2025-12-10 Nr. AB-22289-3-61-3-07672-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-629-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07672-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viking Cranes“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Viking Cranes“ (toliau – ir Bendrovė, ir Subsidijos gavėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ir Užimtumo tarnyba) 2023 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. V1(19.1)-826 „Dėl subsidijos, įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projekto priemonę, grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2020 m. rugpjūčio 5 d. su Užimtumo tarnyba sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA (19.1)-56 (toliau – ir Sutartis). Sutartimi pareiškėjas įsipareigojo iki 2021 m. vasario 18 d. įsteigti 5 darbo vietas pilnu etatu po 1 250 Eur/mėn. bokštinio krano operatoriui (1 vieta), stropuotojams (2 vietos) ir mikroautobuso vairuotojams (2 vietos), skirti 90 864,58 Eur nuosavų lėšų, vykdyti veiklą ir įsteigtų darbo vietų nepanaikinti 36 mėnesius nuo šių darbo vietų įsteigimo dienos, o Užimtumo tarnyba įsipareigojo skirti 88 705,66 Eur subsidiją darbo vietoms steigti. Už subsidijos lėšas pareiškėjas įsigijo 2 automobilius VW Crafter, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei bokštinį kraną Liebherr 280 (duomenys neskelbtini). Užimtumo tarnyba 2023 m. gegužės 3 d. pateikė pareiškėjui pretenziją, kuria pareikalavo ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos grąžinti pareiškėjui pervestą subsidiją, t. y. 88 705,66 Eur. 2023 m. gegužės 18 d. atsakymu pareiškėjas nurodė, kad su atsakovo pretenzija nesutinka. Ginčijamame Įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Sutarties 2.18.3 ir 2.3 papunkčius, t. y. be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, įsigytą steigiant darbo vietas, o steigimui subsidijos lėšomis įsigytas bokštinis kranas nebuvo naudojamos vykdomoje veikloje įsteigtose darbo vietose, taip, kaip buvo numatyta paraiškoje, todėl privalo grąžinti visą jam pervestą subsidijos sumą t. y. 88 705,66 Eur, bei įspėjo Subsidijos gavėją, kad praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo pateikimo dienos, Sutartis bus laikoma nutraukta. Įsakymas yra grindžiamas prielaidomis, kildinamomis iš faktinių duomenų interpretavimo, o ne objektyvių duomenų vertinimo.

2.2. Dėl bokštinio krano pareiškėjas pateikė paaiškinimą atsakovui, kad kol bokštinis kranas nuo 2022 m. gruodžio 3 d. yra išmontuotas ir sandėliuojamas, darbuotojai V. S. (bokštinio krano operatorius), G. S. (stropuotojas), A. K. (stropuotojas) dirba kituose objektuose pagal poreikį, o planinio patikrinimo metu A. K. (stropuotojas) dirba prie kito krano, (duomenys neskelbtini), objekte. Taigi, viena vertus, bokštinis kranas buvo nenaudojamas dėl gedimo, kita vertus – darbuotojų darbo vietos buvo išlaikytos. Apie tai, kad bokštinis kranas yra sugedęs ir negalimas eksploatuoti, pareiškėjas atsakovui pateikė įrodymus, t. y. sugedusių detalių tiekėjo užsakymų kopijas gamintojui. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo aktyvius veiksmus, orientuotus į Sutarties su atsakovu vykdymą. Nepaisant to, atsakovas neteisėtai konstatavo, kad bokštinio krano gedimas nėra pakankamas pagrindas jo nenaudoti, ir padarė išvadą, jog Sutartis nėra vykdoma tinkamai, t. y. už subsidijos lėšas įsigyta darbo priemonė – bokštinis kranas, nėra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį taip, kaip numatyta paraiškoje.

2.3. Įrangos gedimas nėra ta aplinkybė, kurią galima numatyti, o reikalingų pakeisti detalių tiekimas nuo jos nepriklauso. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas dėjo visas pastangas, kad įranga būtų sutaisyta kuo greičiau. Kita vertus, pareiškėjo aiškią valią vykdyti Sutartį įrodo ir tai, kad darbuotojai, turintys dirbti su bokštiniu kranu, nebuvo atleisti, t. y. jų darbo vietos išsaugotos, jog jie galėtų tęsti savo darbines funkcijas kai kliūtys bus pašalintos. Pareiškėjas jokiame dokumente neįsipareigojo už subsidijos lėšas įsigytą bokštinį kraną pagal tiesioginę paskirtį naudoti be pertraukų visus 3 metus visomis oficialiomis darbo dienomis nuo vykdant Sutartį įdarbintų darbuotojų įdarbinimo dienos, nes toks įsipareigojimas prieštarautų elementariai logikai ir tų pačių priimtų darbuotojų saugumui. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentais, jog subsidijos lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį, nes už subsidijos lėšas įsigyta darbo priemonė tariamai nėra naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį. Pareiškėjas panaudojo lėšas būtent paraiškoje nurodytai technikai įsigyti, šiai technikai aptarnauti įsteigė 3 darbo vietas, o įsigytą techniką eksploatavo ir eksploatuoja laikydamasis jos eksploataciją reglamentuojančių teisės aktų bei saugos dokumentų reikalavimų, ir naudoja ją tik pagal technikos dokumentuose nurodytą tikslinę paskirtį, t. y. kėlimo darbams atlikti. Aplinkybė, kad krano eksploatacijos metu jis sugedo ir dėl gedimo pobūdžio negalėjo būti eksploatuojamas, negali lemti išvados, jog subsidija buvo panaudota ne pagal jos paskirtį.

2.4. Įsakymo teiginiai dėl transporto priemonių išvežimo neatitinka realybės ir yra prieštaraujantys vienas kitam, nes nurodoma, kad, remiantis pareiškėjo paaiškinimais, patikrinimo dieną viena transporto priemonė buvo išvykusi į N. A., o su kita komandiruotas darbuotojas išvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau sprendžiama, jog abi už subsidiją įsigytos transporto priemonės buvo išvežtos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

2.5. Sutarties 2.18 punktu pareiškėjas įsipareigojo be atsakovo sutikimo neparduoti, neįkeisti, neišnuomoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti arba kitaip nesuvaržyti teisės į už subsidijos lėšas įsigytą turtą; neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą. Pareiškėjo vertinimu, šios nuostatos skirtos apsaugoti vykdant Sutartį priimtų darbuotojų interesus ir viešųjų finansų efektyvų panaudojimą, t. y. kad būtų užtikrintas Sutarties dalyko vykdymas visą Sutartyje įsipareigotą 36 mėnesių laikotarpį. Pareiškėjui yra visiškai neaišku, ką šiuo konkrečiu atveju ir kieno interesus jis galbūt pažeidė, leisdamas į pagal Sutartį įsteigtos darbo vietos (VW Crafter vairuotojas) darbuotojui vykti į komandiruotę į (duomenys neskelbtini) už subsidijos lėšas jo įsteigtai darbo vietai užtikrinti įsigyta transporto priemone, nes transporto priemonės ir yra įsigyjamos tam, kad jomis vykti, įskaitant ir į užsienio šalis, jei tam yra ekonominis interesas, t. y. galimybė uždirbti pajamas ir pelną, o tuo pačiu ir išlaikyti pagal Sutartį įsteigtas darbo vietas.

2.6. Už subsidijos lėšas įsigytos transporto priemonės nėra tiesiog paprastas ilgalaikis materialusis turtas, įsigytas darbo vietoms steigti (pvz., prekių surinkimo, pakavimo ir pan. linija, staklės, krosnis ir t. t., kurių pagalba pagaminamos prekės ir kurių darbo vieta yra stacionari ir jų išvežimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų reiškia faktinį darbo vietų LR teritorijoje panaikinimą), bet transporto priemonės, kurių paskirtis yra vežti pareiškėjo personalą ar nuomojamus statybos mechanizmus ir įrangą jų užsakovams, įskaitant ir į kitas šalis, tačiau tokiu būdu šios transporto priemonės už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų nėra niekur išvežamos, nes joms eksploatuoti įsteigtos darbo vietos nėra stacionarios ir einamuoju metu yra ten, kur faktiškai yra vairuojama transporto priemonė. Už subsidijos lėšas įsigytos transporto priemonės nėra jokia ilgalaikio materialiojo turto statusą turinti stacionari įranga, kurios išvežimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų reikštų faktinį šią įrangą aptarnaujančio personalo darbo vietų panaikinimą ar pakeitimą, o priešingai – įranga, skirta būtent judėti ir vežti pareiškėjo personalą ir nuomojamą turtą. VW Crafter vairuotojams įsteigta darbo vieta nėra sėsli, t. y. jie nebuvo įdarbinti vairuoti transporto priemonę tik pareiškėjo teritorijoje, o visur, kur pareiškėjas vykdo komercinę veiklą.

2.7. Už subsidijos lėšas įsigyta transporto priemonė VW Crafter nebuvo išvežta iš Lietuvos Respublikos teritorijos taip ir tokiu būdu, kaip tai suprantama teisės aktuose, reglamentuojančiuose transporto priemonės išvežimo iš Lietuvos Respublikos pasekmes (pvz., išvežimo fakto deklaravimą, atitinkamų įrašų viešuose registruose keitimą (tiek išvežimo, tiek įvežimo valstybėje), atitinkamų mokesčių deklaravimą ir sumokėjimą), transporto priemonės nuosavybės teisė nėra apribota, neįkeista, pati transporto priemonė nėra išnuomota kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, o naudojama išimtinai tik pareiškėjo komercinėje veikloje, nesusieta su jokiais sutartiniais santykiais ją eksploatuoti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, nenaudota ir nenaudojama jokiai veiklai užsienio šalių subjektų naudai užsienio šalyse, pareiškėjas nebuvo ir nėra praradęs transporto priemonės kontrolės, jau nekalbant apie disponavimo teises. Dar daugiau, į šios transporto priemonės eksploatavimo užtikrinimui įsteigtą darbo vietą įdarbintas asmuo ir toliau dirba Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir šią transporto priemonę vairuoja kasdieninėje pareiškėjo veikloje. Pareiškėjo darbuotojo komandiruotė važiuojant pareiškėjui priklausančia už subsidijos lėšas įsigyta transporto priemone į (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus nebuvo ir nėra laikoma transporto priemonės išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos, dėl to nebuvo taikomos jokios registravimo ar muitinės procedūros, Estijos kompetentingos institucijos neinicijavo jokios transporto priemonės importo procedūros, ji nebuvo įtraukta į Estijos kelių transporto priemonių registrą ir tokia procedūra nebuvo inicijuota.

2.8. Tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai Sutarties pagrindu, šios Sutarties vykdymą ir neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) šeštosios knygos XVI ir XVII skyriai. Šiuo konkrečiu atveju aiškiai matyti, kad pareiškėjas savo Sutartimi prisiimtų prievolių nepažeidė, todėl Įsakymas pripažintinas neteisėtu.

3. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Sutartimi, 2023 m. balandžio 5 d. atliko Subsidijos gavėjo patikrinimą (toliau – ir Patikrinimas), kurio tikslas – patikrinti, ar Subsidijos gavėjas laikosi Užimtumo įstatyme, jį įgyvendinančiuose teisės aktuose bei Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų. Patikrinimo metu vertinama ar ilgalaikis materialusis turtas, kurį pareiškėjas įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas, yra pas pareiškėją (neparduotas, neįkeistas, neišnuomotas, nedovanotas ar kitaip neperleistas, ar kitaip nesuvaržytos teisės į už subsidiją įsigytą turtą, taip pat neišvežtas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų be Užimtumo tarnybos sutikimo). Planinio patikrinimo metu pas pareiškėją nebuvo rastos už subsidijos lėšas įsigytos transporto priemonės. Iki planinio patikrinimo atlikimo dienos pareiškėjas nesikreipė į Užimtumo tarnybą su motyvuotu prašymu dėl sutikimo leisti išvežti ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, įsigytą steigiant darbo vietas, nors dar iki planinio patikrinimo priminė apie pareigą vykdyti Sutarties 2.18.3 papunktį ir pateikti motyvuotą prašymą leidimui išvežti ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Įvertinus tai, kad pareiškėjas Užimtumo tarnybos sutikimo išvežti ilgalaikį materialųjį turtą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų negavo, susidarė sąlygos užfiksuoti, jog pareiškėjas netinkamai vykdo Sutartį, t. y. pažeidė Sutarties 2.18 ir 2.18.3 papunkčių reikalavimus. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad Subsidijos gavėjas per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo (pritaikymo) dienos be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas.

3.2. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ilgalaikis materialusis turtas įsigytas už subsidijos lėšas, t. y. bokštinis kranas Liebherr 280 (duomenys neskelbtini)rastas adresu (duomenys neskelbtini), saugomas aikštelėje, bokštinis kranas išmontuotas nuo 2022 m. gruodžio 3 d. 2023 m. balandžio 6 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad bokštinis kranas išmontuotas iš objekto ir sandėliuojamas nuo 2022 m. gruodžio 3 d., nes baigėsi objektas ir bus naudojamas naujame objekte pagal sutartį, nurodė, jog darbuotojai V. S. (bokštinio krano operatorius), G. S. (stropuotojas), A. K. (stropuotojas) dirba kituose objektuose pagal poreikį, o planinio patikrinimo metu A. K. (stropuotojas) dirba prie kito krano, (duomenys neskelbtini), objekte.

3.3. Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų paraiškos (toliau – ir Paraiška), kuri yra neatskiriama Sutarties dalis, technologinio darbo proceso aprašyme pateiktu bokštinio krano įsigijimo pagrindimu, paties pareiškėjo įvardinta kaip būtina darbo priemonė bokštinio krano operatoriaus ir dviejų stropuotojų darbo funkcijų atlikimui. Numatyta, kad bokštinio krano pagalba statomi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, kiti pastatai, jo pagalba reikiamos statybinės medžiagos, įrankiai, klojiniai ir kt. yra pakeliami į reikiamą aukštį arba nuleidžiami iš reikiamo aukščio ant žemės. Nustačius, kad bokštinis kranas nėra naudojamas numatytų darbinių funkcijų vykdymui nuo 2022 m. gruodžio 3 d. (ilgiau kaip 4 mėn.), ką patvirtino ir pats pareiškėjas, jog bokštinis kranas išmontuotas iš objekto ir sandėliuojamas nuo 2022 m. gruodžio 3 d., nes baigėsi objektas ir bus naudojamas naujame objekte pagal sutartį, įvertinus tai, susidarė sąlygos užfiksuoti, kad pareiškėjas netinkamai vykdo Sutartį, t. y. Subsidijos gavėjas pažeidė Sutarties 2.3 papunkčio reikalavimus – naudoti darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal Paraiškoje nurodytas veiklas ir sąmatą, kadangi už subsidijos lėšas įsigyta darbo priemonė – bokštinis kranas, nebuvo naudojama pagal tiesioginę paskirtį taip, kaip numatyta Paraiškoje.

3.4. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 1 punkte nurodyta, kad Subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis: subsidiją panaudojo ne pagal paskirtį. Užimtumo tarnyba Subsidijos gavėjui 2023 m. gegužės 3 d. pateikė pretenziją dėl 88 705,16 Eur subsidijos grąžinimo (toliau – ir Pretenzija). 2023 m. gegužės 25 d. Subsidijos gavėjas pateikė atsakymą Nr. G(19.1)-30694 į gautą Pretenziją, kuria informavo, kad nesutinka su Pretenzijoje išdėstytu teisiniu reguliavimu dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Tarnyba, atsižvelgdama į 2023 m. gegužės 25 d. atsakyme pateiktas aplinkybes, jų išsiaiškinimui iki galutinio skundžiamo sprendimo priėmimo momento, 2023 m. birželio 12 d. raštu „Dėl įrodymų pateikimo“ Nr. SD(19.1)-4491 kreipėsi į pareiškėją prašydama atsakyti į klausimus bei pateikti tuos atsakymus patvirtinančius įrodymus, kokiu laikotarpiu, už subsidijos lėšas įsigytas bokštinis kranas buvo išnuomotas, nurodant tiksliai datas nuo kada iki kada, kokiu adresu, kam bokštinis kranas buvo išnuomotas bei pateikti tai įrodančius dokumentus (nuomos sutartis ir kt.), ar gautas Tarnybos sutikimas už subsidijos lėšas įsigytą bokštinį kraną išnuomoti, pateikti įrodymus, nuo kada iki kada bokštinis kranas buvo remontuojamas, kokie bokštinio krano gedimai buvo nustatyti, kas ir kokius konkrečiai bokštinio krano remonto darbus atliko, pateikti tai įrodančius dokumentus. Pareiškėjas pateikė atsakymą ir prie jo pridėjo 2023 m. kovo 1 d. ir 2023 m. sausio 27 d. atsarginių dalių užsakymus iš (duomenys neskelbtini) atstovų (2023 m. kovo 1 d. išankstinę sąskaitą faktūrą), kurie nebuvo išversti į lietuvių kalbą (toliau – ir atsarginių dalių užsakymai).

3.5. Užimtumo tarnyba, įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, nusprendė, kad jie yra nepakankami ir nepagrindžia pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl bokštinio krano Liebherr (duomenys neskelbtini) remonto, kitaip tariant nepaneigia ir nepatvirtina, jog tikrai buvo remontuojamas už subsidijos lėšas įsigytas bokštinis kranas, kadangi prie šių dokumentų nepateikti jokie pagrindžiantys įrodymai nuo kada iki kada bokštinis kranas buvo remontuojamas, kokie bokštinio krano gedimai buvo nustatyti, kas ir kokius konkrečiai bokštinio krano remonto darbus atliko, sąskaitos-faktūros, iš kurių būtų matyti, kad už atliktus remonto darbus pareiškėjas sumokėjo, šalių sudarytos sutartys dėl remonto darbų atlikimo, užsakymai neįrodo, jog būtent dėl šio bokštinio krano remonto, atsižvelgiant ir į tai, jog įmonėje yra ir be už subsidijos lėšas įsigyto krano ir kitų kranų, ar kiti dokumentai pagrindžiantys atsarginių dalių užsakymuose nurodytą turinį.

3.6. Vietinių užimtumo iniciatyvų (toliau – ir VUI) projektų įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktai numato imperatyvias ir aiškias teisines pasekmes, įvykus pažeidimams, t. y. subsidiją panaudojus ne pagal paskirtį bei nesilaikant reikalavimo be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei į tai, kad nors ne pagal paskirtį panaudota tik subsidijos dalis (už bokštinį kraną), kurio pagrindu grąžinama ne pagal paskirtį panaudota subsidijos dalis, tačiau vienas iš teisinių pagrindų, t. y. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 4 punktas, to paties straipsnio 8 dalies 2 punktas, Sutarties 8.1 ir 8.1.10 papunkčiai numato grąžinti visą Subsidijos gavėjui pervestą subsidiją, dėl ko vadovaujantis paminėtomis teisės normomis Subsidijos gavėjas privalo Užimtumo tarnybai grąžinti visą jam pervestą subsidiją.

3.7. Pareiškėjas Užimtumo tarnybai nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti dėl skunde ir atsarginių dalių užsakymuose nurodytų aplinkybių. Paprastai profilaktinę ir garantinę įrenginio priežiūrą atlieka pardavėjas, kuris parduoda konkrečią prekę. Jeigu bokštinis kranas tikrai būtų nenaudojamas, dėl to, jog remontuojamas, Subsidijos gavėjas patikrinimo metu arba po Patikrinimo, kelių dienų laikotarpiu galėjo pateikti visus tai įrodančius dokumentus, tačiau to nepadarė, kas suteikia prielaidą abejoti Subsidijos gavėjos sąžiningumu.

3.8. Pareiškėjas, tiek Sutartimi, tiek Paraiškoje, kuri yra neatskiriama Sutarties dalis, įsipareigojo, kad į įsteigtas darbo vietas įdarbintų asmenų bokštinio krano operatoriaus ir 2 stropuotojų darbo laiko rėžimas – 8 val./ d. 5 d. d./ sav. VUI priemonę reglamentuojantys teisės aktai, tiek Sutartis aiškiai numato, jog be Užimtumo tarnybos sutikimo negali būti keičiama nei darbo vieta, nei darbo funkcijos, nei nustatytas ne visas darbo laikas ar ne visa darbo savaitė, būtent pats pareiškėjas sudarydamas Sutartį prisiėmė šiuos įsipareigojimus, todėl jam kyla pareiga užtikrinti sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

3.9. Už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės yra skirtos konkrečiai darbo vietai įsteigti ir jos konkrečioms funkcijoms atlikti, o ne tam, kad būtų sandėliuojama, nenaudojama konkrečioms darbo funkcijoms atlikti, ar naudojama tik pagal poreikį, o Užimtumo tarnybos įdarbinti į įsteigtas darbo vietas asmenys dirbtų su kitais kranais, tokios aplinkybės tik parodo, jog bokštinis kranas yra nereikalingas, nes jis nėra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį numatytą Paraiškoje. Pats pareiškėjas privalėjo įsivertinti kaip jis gebės užtikrinti darbo priemonės naudojimą taip kaip numatyta Paraiškoje, dėl ko dabar privalo prisiimti iš to kylančias pasekmes.

3.10. Užimtumo tarnyba neapriboja juridinio asmens veiklos, Sutarties 2.18.3 papunktis niekaip nesusijęs su pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimais ar jos draudimais vykdyti veiklą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Nei Užimtumo tarnyba, nei kitos institucijos, nei Sutartis, tuo labiau teisės aktai nedraudžia pareiškėjui kitą niekur kitur nepriskirtą, specializuotą statybos veiklą (Paraiškos 3.3 p.) vykdyti, ją vystyti ir organizuoti, tačiau darbo priemones įsigytas už subsidijos lėšas pareiškėjas gali išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų tik gavus Užimtumo tarnybos leidimą, kas reiškia, jog pareiškėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas 2 mikroautobuso vairuotojų darbo vietas, tokias nuostatas numato ne tik Sutartis, bet ir Užimtumo įstatymas.

3.11. Už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės (ilgalaikis materialusis turtas) privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, t. y. darbo funkcijoms įsteigtoje darbo vietoje sau vykdyti, todėl minėtose teisės normose numatytas draudimas išvežti šį turtą už Lietuvos Respublikos ribų negali neapimti ir jo išvežimo vykdant tiesioginę ūkinę komercinę veiklą. Pareiškėjo aiškinimas iš esmės prieštarauja tikrajai Sutarties 2.18.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto esmei ir įgalina subsidijų gavėjus, tokius kaip pareiškėjas, apeiti imperatyvią Užimtumo įstatymo normą bei sudaro prielaidas subsidijų gavėjų piktnaudžiavimui.

3.12. Tai, jog 2 mikroautobuso vairuotojų darbo vietos nėra sėslios, nereiškia, kad su už subsidijos lėšas įsigytomis darbo priemonėmis buvo galima vykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, niekur to nėra aptarta – nei Paraiškoje, nei Sutartyje, priešingai – Sutartyje aiškiai sutarta, kad darbo priemones išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų draudžiama, pareiškėjas tokią sąlygą priėmė ir su ja sutiko.

3.13. VUI rėmimas yra susijęs su valstybės lėšų, skiriamų darbo užimtumui remti ir darbo užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti, todėl nėra ir negali būti vertinamas kaip neišsenkantis ir gaunamas nepaisant nustatytų sąlygų ir teisės aktų reikalavimų. Šių lėšų skirstymas bei panaudojimas sąlygojamas ne tik ekonominio pagrįstumo, naudingumo, bet tuo pačiu ir skaidrumo principų. Todėl kiekvienas VUI projekto teikėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir tinkamai vykdyti Sutartį bei valstybės paramą naudoti sąžiningai.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Įsakymą. Teismas priteisė iš atsakovo Užimtumo tarnybos pareiškėjo naudai 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas 2020 m. kovo 24 d. pateikė paraišką Nr. VC-01 gauti subsidiją pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą naujoms darbo vietoms sukurti. Paraiška buvo tikslinama 2020 m. birželio 15 d. (Paraiška).

6.2. Užimtumo tarnyba ir UAB „Viking Cranes“ 2020 m. rugpjūčio 5 d. pasirašė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA(19.1)-56. Pagal Sutartį pareiškėjas įsipareigojo iki 2021 m. vasario 18 d. įsteigti 5 darbo vietas Užimtumo tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims, sudarant su jais neterminuotą darbo sutartį. Darbo vietų įsteigimui pareiškėjas įsipareigojo skirti 90 864,58 Eur nuosavų lėšų, o Tarnyba įsipareigojo skirti 88 705,66 Eur lėšų darbo vietų steigimui (Sutarties 2.2 ir 3.1 p.).

6.3. UAB „Viking Cranes“, vykdydama Sutartį, įsigijo ilgalaikį materialųjį turtą: 2 automobilius Volkswagen Crafter, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bokštinį kraną Liebherr (duomenys neskelbtini), bei įsteigė 5 darbo vietas – 2 stropuotojų, 2 mikroautobuso vairuotojų, 1 bokštinio krano operatoriaus. Pareiškėjui pagal Sutartį 5 darbo vietų įsteigimui Užimtumo tarnyba išmokėjo 88 705,66 Eur subsidiją.

6.4. 2023 m. balandžio 5 d. atsakovas atliko planinį pareiškėjo patikrinimą. Patikrinimo metu buvo užpildytas planinio patikrinimo kontrolinis klausimynas Nr. BT-1027 (2.13 Mr). Patikrinimo metu nustatyta, kad ilgalaikis materialusis turtas įsigytas už subsidijos lėšas, t. y. bokštinis kranas Liebherr (duomenys neskelbtini), rastas adresu (duomenys neskelbtini), saugomas aikštelėje, bokštinis kranas išmontuotas nuo 2022 m. gruodžio 3 d., o bokštinio krano operatorius dirba kitoje darbo vietoje. Atsakovo vertinimu, tuo buvo pažeistas Sutarties 2.18.2 punktas. Patikrinimo metu konstatuotas ir Sutarties 2.18.3 punkto pažeidimas, kadangi automobilis Volkswagen Crafter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išvykęs į komandiruotę (duomenys neskelbtini), o automobilis Volkswagen Crafter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patikrinimo metu buvo N. A., nes ten gyvena vairuotojas, bei vyko į komandiruotę į (duomenys neskelbtini) su montuotojų brigada.

6.5. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 6 d. pateiktame paaiškinime Užimtumo tarnybai nurodė aplinkybes, kad bokštinis kranas išmontuotas iš objekto ir sandėliuojamas nuo 2022 m. gruodžio 3 d., kadangi baigėsi objektas ir bokštinis kranas bus naudojamas naujame objekte pagal Sutartį.

6.6. Užimtumo tarnyba 2023 m. gegužės 3 d. raštu Nr. SD(19.1)-3298 pareiškėjui pateikė pretenziją dėl 88 705,66 Eur subsidijos grąžinimo.

6.7. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 18 d. raštu (Užimtumo tarnyboje gautas 2023 m. gegužės 25 d., registracijos Nr. G(19.1)-30694) pateikė atsakymą į Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus miesto 5-ojo skyriaus Pretenziją. Nurodė, kad nesutinka su Pretenzijoje išdėstytu teisiniu reguliavimu dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo. Paaiškino, kad aplinkybė, jog krano eksploatacijos metu jis sugedo ir dėl gedimo pobūdžio negalėjo būti eksploatuojamas, negali lemti išvados, kad subsidija buvo panaudota ne pagal jos paskirtį. Paaiškino, kad įmonės veikla yra susijusi su statybos technikos ir įrangos, įskaitant kranų su operatoriais samdymu, nuoma, todėl kėlimo technikos, įskaitant įsigytos subsidijos pagalba, naudojimas / nenaudojimas pagal jos tiesioginę paskirtį priklauso ne nuo pareiškėjo valios, o nuo daugelio aplinkybių (rinkoje vykstančių statybų masto, tokios technikos poreikio), todėl natūralu, kad einamuoju metu nesant šios technikos nuomos užsakymo, ji laikoma pareiškėjo teritorijoje.

6.8. Užimtumo tarnyba 2023 m. birželio 12 d. raštu Nr. SD(19.1)-4491 pareiškėjo paprašė pateikti įrodymus pagrindžiančius nesutikimo su Pretenzija argumentus.

6.9. 2023 m. birželio 16 d. Užimtumo tarnyba gavo pareiškėjo atsakymą į 2023 m. birželio 12 d. užklausą.

6.10. Užimtumo tarnybos Vilniaus klientų aptarnavimo direktorius priėmė Įsakymą, kuriame nustatyta, kad UAB „Viking Cranes“ pažeidė Sutarties 2.18.3 ir 2.3 papunkčius, t. y. be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, įsigytą steigiant darbo vietas, o steigimui subsidijos lėšomis įsigytas bokštinis kranas nebuvo naudojamos vykdomoje veikloje įsteigtose darbo vietose, taip, kaip buvo numatyta Paraiškoje, todėl privalo grąžinti visą jam pervestą subsidijos sumą, t. y. 88 705,66 eurus (Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktai, 8 dalies 2 punktas, Sutarties 8.1, 8.1.1 ir 8.1.10 papunkčiai). Įspėjo Subsidijos gavėją, kad praėjus 10 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo pateikimo dienos, Sutartis bus laikoma nutraukta.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Užimtumo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gruodžio 29 d.) 11 straipsnio 1, 2 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 44 straipsnio 2 dalimi, 44 straipsnio 6 dalies 1–7 punktais, 44 straipsnio 8, 11dalimis.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinime. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas įgyvendindamas Sutartį – įgijo dvi transporto priemones bei bokštinį kraną ir įsteigė 5 darbo vietas bei įdarbino Užimtumo tarnyboje registruotus asmenis. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad pagal projektą įdarbinti asmenys pas pareiškėją nedirbtų.

9. Teismas pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai Sutarties pagrindu, šios Sutarties vykdymą ir neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuoja ir CK šeštosios knygos XVI ir XVII skyriai (CK 6.189 str. 1 d., CK 6.200 str., CK 6.205 str., 6.217 str.). Sutarties 8.1 papunktyje nustatyti atvejai, kada Subsidijos gavėjas Užimtumo tarnybai privalo grąžinti visą jam pervestą subsidiją. Atsakovas reikalavimą, kad pareiškėjas grąžintų visą subsidiją, grindžia Sutarties 8.1.1 ir 8.1.10 papunkčių pažeidimu. Sutarties 8.1.10 papunktis nustato, kad subsidija grąžinama, jei Subsidijos gavėjas nevykdo bent vieno Sutarties 2.18 papunktyje nustatyto įsipareigojimo. Sutarties 2.18 punkte nustatyta, kad Subsidijos gavėjas įsipareigoja be Užimtumo tarnybos sutikimo: 2.18.1 neparduoti, neįkeisti, neišnuomoti, nedovanoti ar kitaip neperleisti arba kitaip nesuvaržyti teisės į už subsidijos lėšas įsigytą turtą; 2.18.2. nekeisti darbo vietos ar darbo funkcijų, nenustatyti ne viso darbo laiko arba ne visos darbo savaitės, kaip tai nurodyta Lietuvos Respublikos darbo kodekse, jeigu to nebuvo numatyta paraiškoje; 2.18.3. neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą.

10. Teismas nurodė, kad Užimtumo tarnyba, priimdama skundžiamą Įsakymą, turėjo pareigą ne tik konstatuoti, jog vykimas su už subsidijos lėšas įgytomis transporto priemonėmis už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų pažeidė Sutarties 2.18.3 papunktį, o bokštinio krano laikinas neeksploatavimas pažeidė esmines Sutarties sąlygas, įvertinti susidariusias faktines aplinkybes ir priimtame Įsakyme nurodyti motyvus, kodėl toks transporto priemonių išvykimas gali būti laikomas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų bei motyvuoti, kad laikinas bokštinio krano nenaudojimas laikytinas esminiu Sutarties sąlygų pažeidimu, dėl ko galimas Sutarties nutraukimas bei reikalavimas grąžinti visą subsidijos sumą, tačiau atsakovas tokio vertinimo nepateikė.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas paraišką pagal VUI projektą, nurodė, jog dviejų įsteigtų darbo vietų mikroautobusų vairuotojų darbo funkcija yra skirta darbuotojų, statybinių medžiagų, įrankių, darbo priemonių, įrangos bei kitų krovinių ar medžiagų vežimas ilgais ir trumpais atstumais. Duomenų, jog šalys susitarė, kad pareiškėjas šia veikla užsiims tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, nėra. Tai, kad Sutartyje nustatytas darbo vietos adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), negali būti suprantamas, kad tai yra veiklos vykdymo adresas, ši darbo vieta negali būti laikoma stacionaria.

12. Įvertinęs byloje susidariusią situaciją, teismas nusprendė, jog tarp pareiškėjo ir atsakovo pasirašyta Sutartis negali nepagrįstai apriboti juridinio asmens veiklos, dėl kurios subsidija ir buvo skirta. Priešingu atveju tokios subsidijos skyrimas netektų jos paskyrimo prasmės. Teisės aktai neapibrėžia, kas galėtų būti laikoma ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, tokio išaiškinimo nepateikė ir Užimtumo tarnyba. Tarp šalių pasirašytoje Sutartyje, tuo atveju, kai yra teikiamos paslaugos, kurios savo veiklos pobūdžiu yra susijusios su tokiomis, kurių tinkamas teikimas negalėtų apsiriboti tik Lietuvos Respublikos teritorija, nebuvo aptartas draudimas vykti su transporto priemone už Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl teismas sutiko su pareiškėjo išdėstytais motyvais, jog jis turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad vykdydamas tiesioginę ūkinę komercinę veiklą galėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ribų, ir toks transporto priemonės vykimas negali būti laikomas ilgalaikio materialinio turto išvežimu, nes jis nebuvo ilgalaikis, kaip nustatyta iš pareiškėjo paaiškinimų teiktų 2023 m. balandžio 6 d., transporto priemonė iš komandiruotės (duomenys neskelbtini), kuri truko 2 dienas, jau buvo grįžusi, o dėl kitos transporto priemonės iš esmės nėra tikslių argumentų, ar ji patikrinimo metu buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, nes pareiškėjas paaiškinime buvo nurodęs, kad transporto priemonė yra N. A., o buvo komandiruotėje (duomenys neskelbtini). Be kita ko, teismas pripažino, kad bet kokiu atveju, jeigu tokį vykimą laikyti ilgalaikio turto išvežimu už Lietuvos Respublikos ribų, tai, be abejo, pareiškėjui pateikus prašymą dėl leidimo išdavimo, toks leidimas būtų išduotas, tai vien dėl šių aplinkybių tokios aplinkybės nėra pagrindo pripažinti esminiu Sutarties pažeidimu, sąlygojančiu visos subsidijos grąžinimą.

13. Vertindamas pažeidimą dėl bokštinio krano neeksploatavimo, teismas pažymėjo, kad atsakovas neįvertino objektyvių galimybių jį eksploatuoti. Pareiškėjas teikdamas paaiškinimus nurodė, kad kranas yra išmontuotas, nes baigėsi objektas ir bus naudojamas pagal naują sutartį. Paaiškino, kad dėl sulėtėjusios ekonomikos sumažėjo darbo statybose, yra ieškoma naujų objektų, be to, buvo nurodęs, jog kranas yra remontuojamas. Užimtumo tarnyba Įsakyme formaliai remiasi Paraiškos technologinio darbo proceso aprašyme pateiktu bokštinio krano įsigijimo pagrindimu ir, atsižvelgiant į tai, kad bokštinis kranas nėra naudojamas Paraiškoje numatytų darbinių funkcijų vykdymui nuo 2022 m. gruodžio 3 d. (ilgiau kaip 4 mėn.), darė išvadą, jog Sutartis nėra vykdoma tinkamai, t. y. už subsidijos lėšas įsigyta darbo priemonė – bokštinis kranas, nėra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį taip, kaip numatyta Paraiškoje.

14. Teismo vertinimu, Užimtumo tarnyba Įsakyme neįvertino objektyvių priežasčių dėl bokštinio krano nenaudojimo, tai yra, kad buvo baigtas objektas, kuriame kranas buvo naudojamas, jog pareiškėjas tam momentui neturėjo naujų užsakymų bei nepaneigta ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad kranas buvo sugedęs. Teismas ginčo atveju neturi pagrindo sutikti, kad buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas subsidiją naudoja ne pagal paskirtį. Kaip nustatyta, už subsidijos lėšas nupirktas bokštinis kranas, įsteigtos 3 darbo vietos. Užimtumo tarnyba nenustatė, kad būtų buvusios pakeistos darbo sutartys, pakeičiant darbo vietas, ar darbo funkcijas. Tiek pagal Sutartį, tiek pagal Užimtumo įstatymą, Sutarties 2.18.3 papunkčio pažeidimas vertinamas kaip esminis, už kurį taikoma poveikio priemonė yra visos subsidijos susigrąžinimas, tačiau sankcijų taikymas, formaliai pažeidus tokią sąlygą, būtų neproporcingas pareiškėjo atžvilgiu.

15. Teismas pažymėjo, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Teismų praktikoje ne vieną kartą yra konstatuota, jog Užimtumo įstatymo normų taikymas, neįvertinus susiklosčiusios asmens individualios situacijos, prieštarautų teisingumo principui, vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad Užimtumo tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog tiesioginės ūkinės veiklos vykdymas, panaudojant už subsidiją įsigytą turtą, išvykstant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikytinas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu, taip pat laikinas už subsidijos lėšas įgyto bokštinio krano neeksploatavimas, Subsidijos gavėjui neturint užsakymų dėl jo panaudojimo bei nepaneigus jo gedimo fakto, nesudaro pagrindo pripažinti, jog subsidija panaudota ne pagal paskirtį, todėl Įsakymą panaikino kaip nepagrįstą.

16. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas, pareiškėjas įgijo teisę į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kad jis patyrė 1 815 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos), 2.1–2.10 punktais,

atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalaus dydžio ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.

III. 17. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ilgalaikio materialiojo turto išvežimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ir ilgalaikio materialiojo turto nenaudojimą pagal jo tiesioginę paskirtį taip, kaip numatyta Paraiškoje, kuri yra neatskiriama Sutarties dalis (Sutarties 22 p.), t. y. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktus, to paties straipsnio 8 dalies 2 punktą, Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 (toliau – ir Užimtumo rėmimo priemonių tvarkos aprašas), 78 punkto nuostatas bei Sutarties 2.3 ir 2.18.3 papunkčių, 8 punkto, 8.1, 8.1.1 ir 8.1.10 papunkčių sąlygas, kuri sudaryta pagal Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Užimtumo tarnybos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 (toliau – ir ADRPP taikymo darbdaviams aprašas), standartines sąlygas, neįvertindamas paminėtų teisės normų imperatyvumo, CK 6.189 straipsnio 1 dalies normos, sutarčių privalomumo principo, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas sprendimas.

17.2. Teismas nepagrįstai sprendžia, jog Sutartis, tiksliau jos 2.18.3 papunktis, apriboja juridinio asmens veiklą, priešingai Sutarties 2.18.3 papunktis niekaip nesusijęs su pareiškėjo ūkinės veiklos apribojimais ar jo draudimais vykdyti veiklą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Nei Užimtumo tarnyba, nei kitos institucijos, nei Sutartis, tuo labiau teisės aktai nedraudžia pareiškėjui kitą niekur kitur nepriskirtą, specializuotą statybos veiklą (Paraiškos 3.3 p.) vykdyti, ją vystyti ir organizuoti taip, kaip jis nori, kitaip tariant pareiškėjo ūkinė veiklos laisvė Užimtumo tarnybos niekaip nėra varžoma, tačiau darbo priemones įsigytas už subsidijos lėšas pareiškėjas gali išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų tik gavus Užimtumo tarnybos leidimą, kas reiškia, kad pareiškėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas 2 mikroautobuso vairuotojų darbo vietas, tokias nuostatas numato ne tik Sutartis, bet ir Užimtumo įstatymas (imperatyvios teisės normos). Be to, tai, kad 2 mikroautobuso vairuotojų darbo vietos nėra sėslios, nereiškia, jog su už subsidijos lėšas įsigytomis darbo priemonėmis buvo galima vykti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, niekur to nėra aptarta – nei Paraiškoje, nei Sutartyje, priešingai – Sutartyje aiškiai sutarta, kad darbo priemones išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų draudžiama, pareiškėjas tokią sąlygą priėmė ir su ja sutiko.

17.3. Lingvistiniu metodu aiškinant sąvoką „išvežimas“, pagal Lietuvių kalbos žodyne pateikto žodžio „išvežti“ aiškinimą, tai suprantamas kaip vežant išgabenti. Tai reiškia, kad „vežant išgabenti“ nėra suprantamas ir aiškinamas taip, jog transporto priemonė specifiniu būdu turėtų būti vežama, kaip, pavyzdžiui, ant tralo ar kitu būdu. Šiuo atveju patiems asmenims, įdarbintiems įsteigtose darbo vietose, vairuojant transporto priemonės buvo išvežtos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, t. y. jų pačių pastangomis ir valiniais veiksmais už subsidijos lėšas įsigytos transporto priemonės buvo išgabentos į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra jokio pagrindo teigti deklaratyviais teiginiais, jog tai nėra išvežimas VUI reglamentuojančių teisės aktų prasme, kadangi akivaizdu, jog už subsidijos lėšas įsigytas ilgalaikis materialusis turtas buvo išvežtas, t. y. jo nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas Sutartimi ne tik įsipareigojo įsteigti 5 darbo vietas, Užimtumo tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis, bet ir Sutarties 2.18.3 papunkčiu įsipareigojo „be Užimtumo tarnybos sutikimo: <...> 3) neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą.“

17.4. Teismas sprendime teigdamas, kad „Užimtumo tarnyba nepagrįstai konstatavo, jog tiesioginės ūkinės veiklos vykdymas, panaudojant už subsidiją įsigytą turtą, išvykstant už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikytinas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu“, nepagrįstai plečiamai aiškina Sutarties 2.18.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas. Už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės (ilgalaikis materialusis turtas) privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, t. y. darbo funkcijoms įsteigtoje darbo vietoje vykdyti, todėl minėtose teisės normose numatytas draudimas išvežti šį turtą už Lietuvos Respublikos ribų negali neapimti ir jo išvežimo vykdant tiesioginę ūkinę komercinę veiklą. Toks teismo aiškinimas iš esmės prieštarauja tikrajai Sutarties 2.18.3 papunkčio ir Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto esmei ir įgalina Subsidijų gavėjus, tokius kaip pareiškėjas, apeiti imperatyvią Užimtumo įstatymo normą bei sudaro prielaidas subsidijų gavėjų piktnaudžiavimui.

17.5. Užimtumo tarnyba atlikdama subsidijos gavėjų, įgyvendinančių paramos darbo vietoms steigti priemones priežiūrą ir kontrolę, vadovaujasi Patikrinimų atlikimo tvarkos aprašu, patvirtintu Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. V-488 (toliau – ir Patikrinimų atlikimo tvarkos aprašas). Patikrinimų atlikimo tvarkos aprašo 3 priedas numato, kad patikrinimo metu vertinama Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, VUI sutarties 2.18.1 ir 2.18.3 papunkčių atitiktis, t. y. ar ilgalaikis materialusis turtas, kurį subsidijos gavėjas įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietą (-as), yra pas subsidijos gavėją (neparduotas, neįkeistas, neišnuomotas, nedovanotas ar kitaip neperleistas arba kitaip nesuvaržytos teisės į už subsidiją įsigytą turtą), taip pat neišvežtas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų be Užimtumo tarnybos sutikimo. Tai įrodo, jog teisės aktai aiškiai numato, jog ilgalaikis materialusis turtas, įsigytas steigiant darbo vietą, negali būti nei parduotas, nei įkeistas, nei išnuomotas, nei dovanotas, nei kitaip perleistas, ar kitaip suvaržytos jo teisės, nei išvežtas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų be Užimtumo tarnybos leidimo. Akivaizdu, jog už subsidijos lėšas įsigytas ilgalaikis materialusis turtas buvo išvežtas, tuo metu už subsidijos lėšas įsigyto ilgalaikio materialiojo turto nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, jis buvo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Pareiškėjas nepateikė Užimtumo tarnybai prašymo leisti išvežti ilgalaikį materialųjį turtą nei į (duomenys neskelbtini), nei į (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė ilgalaikį materialųjį turtą.

17.6. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad Subsidijos gavėjas per 36 mėnesių laikotarpį nuo darbo vietos įsteigimo (pritaikymo) dienos be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas. Atitinkamai atsakomybė už šį pažeidimą nurodyta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 4 punkte, t. y. Subsidijos gavėjas privalo grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją, jeigu jis nevykdo šio straipsnio 7 ir 8 dalyse nustatytų reikalavimų (tokios pačios nuostatos nurodytos ir Sutartyje). Teismo sprendime nepagrįstai plečiamai aiškinamos Užimtumo įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės normos susijusios su ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, t. y. vertinant ilgalaikio materialiojo turto išvežimo ilgalaikiškumą, kai imperatyvi teisė norma to nenumato, o aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, jog be Užimtumo tarnybos sutikimo Subsidijos gavėjas neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas, kas reikštų, jog visiškai nesvarbu kokiam laikotarpiui buvo išvežta, ar tai truko tik keletą valandų, ar vieną dieną, ar neribotą laiką, tai visiškai neturi jokios reikšmės Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo prasme ir iš to kilusioms pasekmėms numatytoms Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 4 punkte.

17.7. Teismas nepagrįstai (be jokio teisinio pagrindo) sprendžia, jog pateikus prašymą dėl leidimo išdavimo, bet kokiu atveju būtų išduodamas leidimas išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų subsidijos lėšomis įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą. Užimtumo tarnyba su tuo nesutinka, priešingai tam, jog būtų išduotas leidimas, nepakanka Užimtumo tarnybai pateikti tik formalų prašymą. Nagrinėjamu atveju Subsidijos gavėjas privalo atitikti ADRPP taikymo darbdaviams apraše įtvirtintas sąlygas išduoti sutikimui išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų subsidijos lėšomis įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą.

17.8. Skundžiamas Įsakymas buvo priimtas tik po to, kaip Subsidijos gavėjui buvo suteikta galimybė pagrįsti savo neteisėtus veiksmus, t. y. Užimtumo tarnyba nuo pažeidimo užfiksavimo iki galutinio Įsakymo priėmimo momento Subsidijos gavėjui suteikė teisę pateikti įrodymus, paaiškinti bei pagrįsti bokštinio krano remontą, siekiant išsiaiškinti, ar tikrai bokštinis kranas buvo remontuojamas ir, ar nėra piktnaudžiaujama suteikta valstybės parama. Pareiškėjas kaip tik ir neįrodė, nes Užimtumo tarnybai nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti dėl bokštinio krano remonto; nesant visiškai jokių tiesioginių įrodymų, laikytina, jog visiškai nėra jokių įrodymų, kad bokštinis kranas buvo remontuojamas. Kita vertus, jeigu bokštinis kranas tikrai būtų nenaudojamas, dėl to, jog remontuojamas, Subsidijos gavėjas patikrinimo metu arba po patikrinimo, kelių dienų laikotarpiu galėjo pateikti visus tai įrodančius dokumentus, tačiau to nepadarė, kas suteikia prielaidą abejoti Subsidijos gavėjo sąžiningumu.

17.9. Be to, pareiškėjas tiek iki Sutarties pasirašymo, tiek pasirašant Sutartį, prisiimdamas įsipareigojimus Paraiškoje, t. y. vykdyti kitą niekur kitur nepriskirtą, specializuotą statybos veiklą, kuriai buvo prašoma subsidija (Paraiškos 3.3 p.), kaip verslo subjektas, privalėjo įvertinti galimas rizikas, t. y. pats prisiėmė riziką ir iš to kylančias pasekmes. Kasacinio teismo praktikoje jau ne kartą yra pasisakyta, kad įmonei (verslininkui) nustatomos griežtesnės atsakomybės sąlygos. Akivaizdu, jog prieš sudarant Sutartį pareiškėjas žinojo, jog bokštinį kraną įsigys ne naują (Paraiškoje nusimatė ne naujo bokštinio krano techninius parametrus), kad veiklą vykdyti privalės ištisus metus, nepriklausomai nuo sezoniškumo, nes priešingu atveju nebūtų gavęs subsidijos darbo vietoms įsteigti (subsidija darbo vietoms steigti neskiriama darbo vietoms, kurios yra skirtos laikiniems ir sezoniniams darbams atlikti, steigti (Užimtumo rėmimo priemonių tvarkos aprašo 49 p.)), tačiau nevertino rizikų ir vis tiek sudarė Sutartį, todėl dabar pats turi prisiimti iš to kylančias pasekmes. Užimtumo tarnyba neprivalo ir negali būti atsakinga už pareiškėjo verslo organizavimą, t. y. sprendimus kaip vykdyti veiklą numatytą Paraiškoje, tai sprendžia pats verslininkas, šiuo atveju pareiškėjas.

17.10. Paraiškos technologinio darbo proceso aprašyme Subsidijos gavėjas įsipareigojo, kad „bokštinio krano operatorius ir du stropuotojai dirba prie bokštinio krano. Bokštinio krano operatorius valdo kraną keliant į tam tikrą aukštį ir nuleidžiant krovinius. Stropuotojai atlieka krovinių prikabinimo ir atkabinimo darbus. <...>. Steigiant bokštinio krano operatoriaus ir dviejų stropuotojų darbo vietas reikalinga subsidija bokštinio krano įsigijimo išlaidoms padengti. Bokštinio krano operatoriaus ir dviejų stropuotojų darbo funkcijų atlikimui yra būtina darbo priemonė bokštinis kranas. Be bokštinio krano nebūtų galimybės statyti daugiaaukščius gyvenamuosius namus ar kitus aukštuminius pastatus. Jo pagalba reikiamos statybinės medžiagos, įrankiai, klojiniai ir kt. yra pakeliami į reikiamą aukštį arba nuleidžiami iš reikiamo aukščio ant žemės <...>“, o Paraiškos 8.2 papunktyje įsipareigojo, kad „bokštinio krano operatorius valdo kėlimo įrenginį (kraną), skirtą kelti ir transportuoti krovinį, pakabintą ant kablio arba kito krovinio kabinimo įtaiso <...>“, o stropuotojai „prižiūri ir kontroliuoja specialiuosius krovinio kėlimo diržus (stropus), naudojamus kroviniui taisyklingai prikabinti, perkelti į kitą vietą ar kelti į tam tikrą aukštį <...>“. Paraiškos technologinio darbo proceso aprašyme pateiktu bokštinio krano įsigijimo pagrindimu, paties Subsidijos gavėjo įvardinta kaip būtina darbo priemonė bokštinio krano operatoriaus ir dviejų stropuotojų darbo funkcijų atlikimui. Pats Subsidijos gavėjas nusimatė, jog bokštinio krano pagalba bus statomi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, kiti pastatai, jo pagalba reikiamos statybinės medžiagos, įrankiai, klojiniai ir kt. pakeliami į reikiamą aukštį arba nuleidžiami iš reikiamo aukščio ant žemės. Užimtumo tarnybai nustačius, kad bokštinis kranas nėra naudojamas numatytų darbinių funkcijų vykdymui nuo 2022 m. gruodžio 3 d. (ilgiau kaip 4 mėn.), ką patvirtino ir Subsidijos gavėjas, kad bokštinis kranas išmontuotas iš objekto ir sandėliuojamas nuo 2022 m. gruodžio 3 d., nes baigėsi objektas ir bus naudojamas naujame objekte pagal sutartį, įvertinus tai, susidarė pagrįstos sąlygos užfiksuoti, jog įsteigtose bokštinio krano operatoriaus, stropuotojų darbo vietose veikla nebuvo vykdoma taip, kaip numatyta Paraiškoje (Sutarties dalis) ir kaip nustato Sutarties sąlygos.

17.11. Už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės (ilgalaikis materialusis turtas) privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, t. y. darbo funkcijoms įsteigtose darbo vietose vykdyti, o ne tam, kad būtų sandėliuojama, nenaudojama konkrečioms darbo funkcijoms atlikti, ar naudojama tik pagal poreikį, o Užimtumo tarnybos įdarbinti į įsteigtas darbo vietas asmenys dirbtų su kitais kranais.

17.12. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Pareiškėjas Sutartimi ne tik įsipareigojo įsteigti darbo vietas ir už subsidijos lėšas įsigyti Paraiškoje nurodytas darbo priemones, bet ir Sutarties 2.3 papunkčiu įsipareigojo naudoti darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų paraiškoje nurodytas veiklas ir sąmatą. Sutarties sąlygos, kurios įtvirtintos Sutarties 2.3 ir 8.1.1 papunkčiuose, jam buvo žinomos, su jomis jis sutiko pasirašydamas Sutartį, dėl Sutarties sąlygų išaiškinimo nesikreipė į Užimtumo tarnybą. Tai, kad pareiškėjas kažko nesuprato arba suprato klaidingai, ar įsivaizduoja kitaip, t. y. ši aplinkybė nėra pagrindas teigti, jog Įsakymas neteisėtas.

17.13. Užimtumo įstatymo, Užimtumo rėmimo priemonių tvarkos aprašo ir ADRPP taikymo darbdaviams aprašo nuostatomis nustatyti lėšų naudojimo rėmai, atsispindintys standartinėse Sutarties sąlygose (ADRPP taikymo darbdaviams aprašo 15 priedas), todėl Užimtumo tarnyba, nors ir dalyvauja civiliniuose santykiuose, tačiau nei ji, kaip valstybės institucija (Užimtumo tarnyba), nei asmenys įsipareigojantys įsteigti darbo vietas (pareiškėjas), negali keisti arba dėl jų vesti kokias nors iki sutartines derybas, atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą bei kitos Sutarties sąlygos yra apibrėžtos paminėtuose teisės aktuose.

17.14. Užimtumo tarnyba neturi pasirinkimo laisvės nereikalauti pareiškėjo grąžinti visos jam pervestos subsidijos, kai pareiškėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo išvežė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas mikroautobuso vairuotojų darbo vietas. Be to, yra draudžiama viešojo administravimo subjektui laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės, kuriai būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, normas. Įvertinus taikytas teisės normas šiuo požiūriu, nekyla abejonių, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyti subsidijos grąžinimo teisiniai pagrindai yra pagrįsti įstatymu, siekia teisėtų tikslų ir nepažeidžia lygiateisiškumo principo. Įsakymu pareiškėjo buvo prašoma grąžinti jam pervestą subsidiją, todėl, kad pareiškėjas pažeidė Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytas imperatyvias sąlygas.

17.15. Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 1 d.); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus.

17.16. Pareiškėjas pažeidė ne tik Sutarties 2.18.3 papunkčio nuostatas, bet ir Užimtumo įstatymą, tiksliau Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Šiam pažeidimui tiek Sutarties 8.1 ir 8.1.10 papunkčiai, tiek Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 6 dalies 4 punktas numato aiškias ir imperatyvias teisines pasekmes, t. y. visos subsidijos grąžinimą. Taip pat ir Užimtumo rėmimo priemonių tvarko aprašo 78 punktas numato, kad „Subsidijos gavėjas arba SUR Nr. 2 subsidijos gavėjas, esant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies 1 punkte ar 44 straipsnio 6 dalyje nurodytoms sąlygoms, privalo ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo Užimtumo tarnybos pretenzijos pateikimo dienos grąžinti Užimtumo tarnybai visą jam pervestą subsidiją darbo vietoms steigti, o subsidijos gavėjas, esant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytoms sąlygoms, – dalį jam pervestos subsidijos darbo vietoms steigti.“. Taigi, nei išdėstytas teisinis reguliavimas, nei kiti teisės aktai nenumato jokių išimčių, kaip tik visos subsidijos grąžinimą.

17.17. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas proporcingumo principas nagrinėjamu atveju negali būti pagrindu atleisti pareiškėją nuo atsakomybės už Užimtumo įstatymo ir Sutarties pažeidimą, nes atsakomybę nustato imperatyvios ir atsakomybės ribas aiškiai apibrėžiančios įstatymo normos. Pritaikytos atsakomybės teisėtumas gali būti vertinamas proporcingumo kontekste tuo atveju, kai įstatymas numato atsakomybės ribas nuo minimalios iki maksimalios arba leidžia taikyti mažesnę, nei numatyta įstatyme, atsakomybę ar visai netaikyti atsakomybės, įvertinus tam tikrus, įstatyme apibrėžtus kriterijus, į kuriuos įstatymas suteikia teisę atsižvelgti atsakomybę taikantiems subjektams. Tuo metu kai įstatymas už konkretų pažeidimą nustato vienintelę ir aiškiai apibrėžtą poveikio priemonę ir nenumato nei viešojo administravimo subjektui, nei teismui teisės pritaikyti kitokią poveikio priemonę ar jos visai netaikyti, tokia atsakomybė negali būti laikoma neproporcinga, nes ją taikant objektyviai nėra galimybės nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos atsakomybės proporcingumo. Be to, kitoks vertinimas, taip kaip nurodyta teismo sprendime, pažeistų viešosios teisės normas, CK 6.189 straipsnio 1 dalies normą ir paneigtų sutarčių privalomumo principą.

17.18. VUI rėmimas yra susijęs su valstybės lėšų, skiriamų darbo užimtumui remti ir darbo užimtumo rėmimo priemonėms įgyvendinti, todėl nėra ir negali būti vertinamas kaip neišsenkantis ir gaunamas nepaisant nustatytų sąlygų ir teisės aktų reikalavimų. Kiekvienas VUI projekto teikėjas, siekiantis įgyti teisę pasinaudoti valstybės teikiama socialine ir ekonomine pagalba steigiant darbo vietas, privalo itin atidžiai vykdyti ne tik kandidato gauti subsidiją pareigas, bet ir pareigą tinkamai rūpintis, kad Sutartis būtų vykdoma joje nurodytomis sąlygomis.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti pareiškėjo patirtas 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas šioje byloje.

18.1. Iš apelianto argumentacijos yra akivaizdu, kad būtent jis nepagrįstai išplečia sąvoką „ilgalaikio turto išvežimas”, taip, kad jis apima už subsidiją įsigytos transporto priemonės trumpalaikį įvažiavimą į kitos šalies teritoriją, nors lygiagrečiai teigia, jog jokie teisės aktai nevaržo pareiškėjo teisės užsiimti ūkine veikla kitos šalies teritorijoje. Apelianto atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo nurodyti, kuris teisės aktas apibrėžia sąvoką „ilgalaikio turto išvežimas”. Šiame ginče yra akivaizdu, kad teisės akte pavartota sąvoka „išvežimas” turi būtent tokį tikslą – neleisti subsidijos gavėjui perkelti už subsidiją įgyto turto į kitą jurisdikciją, jog nebūtų prarasta ilgalaikio turto kontrolė ar, kad nebūtų turtas naudojamas kitoje šalyje ūkinei veiklai vykdyti. Šiuo atveju Užimtumo tarnyba nenustatė fakto, kad subsidijos gavėjas iškėlė savo ūkinę veiklą į kitą šalį, jog kitoje šalyje vykdo ūkinę veiklą su už subsidiją įgytu turtu, kad už su subsidiją įgytam turtui suteikė kitokį statusą mokestiniu atžvilgiu, pakeitė jo statusą muitinės procedūromis. Viešojo administravimo subjektas turi būti aktyvus ir padėti paramos gavėjams tinkamai įgyvendinti teisę į paramą, suteikiant visokeriopą pagalbą. Todėl šioje situacijoje apeliantas bent jau minimaliai turėjo įdėti pastangų, jog jos administruojamos srities teisės aktuose būtų išvengta dviprasmiškų sąvokų ar kad jos būtų išaiškintos oficialiai.

18.2. Teismas teisingai įvertino subsidijos suteikimo teisinę bazę, Sutartį ir faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teisme, kai buvo nagrinėjamos faktines aplinkybes, apelianto atstovas sutiko su faktu ir jo nepaneigia apeliaciniame skunde, kad subsidijos pagrindu įsteigtos darbo vietos buvo išlaikytos, darbo sutartys, darbo vietos ir įdarbintų darbuotojų darbo funkcijos pakeistos nebuvo, t. y. buvo pasiekti ir išlaikyti visi subsidijos tikslai. Kitas apelianto teiginys, kad „už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės (ilgalaikis materialusis turtas) privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, t. y. darbo funkcijoms įsteigtose darbo vietose vykdyti, o ne tam, kad būtų sandėliuojama, nenaudojama konkrečioms darbo funkcijoms atlikti, ar naudojama tik pagal poreikį, o Užimtumo tarnybos įdarbinti į įsteigtas darbo vietas asmenys dirbtų su kitais kranais, tokios aplinkybės tik parodo, kad bokštinis kranas yra nereikalingas, nes jis nėra naudojamas pagal tiesioginę paskirtį numatytą Paraiškoje” – yra prieštaraujantis pats sau ir vėl tėra nepagrįsta apelianto teisės aktų interpretacija. Kaip ir dėl ilgalaikio turto išvežimo, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokio teisės akto ir jo oficialaus išaiškinimo, kuris reglamentuotų, kaip turi būti naudojamas už subsidiją įgytas turtas – kiek laiko jis privalo būti naudojamas.

18.3. Apeliantas klaidingai nurodo, kad pareiškėjas neįrodė, jog kranas buvo remontuojamas. Pareiškėjas yra pateikęs Užimtumo tarnybai atsarginių dalių įsigijimo dokumentus, kuriuos apeliantas buvo pridėjęs prie atsiliepimo į skundą pirmojoje instancijoje, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu atsisakė įvykdyti teismo įpareigojimą juos išversti į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos 2023 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. V1(19.1)-826 „Dėl subsidijos, įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projekto priemonę, grąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Atsakovas Užimtumo tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (žr. nutarties 17 p.), kadangi darbo priemones įsigytas už subsidijos lėšas pareiškėjas gali išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų tik gavus Užimtumo tarnybos leidimą, kas reiškia, kad pareiškėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas 2 mikroautobuso vairuotojų darbo vietas, tokias nuostatas numato ne tik Sutartis, bet ir Užimtumo įstatymas (žr. nutarties 17.2 p.); lingvistiniu metodu aiškinant sąvoką „išvežimas“, pagal Lietuvių kalbos žodyne pateikto žodžio „išvežti“ aiškinimą, tai suprantamas kaip vežant išgabenti. Tai reiškia, kad „vežant išgabenti“ nėra suprantamas ir aiškinamas taip, jog transporto priemonė specifiniu būdu turėtų būti vežama, kaip, pavyzdžiui, ant tralo ar kitu būdu (žr. nutarties 17.3 p.); už subsidijos lėšas įsigytos darbo priemonės (ilgalaikis materialusis turtas) privalo būti naudojamos tik tais tikslais, kuriais jos ir buvo įsigytos, t. y. darbo funkcijoms įsteigtose darbo vietose vykdyti, o ne tam, kad būtų sandėliuojama, nenaudojama konkrečioms darbo funkcijoms atlikti, ar naudojama tik pagal poreikį (žr. nutarties 17.11 p.).

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas, konstatavus Sutarties 2.18.3 (be Užimtumo tarnybos sutikimo neišvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietą) ir 2.3 (naudoti darbo vietoms steigti skirtas lėšas pagal Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų paraiškoje nurodytas veiklas ir sąmatą) papunkčių pažeidimą.

23. Sutarties 2.3 papunkčio nesilaikymas sietas su aplinkybe, jog bokštinis kranas nebuvo naudojamas Paraiškoje numatytų darbinių funkcijų vykdymui nuo 2022 m. gruodžio 3 d. iki 2023 m. balandžio 5 d.

24. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad bokštinis kranas nurodytu laikotarpiu nebuvo naudojamas, tačiau taip pat nėra disputo ir dėl to, jog bokštinio krano operatorius bei du stropuotojai Bendrovėje dirbo bei dirbo pagal savo funkcijas, numatytas Sutartyje. Vadinasi, Subsidijos gavėjas prisiimtų įsipareigojimų laikėsi (žr. Sutarties 2.1.1. ir 2.1.2. p.), taip užtikrindamas ir Sutarties dalyką (įsteigti darbo vietą (-as), panaudojant skirtą subsidiją, Užimtumo tarnyboje registruotiems darbo ieškantiems asmenims ir juos įdarbinti).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant pagrįsti Sutarties 2.3 papunkčio nesilaikymą nepakako faktinės aplinkybės konstatavimo, kad Įsakyme nurodytu laikotarpiu bokštinis kranas neveikė. Byloje nėra duomenų, jog Bendrovės įsigyta ginčo darbo priemonė nefunkcionavo visiškai arba jos įsigijimo kaina nebuvo suderinama su galimybe funkcionuoti, tokiu būdu iš esmės paneigiant įsteigtas darbo vietas bei galimybę dirbti priimtiems į Bendrovę asmenims, kas nebuvo nustatyta. Todėl šių argumentų pagrindu, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Sutarties 2.3 papunkčio iš esmės yra teisingas ir paliktinas galioti.

26. Dėl Sutarties 2.18.3 papunkčio pažeidimo Regionų administracinis teismas padarė išvadą, kad teisės aktai neapibrėžia, kas galėtų būti laikoma ilgalaikio materialiojo turto išvežimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, todėl toks Bendrovės įsigytų transporto priemonių išvykimas, koks apibūdintas Įsakyme, negali būti laikomas ilgalaikio materialiojo turto išvežimu, nes jis nebuvo ilgalaikis.

27. Reikia pažymėti, kad Sutarties 2.18.3 papunktyje nėra nurodoma, kad ilgalaikio materialiojo turto, įsigyto steigiant darbo vietas, išvežimas sietinas su konkrečiu laiko tarpu. Sutartyje apskritai pasisakoma, jog be Užimtumo tarnybos leidimo yra draudžiama išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, įsigytą steigiant darbo vietas, todėl buvo būtina atsakyti, ar toks išvežimas, kuris buvo nurodytas Įsakyme, pateko į Sutarties 2.18.3 papunkčio taikymo sritį.

28. Be kita ko, Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad subsidijos gavėjas be Užimtumo tarnybos sutikimo neturi teisės išvežti už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų ilgalaikį materialųjį turtą, kurį įsigijo steigdamas (pritaikydamas) darbo vietas, t. y. tas pats draudimas, kurį įtvirtino įstatymų leidėjas ir buvo perkeltas į Sutarties 2.18.3 papunktį.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvados, kad toks transporto priemonių išvykimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos, koks buvo apibrėžtas Įsakyme, nepatenka į Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 8 dalies 2 punkte bei Sutarties 2.18.3 papunktyje įtvirtintų nuostatų taikymo sritį. Spręstina, jog įstatymų leidėjas aptariamą draudimą vis dėlto susiejo su aplinkybe, kai ilgalaikis materialusis turtas išvežamas funkciniam naudojimui (arba apskritai išvežamas kitu tikslu) ne Lietuvos Respublikos teritorijoje be Užimtumo tarnybos leidimo, eliminuojant įdarbinto asmens (-ų) galimybę dirbti (arba potencialiai numatytų įdarbinti asmenų) su tuo ilgalaikiu materialiuoju turtu. Toks už subsidiją įsigytos transporto priemonės išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų be Užimtumo tarnybos leidimo, koks aptartas Įsakyme, tik formaliąja prasme galėtų patekti į pritaikyto teisinio reguliavimo sritį ir būtų itin formalus teisinis kvalifikavimas, prasilekiantis su teisingumo bei protingumo kriterijais, neatitinkantis Užimtumo įstatymo paskirties.

30. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą, o taip pat ir teisingą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

32. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

33. Pareiškėjas prašo priteisti 1 210 Eur už atsiliepimo parengimą. Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta įrodymais (2024 m. gegužės 28 d. PVM sąskaita faktūra už suteiktas teisines paslaugas, bankinio mokėjimo kopija), ir neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų pobūdį (atsiliepimo parengimas), apimtį ir darbo laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir jos procesinę baigtį, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas advokato teisines paslaugas (1 210 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Viking Cranes“ iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius