2013-05-30 Nr. AB-2125-3-61-3-00408-2011-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-480/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00408-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, bei trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D. dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Vilniaus RŽS, Žemėtvarkos skyrius) 2011 m. balandžio 5 d. aktą Nr. 48SS-606;

2) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepanaikinti Žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 (toliau – ir Aktas Nr. 184) ir įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo panaikinti nurodytą aktą;

3) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų, t. y. 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimo bei piktnaudžiavimo tarnyba, ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą;

4) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų – 2008 m. rugpjūčio 7 d. akto Nr. SR-3950(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. akto Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. akto Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. akto Nr. SR-4218-(1.12) suklastojimo, panaudojimo, realizavimo bei piktnaudžiavimo tarnyba ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą;

5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 65 786 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. balandžio 22 d. registruotu laišku gavo atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. raštą Nr. 48SS-606 į jo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimą. Rašte buvo pateiktas sprendimas nepanaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184, nepradėti administracinių teisės pažeidimų teisenos bylų proceso dėl 2008 m. liepos 24 d. komisijos narių neteisėtų veikų bei dėl melagingų duomenų surašymo 2008 m. rugpjūčio 7 d. akte Nr. SR-3950(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. akte Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. akte Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. akte Nr. SR-4218-(1.12).

Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė administracinėse procedūrose ir ikiteisminiame tyrime veikia kaip vientisas asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, kad ne pilietis privalo tiksliai ir konkrečiai suformuluoti savo kreipimąsi į valstybės institucijas, bet būtent valstybės institucija, vykdydama valstybės subjektiškumą tarnybinės pagalbos, specializuotų duomenų bazių ir registrų bei kitų institutų pagrindu ir naudodama tam skirtus valstybės resursus bei pagal specialiąją kvalifikaciją atrinktų pareigūnų kompetenciją, privalo vykdyti tinkamą tyrimo procedūrą ir jos pagrindu priimti teisingą sprendimą.

Teigė, jog valstybė per atsakovo instituciją pažeidė šias taisykles, atliko neteisėtus veiksmus ir išleido į teisinę apyvartą neteisėtus aktus, kuriuose įrašyti melagingi duomenys, padarė poveikį teisėsaugos institucijoms ir teismams, kurie jų pagrindu priėmė neteisėtus ir neteisingus sprendimus. Nurodė, kad neteisėti veiksmai ir aktai paskatino sklypo Nr. 23 savininkę ir jos šeimos narius, giminaičius ir bendrininkus vykdyti nusikalstamus veiksmus prieš jį ir jo šeimos narius. Šių nusikalstamų veikų tyrime teisėsaugos institucijos ir teismai buvo veikiami atsakovo institucijos neteisėtų aktų melagingo turinio ir ikiteisminiai tyrimai arba nebuvo pradėti, arba vykdomi neteisėtai.

Taip pat atsakovo institucijos melagingų aktų pagrindu teisėsaugos institucijos pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jo savavaldžiavimo, kuris buvo padarytas jo sklypo Nr. 24 viduje su jo nuosavybe. Tuo jam ir jo šeimai buvo padaryta didelė žala. Teigė, kad atsakovo institucija per Vilniaus apygardos teismą administracinėje byloje Nr. I-1336-244/2010 gavusi neginčijamus įrodymus, kad 2010 m. birželio 22 d. riboženklių atstatymu ir 2010 m rugpjūčio 5 d. riboženklių patikrinimu buvo paneigti jos aktuose paskleisti melagingi duomenys ir pati sklypo Nr. 23 savininkė 2010 m. rugsėjo 17 d. pripažino buvusi neteisi dėl sklypų bendrą ribą žyminčių riboženklių buvimo vietos, teismuose toliau melavo ir tvirtino neatlikusi neteisėtų veiksmų.

Paaiškino, jog, atsakovui teismo procese įvykdžius reikalavimus, susijusius su riboženklių apsaugos ir žemės naudojimo apsaugos pareigų vykdymu, priteistina žala už tai, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė laiku, t. y. 2008 m. liepos 24 d. Taip pat žala priteistina už atsakovo neteisėtais veiksmais ir žodiniais aiškinimais 2008 m. liepos 24 d. sukurstytus smurtinius trečiųjų asmenų veiksmus, už oficialaus dokumento – 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimą, taip pat šio dokumento panaudojimą, sudarant tokiu būdu kitus suklastotus aktus ir juos paleidžiant į teisinę apyvartą.

Taip pat žala priteistina už piktnaudžiavimą, kai atsakovas nevykdė pareigų teismui teikti teisingus atsiliepimus ir įrodymus, dėl ko teismai priėmė neteisingus ir neatšaukiamus sprendimus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 dalį Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, neapskundė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akto Nr. 48SS-606, todėl minėtas raštas negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku visa apimtimi, pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akto Nr. 48SS-606 panaikinimo paliktinas nenagrinėtas.

Nurodė, jog pareiškėjas 2010 m. gruodžio 2 d. pateikė pareiškimą dėl neteisėtų aktų panaikinimo, kaltų asmenų atsakomybės bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir VAVA skyrius) neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas taip pat prašė priimti procesinius sprendimus dėl V. P., L. J. ir N. A. neteisėtų veikų tyrimo ir atsakomybės Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) nustatyta tvarka arba perduoti medžiagą spręsti ATPK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka kompetentingai institucijai ir panaikinti 2008 m. liepos 24 d.

žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184. Paaiškino, jog minėtas pareiškimas buvo pateiktas tuo metu, kai minėtame pareiškėjo pareiškime išdėstytus reikalavimus dėl VAVA skyriaus neteisėtų veiksmų apeliacine tvarka nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas skundžiamu 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 48SS-606 buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 23 straipsnio 4 dalimi tuo atveju, jeigu paaiškėja, kad pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu metu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi byloje Nr. A261-2321/2011 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Pažymėjo, jog dėl pareiškėjo pareiškime minimų galbūt neteisėtų VAVA skyriaus veiksmų surašant 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 jis buvo informuotas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 48SS-606, kad VAVA skyriaus vedėjos 2008 m. liepos 10 d. pavedimu Nr. P-51 sudaryta komisija atliko patikrinimą dėl žemės sklypų, kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), ribų paženklinimo ir naudojimo ir 2008 m. liepos 24 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184.

Patikrinimas atliktas vadovaujantis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244. Teigė, kad komisija buvo sudaryta teisėtai ir ji nustatė tuo metu buvusias faktines aplinkybes, susijusias su minėtų žemės sklypų ribų paženklinimu ir naudojimu. Minėtus veiksmus VAVA skyriaus specialistės V. P., L. J. ir N. A. atliko iki VAVA likvidavimo, todėl NŽT negali atlikti tyrimo ir spręsti dėl VAVA dirbusių specialisčių veiksmų. Nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai prašo panaikinti NŽT 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V.

P., N. A. ir L. J. 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimo bei piktnaudžiavimo tarnyba, kadangi pareiškėjas minėtu pareiškimu ir neprašė pradėti tyrimo dėl paminėtų specialisčių galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų. Pabrėžė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų. Teigė, kad pareiškėjas neįrodė 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo akto Nr. 184 suklastojimo fakto, todėl darė išvadą, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai, galėję sukelti žalos pareiškėjui.

Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl VAVA skyriaus veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pabrėžė, kad pareiškėjas išdėstė tik savo pamąstymus ir subjektyvią nuomonę, nepagrįsdamas patirtos žalos dydžio, todėl darė išvadą, kad neįrodytas ir žalos padarymo faktas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo S. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog ginčijamu NŽT 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 48SS-606 buvo atsakyta į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimą, kuriuo S. G. prašė NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus priimti procesinius (ATPK tvarka) sprendimus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų V. P., L. J., N. A. neteisėtų veikų tyrimo ir atsakomybės arba perduoti medžiagą spręsti (ATPK ir BPK tvarka) kompetentingai institucijai. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti akivaizdžiai melagingą 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 ir juo grindžiamus aktus – 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12).

Teismas vadovavosi ATPK 2591 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas savo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškime nenurodė, kokius iš anksčiau nurodytų administracinius teisės pažeidimus, jo vertinimu, padarė V. P., L. J. ir N. A. Teismas sutiko su atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 48SS-606 argumentu, kad administracinė atsakomybė taikoma už viešosios teisės normomis reglamentuojamus valstybinio valdymo srities pažeidimus, už kuriuos atsakomybėn traukia valdžios institucijos (pareigūnai), kuriems traukiamas asmuo nėra pavaldus, todėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas neturi įgaliojimų atlikti administracinės nuobaudos skyrimo procedūros skyriaus specialistams. Nurodė, jog pagal BPK nuostatas NŽT nėra priskirta prie ikiteisminio tyrimo subjektų (BPK 18, 164 straipsniai) ir neturi įgaliojimų pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 166, 167 straipsniai). Darė išvadą, kad atsakovo sprendimas nespręsti dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos darbuotojų V. P., L. J. ir N. A. galbūt neteisėtų veikų ir atsakomybės pagal ATPK ir BPK nuostatas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. SR-3950-(1.12) yra informacinio pobūdžio raštas, kuriuo S. G. buvo pateiktas 2008 m. liepos 24 d. aktas Nr. 184, ištrauka iš sodininkų bendrijos „Kaštonas“ detaliojo plano ir ištrauka iš kadastro žemėlapio, t. y. šiuo aktu nebuvo spręsta dėl S. G. teisių ir pareigų. Be to, šiuo raštu pareiškėjui buvo išaiškinta, kad ginčai dėl žemės sklypų tvarkymo ir naudojimo įstatymų nustatyta tvarka gali būti sprendžiami teisme. Iš byloje esančios medžiagos nustatė, kad S. G. jam išaiškinta teise pasinaudojo ir dėl ginčo, kilusio dėl žemės sklypo ribų, kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Nurodė, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-24-341/2010 kaip įrodymas buvo vertinamas ir pareiškėjo ginčijamas 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184. Pažymėjo, kad dėl 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse Nr. AS492-763/2011 ir Nr. AS602-373/2012 yra išaiškinęs, kad paminėtas aktas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Nustatė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. SR-4365-(1.12) ir 2010 m. balandžio 7 d. sprendime Nr. SR-2227-(1.12), kurie laikytini individualiais administraciniais aktais, pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti juos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Darė išvadą, jog nesant duomenų, kad šie sprendimai būtų nuginčyti teismine tvarka, jie laikytini galiojančiais, t. y. teisėtais ir pagrįstais.

Sprendė, jog 2010 m. birželio 23 d. raštas Nr. SR-4218-(1.12) taip pat laikytinas informacinio pobūdžio, nesukuriančiu nei teisių, nei pareigų. Atkreipė dėmesį, kad minėtu raštu dėstoma informacija ir teikiami duomenys ne S. G., o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados viršininkui, todėl S. G. nelaikytinas tinkamu asmeniu šiam sprendimui skųsti.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti S. G. 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimo reikalavimą panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 ir juo grindžiamus aktus – 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12).

Nustatė, jog skundu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo panaikinti NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., L. J. ir N. A. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų. Nurodė, jog nei pareiškėjas savo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškime prašė, nei atsakovas savo 2011 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 48SS-606 sprendė dėl nurodytų darbuotojų drausminės atsakomybės, todėl šį pareiškėjo reikalavimą nagrinėjamoje administracinėje byloje atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog valstybės prievolę atlyginti turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš tariamai neteisėtų policijos pareigūnų, prokuratūros pareigūnų bei žemėtvarkos įstaigų pareigūnų veiksmų. Be to, pareiškėjas nurodo ir kitus fizinius asmenis, kurių veiksmus jis vertina kaip neteisėtus ir netgi nusikalstamus, ir nurodo priežastinį ryšį tarp šių asmenų veiksmų ir jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos. Teismas pažymėjo, kad bylas dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį (dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo) nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Todėl šiame sprendime teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl policijos ir prokuratūros veiksmų (neveikimo). Nurodė, jog dėl žalos, padarytos kitų fizinių asmenų, pareiškėjas taip pat turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjas jau anksčiau analogiškus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, iš esmės ir tais pačiais pagrindais, kėlė įsiteisėjusiais sprendimais užbaigtose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis Nr. A662-1504/21011, 2011 m. birželio 30 d. nutartis Nr. A261-2321/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis Nr. A525-1291/2012, 2012 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. A822-2269/2012).

Spręsdamas dėl atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 48SS-606 teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, teismas nenustatė proceso dalyvių ar kitų asmenų, t. y. konkrečiai atsakovo darbuotojų, veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl pareiškėjo reikalavimo perduoti duomenis dėl nurodytų asmenų galbūt atliktų nusikalstamų veikų, oficialių dokumentų suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo prokuratūrai, netenkino.

Nustatė, jog pareiškėjas prašė paskirti R. D. ABTĮ 84 straipsnyje ir CPK 95 straipsnyje numatytas sankcijas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, sąmoningą veikimą prieš greitą ir teisingą ginčo išsprendimą bei priimti atskirąją nutartį ir ją perduoti Lietuvos advokatūrai dėl advokatės L. Ž. atliktų Advokatų etikos kodekso ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo reikalavimų pažeidimų. Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad trečiasis asmuo R. D. ar jos atstovė advokatė būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis. Pareiškėjo argumentą, kad atsiliepimo nepateikimas reiškia trečiojo suinteresuoto asmens piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, vertino kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. G. apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 51, 53, 58 straipsnių prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 daliai; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies, 2 straipsnio 15 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ABTĮ 1 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies 1 punktui ir CK 6.271 straipsniui.

Apeliaciniame skunde nurodo:

1) Teismas netinkamai nagrinėjo teisinį santykį, procese susidariusį po 2012 m. rugpjūčio 1 d., kai teismui trečiasis asmuo R. D. pateikė dokumentus, įrodančius, kad trečiasis asmuo neskundė atsakovo Vilniaus RŽS 2012 m. vasario 14 d. ir vasario 22 d. aktų, bet pripažino juose nustatytus faktus ir įvykdė institucijos nustatytą prievolę – iškėlė šiltnamį iš pareiškėjo ir bendrasavininkės O. G. žemės ir jį naujai pastatė savo sklype, suderinusi su pareiškėju atstumą nuo bendros sklypų ribos. Teismui 2012 m. rugpjūčio 1 d. tapo žinoma, kad abi šalys – atsakovas ir trečiasis asmuo – savo veiksmais pripažino teisėtais pareiškėjo ir O. G. reikalavimus, pareikštus Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 1-1336-244/2010, taip pat ir Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-24-341/2010. Teigia, jog atsakovo ir trečiojo asmens atliktais faktiniais veiksmais Aktas Nr. 184 pripažintas neteisėtu.

2) ABTĮ 51 ir 53 straipsniuose nėra įtvirtinta atsakovo teisė pripažinti skundo (prašymo) reikalavimus. ABTĮ 58 straipsnyje nėra įtvirtinta taisyklė, kad neįrodinėjami faktai, kuriuos teisėtai pripažino proceso ir ginčo šalys. Tai pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio l dalyje įtvirtintą teisę į greitą procesą, konstitucinius teisinės valstybės ir teisės „antimažoritariškumo“ principus, Konstitucijos 30 straipsnio l dalį, 109 straipsnio 3 dalį, 110 straipsnio l dalį.

3) Teismo posėdyje pareiškėjas teismui teikė dokumentus iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinių teisės pažeidimų bylos Nr. 11-1602/2008, tačiau teismas juos pridėti atsisakė. Taip pat teismo prašė pridėti šios bylos medžiagą, tačiau teismas procesinio sprendimo dėl šio prašymo nepriėmė. Teismas neatskleidė ginčo esmės.

4) 2012 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje prieš bylos nagrinėjimą iš esmės teismas (kolegijos pirmininkė M. S.) pareiškė išankstinę šališką poziciją, kad Akto Nr. 184 teisėtumas šioje byloje nebus nagrinėjamas, vadovaujantis 2012 m. balandžio 11 d. teismo nutartimi.

5) Skundžiamame teismo sprendime nėra pareiškėjo pateiktų argumentų ir įrodymų, kad Akte Nr. 184 įrašyti faktai yra neteisėti, taip pat nėra ir teismo motyvų, kuriais pareiškėjo pateikti įrodymai ir argumentai būtų atmesti. Teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalį.

6) Teismui 2012 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą – ABTĮ 109 straipsnio nustatyta tvarka perduoti prokuratūrai medžiagą apie Akto Nr. 184 ir juo pagrįstų vėlesnių atsakovo aktų klastojimo požymius, o bylą tuo pagrindu sustabdyti. Teismas priėmė sprendimą, kad dėl šio prašymo nuspręs, prieš baigdamas bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau sprendimo nepriėmė, taip pat neleido pareiškėjui pateikti naujų prašymų. Teismas neišsprendė visų pareiškėjo reikalavimų, pažeidė ABTĮ 82 straipsnio 5 dalį ir 6 dalį, 86 straipsnio 3 dalį, neatskleidė šioje dalyje ginčo esmės.

7) Ginčo dalyku yra reikalavimas įpareigoti atsakovą panaikinti Aktą Nr. 184, todėl Akto Nr. 184 teisėtumas, t. y. jame įrašytų faktų teisėtumas privalėjo būti įrodinėjamas, o šio įrodinėjimo rezultatai (vertinimas) turėjo būti įrašyti į teismo sprendimo motyvus.

8) Teismas, nenagrinėdamas pareiškėjo pateiktų prašymų ir neleisdamas pateikti naujus duomenis, baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, neleido pasinaudoti įstatyme numatytomis veiksmingomis teisių gynimo priemonėmis.

9) Teismas pažeidė ABTĮ 47, 109 straipsnius, Konvencijos 6 straipsnio l dalį, 13 straipsnį, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, neatskleidė ginčo esmės.

10) 2012 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje pareiškėjas pateikė prašymą pridėti išnagrinėtos bylos Nr. I-1336-244/2010 medžiagą, kuri prie bylos buvo pridėta anksčiau bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, ir byloje nėra proceso dalyvių prašymų ar teismo nutarties, dėl kurių ši medžiaga buvo išimta. Teismas neteisėtai atmetė pareiškėjo prašymą, tuo pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, 68 straipsnio 4 dalį, 79 straipsnio 1 dalį, 81, 86 straipsnius, Konvencijos 6 straipsnio l dalį, 13 straipsnį, Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį.

11) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-24-341/2010 teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendime buvo vertinamas Akte Nr. 184 įrašytų faktinių aplinkybių teisėtumas.

12) Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A261-2321/2011 (bylos Nr. I-1336-244/2010 apeliacinis nagrinėjimas) buvo vertinamas Akte Nr. 184 įrašytų faktinių aplinkybių teisėtumas.

13) Akto Nr. 184 galiojimas de facto yra panaikintas 2012 m. vasario 14 d. aktu, 2012 m. vasario 22 d. aktu ir trečiojo asmens atliktais statybos darbais bei perstatyto šiltnamio teisinės registracijos duomenimis.

14) Spręsdamas klausimą, ar pagrįstai atsakovas skundžiamu 2011 m. balandžio 7 d. aktu atsisakė priimti sprendimus dėl 2008 m. liepos 24 d. veikusios komisijos narių atsakomybės už Akto Nr. 184 surašymą, teismas neatskleidė ginčo esmės, kad Akte Nr. 184 buvo įrašyti neteisėti faktai, kuriuos paneigė faktiniai atsakovo ir trečiojo asmens veiksmai, kad yra požymiai komisijos narių nusikalstamų veikų (klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo).

15) Teismas netinkamai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnį, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 36 straipsnį, Žemės naudojimo kontrolės nuostatus, Riboženklių apsaugos instrukciją, ATPK 47, 522, 245, 2591 straipsnius, pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalį, 5 straipsnio 3 dalį.

16) Teismas neišsprendė pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepriimti sprendimų dėl V. P. ir L. B. atsakomybės už tarnybinius nusižengimus, turinčius nusikalstamų veikų požymių, ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimus dėl V. P. ir L. B. atsakomybės už tarnybinius nusižengimus, turinčius nusikalstamų veikų požymių.

17) ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje, 15 dalyje, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 37 straipsnio 2 dalies l punkte nustatytas teisinis reguliavimas ta prasme, kad nenustatyta asmens, kurio teises pažeidžia viešojo administravimo funkcijas vykdančios institucijos ar pareigūno aktas, kuris nėra priskirtas individualiems teisės aktams ar administraciniams aktams, taip pat aktas, kuris nėra savarankiškas, tačiau paleistas į teisinę cirkuliaciją kaip savarankiškas aktas, ir nėra individualaus ar administracinio akto sudėtyje, taip pat informacinis aktas, teisė kreiptis į teismą dėl tokio akto panaikinimo ir pašalinimo iš teisinės sistemos, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ABTĮ 1 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies 1 punktui, CK 6.271 straipsniui.

18) Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atsisakė sujungti šią bylą ir bylą Nr. I-419-624/2012, tuo pažeisdami teismo proceso ekonomijos, koncentracijos ir efektyvumo principus, Konvencijos 13 straipsnį.

19) Teismas nenagrinėjo visų pagrindų, kuriais pareiškėjas grindė reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir kuriuos nurodė teismo posėdyje ir teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose. Nurodo, jog atsakovo ir trečiojo asmens atlikti ir teismui nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. žinomi faktiniai veiksmai įrodo, kad atsakovui tinkamai pareigas atlikus 2008 metais, nebūtų kilę naujų teisių pažeidimų – nusikalstamų veikų, teisėsaugos ir teismų neteisingų, pareiškėjo teises pažeidžiančių sprendimų bei kitų aplinkybių, aprašytų pareiškėjo pateiktame žalos susidarymo pagrindime. Pažymi, jog byloje surinkti įrodymai atskleidžia, kad 2008 m. gegužės 21 d. pareiškėjas telefonu informavo Vilniaus RŽS apie jo teisių pažeidimus, pareiškėjo surašytą 2008 m. gegužės 21 d. pareiškimą Vilniaus rajono policijos komisariatas persiuntė nagrinėti Vilniaus RŽS. Vilniaus RŽS buvo tinkamai informuotas apie žemės nuosavybės teisių ir žemės naudojimo pažeidimus, todėl privalėjo tinkamai veikti pagal institucijos kompetenciją ir veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje surinkti įrodymai įrodo, kad Vilniaus RŽS neveikė taip, kaip privalėjo, tinkamai pareigas atliko tik 2012 m. vasario 14 – 22 d., t. y. praėjus beveik 4 metams. Teigia, jog pareiškėjas nuosekliai, apdairiai, protingai ir rūpestingai gynė neteisėtais trečiojo asmens ir atsakovo veiksmais pažeistas teises. Atsakovo ir trečiojo asmens 2012 m. vasario 14 d. – rugpjūčio 1 d. atlikti faktiniai veiksmai įrodo, kad pareiškėjo teisinės gynybos veiksmai buvo pagrįsti ir efektyvūs, o valstybės institucijų veiksmai bei sprendimai neteisėti, pagrįsti būtent Vilniaus RŽS suklastotais duomenimis – Aktu Nr. 184 ir vėlesniais atsakovo raštais, pagrįstais Aktu Nr. 184. Nurodo, jog tai įrodo priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos, taip pat ir tos žalos dydį, nes Vilniaus RŽS tinkamai veikiant visų vėliau pasireiškusių pasekmių nebūtų buvę.

20) Spręsdamas klausimą dėl pareigos pagal ABTĮ 109 straipsnį vykdymo, teismas nesivadovavo byloje esančiais įrodymais, kad Akte Nr. 184 įrašyti neteisėti faktai, kuriuos paneigė faktiniai atsakovo ir trečiojo asmens veiksmai, kad yra objektyvūs požymiai atsakovo ir jo tarnautojų nusikalstamų veikų (klastojimo, piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos pareigų neatlikimo) bei trečiojo asmens nusikalstamų veikų (sukčiavimo, riboženklių pašalinimo, šmeižimo, savavaldžiavimo). Teigia, jog teismas neišsprendė pareiškėjo reikalavimų vykdyti ABTĮ 108-109 straipsniuose nustatytas pareigas. Teismas pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, 109 straipsnį, Konvencijos 6 straipsnio l dalį, 13 straipsnį, Konstitucijos 28 straipsnį, 29 straipsnio 1 dalį, 109 straipsnio 3 dalį.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Taip pat nurodo, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 48SS-606 nei visa apimtimi, nei atskirų jo dalių, naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, ABTĮ 89 straipsnis). Sutinka su teismo išvada, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimas nespręsti dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus specialisčių V. P., L. J., N. A. galbūt neteisėtų veikų ir atsakomybės pagal ATPK ir BPK nuostatas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Nurodo, jog teismas teisingai sprendė, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimo reikalavimą panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184. Teigia, jog teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir apelianto patirtos žalos. Nenustačius šių dviejų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti apeliantui turtinę ir neturtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodo, jog tai, kad trečiasis asmuo patraukė šiltnamį nuo ribos, kur pareiškėjo ir trečiojo asmens sklypai ribojasi, nesiejama su pareiškimo pripažinimu. Teigia, kad trečiasis asmuo R. D. kilus ginčui 2010 metais kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą ir jos sklypas buvo permatuotas, duomenys pakartotinai patikslinti nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir jokių pažeidimų, jokių ribų pakeitimų, jokios invazijos į pareiškėjo sklypą nenustatyta. Pažymėjo, jog S. ir O. G. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių ir 2008 m. liepos 24 d. surašytas žemės naudojimo aktas Nr. 184, kuriame aiškiai užfiksuota, kad buvusi sklypo savininkė A. G. naudojasi didesniu sklypo plotu, ir siūloma jiems sklypą permatuoti, to jie nepadarė iki šios dienos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą yra įtvirtinta Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik teisės, bet ir pareigos. Konstitucijos 28 straipsnyje yra nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju – laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos.

Privataus asmens kreipimosi į administracinį teismą, kad būtų išspręstas administracinis ginčas, forma yra skundas (ABTĮ 2 straipsnio 20 punktas), kuris turi atitikti ABTĮ 23 ir 24 straipsnių reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 ir 7 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus (skundo sudedamosios dalys) – skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimas) ir pagrindą (aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog tik tinkamai suformulavus skundą galima tiksliai ir aiškiai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką ir tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-30/2011). Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju, būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007).

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo reikalavimai ir šiuos reikalavimus pagrindžiančios aplinkybės privalo būti išdėstytos skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde kėlė šiuos reikalavimus: 1) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. aktą Nr. 48SS-606; 2) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepanaikinti Žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 ir įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo panaikinti nurodytą aktą; 3) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų, t. y. 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimo bei piktnaudžiavimo tarnyba, ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą; 4) panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų – 2008 m. rugpjūčio 7 d. akto Nr. SR-3950(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. akto Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. akto Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. akto Nr. SR-4218-(1.12) suklastojimo, panaudojimo, realizavimo bei piktnaudžiavimo tarnyba ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 65 786 Lt turtinei žalai atlyginti. Būtent šiuos pareiškėjo reikalavimus turėjo išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, nes šie reikalavimai buvo priimti nagrinėti. Taip pat pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius šiuos reikalavimus, nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su šiais reikalavimais.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas kelis kartus tikslino savo skundą, buvo iškėlęs ir kitus reikalavimus, kuriuos buvo atsisakyta priimti nagrinėti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymo dalį dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 įrašą „tarp sklypo ribų yra vandentiekio vamzdis, kuris yra tarp dviejų atraminių sienų“ bei panaikinti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS492-763/2011). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. patikslinto skundo reikalavimą, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą atnaujinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008 m. rugpjūčio 7 d. akto Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. akto Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. akto Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. akto Nr. SR-4218-(1.12) apskundimo terminus ir atsisakė priimti pareiškėjo 2012 m. balandžio 2 d. pateikto patikslinto skundo reikalavimus, kuriais prašoma šiuos aktus panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS602-373/2012) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį paliko nepakeistą.

Taigi šiuo atveju pareiškėjo nustatytą skundo dalyką, t. y. iškeltus jo reikalavimus, kurie buvo priimti nagrinėti teisme, nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, kuris pareiškėjo skundą atmetė. Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tarka, pasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo priimtu nagrinėti pareiškėjo skundu apibrėžto skundo dalyko ir pagrindo apimtyje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus pareiškėjo skundo reikalavimus, kurie buvo priimti, ir pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimų, kurie nebuvo pirmiau minėtais pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais priimti. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinį skundą, taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui.

Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjo visų reikalavimų, nevykdė teismo pareigos pagal ABTĮ 109, 108, 84 straipsnius.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė jo reikalavimo – vykdyti ABTĮ 109 straipsnio nustatytą pareigą, t. y. pareiškėjo prašymo perduoti byloje esančius įrodymais atskleistus duomenis apie trečiojo asmens R. D. nusikalstamų veikų – šmeižimo, sukčiavimo, riboženklių naikinimo ir savivaldžiavimo, požymius prokuratūrai. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė reikalavimo vykdyti ABTĮ 108 straipsnio nustatytą pareigą, t. y. pareiškėjas pateikė motyvuotą prašymą perduoti medžiagą Lietuvos advokatūrai ABTĮ 108 straipsnio nustatyta tvarka dėl išaiškėjusių advokatės L. Ž. neteisėtų veiksmų.

Kaip jau buvo minėta, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus, žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo, žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Taigi reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 109 straipsnis), priimti atskirąją nutartį dėl pareigūnų, institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų asmenų, kurie pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus (ABTĮ 108 straipsnis), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 109, 108 straipsniai suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiuose straipsniuose, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiuose straipsniuose nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas gali pats kreiptis tiek į prokurorą, tiek į kitas institucijas, jei mano, kad proceso šalies ar kito asmens veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių ar kad šie asmenys pažeidė įstatymus ir kitus teisės aktus.

ABTĮ 84 straipsnis nustato administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisę skirti baudas, o ne pareigą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. ar jos advokatė L. Ž. piktnaudžiavo administraciniu procesu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad kolegijos pirmininkė pareiškė išankstinę šališką poziciją, jog Akto Nr. 184 teisėtumas šioje byloje nebus nagrinėjamas, nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusių teisėjų, iš jų ir kolegijos pirmininkės, nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi bei konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties, t. y. šališkas, teismas.

Dėl NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akto Nr. 48SS-606 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog ginčijamu NŽT 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 48SS-606 (t. I, b. l. 32) buvo atsakyta į pareiškėjo S. G. 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimą (t. I, b. l. 49-56). Minėtu pareiškimu pareiškėjas prašė NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus priimti procesinius (ATPK tvarka) sprendimus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų V. P., L. J., N. A. neteisėtų veikų tyrimo ir atsakomybės arba perduoti medžiagą spręsti (ATPK ir BPK tvarka) kompetentingai institucijai. Be to, pareiškėjas prašė panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 (t. I, b. l. 95-96), 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12) (t. I, b. l. 93-94), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12) (t. I, b. l. 119-121), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) (t. I, b. l. 123-124) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12) (t. I, b. l. 147-149).

Atsakovas 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 48SS-606 (t. I, b. l. 32), atsakydamas į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimą, nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-1336-244/2010) atmetė S. G. bei O. G. skundą dėl įpareigojimo priimti nutarimą dėl R. D. atliekamo administracinės teisės pažeidimo bei žalos atlyginimo (sprendimas neįsiteisėjęs). Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu paaiškėja, kad, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui.

Atsižvelgęs į šią nuostatą pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės dėl administracinio teisės pažeidimo teisenos pradėjimo atsakovas nenagrinėjo. Dėl pareiškime nurodytų aplinkybių dėl bendros žemės sklypų Nr. 23 ir Nr. 24 ribos pakeitimų informavo, jog CK 4.45 straipsnis numato, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypų ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas. Dėl galimų netikslumų registruojant žemės sklypų ribas bei jų pažymėjimo kadastro žemėlapyje siūlė kreiptis į VĮ Registrų centrą.

Atsakovas skundžiamu raštu taip pat informavo, kad 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184, 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. SR-3950-(l.12), 2009 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. raštas Nr. SR-2227-(1.12), 2010 m. birželio 23 d. raštas Nr. SR-4218-(1.12) gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl pareiškime minimų galbūt neteisėtų Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus veiksmų surašant 2008 m. liepos 24 d. aktą Nr. 184 informavo, kad komisija, surašiusi aktą, buvo sudaryta Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2008 m. liepos 10 d. pavedimu Nr. P-51.

Patikrinimas atliktas vadovaujantis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244, vykdant pareigybės funkcijas. Be to, skundžiamame rašte atsakovas nurodė, jog administracinė atsakomybė taikoma už viešosios teisės normomis reglamentuojamus valstybinio valdymo srities pažeidimus, už kuriuos atsakomybėn traukia valdžios institucijos (pareigūnai), kuriems traukiamas asmuo nėra pavaldus, todėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas neturi įgaliojimų atlikti administracinės nuobaudos skyrimo procedūrą skyriaus specialistams.

Įvertinus atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. rašto Nr. 48SS-606 turinį, darytina išvada, kad atsakovas iš esmės atsakė į visus pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškime išdėstytus reikalavimus.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimo, nagrinėjamu atveju pareiškėjas kėlė reikalavimą NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui priimti procesinius (ATPK tvarka) sprendimus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neteisėtų veikų tyrimo ir atsakomybės arba perduoti medžiagą spręsti (ATPK ir BPK tvarka) kompetentingai institucijai.

Pažymėtina, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ATPK 2591 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Žemės ūkio ministerijos ir jos valdymo sričiai priskirtų įstaigų pareigūnai turi teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 424 straipsnio 1 ir 2 dalis, 508 straipsnį (išskyrus pažeidimus, susijusius su augalo veislės, kuriai suteikta teisinė apsauga, dauginamosios medžiagos eksportu ir importu), 891, 892, 103, 104, 1101, 16314, 17219, 17221 ir 188 straipsnius. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigūnai turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus pagal ATPK 45 straipsnį – dėl savavališko žemės užėmimo ir vengimo ją grąžinti bei pagal 52 ir 521 straipsnius (ABTĮ 2591 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pareiškėjas, 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškime prašydamas atsakovo priimti ATPK tvarka sprendimus dėl Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų neteisėtų veikų tyrimo ir atsakomybės, nenurodė konkrečių pažeidimų, kuriuos jo nurodytos darbuotojos padarė.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pažymėjo, kad administracinė atsakomybė taikoma už viešosios teisės normomis reglamentuojamus valstybinio valdymo srities pažeidimus, už kuriuos atsakomybėn traukia valdžios institucijos (pareigūnai), kuriems traukiamas asmuo nėra pavaldus. Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-990/2008).

Taip pat pažymėtina, jog BPK 164, 165 straipsniuose yra įvardyti ikiteisminio tyrimo subjektai bei ikiteisminio tyrimo įstaigos. Atsakovas NŽT į minėtų straipsnių nuostatas nepatenka.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., L. J. ir N. A. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų, nurodė, jog nei pareiškėjas savo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškime prašė, nei atsakovas savo 2011 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 48SS-606 sprendė dėl nurodytų darbuotojų drausminės atsakomybės, todėl šį pareiškėjo reikalavimą nagrinėjamoje administracinėje byloje atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Pažymėtina, jog atsakovo 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 nesant atsisakymo tenkinti pareiškėjo skunde nagrinėjamoje byloje iškeltą reikalavimą pradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., L. J. ir N. A. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų, be to, atsakovui 2011 m. balandžio 5 d. aktu Nr. 48SS-606 iš vis nenagrinėjus tokio pareiškėjo reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pirmiau nurodytą pareiškėjo skundo reikalavimą. Be to, pažymėtina, kad atsakovo tyrimo dėl tarnautojų tarnybinių nusižengimų pradėjimas ar nepadėjimas nėra susijęs su pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimu. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Dėl antrojo pareiškėjo 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimo reikalavimo panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184, 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12) atsakovas nurodė, jog šie raštai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi atsakovas, išnagrinėjęs šį pareiškėjo reikalavimą, pareiškėjo skundžiamu 2011 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 48SS-606 atsisakė panaikinti pareiškėjo įvardytus aktus ir nurodė, kokiu būdu pareiškėjas gali juos ginčyti.

Kaip jau buvo minėta, iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas taip pat kėlė reikalavimus teismui panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184, 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12). Šie reikalavimai nebuvo priimti nagrinėti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-763/2011 (t. II, b. l. 26-30), 2012 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-373/2012 (t. III, b. l. 126-132)).

Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų raštų. Teismas nustatė, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. SR-3950-(1.12) yra informacinio pobūdžio raštas, kuriuo S. G. buvo pateiktas 2008 m. liepos 24 d. aktas Nr. 184, ištrauka iš sodininkų bendrijos „Kaštonas“ detaliojo plano ir ištrauka iš kadastro žemėlapio, t. y. šiuo aktu nebuvo spręsta dėl S. G. teisių ir pareigų. Nurodė, jog nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-24-341/2010 kaip įrodymas buvo vertinamas ir pareiškėjo ginčijamas 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184. Pažymėjo, kad dėl 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse bylose Nr. AS492-763/2011 ir Nr. AS602-373/2012 yra išaiškinęs, kad paminėtas aktas nėra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Nustatė, kad 2009 m. lapkričio 30 d. sprendime Nr. SR-4365-(1.12) ir 2010 m. balandžio 7 d. sprendime Nr. SR-2227-(1.12), kurie laikytini individualiais administraciniais aktais, pareiškėjui buvo išaiškinta teisė skųsti juos ABTĮ nustatyta tvarka. Darė išvadą, jog nesant duomenų, kad šie sprendimai būtų nuginčyti teismine tvarka, jie laikytini galiojančiais, t. y. teisėtais ir pagrįstais. Sprendė, jog 2010 m. birželio 23 d. raštas Nr. SR-4218-(1.12) taip pat laikytinas informacinio pobūdžio, nesukuriančiu nei teisių, nei pareigų. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti S. G. 2010 m. gruodžio 22 d. pareiškimo reikalavimą panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 ir juo grindžiamus aktus – 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12).

Pažymėtina, jog atsakovas pasinaudojo savo teise atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą naikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184, 2008 m. rugpjūčio 7 d. aktą Nr. SR-3950-(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. aktą Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. aktą Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. aktą Nr. SR-4218-(1.12), nurodydamas, jog jie gali būti ginčijami ABTĮ nustatyta tvarka. Kaip matyti iš to, kas pirmiau nurodyta, pareiškėjas dėl nurodytų aktų panaikinimo kėlė reikalavimus šią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau juos buvo atsisakyta priimti nagrinėti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti, kad atsakovas kreipusis pareiškėjui turėjo pats panaikinti pirmiau nurodytus aktus, ir kuriuo remiantis būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas skundžiamu NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. aktu Nr. 48SS-606 nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis byloje nurodė ir pateikė įrodymus, jog 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 turinys suklastotas, šio akto galiojimas de facto yra panaikintas 2012 m. vasario 14 d. aktu, 2012 m. vasario 22 d. aktu ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktais statybos darbais bei perstatyto šiltnamio teisinės registracijos duomenimis. Dėl šių pareiškėjo nurodomų aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo pareiškimą, privalėjo panaikinti Aktą Nr. 184 ir kitus aktus.

Iš 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 turinio matyti, kad jis surašytas vadovaujantis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244. Akte nurodyta, kad tikrinimo pagrindas – Vilniaus rajono policijos komisariato viešosios policijos Maišiagalos policijos nuovados 2008 m. birželio 4 d. raštais Nr. 57-S-16016 ir Nr. 57-S-16017 persiųsti R. D., R. D. pareiškimai, S. G. pareiškimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. liepos 24 d. žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė A. G., o ne pareiškėjui S. G. (pareiškėjas nurodomas tik kaip įgaliotas asmuo). Pagal bylos duomenis pareiškėjas nuosavybės teisę į ½ dalį šio žemės sklypo įgijo tik 2008 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu (t. I, b. l. 131). Taigi 2008 m. liepos 24 d. pareiškėjas nebuvo žemės sklypo savininkas bei Akte Nr. 184 nėra nurodoma apie pareiškėjo naudojimasi sklypu.

Akte Nr. 184 nustatyta, kad tarp sklypo ribų yra vandentiekio vamzdis, kuris yra tarp dviejų atraminių sienų. Akte nurodyta, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti 2007 m. balandžio mėnesį, nustatytas plotas 584 kv. m, žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai atlikti 2001 m. vasario 8 d., nustatytas plotas 636 kv. m, pagal planą sklypo riba 2-3 ribojasi su šiltnamiu. Akte nurodyta, kad A. G. naudojasi didesniu sklypo plotu, tačiau nenurodyta, kurioje vietoje ir kokio dydžio plotu daugiau ji naudojasi. Pažymėtina, kad akte nurodyta, jog Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius neturi tikslių geodezinių prietaisų nustatyti sklypo riboms ir siūlo kreiptis į privačias licencijas turinčias įmones tam, kad būtų nustatytos ribos ir pastatyti riboženkliai, nesusitarus dėl sklypo ribos siūlo kreiptis į teismą. Taip pat nurodyta, kad patikrinimo metu piliečiai susimušė, buvo iškviesti policijos pareigūnai. Taigi iš akto matyti, jog akte buvo užfiksuoti duomenys, kurie buvo nustatyti 2008 m. liepos 24 d., jokie tikslūs sklypų išmatavimai nebuvo atlikti ir nustatyti, nebuvo nustatytos tikslios ribos. Iš Akte Nr. 184 nurodytų aplinkybių matyti, kad nebuvo nustatyti riboženkliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, dalyvavęs kaip A. G. atstovas, patikrinimo metu, Akte Nr. 184 nenurodė jokių nesutikimų su šiame akte nurodytomis aplinkybėmis, nepažymėjo pastabų, kad tuo metu buvo užfiksuoti neteisingi duomenys.

2012 m. vasario 14 d. akte (t. II, b. l. 184) buvo užfiksuoti duomenys, kurie buvo nustatyti 2012 m. vasario 14 d., atliekant tikrinimą pagal interesanto priėmimo kortelę (2012 m. sausio 27 d. Nr. 48FD-459). Šis aktas taip pat surašytas vadovaujantis Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244. Akte nurodyta, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ribos atitinka žemės sklypo planą, patvirtintą Vilnius rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2008 m. kovo 19 d. Taip pat nustatyta, kad šiltnamis, esantis žemės sklype, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra pakrypęs ir dėl to kerta bendrą žemės sklypų ribą, šiltnamio pamatas pasviręs į žemės sklypo Nr. 24 pusę. Akte nurodyta, kad patikrinimo metu naudota techninė priemonė – GPS imtuvas. Pažymėtina, kad šiame akte nėra nustatyta, kad 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 184 tam tikri duomenys buvo užfiksuoti neteisingai.

Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244, 5 punkte nustatytos žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdančių asmenų teisės. Pagal šių nuostatų 4.1–4.7 punktus Nacionalinės žemės tarnybos vadovo paskirti teritorinių padalinių valstybės tarnautojai tikrina, ar žemės savininkai ir kiti žemės naudotojai: naudoja žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį; laikosi žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; vykdydami statybas ir eksploatuodami naudingąsias iškasenas, laikosi teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad būtų išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuota pažeista žemė;

įgyvendina teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad neblogėtų aplinkos ekologinė būklė; laikosi teisės aktų nustatytų melioracijos statinių ir kelių priežiūros bei eksploatavimo reikalavimų; racionaliai naudoja ir tausoja žemę (nemažina žemės ūkio naudmenų, kurių dirvožemio našumas didesnis už nustatytą vidutinį, plotų), mišką, vandenį, įstatymų nustatyta tvarka leistas eksploatuoti naudingąsias iškasenas, kitus gamtos ir rekreacinius išteklius; savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeidžia gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių, taip pat įstatymų saugomų interesų.

Pagal nuostatų 6 punktą žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys asmenys pagal kompetenciją nustatę šių nuostatų 4.1–4.7 punktuose nurodytų valstybinės ir privačios žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus; informuoja apie pastebėtus galimus pažeidimus kitas institucijas, pagal jų kompetenciją vykdančias teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, gamtos išteklių, valstybinių miškų ir saugomų teritorijų, vandens telkinių ir kitą kontrolę.

Pažymėtina, kad nuostatai patvirtinti vadovaujantis Žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalimi. Nei Žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje, nei minėtuose nuostatuose nėra nurodyta, kad žemės naudojimo kontrolę vykdantys asmenys privalo panaikinti anksčiau surašytą žemės naudojimo aktą. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis vadovaudamasi NŽT, Vilniaus RŽS privalėjo panaikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184 pagal pareiškėjo prašymą.

Įvertinus 2012 m. vasario 14 d. akte nurodytas aplinkybes (t. II, b. l. 184), šio akto pagrindu NŽT 2012 m. vasario 22 d. surašytame atsakyme pareiškėjui nurodytus duomenis (t. III, b. l. 56), teisinį pagrindą, kuriuo vadovaujantis surašyti 2008 m. liepos 24 d. ir 2012 m. vasario 14 d. aktai, darytina išvada, kad NŽT neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo naikinti 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-763/2011 yra nurodęs, kad 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184 nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, kad šis pareiškėjo siekiamas nuginčyti aktas laikytinas įrodymu byloje ir kuris, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, gali būti paneigtas surinkus šiame akte užfiksuotus faktus paneigiančius įrodymus. Pagal bylos duomenis 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184, kaip vienas iš įrodymų, buvo pateiktas civilinėje byloje Nr. 2-24-341/2010, kurią išnagrinėjo Vilniaus rajono apylinkės teismas pagal ieškovų S. G. ir O. G. ieškinį atsakovei R. D. dėl įpareigojimo nukelti statinius: atraminės sienutės, metalinio karkasinio įstiklinto šiltnamio su betoniniais pamatais dalis. Iš įsiteisėjusio šioje civilinėje byloje priimto Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog ieškinys buvo atmestas ne dėl 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 184 nurodytų duomenų ar kad šiuo aktu nebuvo nustatytos tam tikros aplinkybės. Sprendime aiškiai nurodyta, kad tarp šalių (ieškovų ir atsakovės) iš esmės yra kilęs ginčas dėl žemės sklypų ribų, o pareiškėjo ieškinys negali būti tenkinamas dėl to, kad neišspręstas ginčas dėl ginčytino žemės ploto. Sprendime nėra nurodyta aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjas teigia, kad 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184 buvo prima facie įrodymas. Pažymėtina, kad NŽT, Vilniaus RŽS nesuteikta teisė spręsti ginčus dėl žemės sklypų, priklausančių fiziniams asmenims nuosavybės teise, ribų. CK 4.45 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus dokumentus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo skundžiamo NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akto Nr. 48SS-606 nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. aktą Nr. 48SS-606, panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepanaikinti Žemėtvarkos skyriaus 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 ir įpareigoti atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo panaikinti nurodytą aktą, panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. 2008 m. liepos 24 d. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų, t. y. 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimo bei piktnaudžiavimo tarnyba, ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą, panaikinti NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. akte Nr. 48SS-606 pateiktą sprendimą nepradėti Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje numatyto tyrimo dėl V. P., N. A. ir L. J. galbūt atliktų tarnybinių nusižengimų – 2008 m. rugpjūčio 7 d. akto Nr. SR-3950(1.12), 2009 m. lapkričio 30 d. akto Nr. SR-4365-(1.12), 2010 m. balandžio 7 d. akto Nr. SR-2227-(1.12) ir 2010 m. birželio 23 d. akto Nr. SR-4218-(1.12) suklastojimo, panaudojimo, realizavimo bei piktnaudžiavimo tarnyba ir įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo teismo sprendimo pradėti tokį tyrimą.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas S. G. pirmosios instancijos teisme taip pat kėlė reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 65 786 Lt turtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (t. III, b. l. 53-55) nurodė, jog naujai priimtas 2012 m. vasario 14 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas panaikino Aktą Nr. 184, o atsakovui teismo procese įvykdžius reikalavimus, susijusius su riboženklių apsaugos ir žemės naudojimo apsaugos pareigų vykdymu, priteistina pareiškėjui žala už tai, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė laiku, t. y. 2008 m. liepos 24 d. Taip pat teigė, jog žala priteistina už atsakovo neteisėtais veiksmais ir žodiniais aiškinimais 2008 m. liepos 24 d. sukurstytus prieš pareiškėją smurtinius trečiųjų asmenų veiksmus, už oficialaus dokumento – 2008 m. liepos 24 d.

žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 suklastojimą, šio dokumento panaudojimą sudarant tokiu būdu kitus suklastotus aktus ir juos paleidžiant į teisinę apyvartą. Taip pat žala priteistina už piktnaudžiavimą, kai atsakovas nevykdė pareigų teismui teikti teisingus atsiliepimus ir įrodymus, dėl ko teismai priėmė neteisingus, neatšaukiamus sprendimus. Pareiškėjas paaiškinimuose buvo nurodęs, jog nuo 2012 m. vasario 14 d. jo teisių pažeidimai, susiję su nuo 2008 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. vasario 14 d. vykdytais neteisėtais atsakovo veiksmais, nepasibaigė, nes tebevyksta procesai – ikiteisminis tyrimas pagal R.

D. melagingą skundą, baudžiamoji byla pagal D. D. melagingą skundą, kurie grindžiami atsakovo pateiktais aktais. Teigė, jog jam taikomos judėjimo ir darbo laisvę ribojančios kardomosios priemonės, daromas nuolatinio pobūdžio intensyvus psichinis poveikis, sukėlęs sveikatos sutrikimus (t. III, b. l. 160-161, 162-164). Žalą pareiškėjas kildino ir iš to, kad, jo teigimu, visi jo teisių pažeidimai, teisiniai, teisminiai civiliniai, administraciniai ir baudžiamieji procesai, dėl kurių patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, kyla dėl to, kad atsakovas – Žemėtvarkos skyrius – nevykdė pareigos pateikti Vilniaus rajono policijos komisariatui teisingą ir objektyvią išvadą apie sklypų ribos buvimo vietą (t.

II, b. l. 172, t. III, b. l. 15). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktuose paaiškinimuose, nurodydamas apie jam padarytą žalą, yra nurodęs ne tik žemėtvarkos įstaigos veiksmus, kuriais jam buvo padaryta žala, bet ir policijos įstaigų, prokuratūros, teismų veiksmus. 2012 m. balandžio 22 d. prašyme dėl skundo pagrindo papildymo, kuris buvo priimtas kaip paaiškinimai (t. III, b. l. 76-102), pareiškėjas buvo nurodęs, jog bendrame jo patirtos žalos kontekste žemėtvarkos įstaigos atsakomybę mato ne mažiau kaip 1/7 dalyje bendros žalos apimtyje, tačiau pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą nekyla pagrįstų abejonių, kad visa žala nebūtų susidariusi, jeigu žemėtvarkos įstaiga būtų tinkamai atlikusi pareigas jau pagal pirmąjį jo telefono pranešimą apie riboženklių sunaikinimą 2008 m. gegužės 21 d.

Taip pat pareiškėjas skunde bei paaiškinimuose neturtinę žalą grindė tuo, kad jo ir jo šeimos narių patiriama neturtinė žala kyla iš tų Žemėtvarkos skyriaus valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, atliktų 2008 m. liepos 24 d., pasekmių, kad nusikaltėliai (sklypo Nr. 23 savininkė, jos šeimos nariai, giminaičiai ir bendrininkai) nuolatos juos terorizuoja, nuosekliai ir nebaudžiamai vykdydami tiek smurtinius, tiek kitokius nusikaltimus, akivaizdžiai kurstomi daryti nusikaltimus atsakovo tarnautojų neteisėtais veiksmais, dėl ko pareiškėjas ir jo šeimos nariai negali tinkamai realizuoti savo teisių ir visiškai prarado saugumą bei pasitikėjimą valstybe, kaip vientisu, teises ir laisves užtikrinančiu subjektu.

Šios pasekmės ir išgyvenimai yra nevienkartiniai ir nėra pasibaigę, nes melagingą Aktą Nr. 184 bei juo grindžiamus melagingus aiškinimus, dokumentus ir aktus atsakovo institucija teikia taip pat ir teismuose, kurie jų pagrindu priima nepagrįstus ir neteisingus sprendimus. Neteisėti atsakovo veiksmai ir jų pasekmės iš esmės nulėmė jo (pareiškėjo) ir kitų šeimos narių sprendimą emigruoti iš valstybės, kuri nebeužtikrina nei saugumo, nei teisingumo, todėl patirtos neturtinės žalos dydį sieja su atkūrimu tų atsakovo sukeltų praradimų, kurie kyla dėl emigravimo (t.

I, b. l. 30). Dėl atsakovo kaltės paleidus į teisinę apyvartą suklastotą dokumentą kilo visa grandinė nusikaltimų ir neteisėtų valstybės įstaigų veiksmų, nuo kurių pareiškėjas privalo gintis, patyrė didelius pergyvenimus, sugaišo laiko, rašydamas teisinius dokumentus (t. II, b. l. 60).

Pareiškėjas skunde bei paaiškinimuose turtinę žalą grindė tuo, kad dėl melagingo žemės ribų naudojimo akto Nr. 184 turinio veikimo teisinėje apyvartoje – dėl šių melagingų duomenų veikimo ir taikymo Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-24-341/2010 buvo atmestas pareiškėjo ieškinys ir iš jo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, neatlygintos pareiškėjo patirtos riboženklių atkūrimo išlaidos. Pareiškėjas nurodė, kad bendra turtinė žala – 3 748,50 Lt. Ją sudaro: riboženklių atkūrimo 2010 m. birželio 22 d. išlaidos – 970 Lt; bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme – 800 Lt; bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame teisme – 1 200 Lt; antstolių veiklos išlaidos – 778,50 Lt (t. II, b. l. 1). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad materialines išlaidas ir nuostolius sudaro:

1) kelionės išlaidos, vykstant iš nuolatinės gyvenamosios vietos į Vilnių bei kitas vietoves, kuriose buvo/yra nagrinėjami klausimai, kilę iš konflikto dėl jų žemės neteisėto naudojimo ir svetimo šiltnamio įsiterpimo;

2) pašto išlaidos, susijusios su klausimų, kilusių iš konflikto, nagrinėjimu;

3) procesinių dokumentų, pranešimų, kreipimųsi, skundų, ieškinių ir kitų pareiškėjo pažeistų teisių gynybą užtikrinančių dokumentų parengimo ir teismų bei procesinių nagrinėjimų metu prarasto darbo laiko išlaidos, o priverstinai vykdydamas advokato srities teisinę veiklą pareiškėjas negalėjo vykdyti savo profesinės srities veiklos ir gauti pajamas;

4) nuostoliai, patirti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmių – bylinėjimosi išlaidos ir pan., kurių nebūtų patyręs, jeigu nebūtų konflikto ir būtinybės vykdyti pažeistų teisių gynybą ir jeigu nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų tiesioginių pasekmių – neteisėto veikimo pažeidžiant CK, Valstybės tarnybos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Nekilnojamojo turto registro įstatymo, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo, Žemės reformos įstatymo, Žemės įstatymo ir jų lydimųjų aktų, Riboženklių apsaugos instrukcijos ir Žemės kontrolės nuostatų reikalavimus, vykdant nusikalstamas veikas (dokumento klastojimą, piktnaudžiavimą tarnyba ir tarnybos pareigų neatlikimą). Vadovaujantis teisėtų lūkesčių principu, pagrindžiama, kad atsakovui veikiant pagal įstatymus ir tinkamai vykdant savo pareigas, visų pirmiau nurodytų darbų ir išlaidų nebūtų susidarę, t. y. visos išlaidos kilo iš neteisėtų atsakovų veikų kaip pasekmės, todėl atsakovas turėtų atlyginti turtinę žalą – 65 786 Lt (t. II, b. l. 59).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad pareiškėjas valstybės prievolę atlyginti turtinę ir neturtinę žalą kildina iš tariamai neteisėtų policijos pareigūnų, prokuratūros pareigūnų bei žemėtvarkos įstaigų pareigūnų veiksmų bei nurodo kitus fizinius asmenis, kurių veiksmus jis vertina kaip neteisėtus ir netgi nusikalstamus, ir nurodo priežastinį ryšį tarp šių asmenų veiksmų ir jo patirtos turtinės ir neturtinės žalos, o bylas dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnį (dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo) nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, pareiškėjas jau anksčiau analogiškus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos valstybei, iš esmės ir tais pačiais pagrindais, kėlė įsiteisėjusiais sprendimais užbaigtose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis Nr. A662-1504/21011, 2011 m. birželio 30 d. nutartis Nr. A261-2321/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis Nr. A525-1291/2012, 2012 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. A822-2269/2012), netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė nei atsakovo neteisėtų veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos ir dėl to padarė išvadą, kad nenustačius šių dviejų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui turtinę ar neturtinę žalą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos neatskleidė ginčo esmės, nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos priežastinio ryšio su atsakovo ir jo tarnautojų neteisėtais veiksmais, nurodo aplinkybes apie Vilniaus RŽS, trečiojo suinteresuoto asmens R. D. veiksmus. Akcentuoja tai, kad atsakovui tinkamai atlikus pareigas 2008 metais, nebūtų kilę naujų pareiškėjo teisių pažeidimų – nusikalstamų veikų, teisėsaugos ir teismų neteisingų, pareiškėjo teises pažeidžiančių sprendimų bei kitų aplinkybių, detaliai aptartų jo pateiktame žalos susidarymo pagrindime (t. III, b. l. 76-102, t. II, b. l. 53-157). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodo aplinkybes apie jam ir jo šeimos nariams padarytą žalą, tačiau byloje tik pareiškėjas yra pareiškęs reikalavimus dėl žalos atlyginimo, o kiti asmenys tokių reikalavimų nėra pareiškę. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokio dydžio ir kokiu pagrindu jis (pareiškėjas) yra patyręs žalą dėl NŽT, Vilniaus RŽS veiksmų. Taip pat pareiškėjas nėra detalizavęs jam padarytos žalos NŽT, Vilniaus RŽS veiksmais (neveikimu) laikotarpiu, kai pareiškėjas nebuvo žemės sklypo savininkas.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su turtinės ir neturtinės žalos priteisimu, pažymi, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikomas pagrįstu, kai nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežta (objektyvi) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas CK 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, privalėjo pateikti įrodymus, kad NŽT, Vilniaus RŽS ar/ir jos darbuotojai atliko konkrečius neteisėtus veiksmus, dėl kurių būtent pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurios piniginė išraiška yra 100 000 Lt, bei 65 786 Lt turtinę žalą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nurodo, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai ir pan.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu jis teigė, kad Vilniaus RŽS ir jos darbuotojai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyrė 100 000 Lt neturtinę žalą ir 65 786 Lt turtinę žalą, apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, susijusias su Vilniaus RŽS veiksmais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatydamas pareiškėjo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp tų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos patirtos žalos.

Iš administracinės bylos Nr. I-1336-244/2010, kurią pareiškėjo prašymu apeliacinės instancijos teismas pridėjo prie šios administracinės bylos, medžiagos matyti, kad pareiškėjas ir O. G. jau buvo padavę skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 50 000 Lt neturtinę žalą už neteisėtus NŽT veiksmus: niekinio 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 priėmimą ir naudojimą sprendimuose, jo nepanaikinimą išaiškėjus jo turinio neteisėtumui, vilkinimą vykdyti įstatymais nustatytą funkciją – užkardyti administracinių teisės pažeidimų teisenos priemonėmis trečiojo suinteresuoto asmens R.

D. ir jos šeimos vykdomus pareiškėjų teisių pažeidimus ir nusikalstamas veikas. Pareiškėjas ir O. G. buvo nurodę, kad Vilniaus RŽS, vykdydamas administracinę procedūrą dėl riboženklių sunaikinimo, iš tikrųjų šios procedūros nevykdė, kad žemės naudojimo patikrinimas buvo įvykdytas formaliai, t. y. nebuvo įvykdyta procedūra, dėl kurios buvo kreiptasi (riboženklių sunaikinimas) ir įvykdyta neteisėta procedūra – ribos nustatymas, komisija 2008 m. liepos 24 d. turėjo nustatyti žemės naudojimo (ATPK taisyklių) pažeidimus, kurie nurodyti pareiškėjo 2009 m. gruodžio 8 d. prašyme, buvo vilkinama R.

D. iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-1336-244/2010 neturtinės žalos atsiradimas buvo siejamas ir su tuo, kad nuolat patiriamas stresas, reikia bylinėtis ne tik su R. D. ir jos šeimos klano nariais, bet ir su teisėsaugos institucijomis, pareiškėjas nebegali vykdyti profesinės veiklos. Taip pat buvo nurodoma apie tai, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimui darė įtaką niekinis 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 184.

Byloje buvo reiškiamas reikalavimas įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 20 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo priimti nutarimą dėl R. D. atliekamo tęstinio administracinės teisės pažeidimo – savavališko žemės sklypo Nr. 24 s. b. „Kaštonas“ dalies (statinių iškeldinimo schemoje apribotos žymomis A-B-D-E-F-G-2-3-4) naudojimo ir vengimo grąžinti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu netenkino minėtų byloje Nr. I-1336-244/2010 pareikštų reikalavimų, t. y. nenustatė NŽT, Vilniaus RŽS neteisėtų veiksmų, surašant 2008 m. liepos 24 d.

žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 184, dėl klausimo, susijusio su riboženklių sunaikinimu, neišsprendimu ir vilkinimo atlikti kitus pareiškėjų nurodytus veiksmus, kad pareiškėjams padaryta neturtinė žala. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi šį sprendimą paliko galioti nepakeistą (administracinė byla Nr. A261-2321/2011). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinis teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimo buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas NŽT atsisakė nagrinėti pareiškėjų 2009 m. gruodžio 8 d. prašymą ir dėl to nebuvo administracine tvarka sprendžiamas ginčas dėl neteisėto pareiškėjų žemės naudojimo, surašė į oficialius dokumentus melagingą informaciją, ir dėl to buvo kurstomi tretieji asmenys vykdyti prieš pareiškėjus smurtinius ir kitokio pobūdžio neteisėtus veiksmus, o teisėsaugos ir teismų institucijos negalėjo objektyviai vertinti teisinio santykio, nagrinėdamos pareiškėjų pranešimus apie nusikalstamas veikas bei skundus (ieškinius) dėl pareiškėjų teisių gynimo.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, nurodant apie pareiškėjams padarytą neturtinę žalą, buvo akcentuojama tai, kad pareiškėjai pateikė įrodymus, jog remiantis neteisėtais ir akivaizdžiai melagingais atsakovo aktais ir jų melagingu turiniu, – kad sklypų bendra riba nėra aiški iš turimų dokumentų, kad ji yra ginčijama, kad ribos vieta yra kita nei nužymėta pagal 2001 m. vasario 6 d. nustatytos ir viešajame registre įregistruotos ribos kadastro duomenis –buvo priimti teismų sprendimai ir teisėsaugos institucijų sprendimai.

Šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodančiomis, kad NŽT, Vilniaus RŽS atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjams buvo padaryta neturtinė žala.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodydamas atsakovo neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, vėl nurodo aplinkybes apie tai, kad Vilniaus RŽS neatliko administracinės procedūros, procedūrą neteisėtai baigė 2008 m. liepos 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. 184 surašymu, o Akte Nr. 184 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, apie tai, kad 2009 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą ATPK nustatyta tvarka išnagrinėti trečiojo asmens vykdomus tęstinius teisių pažeidimus, tačiau atsakovas jokių veiksmų neatliko. Taip pat nurodo aplinkybes, susijusias su riboženklių klausimo sprendimu.

Išanalizavus šios nagrinėjamos bylos aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, turtinę ir neturtinę žalą, ir administracinėje byloje Nr. I-1336-244/2010 nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu buvo prašoma priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, ir nustatyti neteisėtus NŽT, Vilniaus RŽS veiksmus (neveikimą), darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytų valstybės institucijos veiksmų, kurių pagrindu šioje nagrinėjamoje byloje prašo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, neteisėtumo/teisėtumo klausimas jau buvo išnagrinėtas ir nenustatytas faktas, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, nenustatytas faktas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad ABTĮ 58 straipsnis numato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į pirmiau minėtose administracinėse bylose dalyvavusius asmenis, į įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu nustatytus faktus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti neteisėtus Vilniaus RŽS, NŽT veiksmus ir konstatuoti, kad jų pagrindu pareiškėjas patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas kitose administracinėse bylose taip pat buvo nurodęs apie tai, kad jis patyrė žalą dėl kitų institucijų kaltės. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs konkrečių įrodymų, kurių pagrindu nurodo, kad jis (pareiškėjas) konkrečiai patyrė dėl NŽT, Vilniaus RŽS veiksmų jo nurodomą 100 000 Lt neturtinę žalą ir 65 786 Lt turtinę žalą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija taip pat įvertino pareiškėjo papildomus 2013 m. kovo 8 d. paaiškinimus ir dokumentus (t. IV, b. l. 1-14), tačiau šiuose paaiškinimuose ir dokumentuose esantys duomenys nepatvirtina šioje byloje pareiškėjo pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Taip nenustatyta, kad šioje byloje yra pagrindas perduoti prokurorui medžiagą apie pareiškėjo nurodomus trečiojo asmens nusikalstamų veikų – sukčiavimo ir šmeižimo, neteisėto poveikio teismui – požymius. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į prokurorą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl ABTĮ 51, 53, 58 straipsnių prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai ir Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl ABTĮ 2 straipsnio 14 dalies, 2 straipsnio 15 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio 1 dalies ir 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto prieštaravimo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, ABTĮ 1 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 daliai, 5 straipsnio 1 daliai ir 3 dalies 1 punktui ir CK 6.271 straipsniui.

Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y., jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 straipsnio 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą, byloje taikytinas įstatymų ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų nuostatas, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog atsakovo nurodomos ABTĮ normos prieštarauja Konstitucijai, ir tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė įrodymus, kad advokatei L. Ž. 2012 m. lapkričio 15 d. sumokėjo 600 Lt, t. y. 400 Lt už atsiliepimo surašymą ir 200 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (t. III, b. l. 194-198).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos atlygintinos išlaidos. ABTĮ 44 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis taip pat įtvirtina, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Pažymėtina, kad Lietuvos administraciniame procese vyrauja principas „pralaimėjęs moka“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; kt.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Administracinėje byloje gali būti priteisiamos tik pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo R. D., kuri yra dalyvaujantis apeliaciniame procese asmuo, teikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. raštą bei ABTĮ 135 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per 14 dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. D. prašė atmesti apeliacinį skundą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestas, todėl darytina išvada, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsniu, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, iš jų dydį ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (8.11 punktas), į bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo priteisia 400 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokatės atstovavimo išlaidų), patirtų apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, trečiasis suinteresuotas nėra detaliai nurodęs, už kokias konkrečias jai suteiktas paslaugas apeliacinės instancijos teisme ji sumokėjo dar 200 Lt advokatei, todėl trečiajam suinteresuotam asmeniui nepriteistina iš pareiškėjo nurodoma 200 Lt suma už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. buvo gauti pareiškėjo prašymai – paaiškinimai su priedais. Šie rašytiniai prašymai –paaiškinimai su priedais negali būti priimti ir jie grąžintini pareiškėjui, nes jie buvo gauti, kai jau byla buvo išnagrinėta iš esmės 2013 m. gegužės 16 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka ir 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas. ABTĮ nenumato ir nesuteikia teisės teisėjų kolegijai nagrinėti ir vertinti proceso šalių pateiktų naujų įrodymų po to, kai byla išnagrinėta iš esmės ir yra atidėtas procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo S. G. trečiajam suinteresuotam asmeniui R. D. 400 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Grąžinti pareiškėjui S. G. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. gegužės 17 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. gautus pareiškėjo prašymus – paaiškinimus su priedais.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė