2021-11-17 Nr. AB-24203-3-62-3-01767-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2575-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01767-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos (toliau – ir VTV) 2020 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. 20-IL-20-01266-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą pareiškėjui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė neperregistruoti pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) (galiojo iki 2020 m. birželio 10 d.). Atsakovas Sprendimą argumentavo tuo, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus, iš jų ir šiurkščius, būdamas neblaivus vairuoja automobilį, keldamas akivaizdžią grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, visuomenės saugumui, neatsakingai elgiasi su šoviniais, todėl leidimo perregistravimas nesuderinamas su Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) tikslais, rūpestingumo ir atidumo reikalavimais.

3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame padarytos neteisingos išvados. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas už administracinius nusižengimus baustas 11 kartų, tačiau į bylą pateikti Administracinių nusižengimų registro duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Atsakovas įvardija ne 11, o 9 nusižengimus, o policijos elektroninių paslaugų portalo „e.Policija.lt“ duomenimis, matomi tik 3 administraciniai nusižengimai, iš kurių 2 aprašyti ginčijamame Sprendime. Sprendimas neindividualizuotas, neatitinka konkretumo, aiškumo kriterijų, nėra aišku, ar pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę, nors jame padaryta išvada gali turėti įtakos pareiškėjo gyvenimui ir asmenybės vertinimui ateityje (pvz., susirandant darbą, siekiant karjeros).

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad už administracinius nusižengimus jam skirtos nuobaudos yra pačios švelniausios, t. y. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) normų sankcijose numatytos mažiausio dydžio baudos, trumpiausias specialiosios teisės atėmimo terminas, todėl jie nelaikytini šiurkščiais. Nusižengimus skiria 8,5 metų terminas, todėl jie nėra sistemingi. Administraciniai nusižengimai dėl elgesio kelyje nėra susiję su ginklų naudojimu, jie jau buvo įvertinti taikant administracinę atsakomybę ir nėra pagrindo dar kartą juos vertinti. Be to, leidimas buvo išduotas jau esant 2011 metais padarytam nusižengimui. Piktybiškai Kelių eismo taisyklių pareiškėjas nepažeidinėjo, specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas pašalino pareiškėjo grėsmę atsakovo nurodytoms vertybėms, pareiškėjas suprato savo elgesio pasekmes, siekia pasikeisti.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra itin gerai charakterizuojamas ir vertinamas ūkinėje ir komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose, gerbia žmogaus, visuomenės, moralės bei elgesio normas, imasi apsaugoti kitų asmenų nuosavybę, sustabdė asmenis, bandžius įsilaužti į kaimynų namą, ir apgynė kaimynams priklausantį turtą, dvi medžiotojų ir žvejų draugijos jį charakterizuoja teigiamai bei pritaria leidimui laikyti ir nešiotis ginklus. Jis yra nepriekaištingos reputacijos, nes turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbovietę, yra ūkininkas, dalyvauja kooperatyvų veikloje, turi sveikatos priežiūros specialistų patvirtinimą, fizinė ir psichologinė būklė leidžia laikyti (nešiotis) ginklą, jam nebuvo taikyta baudžiamoji atsakomybė, jo elgesys nesusijęs su fiziniu ar kitokiu smurtu, nėra chuliganiškas, todėl jis nekelia grėsmės visuomenės saugomoms vertybėms.

6. Pareiškėjo teigimu, pagal galiojančias teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo, po metų jau galėtų įsigyti leidimą nešiotis (laikyti) ginklą arba negautų leidimo, jei per metus būtų padaręs pakartotinį teisės pažeidimą būdamas neblaivus, tačiau pareiškėjui leidimas neperregistruotas dėl per metus padaryto vieno tokio pažeidimo. Jei teismas vertintų, kad Sprendimas pagrįstas, pareiškėjui teisė laikyti (nešiotis) ginklą galėtų būti nesuteikiama niekada, nes atsakovas visada galės vertinti viso gyvenimo ar kito nepateisinamai ilgo laikotarpio duomenis. Sprendimu sukurta teisinio neapibrėžtumo, netikrumo situacija, kai be teismo sprendimo, be jokio išankstinio įspėjimo asmuo pripažintas grėsme visuomenei ir nėra aišku, po kokio laikotarpio jis galėtų pagrįstai tikėtis, jog atsakovas jį vertins kitaip.

7. Pasak pareiškėjo, atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo asmenybės, nepagrįstai vertino visą jo gyvenimo laikotarpį ir neadekvačiai griežtai įvertino pareiškėją, todėl Sprendimas neatitinka konstitucinių proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, yra neproporcingas pareiškėjo padarytiems administraciniams nusižengimams, ypač atsižvelgiant į nusižengimų pobūdį, padarymo laiką ir Įstatymo nuostatas. Pareiškėjo elgesys (padaryti pažeidimai) nėra tokio pavojingumo, koks atskleistas Įstatyme, 2017 m. gegužės 17 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2017/853, kuria iš dalies keičiama Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės (toliau – ir Direktyva) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, todėl Sprendimas yra neproporcingas, neatitinka Įstatymo leidėjo tikslų ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų.

8. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad atliekant pareiškėjo prašymo dėl leidimo galiojimo pratęsimo vertinimą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2010 m. vasario 17 d. buvo 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus, t. y. už viešosios rimties trikdymą, už draudimą vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis, už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (nustatytas 0,67 promilės girtumas), už greičio viršijimą (baustas 4 kartus), už automobilio vairavimą pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui, už tai, kad Vilniaus oro uoste patikros poste tikrinant rankinį bagažą buvo rastas vienas šovinys (308 kalibro), už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam (nustatytas 0,46 promilės girtumas), už tai, kad vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio ir atstumo, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, todėl buvo sugadinti automobiliai ir sužalota vairuotoja, už kelio ženklų reikalavimų nesilaikymą, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių nesilaikymą. Priimant Sprendimą buvo vertinami visi 11 pareiškėjo padaryti nusižengimai, kurie yra policijos registre.

10. Atsakovas akcentavo, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai, kurios yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių, taip pat turtui. Du kartus paskirta nuobauda už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam patvirtina pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Todėl tai yra pakankamas pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip keliantį grėsmę kitų asmenų, taip pat savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui.

11. Pagal Įstatyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas sistemingai daro teisės pažeidimus, iš jų šiurkščius, susijusius su pavojumi savo, taip pat kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, visuomenės saugumui, nuosavybei, viešajai tvarkai, būdamas neblaivus vairuoja automobilį – padidinto pavojaus šaltinį, neatsakingai elgiasi su šoviniais, o tai nesuderinama su rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Sprendimas buvo grindžiamas ne pareiškėjo nepriekaištinga reputacija, o Įstatymo nuostata, kurioje nurodoma bendra asmens keliama grėsmė visuotinėms vertybėms ir nedetalizuojama, kad priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK 2020 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 20-IL-20-01266-e, kuriuo pareiškėjui neperregistruotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo ir teisėtumo. Ginčijamo Sprendimo teisinis pagrindas – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ (redakcija nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.) patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 67 punktas.

14. Teismas nurodė, kad, priimant Sprendimą buvo įvertintos aplinkybės, kad, Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas 2011 m. gegužės 28 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį jam buvo paskirta 1 000 Lt (290 Eur) bauda, 2019 m. vasario 14 d. Vilniaus oro uoste, išskrendant iš Lietuvos, patikros poste, tikrinant rankinį bagažą, pas pareiškėją rastas vienas 308 kalibro šovinys ir tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 33 straipsnio 2 dalį bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 229 straipsnio 2 dalyje, 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį jam buvo paskirta 800 Eur bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2016 m. liepos 10 d., 2018 m. sausio 22 d., 2019 m. birželio 22 d. vairuodamas transporto priemones pareiškėjas viršijo leistiną greitį. Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas 2019 m. lapkričio 5 d. vairuodamas automobilį nepasirinko saugaus greičio, atsitrenkė į priekyje važiavusį ir sustojusį automobilį, todėl buvo apgadinti automobiliai ir sužalota vairuotoja (nežymus sveikatos sutrikdymas), tačiau šis pažeidimas, kaip ir kiti trys pažeidimai, Sprendime nedetalizuoti.

15. Teismas pažymėjo, kad Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė.

16. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog pareiškėjas 2019 m. vasario 14 d. Vilniaus oro uoste neatsakingai elgėsi su 308 kalibro šoviniu ir tokiais veiksmais pažeidė Įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (neblaivus transporto priemonę vairavo ir 2011 m. gegužės 28 d.), vairuodamas transporto priemones keturis kartus viršijo leistiną greitį, atsižvelgiant aptartą pareiškėjo daromų teisės pažeidimų periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, liudija pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Atsakovas pagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui ir pažeidžia Įstatyme įtvirtintus reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui. Minėti faktiniai duomenys, charakterizuojantys pareiškėją, yra išsamūs, patikimi, objektyvūs ir motyvuoti, kitais duomenimis nepaneigti, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo.

17. Atmesdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Sprendimo neproporcingumo ir pareiškėjo teisių ribojimo, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdyje nedetalizavo, kaip leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimas riboja pareiškėjo teises. Byloje nėra duomenų, jog ginklų bei šaudmenų laikymas būtų susijęs su pareiškėjo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, t. y. tokios teisės iš pareiškėjo atėmimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta kitų svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.

18. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi norma ir ji nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimą, jei yra nustatomas kuris nors iš 40 straipsnio 1 dalyje išvardytų atvejų.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis itin gerai charakterizuojamas ir vertinamas ūkinėje ir komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose, imasi apsaugoti kitų asmenų nuosavybę, sustabdė asmenis, bandžiusius įsilaužti į kaimynų namą, ir apgynė kaimynams priklausantį turtą, dvi medžiotojų ir žvejų draugijos jį charakterizuoja teigiamai bei pritaria leidimui laikyti ir nešiotis ginklus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbovietę, yra ūkininkas, dalyvauja kooperatyvų veikloje šiuo konkrečiu atveju nesuponuoja priešingos išvados nei atsakovas padarė aptartų aplinkybių kontekste.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, teismas pažymėjo, jog Sprendime yra nurodyti pareiškėjo leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo teisiniai pagrindai, faktinės aplinkybės, kuriomis buvo remiamasi, iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis suprato, dėl ko jam buvo neperregistruotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, nes pareiškėjas ginčijo motyvus, nurodytus Sprendime. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo žinomi ir suprantami Sprendimo argumentai.

21. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas neperregistruoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus yra pagrįstas, nepažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, atitinka individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė ir skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, išduotą pareiškėjui.

III. 22. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų panaikintas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu spręsti, ar Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas, nustatantis, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas „kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neužtikrino jo teisės būti išklausytam iki neigiamo sprendimo priėmimo, todėl Sprendimas turėjo būti panaikintas kaip neteisėtas vien dėl to, kad jį priimant pažeistos pagrindinės procedūros – gero administravimo principo imperatyvai, turėję užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas 2015 m. gegužės 25 d. pareiškėjui išdavė leidimą tuo metu, kai jau buvo padaryti 5 iš 11 atsakovo vertintų nusižengimų, įskaitant ir 2011 m. gegužės 28 d. administracinį pažeidimą. Šių teisės pažeidimų leidimo išdavimo metu atsakovas nevertino neigiamai kaip pareiškėjo grėsmės įrodymo. Todėl, prieš priimdamas Sprendimą, ketindamas iš esmės pakeisti savo paties ankstesnį įvertinimą, atsakovas privalėjo vadovautis gero administravimo principu ir sudaryti galimybę pareiškėjui pasiaiškinti. Pareiškėjas teismui pateikė daug paaiškinimų, rašytinių įrodymų apie savo asmenybę, charakterį, išsilavinimą, nuolatinį tobulinimąsi ir kvalifikacijos kėlimą, gyvenimo, o taip pat pačių administracinių nusižengimų padarymo aplinkybes, tačiau teismas pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės net neanalizavo. Dalis pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir įrodymų teismo sprendime visai nepaminėti, nenurodyta, kodėl jie atmetami, pavyzdžiui, tai, kad didelį pažeidimų, susijusių su greičio viršijimu, skaičių lėmė ne pareiškėjo asmenybė, o jo darbo specifika (2020 m. spalio 27 d. teismo posėdžio įrašas), visiškai neįvertinti su 2020 m. spalio 2 d. prašymu teismui pateikti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo priėmimo procedūros metu atsakovas visai neišklausė pareiškėjo ar kitaip nesudarė galimybės jam pateikti paaiškinimus prieš priimant sprendimą, teismas turėjo pareigą išsamiai ištirti pareiškėjo argumentus, įrodymus, dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakyti plačiau ir motyvuotai.

25. Pareiškėjo teigimu, teismas visai nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, o šį Sprendimą vertino visai kitu aspektu nei pareiškėjas prašė. Todėl teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl VAĮ 8 straipsnio nuostatų taikymo, konkrečiai nurodė, kodėl Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. atsakovo sprendimas motyvuojamas iš dalies neteisingais, nepakankamais, neaiškiais duomenimis, nurodant, kad pareiškėjas yra 11 kartų baustas už administracinius nusižengimus, nors atsakovo Sprendimo turinys tokio skaičiaus padarytų pažeidimų nepatvirtino; atsakovo Sprendimas ir ypač padaryta išvada dėl pareiškėjo įvertinimo neatitinka konkretumo, aiškumo kriterijų, nes neaišku, kaip konkrečiai atsakovas pareiškėją įvertino – ar kaip keliantį grėsmę, ar kaip galintį kelti grėsmę, ir kokioms konkrečioms vertybėms pareiškėjas kelia (ar gali kelti) grėsmę. Tačiau teismas šiuos pareiškėjo argumentus ignoravo. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas pareiškėjui sukėlė neigiamas pasekmes ne tik iš karto po jo priėmimo (pareiškėjui panaikinta teisė, atsirado pareiga realizuoti turėtą ginklą), bet gali turėti neigiamą įtaką pareiškėjo gyvenimui ateityje neapibrėžtą laikotarpį – kaip pareiškėją vertins tretieji asmenys, policijos įstaigos, gali užkirsti kelią susirasti darbą, užimti aukštesnes pareigas ar kitaip sukelti nepatogumų.

26. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, byloje esančius įrodymus ištyrė ir įvertino selektyviai, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, todėl nepagrįstai sprendė, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendime tik atkartoti atsakovo Sprendimo, atsiliepimo į skundą argumentai, tačiau neištirti ir nevertinti beveik jokie pareiškėjo įrodymai. Teismas vertino, jog pareiškėjo padaryti 7 teismo išvardyti administraciniai nusižengimai įrodo, kad pareiškėjas kelia grėsmę Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms, tačiau nei teismas, nei atsakovas netyrė visų (bent jau 7) padarytų administracinių nusižengimų turinio, šių nusižengimų padarymo laiko, padarymo aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad teisės pažeidimai nėra tokio pavojingumo, kuris būtų pakankamas pagrindas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui, visapusiškai ir išsamiai nevertino pareiškėją charakterizuojančių duomenų, kurie galimą asmens grėsmę dar labiau paneigė. Teismas nepagrįstai vertino, kad Sprendimas buvo aiškus, nepagrįstai neatsižvelgė į su skundu pateiktą įrodymą apie pareiškėjui viešai per „e.Policija“ prieinamus duomenimis, kuriuose matyti tik 3 administraciniai nusižengimai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad dėl darbo specifikos jam nepavyko išvengti Kelių eismo taisyklių pažeidimų, kurių skaičius, formaliai ir atsietai vertinant nuo kitų aplinkybių, atrodytų didelis, tačiau piktybiškai taisyklės nebuvo pažeidinėjamos. Pareiškėjas teismo posėdyje, atsakydamas į teismo klausimus, paaiškino ir kitų teisės pažeidimų padarymo aplinkybes, kad jie padaryti netyčia, neturint tikslo pažeisti teisės aktų reikalavimus, tačiau šių pareiškėjo paaiškinimų teismas taip pat nevertino.

28. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir teismas nepagrįstai prioritetą suteikė neaktualiems įvykiams, buvusiems net prieš 5–11 metų, tačiau visiškai nevertino dabartinių, aktualiausių asmens elgesį apibūdinančių aplinkybių, įrodymų. Teismas nepagrįstai atmetė (jų visai neanalizavo) pareiškėjo argumentus, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjas negalėjo ir ateityje negali kelti grėsmės eismo saugumui ir kitoms vertybėms – kad pareiškėjui atimta teisė vairuoti transporto priemones, kad jis suprato savo elgesio pasekmes, padarė išvadas ir siekia pasikeisti, nuo 2019 m. lapkričio mėnesio, kai padarytas paskutinis nusižengimas, pareiškėjas nebuvo padaręs jokio naujo teisės pažeidimo. Pareiškėją teigiamai charakterizuojančios aplinkybės, padarytų nusižengimų analizė liudija, kad pareiškėjas nekelia ir negali kelti tokios grėsmės teisės saugomoms vertybėms, kokiai esant turėtų būti taikomas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas.

29. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad Sprendimas neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo ir iš šio principo kylančių proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo principų. Pasak pareiškėjo, tiek Direktyvoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra atskleista, kokio pobūdžio aplinkybės yra laikomos grėsme (smurtinio, tyčinio elgesio, baudžiamosios atsakomybės taikymo asmeniui atvejai), todėl Įstatymo taikymas neturėtų reikšmingai nutolti nuo šių ribų.

30. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodo, kad yra būtina įvertinti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto atitiktį Konstitucijai, kadangi pareiškėjui taikytos nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui. Pareiškėjas abejoja Įstatymo (nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. galiojanti redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto atitiktimi Konstitucijai dėl įvairių aspektų, inter alia (be kita ko), kad jame nėra apibrėžta kokio laikotarpio duomenys turi būti analizuojami vertinant asmens grėsmę, prieš kiek laiko turi būti padarytas paskutinis teisės pažeidimas, kokie duomenys gali būti vertinami ir turi teisinę reikšmę; asmenų teisės ribojamos ir tais atvejais, kai turima duomenų, jog asmuo „gali kelti” grėsmę, tokiu būdu nepagrįstai išplečiant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo galimybes. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas policijos įstaigai savo nuožiūra vertinti iš esmės bet kokius duomenis, nepriklausomai, ar tai duomenys apie teisės pažeidimą, ar ne, nepriklausomai nuo tų duomenų šaltinio, vertinti bet kokio laikotarpio duomenis, nepaisant to, prieš kiek laiko buvo padarytas pirmas ar paskutinis pažeidimas ir (ar) įvyko kitas vertintas faktas. Nurodytas teisinis reguliavimas yra neproporcinga priemonė Įstatymo tikslams pasiekti, nesudaro prielaidų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp Įstatymu siekiamų tikslų ir asmenų teisių ribojimo, faktiškai užkerta galimybę asmeniui ateityje kada nors įsigyti ginklą, ypač jei vieną kartą jo atžvilgiu jau pritaikyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostata. Dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinto reglamentavimo tampa beprasmės kitos Įstatymo normos – Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktai, kuriuose aiškiai nustatyti atvejai, kada asmuo nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos, ir terminai, kuriems pasibaigus asmuo gali įgyti leidimą ginklui. Toks teisinis reguliavimas yra prieštaringas, jo taikymas neprognozuojamas.

31. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Kauno AVPK Sprendimas yra teisėtas, todėl teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

32. Atsakovas akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-l355-438/2018). Tai, kad pareiškėjas gerai charakterizuojamas ūkinėje, komercinėje veikloje, darbe, šeimoje, turi išsilavinimą, nuolatinę gyvenamą vietą, nesudaro pagrindo nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Bylos dalykas – atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2020 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. 20-IL-20-01266-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neperregistravimo“ pagrįstumas ir teisėtumas.

34. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu, nes nustatė, kad atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.).

35. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas, nes jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų individualiam administraciniam aktui, pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai nėra tokio pavojingumo, kuris būtų pakankamas pagrindas taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, šiuo metu pareiškėjas yra gerai charakterizuojamas savo ūkinėje komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose ir į tai turėjo būti atsižvelgiama tiek priimant Sprendimą, tiek teismo sprendimą.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policijos įstaiga nurodo leidimo galiojimo panaikinimo motyvus.

37. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę ir sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d., 2016 m. vasario 2 d., 2020 m. birželio 5 d. nutarimai).

38. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs su viešuoju interesu užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių. Priimant sprendimą dėl leidimo panaikinimo (Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.), kaip ir priimant sprendimą dėl leidimo išdavimo (Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p.), turi būti įvertinti duomenys, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-629/2020; 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-502/2020; kt.).

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą (taikytas Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p.), yra nurodęs, jog vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą, bei į tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1956-415/2021, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo (taikytas Įstatymo 40 str. 1 d. 10 p.), analizavo pareiškėjo nuo 2000 metų iki 2020 metų padarytus teisėtvarkos pažeidimus, už kuriuos jis 29 kartus buvo baustas administracinėmis nuobaudomis, kurių dauguma dėl KET pažeidimų, ir konstatavo, kad šie pažeidimai nėra savarankiškais pagrindais leidimui nešioti ir laikyti ginklus ir šaudmenis panaikinimui, tačiau tai yra duomenys, charakterizuojantys asmenį, kurių, atliekant pareiškėjo veiksmų kvalifikavimą vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, inter alia žvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šiuo aspektu pareiškėjo daromus pažeidimus, nurodė, kad jų sistemiškumas liudija asmens nenorą paklusti pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą.

41. Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino aplinkybes, jog Administracinių nusižengimų registro duomenimis, pareiškėjas 2011 m. gegužės 28 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį jam buvo paskirta 1 000 Lt (290 Eur) bauda; 2019 m. vasario 14 d. Vilniaus oro uoste, išskrendant iš Lietuvos, patikros poste, tikrinant rankinį bagažą, pas pareiškėją rastas vienas 308 kalibro šovinys ir tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Įstatymo 33 straipsnio 2 dalį bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 229 straipsnio 2 dalyje; 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę neblaivus ir pagal ANK 422 straipsnio 5 dalį jam buvo paskirta 800 Eur bauda ir atimta teisė vairuoti transporto priemones 12 mėnesių. Taip pat buvo įvertintos aplinkybės, kad pareiškėjas 4 kartus baustas už greičio viršijimą (2014 m. rugpjūčio 21 d., 2016 m. liepos 10 d., 2018 m. sausio 22 d., 2019 m. birželio 22 d. vairuodamas transporto priemones pareiškėjas viršijo leistiną greitį).

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esantys pareiškėjo asmenybę charakterizuojantys duomenys (pareiškėjas Vilniaus oro uoste 2019 m. vasario 14 d. neatsakingai elgėsi su šoviniu, 2019 m. lapkričio 12 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir už tai jam buvo paskirtos administracinės nuobaudos; kt.) neabejotinai rodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus.

43. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjo pažeidimai nebuvo tokio pavojingumo, kuris būtų pakankamas pagrindas taikyti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, pažymėtina, kad pareiškėjo daromi pažeidimai, jų sistemiškumas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas nepaklūsta pagrindinėms teisinės tvarkos taisyklėms, jo veiksmai liudija demokratinės valstybės pilietinei visuomenei būdingos ir tokiose visuomenėse dominuojančios veiksmų / elgesio atitikties teisei principų nepaisymą.

44. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog 2011 m. birželio 13 d. pareiškėjas buvo baustas už tai, jog 2011 m. gegužės 28 d. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus ir dėl to jam skirta 1 000 Lt bauda, taip pat yra svarbi, nors ši administracinė nuobauda paskirta iki buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą (2015 m. gegužės 25 d.), nes ji charakterizuoja pareiškėją.

45. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jam paskirtos priemonės (sankcijos) neproporcingumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną, teismas turi teisę nuspręsti netaikyti įstatyme nustatytos sankcijos, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, kai individualioje byloje nustato itin svarbių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, jog asmeniui taikytina sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik įvertinęs teisinių santykių bei padaryto teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą). Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Atsakovas, vykdydamas jam pavestas funkcijas užtikrinti saugų ir teisėtą ginklų naudojimą, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Įstatymo nuostatas, Sprendimas nepažeidžia specialiaisiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

46. Pabrėžtina, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų. Taigi, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog jis savo ūkinėje komercinėje veikloje, darbe, asmeniniuose santykiuose charakterizuojamas teigiamai, nesudaro pagrindo tenkinti jo skundo reikalavimą.

47. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, nesutinka su tokia pareiškėjo pozicija, nes nagrinėjamu atveju nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą dėl to, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

49. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-563-520/2019; kt.).

51. Nagrinėjamu atveju Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su šiam klausimui išspręsti aktualia Įstatymo norma, akivaizdu, kad pareiškėjui buvo žinomi ir suprantami atsakovo Sprendimo argumentai, dėl šių argumentų pareiškėjas padavė skundą, kuris buvo išnagrinėtas šioje byloje.

52. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ar netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį (nuo 2021 m. sausio 1 d. 7 dalis), jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

53. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

54. Pažymėtina, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

55. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo konkrečių įrodymų, paaiškinimų, kuriuos būtų pateikęs atsakovui, jei būtų atsakovo apklaustas iki Sprendimo priėmimo, ir kaip tai būtų paveikę atsakovo Sprendimo motyvaciją bei rezoliucinę dalį (Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą). Pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pirmosios instancijos teismui teikti įrodymus, pagrindžiančius nesutikimą su Sprendimu, pareiškėjas buvo išklausytas, t. y. jis pristatė savo argumentus pirmosios instancijos teismui.

56. Nesutiktina su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo šiai bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių ir dėl jų nepasisakė, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys paneigia šiuos pareiškėjo argumentus.

57. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nagrinėti aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas padarė pažeidimus, susijusius su greičio viršijimu (greitis buvo viršytas dėl darbo specifikos), tačiau šie argumentai nepagrįsti, nes šioje byloje nenagrinėjamos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas padarė šiuos pažeidimus ir buvo nubaustas (šiais klausimais yra priimti sprendimai, kurių pagrįstumas nėra šios bylos dalykas).

58. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas, nustatantis, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas „kai policijos įstaiga turi duomenų, kad asmuo gali kelti ar kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui“, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą.

59. Pareiškėjas abejones grindžia tuo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nėra apibrėžta, kokio laikotarpio duomenys turi būti analizuojami vertinant asmens grėsmę, prieš kiek laiko turi būti padarytas paskutinis teisės pažeidimas, kokie duomenys gali būti vertinami ir turi teisinę reikšmę; kad asmenų teisės ribojamos ir tais atvejais, kai turima duomenų, jog asmuo „gali kelti“ grėsmę, tokiu būdu nepagrįstai išplečiant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo galimybes; kad dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinto reglamentavimo tampa beprasmės kitos Įstatymo normos – Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–12 punktai, kuriuose aiškiai nustatyti atvejai, kada asmuo nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos, ir terminai, kuriems pasibaigus asmuo gali įgyti leidimą ginklui. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui, nes Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto ir Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies santykis patvirtina, kad iš esmės tie patys faktai, priklausomai nuo policijos įstaigos pasirinkimo vertinami skirtingai.

60. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

61. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

62. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

63. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

64. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomus argumentus, dėl kurių turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr. 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus), ir kad abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (žr. 1998 m. liepos 9 d. nutarimą, 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus); įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (žr. 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (žr. 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus).

65. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta, o iš esmės kelia klausimą dėl šios normos taikymo praktikoje.

66. Pareiškėjas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui sieja su Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos.

67. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, koks asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 dalies 2 punkto nuostata nustato, jog Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Pažymėtina, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, jog Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. toks pat pagrindas, kuris nustatytas ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 dalies 2 punkte ir 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra įtvirtinti atskiri savarankiški pagrindai, nustatantys atvejus, kai asmuo negali įgyti ir turėti ginklų.

68. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas atsiradus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 9 punktą, numatytoms sąlygoms (redakcija, įsigaliojusi 2021 m. gegužės 5 d.). Atsakovo Sprendimo priėmimo metu ši norma nustatė, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B, C kategorijų ginklus galiojimas panaikinamas, atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 7, 9 punktuose ir (ar) 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms. Šioje byloje ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis savarankišku Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.

69. Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarime, pripažindamas, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui; kad Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodė, jog įstatymų leidėjas iki tol, kol įsigalios šis Konstitucinio Teismo nutarimas, nenustatys kitokio, Konstituciją atitinkančio, teisinio reguliavimo, susijusio su leidimų įsigyti, laikyti ar nešiotis Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytus ginklus, B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išdavimu asmenims, teistiems už šio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus nusikaltimus, spręsdamos dėl tokių leidimų išdavimo šiems asmenims policijos įstaigos turės vadovautis inter alia Įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, pagal kurį tokie leidimai neišduodami turintiems teistumą asmenims, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, kuriame numatyta galimybė įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, t. y. priimti sprendimą dėl leidimo įsigyti, laikyti ar nešiotis minėtus ginklus, jų šaudmenis išdavimo (ar jo neišdavimo), atsižvelgdamos į, be kita ko, nusikaltimą padariusio asmens asmenybę, kitas svarbias aplinkybes, turės įvertinti jo keliamą grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, žmogaus teisėms ir laisvėms.

70. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo klausimą dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto atitikties Konstitucijai tuo aspektu, jog panaikinus leidimus įsigyti ir turėti tam tikrų kategorijų ginklus, Įstatymas nenumato jokio teisiškai apibrėžto termino, neįvardija konkrečios faktinės aplinkybės, kuriai esant, institucija, išduodanti tokius leidimus, turi / gali iš naujo svarstyti asmeniui taikomo teisinio apribojimo pasibaigimo klausimą; kad ši aplinkybė yra esminė, kadangi asmens teisių pažeidimas yra visiškai neapibrėžtas laike ir sudaro sąlygas viešojo administravimo subjektams piktnaudžiauti savo įgaliojimais, savaip interpretuoti Įstatymą, vilkinti sprendimų priėmimą ir taip varžyti asmens teises bei laisves praktiškai neribotą laiką, t. y. labiau, negu reikia visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, tačiau nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto prieštaravimo Konstitucijai (žr. 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1956-415/2021).

71. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų ir sprendimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintam konstituciniam principui, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

73. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė