2024-06-05 Nr. AB-9120-3-61-3-08376-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-982-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08376-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2.; 8.6.4.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. Z. (S. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas1); 2) Departamento 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152396 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą (toliau – ir Sprendimas2); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. 2023 m. kovo 28 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti jam nacionalinę vizą, tačiau atsakovas priėmė skundžiamus Sprendimus, t. y. atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo 2023 m. rugsėjo 13 d. iki 2026 m. kovo 12 d., kadangi asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas1 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą grindžiamas aplinkybe, jog Departamento pateiktame klausimyne, atsakydamas į antrąjį klausimą pareiškėjas nurodė, kad 2011–2016 m. tarnavo (dirbo) Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.

2.2. Pareiškėjas niekada nedirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje – Sprendime1 yra pateikti neteisingi duomenys apie pareiškėjo darbovietę (tarnybą), iškreipiant pareiškėjo atsakymą klausimyne. Pildydamas klausimyną pareiškėjas pažymėjo, kad jis dirbo Rostovo srities valstybinėje įstaigoje „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“ (toliau – ir Įstaiga), kuri įsteigta 2005 m. ir iš pavadinimo matyti, kad tai nėra Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, o visiškai atskiras juridinis vienetas. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) savo išvadoje taip pat neteisingai nurodė pareiškėjo darbo vietą, nors pareiškėjas pats klausimyne nežymėjo, kad dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Be to, Įstaigoje pareiškėjas nedirbo ir netarnavo, tik savanoriavo, t. y. būdamas gelbėtoju, siekė padėti žmonėms. Kadangi bendradarbiauti savanorystės pagrindu neatlygintinai nėra galimybės, pareiškėjas gaudavo apie 150–200 Eur už atliekamas funkcijas, nors siekė tai daryti neapmokamai. Pareiškėjas, siekdamas kilnių tikslų, norėdamas padėti žmonėms, mažinti nelaimių skaičių, savanoriavo Įstaigoje, o pagrindinė jo veikla, iš kurios gaudavo pajamų, buvo verslas, t. y. tuo metu pareiškėjas dirbo kelionių vadovu (gidu).

2.3. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime1 nurodytais teiginiais, kad jo darbas (savanorystė) Įstaigoje savaime suponuoja pareiškėjo lojalumą Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, nenustačius kitų tai pagrindžiančių aplinkybių. Pareiškėjo teikta pagalba buvo kilni altruistinė veikla, kurią atsakovas ir VSD nepagrįstai vertino kaip suteikiančią pagrindą spręsti apie pareiškėjo pavojingumą.

2.4. Atsakovas nesiekė individualiai pasikalbėti su pareiškėju ir išsiaiškinti jo asmenines pažiūras dėl pritarimo / nepritarimo Rusijos režimui, taip pat išsiaiškinti jo asmeninę poziciją dėl Rusijos Federacijos politikos, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, taip pat gero viešojo administravimo principas, priimant administracinį sprendimą.

2.5. Pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei vykdomai politikai, kadangi dar iki karo pradžios nepalaikė Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos. Be to, jis yra opozicinių pažiūrų, dalyvavo opoziciniame mitinge už A. N., tačiau dalyvavimas tokio pobūdžio mitinguose, viešas nepritarimas valdžiai, jos kritika, aiškus to demonstravimas yra pavojingas, kadangi su tokiais asmenimis Rusijos Federacijoje nedemokratiniais būdais susidorojama. Todėl pareiškėjas viešai nereiškė savo nepritarimo oficialiai valdžiai, nors jį jautė.

2.6. Pareiškėjo sutuoktinė Y. Z. yra lietuvių kilmės, kuriai Lietuvos Respublikos Prezidento 2022 m. kovo 8 d. dekretu suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Pilietybės reikalų komisija informavo, kad Y. Z. galės prisiekti, kai atsisakys Rusijos Federacijos pilietybės, todėl ji kreipėsi dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, pilietybės atsisakymo procesas turėtų būti baigtas iki 2024 m. sausio mėn. Pareiškėjas neabejotinai palaiko tokią žmonos poziciją ir pats siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje bei persikelti gyventi į Lietuvą, nutraukdamas bet kokius ryšius su Rusijos valstybe.

2.7. Pildydamas klausimyną į 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“, o į 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ atsakė, kad Ukrainai. Asmuo vienu metu negali būti ir lojalus Rusijos Federacijos valdžiai bei politikai, ir tuo pat metu nepritarti Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Sprendime1 nenurodyta, kokie įrodymai paneigia pareiškėjo aiškiai išreikštą poziciją Rusijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Atsakovas neatliko individualizuoto vertinimo, netyrė, ar pareiškėjas dalyvavo priimant kokius nors strateginius sprendimus, ar buvo aktyvus politiškai ir pan. Jokie duomenys byloje nepatvirtina teiginių, jog pareiškėjo gyvenimas galimai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat nėra duomenų, kad jis palaikytų Rusijos Federacijos režimą bei pasisakytų už karinius veiksmus Ukrainoje.

2.8. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo argumentu, kad jis neturi jokių ekonominių, socialinių ar šeiminių ryšių, kurie jį sietų su Lietuvos Respublika, nurodydamas, kad jis yra asmens, turinčio ne tik leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, bet ir kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, sutuoktinis, o tai pagrindžia pareiškėjo ryšį su Lietuva. Be to, pareiškėjo sutuoktinė yra deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, Kaune, taip pat ji kartu su pareiškėju bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais – senelio brolio šeima. Pareiškėjas su sutuoktine turi ateities planų kraustytis į Lietuvą, čia įsigyti nekilnojamojo turto, o iki tol planuoja gyventi pas Y. Z. giminaičius. Aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas su sutuoktine yra išvykę iš Lietuvos, nepaneigia pareiškėjo ryšio su Lietuva, nes jų išvykimas yra laikinas, pareiškėjui neturint teisėto pagrindo būti Lietuvoje.

2.9. Departamentas pateikė niekuo nepagrįstus ir hipotetinius teiginius, bandydamas nuspėti pareiškėjo tikrojo buvimo Lietuvoje priežastį.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog klausimyne jo nurodyta darbovietė nėra susijusi su Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerija, tačiau pareiškėjo minėta Įstaiga priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, todėl vertinama, kad pareiškėjas dirbo kompanijoje, kuri yra apmokama iš Rusijos Federacijos vyriausybės iždo. Atsakovo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjo nurodomos gelbėtojo pareigos buvo savanoriškos, savaime nepaneigia išvados dėl pareiškėjo lojalumo Rusijos institucijoms. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje ginčijami Sprendimai priimti remiantis VSD pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgdamas į tai, priimdamas sprendimus Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad ši išvada nėra nemotyvuota.

5. Atsakovas teigimu, Lietuvos Respublikos įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nenumato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Vertindamas pareiškėjo prašymą Departamentas nustatė, jog į Lietuvą pareiškėjas atvyko su Šengeno viza, jis niekada nėra dirbęs Lietuvoje, turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. 2023 m. liepos 14 d. pareiškėjo sutuoktinės atžvilgiu priimtas sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi ji yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog vien faktas, kad jo sutuoktinė bendrauja su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais (senelio brolio šeima), pagrindžia paties pareiškėjo socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Toks argumentas vertintas kritiškai, kadangi nurodyti pareiškėjo sutuoktinės giminaičiai, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, nėra vertinami kaip artimi šeimos nariai, taip pat jie niekaip nepatvirtina paties pareiškėjo socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje.

6. Atsakovas nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas nuo 2023 m. Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš viso kirto 2 kartus, o jo sutuoktinė – 8 kartus. Atsižvelgiant į tai, kad sutuoktiniai į Lietuvos Respubliką pirmą kartą atvyko tik 2023 m., pareiškėjo sutuoktinė nuo pirmo atvykimo dar keturis kartus buvo išvykusi iš Lietuvos, taip pat į tai, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė anksčiau neturėjo leidimų gyventi Lietuvoje, pirmą kartą dėl leidimo gyventi kreipėsi tik 2023 m. kovo mėn., t. y. jau prasidėjus karui Ukrainoje, galima daryti išvadą, kad jų ryšiai su Lietuvos Respublika silpni, o ryšiai su Rusijos Federacija išlieka stiprūs. Pareiškėjo šeiminiai ir socialiniai ryšiai nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, o vien aplinkybė, jog pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo, savaime nepaneigia užsieniečio interesų užsienio valstybėje. Įvertinus tai, kad pareiškėjas pirmą kartą į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2023 m., yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su Rusija, todėl Departamentui priėmus sprendimą uždrausti šiam užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjas gali likti gyventi Rusijos Federacijoje, kartu su savo sutuoktine, taip pat Rusijos Federacijos piliete. Be to, faktas, kad pareiškėjas jau pirmo vizito metu buvo grąžintas į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų (t. y. buvo Lietuvos Respublikoje pasibaigus turėtos Šengeno vizos galiojimo laikui), rodo, kad asmuo yra linkęs nepaisyti galiojančių teisės normų ir asmeninį interesą iškelti aukščiau už įstatymus.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. VSD nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 18-9003 Departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, 2011–2016 m. dirbdamas Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD pažymėjo, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl įstaigos pavadinimas nekeičia VSD išvadoje pateikto vertinimo. Be to, pareiškėjo savanorystė minėtoje įstaigoje tik patvirtina jo lojalumą Rusijos Federacijai. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, mano, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Rusijos Federacijos vidaus reikalų sistema.

Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Rusijos Federacijos gelbėjimo įstaigoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ar nebegali kelti grėsmės. Tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Departamentas savo Sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.

VSD vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis nepalaikė Rusijos Federacijos valdžios vykdomos politikos, jis yra opozicinių pažiūrų, dalyvavo opoziciniame mitinge (šiuos teiginius pagrindžiantys įrodymai nepateikti), nepatvirtina, kad pareiškėjas nėra lojalus Rusijos valdžia.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą: panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą S. Z. (S. Z.); panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti S. Z. (S. Z.) atvykti į Lietuvą 30 mėnesių; įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo S. Z. (S. Z.) prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo; priteisė pareiškėjo S. Z. (S. Z.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 957,50 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt septynių eurų ir penkiasdešimties centų) bylinėjimosi išlaidas.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

10.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2023 m. kovo 28 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti nacionalinę vizą (51-(duomenys neskelbtini)) pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330, 70.11 papunktį, numatančiu, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę.

10.2. Departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD20537, kuriuo atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, kadangi užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu). Departamentas tais pačiais argumentais 2023 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, kadangi asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

11. Teismas konstatavo, kad jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, kadangi klausimyne pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. (vėliau patikslino, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d.) dirbo Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju savanoriu. Teismas pažymėjo, kad VSD, įvertinęs šiuos duomenis, priskyrė minėtą įstaigą Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, o atsiliepime nurodė, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau šios išvados jokiais rašytiniais įrodymais (išrašais iš registrų duomenų bazės ar pan.) nepagrindė. Taip pat Departamentas atsiliepime konstatavo, kad minėta pareiškėjo darbovietė priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas šias išvadas padarė savarankiškai atlikęs tyrimą, t. y. išanalizavęs pareiškėjo nurodomos darbovietės duomenis, struktūrą, pavaldumą konkrečiai ministerijai ir pan. Taigi, teismas darė išvadą, kad iš esmės byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje, dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

12. Teismas konstatavo, kad nei iš VSD išvados, nei iš Sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, jog buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas, nebuvo tiksliai nustatytas ir įvertintas pareiškėjo atlikto darbo (tarnybos) pobūdis bei pareigos, kadangi, jo teigimu, pareiškėjas dirbo gidu, o gelbėtojo pareigos buvo savanoriškos. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo darbą Rusijos valdžios institucijose, jokiais pagrįstais duomenimis nenustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, neatsižvelgta į pareiškėjo poziciją dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje vertinimo, nors šios aplinkybės, vertinant jas pagal byloje esančių įrodymų visumą, yra reikšmingos, vertinant VSD išvadoje akcentuojamą pareiškėjo lojalumą Rusijos valdžiai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas į bylą pateikė rašytinius įrodymus iš savo socialinių tinklų paskyrų, iš kurių matyti, jog jis palaiko Rusijoje veikiančią opoziciją, tačiau šie įrodymai nebuvo vertinami, nagrinėjant jo prašymą išduoti nacionalinę vizą. Be to, nors Departamentas nurodė, kad priėmus sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką jis gali likti gyventi Rusijos Federacijoje, kartu su savo sutuoktine, taip pat Rusijos Federacijos piliete, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo sutuoktinė atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės ir siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl šios aplinkybės taip pat turėtų būti iš naujo vertinamos, sprendžiant klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą.

13. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus teismas darė išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nebuvo atliktas išsamus ir visapusiškas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimas, t. y. individualiai neištirtos visos reikšmingos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai byloje dėl pareiškėjo darbovietės ir jos struktūros, jo eitų pareigų, ryšių su Rusijos Federacija valdžios institucijomis, remiamasi išvadomis, kurios nėra pagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais, todėl laikytina, kad skundžiamas Sprendimas1, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, ir Sprendimas2, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus. Dėl šių priežasčių skundžiami Sprendimai panaikinti, o Departamentas įpareigotas iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą išduoti jam nacionalinę vizą.

III. 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15. VSD vertinimu, teismas, panaikindamas Departamento Sprendimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos proceso šalių, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Rusijos vykdomos neišprovokuotos karinės agresijos prieš Ukrainą konteksto, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Rusijos Federacijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

16. VSD pažymėjo, kad išvada dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuria pagrįsti Departamento Sprendimai, grindžiama tuo, kad pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis) dirbo vienoje iš Rusijos Federacijos valdžios institucijų – Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.

17. VSD vertinimu, formalus funkcinis Rusijos Federacijos valdžios institucijų tarpusavio pavaldumas nelaikytinas reikšminga aplinkybe esant byloje nustatytam esminiam faktui, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos valstybinėje (išlaikomoje iš Rusijos Federacijos biudžeto) įstaigoje. VSD, kaip valstybės nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos, žiniomis, gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, todėl VSD išvada ir formaliąja prasme nelaikytina nepagrįsta. Funkcine ir vykdomų uždavinių prasme tiek Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijos įstaigos (įvairios gelbėjimo tarnybos ir pan.), tiek ir Rostovo srities valstybinė įstaiga „Rostovo apskrities paieškos-gelbėjimo tarnyba vidaus vandenyse ir Rusijos Federacijos teritorinėje jūroje“ (žr. šios įstaigos įstatus) yra tapačios institucijos, t. y. joms pavesta vykdyti įvairius gelbėjimo darbus, gesinti gaisrus ir pan.

18. VSD teigimu, rašytinių įrodymų (kaip nurodo teismas – išrašų iš registrų duomenų bazių ar pan.) prašymas iš Lietuvos valstybei priešiškos ir egzistencinę grėsmę keliančios Rusijos Federacijos laikytinas ne tik neįmanomu veiksmu praktine rezultatų prasme, bet jis papildomai suteiktų galimybę šias aplinkybes panaudoti Rusijos režimo propagandos skleidimo tikslais. Pareigos gauti įrodymus iš Rusijos Federacijos perkėlimas VSD laikytinas nepagrįstu dar ir dėl to, kad nagrinėjamame ginče dalyvauja Rusijos Federacijos pilietis, kuriam ir turėtų tekti bylai reikšmingų įrodymų nepateikimo neigiamos pasekmės. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas privalėjo pateikti į bylą įrodymus, kad jo darbovietė nepriskirta Rusijos Federacijos valstybės institucijai.

19. VSD nurodo, kad bylos duomenimis pareiškėjas už gelbėtojo darbą gaudavo 150–200 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Be to, pats pareiškėjas klausimyne nurodė, kad valstybinėje įstaigoje dirbo, o ne savanoriavo. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje eitų pareigų nelaikyti darbu.

20. VSD įsitikinimu, teismas nepagrįstai kritiškai neįvertino pareiškėjo teikiamų duomenų ir įrodymų prieštaringumo. Pavyzdžiui, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju dirbo nuo 2011 iki 2016 m. Tačiau iš paties pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų (darbo istorijos išrašo, darbovietės pažymos) matyti, kad šioje Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje pareiškėjas dirbo visiškai kitu laikotarpiu – nuo 2015 iki 2018 m. Toks pareiškėjo teikiamų duomenų ir įrodymų prieštaringumas leidžia bylą nagrinėjančiam teismui daryti išvadą dėl pačių pareiškėjui nepalankiausių faktų egzistavimo (contra spoliatorem prezumcija) (pvz., egzistuoja reali tikimybė, kad laikotarpiu nuo 2011 iki 2015 m. pareiškėjas dirbo kitoje (arba reorganizuotoje ar pan.) Rusijos Federacijos valstybinėje įstaigoje, tačiau siekdamas išvengti neigiamų pasekmių teismo procese nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, vietoj to pakeisdamas savo poziciją dėl darbo laikotarpio).

21. VSD pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta jokių reikšmingų pareiškėjo šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad šiuo atveju pagal bylos duomenis pareiškėjo teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.

22. VSD vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Tai, kad pareiškėjas pateikė tam tikrų fragmentiškų duomenų apie Rusijos režimo nepalaikymą, viena vertus, nepatvirtina neabejotino ir akivaizdaus priešiškumo Rusijos režimo politikai, veikimo prieš režimą (aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė vien pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimus neteisėtais), kita vertus, nereiškia, kad pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, jog jam bus suteikta teisė laikinai gyventi Lietuvoje. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka teisės aktų reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis byloje Nr. eA-2392-552/2023, 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Nr. eA-2409-552/2023, 2023 m. liepos 26 d. nutartis byloje Nr. eA-2003-815/2023 ir kt.). Pareiškėjas darbą Rusijos valdžios institucijoje paliko ne dėl vertybinių / moralinių įsitikinimų.

23. VSD vertinimu, surinkti duomenys ir šiai bylai aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamus Sprendimus, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

24. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėjo teigimu, nei VSD, nei Migracijos departamentas nepateikė teismui objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad Rostovo srities valstybės iždo įstaiga „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ yra valstybinė įstaiga ir/ar, kad yra pavaldi Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai. Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 8 d. teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatuose (3.3 p.) nurodyta, kad minėta įstaiga yra pavaldi Rostovo srities ekstremalių situacijų prevencijos ir likvidavimo departamentui, jos steigėja ir turto savininkė yra Rostovo sritis. Tai yra Rostovo savivaldos (ne valstybės) institucija. Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijos Rostovo sritis (kodas 1046164038722; 6164228703) yra visiškai kita struktūra, kitu adresu, turinti kitą kodą bei vadovą, kurioje pareiškėjas niekada nedirbo. Pareiškėjo vertinimu, būtent apeliantas, grįsdamas pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui jo darbu valstybinėje įstaigoje, turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo darbovietė yra būtent tokia institucija. Be to, pareiškėjas neabejotinai paneigė tokį teiginį, pateikdamas Įstaigos įstatus bei nuorodas į viešojoje erdvėje esančią informaciją. Bylos medžiagoje yra tik pareiškėjo pateikti Rostovo srities valstybės iždo įstaigos „Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje“ įstatai, tačiau byloje nėra pateikta Rusijos Federacijos Nepaprastųjų situacijų ministerijos įstatų (kuriuos, jais remdamasis, privalėjo pateikti apeliantas), kad galima būtų palyginti funkcijas, todėl apelianto teiginys apie šių institucijų tapatumą funkcine ir vykdomų uždavinių prasme yra hipotetinis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad veikla (darbas) Rostovo srities paieškos ir gelbėjimo tarnyba Rusijos Federacijos vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje buvo pareiškėjo papildoma, bet ne pagrindinė, nes pagrindinis darbas buvo verslas – kelionių užsienyje organizavimas.

26. Pareiškėjo teigimu, apelianto abejones dėl pareiškėjo darbinės veiklos paneigia pareiškėjo į bylą pateiktas dokumentas apie jo visą darbinę veiklą – Rusijos Federacijos pensijų ir socialinio draudimo fondo pažyma, kurioje nurodytos jo darbovietės nuo 2007 metų iki 2023 metų.

27. Pareiškėjas taip pat nesutinka su VSD teiginiu apie pareiškėjo ryšių su Lietuva nebuvimą.

28. Pareiškėjo vertinimu, paties apelianto akcentuojami argumentai, kad pareiškėjas su žmona gyvena Kirgizijoje, patvirtina jo silpną ryšį su Rusija, pareiškėjas jau nuo 2018 metų tik kelias dienas per metus būna Rusijoje dėl savo politinių pažiūrų, kurias aktyviai reiškia.

29. Pareiškėjo teigimu, apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo atveju nėra aktuali, kadangi pareiškėjas nedirbo Nepaprastųjų situacijų ministerijoje ar jai pavaldžioje įstaigoje.

30. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, o apeliantas nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, neįrodė, kad VSD bei Migracijos departamentas nurodė tinkamą subjektą, kuriame pareiškėjas vykdė gelbėtojo veiklą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

31. Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos 2023 m. lapkričio 16 d. Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje pažymą, patvirtinančią faktą, kad pareiškėjo sutuoktinė Y. Z. atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, kadangi šis dokumentas jai buvo išduotas po teismo sprendimo priėmimo bei objektyviai negalėjo būti pateiktas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos.

32. Atsakovas pateikė atsiliepimą į VSD apeliacinį skundą, prašydamas šį skundą tenkinti.

33. Migracijos departamento vertinimu, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių ir atsisakymas išduoti nacionalinę vizą laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

34. Bylos dalykas – Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 23SD20537 atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą ir 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 23S152396 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat prašė teismo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo.

35. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą. Teismas vertino, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog pareiškėjo darbas Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad VSD priskyrė minėtą įstaigą Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau šios išvados jokiais rašytiniais įrodymais nepagrindė.

36. VSD, nesutikdamas su teismo sprendimu, laikosi pozicijos, kad gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai. VSD vertinimu, būtent pareiškėjas, būdamas Rusijos Federacijos pilietis, privalėjo pateikti į bylą įrodymus, kad jo darbovietė nepriskirta Rusijos Federacijos valstybės institucijai.

37. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus dokumentus. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kuri nustato, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Rusijos ambasados pažyma dėl Rusijos Federacijos pilietybės netekimo priimta jau po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, todėl ji prijungiama prie bylos.

38. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 5 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, vienas iš jų – jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

39. Apeliacinio skundo ribose faktų ir teisės taikymo aspektais patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Valstybės saugumo departamentas, teikdamas išvadą, ir Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui kontekste netinkamai įvertino reikšmingus įrodymus.

40. Bylos duomenys patvirtina, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento klausimyną nurodė, kad 2011-2016 metai dirbo Rusijos Ferderacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje ir dėl šios priežasties VSD vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23SD20537, kuriuo atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, kadangi užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu). Departamentas tais pačiais argumentais 2023 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 23S152396 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, kadangi asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

41. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad esminis aspektas, dėl kurio pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje tiek Departamento, tiek VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę, yra jo darbas (tarnyba) Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tačiau jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog pareiškėjas tokioje ministerijoje dirbo, kadangi klausimyne pareiškėjas nurodė, jog jis nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. (vėliau patikslino, kad nuo 2015 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. gegužės 25 d.) dirbo Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje gelbėtoju savanoriu. VSD, įvertinęs šiuos duomenis, priskyrė minėtą įstaigą Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijai, o atsiliepime nurodė, jog gelbėjimo įstaigos Rusijos Federacijoje yra pavaldžios Nepaprastųjų situacijų ministerijai, tačiau šios išvados jokiais rašytiniais įrodymais (išrašais iš registrų duomenų bazės ar pan.) nepagrindė. Taip pat Departamentas atsiliepime konstatavo, kad minėta pareiškėjo darbovietė priklauso vyriausybinei organizacijai ir yra išlaikoma valstybės lėšomis, tačiau byloje nėra duomenų, jog atsakovas šias išvadas padarė savarankiškai atlikęs tyrimą, t. y. išanalizavęs pareiškėjo nurodomos darbovietės duomenis, struktūrą, pavaldumą konkrečiai ministerijai ir pan. Taigi, iš esmės byloje nėra įrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas, dirbdamas Rostovo srities gelbėjimo tarnyboje, dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokią pirmosios instancijos teismo išvadą laiko pagrįsta. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, tiek Valstybės saugumo departamento, tiek Migracijos departamento išvada šiuo aspektu grindžiam tik spėjimu. Tokia išvada padaryta ir 2024 m. balandžio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1396-492/2024, kurioje buvo sprendžiamas Migracijos departamento sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, grindžiamo ta pačia VSD išvada – dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

43. Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumenta, kad šiuo atveju pareiškėjas turėjo įrodyti, kad jo darbovietė nepriskirta Rusijos Federacijos valstybės institucijai.

44. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2329/2011, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-408-968/2024). Taigi, darydamas išvadą, kad pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje bei kad jo darbas / pareigos kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakovas šią išvadą privalėjo tinkamai pagrįsti. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

46. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašė priteisti jam visas patirtas bylinėjimosi. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 800 Eur (2023 m. gruodžio 1 d. pinigų priėmimo kvitas LAT Nr. 1159223).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad galutinis sprendimas byloje priimtas pareiškėjo naudai, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nustatytų rekomenduotinų maksimalių priteisti išlaidų sumų (Rekomendacijų 2 p., 7 p., 8.11 p.), sprendžia, kad šios išlaidos priteistinos pareiškėjui iš trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo S. Z. (S. Z.) naudai iš trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis