę pratęsti tik nepasibaigusi privalomojo nurodymo įvykdymo terminą vieną kartą 3 mėnesiams, bet nenumatydama galimybės jį pratęsti po termino pasibaigimo ar atnaujinti šį terminą, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, kai atsisakymas pratęsti minėtą terminą po jo pabaigos ar jį atnaujinti prieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principams.
33. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl Savavališkos statybos akto ir privalomo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 priėmimo aplinkybių, pareiškėjo atliekamų veiksmų, siekiant įteisinti savavališką statybą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai šių aplinkybių nenagrinėjo. Be to, ginčas dėl Savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 teisėtumo yra išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1746-852/2020.
35. Pareiškėjui surašyto privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. kovo 4 d., tačiau pareiškėjas tik 2020 m. spalio 27 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu dėl privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pratęsimo. Nei nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui Inspekcijai dėl Savavališkos statybos akto, privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 nevykdyti statybos darbų ir privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 panaikinimo pirmojoje instancijoje, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais bei tvarka dėl privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pratęsimo pareiškėjas į Inspekciją nesikreipė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Inspekcija turėjo pratęsti privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą nepaisant to, kad tokios galimybės teisinis reguliavimas nenumato, tačiau atsisakiusi pratęsti pasibaigusį privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą priėmė tik formaliai teisėtą sprendimą, bet ne teisingą sprendimą.
36. Inspekcijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė, padarytas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė remdamasis ištirtų įrodymų visumos analize bei teismų praktika. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, o taip pat nesivadovauti teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose. Tai, kad skundžiamas sprendimas nėra palankus apeliantui, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė LVAT formuojamą praktiką ar teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
37. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies, kuri reglamentuoja ne privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą, o nustato, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo įpareigojamas nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę, privalomajame nurodyme nurodoma, kad Inspekcija turi teisę nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir sutvarkyti statybvietę šio asmens lėšomis, jam per nustatytą terminą neįvykdžius privalomojo nurodymo, todėl šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas. Kita vertus, atsakovas pažymi, kad ta aplinkybė, jog Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nenumato pasibaigusio privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo ar pratęsimo galimybės, nesudaro pagrindo teigti, jog toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Be to, atsakovo teigimu, dėl minėtos Įstatymo normos taikymo yra suformuota vieninga LVAT praktika analogiškose bylose, todėl šis pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. 38. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo V. J. prašymas panaikinti Sprendimą ir pratęsti Inspekcijos privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo terminą 36 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.
39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan., kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Pažymėtina, kad šiame įstatyme nėra įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių privalomųjų nurodymų vykdymo terminų atnaujinimą.
41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą (žr. nutarties 40 p.), yra nurodęs, kad maksimalus terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti yra 9 mėnesiai, o ilgesnio termino nustatymas priskirtas tik teismo kompetencijai pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017).
42. Byloje nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 5 d. privalomajame nurodyme Nr. PNSSP-00-190905-00020 buvo nustatytas 6 mėnesių terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui, t. y. iki 2020 m. kovo 4 d. Pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo kreipėsi praleidęs Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, t. y. 2020 m. spalio 27 d.
43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020 ir kt.).
44. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
45. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (žr. nutarties 43 p.), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Apeliacinio skundo argumentai apie finansinius nuostolius, kuriuos pareiškėjas gali patirti vykdydamas privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00190905-00020, taip pat apeliacinio skundo argumentai, kad privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-190905-00020 turės įvykdyti arba jis bus įvykdytas nesulaukus teisminio ginčo baigties dėl kondicionierių įrenginių montavimo įteisinimo be Bendrijos sutikimo, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl jau pasibaigusio privalomojo nurodymo Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdymo termino pratęsimo, nes, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Pareiškėjas dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis dar jam nepasibaigus, tačiau tokio prašymo nepateikė.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu atsisakė pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui. Šis Sprendimas yra motyvuotas, jame išdėstytas faktinės atsisakymo pratęsti terminą aplinkybės (prašymą pareiškėjas pateikė pavėluotai), nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 14 str. 4 d.). Pripažinus, kad pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo kreipėsi jau pasibaigus terminui privalomajam nurodymui Nr. PNSSP-00190905-00020 įvykdyti, pirmosios instancijos teismas teisėtai nusprendė, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai, teisėtai, motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
47. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016; 2018 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1650-502/2018). Remiantis aukščiau aptartu Įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl jų konstitucingumo, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.
48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjos Vilija Mikuckienė
Veslava Ruskan
Skirgailė Žalimienė