A-143-2067-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2067/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00618-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–7), kurį patikslino (b. l. 13–14), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 1 200 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir atsakovas, apeliantas).

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. birželio 1 d. Kybartų pataisos namuose vyko 3 ir 4 nuteistųjų būrių krata bei nuteistųjų turimų daiktų bendrosios masės patikrinimas. Apie 8.15 val. jam buvo duotas nurodymas iki 9.00 val. susirinkti visus savo daiktus ir išeiti į lokalinį sektorių, vėliau šis terminas buvo pratęstas dar 30 min., tačiau per tą laiką jis nespėjo susirinkti visų savo daiktų. Paaiškino, jog apie tai, kad negalima prie savęs turėti daiktų, kurių bendra masė viršija 30 kg, iki 2011 m. birželio 1 d. nežinojo, pataisos namuose bausmę atlieka nuo 2006 m., skelbimų stenduose neskaitė, į susirinkimus nevaikščiojo, nes jie nebuvo privalomi.

Apie daiktų sunaikinimą nebuvo įspėtas. Nurodė, jog neužteko skirto laiko susirinkti daiktams, nes po nurodymo išsinešti daiktus reikalavo, kad būtų skirta daugiau laiko, per tą laiką 15 min. pusryčiavo, prieš pusryčius turėjo dar nusiprausti, reikėjo laiko televizoriui ir muzikiniam centrui atjungti. Per tą laiką pajėgė nusinešti į kiemą tik televizorių, muzikinį centrą ir krepšį su vasariniais drabužiais. Daugiau kartų pareigūnai, ignoruodami žmogiškąsias vertybes ir daužydami guminėmis lazdomis į kambario inventorių, būdami su piktu šunimi, nebeleido eiti į gyvenamąsias patalpas ir išsinešti likusių daiktų.

Grįžęs iš lokalinio sektoriaus į savo kambarį jis pasigedo savo asmeninių daiktų: 3 vnt. pledų, 8 vnt. žaislų, 3 vnt. sportinių batelių, 4 komplektų patalynės, šampūno, 1 vnt. dušo želės, 1 vnt. skutimosi priemonės, 3 vnt. kremo, 1 vnt. veidrodžio, 3 vnt. muilo, 1 vnt. rutulinio pieštukinio dezodoranto, 8 vnt. rankšluosčių, 5 vnt. tušinukų, 3 vnt. sąsiuvinių, dėžutės smulkioms reikmėms susidėti, 50 vnt. kompaktinių diskų, asmeninių laiškų, pasveikinimų atviručių, nuotraukų, Kybartų pataisos namų bibliotekai priklausančių knygų, registruotų pareiškėjo vardu, 2 nuosavų asmeninių knygų, įvairių žaidimų, 3 vnt. rėmelių fotonuotraukoms, 2 vnt. akinių nuo saulės, universalaus TV pultelio, TV starto, 3 vnt. staltiesių, įvairių drabužių, teismo dokumentų.

Pareiškėjo teigimu, šių daiktų vertė yra 1 200 Lt. Nurodė, jog prekių įsigijimo dokumentų (čekių) neturi, kaina nustatyta pagal rinkos vertę ir atsižvelgiant į protingumo kriterijus. Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į Kybartų pataisos namų direktorių su prašymu grąžinti paimtus daiktus, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, jam buvo paaiškinta, jog visi daiktai, kurie buvo palikti gyvenamosiose patalpose, buvo paimti kaip neturintys šeimininko. Tačiau, pareiškėjo teigimu, daiktai negalėjo būti pripažinti kaip neturintys šeimininko, kadangi jie buvo gyvenamojoje patalpoje, kurioje ant durų yra surašytos pavardės asmenų, kurie toje patalpoje gyvena, ir daiktai priklausė tiems asmenims, kurių pavardės nurodytos ant kambario durų.

Be to, pareiškėjo teigimu, pagal vidaus tvarkos taisykles kratos metu turėjo kambaryje pasilikti budintis, kuris, jei būtų pasilikęs, būtų paaiškinęs, kieno buvo daiktai. Pareiškėjas nurodė, jog, netekęs daiktų, jis jautė didelius nepatogumus, nes liko be batų, visą vasarą teko vaikščioti tik su šlepetėmis, liko be žieminių drabužių, net ir patalynė buvo išnešta, teko kęsti šaltį, labai trūko pledų, nes skauda sąnarius, tinsta kojos. Skausmingai išgyveno dėl prarastų asmeninių laiškų, fotonuotraukų, atvirukų, juos paėmus, buvo pažeistas asmens privatumo principas.

Nurodė, jog dėl paimtų daiktų jis patyrė fizinį skausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą, kurią vertino 15 000 Lt.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 16–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 15 d. Kybartų pataisos namuose visų nuteistųjų būrių informaciniuose stenduose buvo iškabinta informacija, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti asmeninių daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kg, o daiktai, kurie viršija nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų masę, turi būti saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant rašytiniam nuteistojo prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Taip pat ši informacija nuteistiesiems buvo pranešta ir bendro nuteistųjų ir administracijos susirinkimo metu, skatinant, jog nuteistieji, kurių daiktų svoris viršija 30 kg, savanoriškai atiduotų saugoti daiktus į sandėlį, tačiau pareiškėjas daiktų į sandėlį nepridavė. Pareiškėjui ir kitiems nuteistiesiems 2011 m. birželio 1 d. kratos bei nuteistųjų turimų daiktų bendrosios masės patikrinimo metu buvo nurodyta susirinkti visus asmeninius daiktus ir išeiti su jais į lokalinį sektorių, daiktai, kurie liko gyvenamosiose patalpose, buvo pripažinti neturinčiais šeimininkų, kadangi jų niekas nepasiėmė, todėl vėliau jie buvo sunaikinti. Pareiškėjo teiginiai, kad teko kęsti šaltį likus be patalynės, negalėjo normaliai tenkinti higienos poreikių, tinkamai reguliariai rūpintis švara, pasikeičiant patalynę, atsakovo nuomone, neatitinka tikrovės, kadangi patalynė nėra nuteistojo asmeninė nuosavybė ir jos kratos metu su asmeniniais daiktais nereikėjo išsinešti į lokalinį sektorių. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 3 d. skunde teismui ir 2011 m. birželio 2 d. prašyme Kybartų pataisos namų direktoriui nurodė skirtingus daiktus, kurių pasigedo. Be to, pareiškėjas savo nuožiūra surašė daiktų įkainius, įrodymų jiems patvirtinti nepateikta.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu (b. l. 110–114) patenkino iš dalies pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 600 Lt turtinei žalai ir 400 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies atmetė skundą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmais, atlyginimo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu. Teismas padarė išvadą, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Teismas pažymėjo, jog savo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia neteisėtais Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmais, t. y. jog po 2011 m. birželio 1 d. vykusios kratos bei daiktų bendrosios masės patikrinimo jis neteko asmeninių daiktų.

Teismas nustatė, kad 2011 m. birželio 1 d. Kybartų pataisos namuose vyko 3 ir 4 nuteistųjų būrių krata bei nuteistųjų turimų daiktų bendrosios masės patikrinimas. Tą pačią dieną apie 8.15 val. nuteistiesiems (tarp jų ir pareiškėjui) buvo duotas nurodymas iki 9.00 val. susirinkti visus daiktus iš gyvenamųjų patalpų (gyvenamojo kambario ir bendrojo naudojimo patalpų) ir išeiti su visais daiktais į lokalinio sektoriaus kiemą. Vėliau papildomai dar buvo suteikta 30 min. Byloje nėra ginčo, jog bendrai daiktams susirinkti administracija nuteistiesiems (tarp jų ir pareiškėjui) skyrė apie 1 val.

Daiktai, kurių nuteistieji neišsinešė su savimi, buvo paimti iš nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, konstatavus, jog jų šeimininkai buvo nežinomi, kadangi šiuos daiktus galėjo palikti į laisvę išėję nuteistieji arba daiktus paliko bausmę atliekantys nuteistieji kaip jiems nereikalingus. Iš 3–4 būrių 2011 m. birželio 1 d. kratos metu paimti daiktai buvo sunaikinti. Tai patvirtina Kybartų pataisos namų 2011 m. liepos 7 d. Aktas dėl daiktų sunaikinimo Nr. 1-49/1476. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d.) patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 57 punktu. Teismas padarė išvadą, kad daiktų paėmimą, kai jie viršija bendrą 30 kg masę, reglamentuojanti tvarka pareigūnams nesuteikia teisės jų sunaikinti, išskyrus atvejus, kai paimami draudžiami daiktai. Draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų sąrašas nurodytas Bausmių vykdymo kodekso 1 priede. Teismui nepateikta įrodymų, jog buvo sunaikinti draudžiami daiktai. Pažymėjo, jog, pagal Taisyklių 57 punkto nuostatas, pataisos įstaigos administracijai paėmus iš nuteistųjų nedraudžiamus turėti daiktus, kurių bendra masė viršija 30 kg, jie gali būti atiduoti į įstaigos daiktų saugojimo sandėlį, perduoti artimiesiems, sutuoktiniui, sugyventiniui ar direktoriaus leidimu – kitiems asmenims.

Tokios daiktų paėmimo pasekmės ir buvo išaiškintos Kybartų pataisos namų visų nuteistųjų būrių informaciniuose stenduose, nurodytos bendro nuteistųjų ir administracijos susirinkimo metu, tai patvirtina rašytiniai įrodymai, liudytojų pareigūnų R. P., A. P. parodymai, šias aplinkybes pripažino ir pareiškėjo iniciatyva šauktas liudytojas G. B., todėl pareiškėjo argumentus, jog jam nebuvo žinoma apie daiktų, kurių bendra masė viršija 30 kg, laikymo pasekmes gyvenamosiose patalpose, teismas laikė nepagrįstais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji būtų buvę įspėti apie tokių daiktų (viršijančių 30 kg bendrą masę) sunaikinimą.

Sunaikinimo, kiek tai susiję su nedraudžiamais laikyti daiktais, teisės aktai ir nenumato. Sunaikinti gali būti tik draudžiami laikyti daiktai, kurių sunaikinimo tvarką nustato Taisyklių 59 punktas. Teismas nurodė, kad atsakovas daiktų sunaikinimo galimumą grindė aplinkybe, jog jų šeimininkai buvo nežinomi, nes daiktų nuteistieji per jiems skirtą laiką neišsinešė. Teismas pažymėjo, kad CK 4.57 straipsnis apibrėžia bešeimininkio daikto sąvoką, t. y. bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas.

Nagrinėjamu atveju daiktai, buvę gyvenamojoje patalpoje, negalėjo būti pripažinti bešeimininkiais, kadangi pareigūnams buvo žinoma, kurie nuteistieji tose patalpose gyvena. Teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 157.9 punktą, atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis.

Teismo nuomone, jei būtų buvę laikomasi šios nuostatos, atliekant kratą, galbūt būtų buvę aišku, kuriam nuteistajam priklauso gyvenamojoje patalpoje esantys daiktai. Tačiau nagrinėjamu atveju šios nuostatos nebuvo laikomasi, tokios aplinkybės nepaneigė ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu. Teismas padarė išvadą, jog Kybartų pataisos namų administracija daiktų, kurių nuteistieji neišsinešė iš gyvenamųjų patalpų, negalėjo pripažinti bešeimininkiais ir jų sunaikinti. Pareiškėjo asmeniniai daiktai, paimti kratos metu, buvo sunaikinti neteisėtai, pažeista daiktų paėmimo ir jų sunaikinimo Taisyklėse nustatyta tvarka (nebuvo surašytas daiktų paėmimo aktas, jie neįregistruoti specialiame žurnale, nepateiktas sunaikinimo aktas su daiktų išvardijimu).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad Kybartų pataisos namų pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo sunaikinti pareiškėjo asmeninių daiktų, paimtų kratos metu, šiais veiksmais pareiškėjui buvo padaryta turtinė žala, kurią privalo atlyginti valstybė (CK 6.271 str. 1–4 d., 6.273 str. 1 d., 6.281 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo prašė priteisti 1 200 Lt turtinės žalos atlyginimo pagal patikslintame skunde pateiktą sunaikintų daiktų vertės apskaičiavimą, tačiau įvairiuose dokumentuose įvardijami skirtingi daiktai. 2011 m. rugpjūčio 3 d. ir 23 d. skunduose teismui bei 2011 m. birželio 2 d. prašyme Kybartų pataisos namų direktoriui išvardytų daiktų kiekis skiriasi.

Skunduose teismui pareiškėjas nurodė žymiai didesnį skaičių prarastų daiktų nei kreipdamasis į pataisos namų direktorių. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo 2011 m. birželio 2 d. prašymas Kybartų pataisos namų direktoriui rašytas iš karto po kratos, teismas laikė, kad šis prašymas yra objektyvesnis įrodymas, patvirtinantis paimtų ir sunaikintų daiktų kiekį, negu nurodytų daiktų sąrašas kreipiantis į teismą, todėl juo rėmėsi nustatydamas ginčijamo dalyko ribas. Teismo nuomone, didesnio paimtų daiktų kiekio nurodymas galbūt leistų nepagrįstai praturtėti žalą patyrusiam asmeniui.

Pagal paminėtą prašymą kratos metu iš pareiškėjo buvo paimti šie daiktai: kvepalai, dantų pasta, šampūnas, dušo želė, veidrodis, dantų šepetukas, muilinė, kūno kremas, pledas, sportiniai bateliai, 3 rėmeliai su nuotraukomis, 5 vnt. rankšluosčių, 2 vnt. patalynės, žaislai, dėžutė, skirta susidėti įvairiems daiktams, 3 vnt. tušinukų, žiebtuvėlis, žirklės, sąsiuvinis, žaislinė širdutė, 3 pulteliai, CD, DVD kompaktiniai diskai, USB laidas, skutimosi putos bei peiliukai. Šie daiktai, atsižvelgiant į vidutines rinkos kainas bei į tai, kad pareiškėjo turtas buvo sunaikintas, todėl reikalaujama žalos atlyginimo suma būtų skirta turto fizinės būklės atkūrimui į ankstesnę padėtį (naujų daiktų įsigijimui), teismo vertinami 600 Lt, ir iš atsakovo ši suma priteistina kaip turtinės žalos atlyginimas.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo asmeninių daiktų sunaikinimas negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas dėl to patyrė neigiamų emocijų, išgyvenimų, nepatogumų. Tačiau teismui nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų dėl to turėjęs emocinio pobūdžio sukrėtimų ar su tuo susijusių sveikatos problemų, nėra objektyvių duomenų, be jo paties paaiškinimo, kad būtų sumažėjusios jo bendravimo galimybės ar pablogėjusi reputacija. 2011 m. rugpjūčio 23 d.

Kybartų pataisos namų Ūkio skyriaus komendanto pažyma patvirtina, jog pareiškėjas buvo aprūpinamas Kybartų pataisos namų išduodama patalyne, to neneigė ir pareiškėjas teismo posėdžio metu. Pareiškėjo iniciatyva kviestas liudytojas G. B. nurodė, jog pareiškėjas išsinešė šiek tiek drabužių, pledą, televizorių, muzikinį centrą, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog teko kęsti šaltį dėl patalynės, pledo nebuvimo, byloje neįrodytos. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad prašomai atlyginti žalai atsirasti turėjo įtakos ir paties pareiškėjo veiksmai.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjui tapo žinoma apie ribojimą kambaryje laikyti daiktus, kurių bendras svoris viršija 30 kg, maždaug prieš 3 mėnesius iki kratos, todėl jis iki tol turėjo galimybę pasirūpinti daiktais. Be to, 2011 m. birželio 1 d., gavęs nurodymą susidėti daiktus iki 9.00 val., jo iš karto nevykdė, ginčijosi su pareigūnais, užsiėmė kita veikla, todėl teismas padarė išvadą, jog savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, tai sudaro pagrindą žalos dydį sumažinti (CK 6.297 str.). Įvertindamas nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumą, remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 400 Lt, ši suma priteistina iš atsakovo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą aukščiau išdėstytais motyvais teismas atmetė.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 120–122) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, neįsigilino į teisės aktus.

2. Vadovaujantis Instrukcijos VI skyriaus nuostatomis ir Taisyklių 57 punktu, Kybartų pataisos namuose 2011 m. birželio 1 d. vyko 3 ir 4 nuteistųjų būrių bendroji krata bei nuteistųjų turimų daiktų bendrosios masės patikrinimas. Apie 8.15 val. visiems 3 ir 4 būrių nuteistiesiems buvo duotas nurodymas iki 9.00 val. susirinkti visus savo daiktus iš gyvenamųjų patalpų (gyvenamųjų kambarių ir bendrojo naudojimo patalpų) ir išeiti su visais daiktais į lokalinį sektorių. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalimi, nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Kadangi nuteistieji iš karto nevykdė duotų nurodymų, pritrūko laiko, ir šis terminas buvo pratęstas dar 30 min.

3. Tvarkdarys ar kitas nuteistasis atliekant kratą gyvenamosiose patalpose nebuvo paliktas todėl, kad visi nuteistieji turėjo išsinešti iš gyvenamųjų patalpų visus savo asmeninius daiktus, kad būtų galima patikrinti jų bendrąją masę vadovaujantis Taisyklių 57 punktu (kadangi patikrinti nuteistųjų turimų daiktų bendrąją masę neišnešant jų iš gyvenamųjų patalpų nėra galimybės), o daiktus, kurie viršija 30 kg bendrąją masę, būtų galima paimti ir padėti į sandėlį. Gyvenamosiose patalpose turėjo likti tik įstaigai priklausantis kambario inventorius ir įstaigai priklausanti patalynė, todėl palikti tvarkdarį ar kitą nuteistąjį patalpoje nebuvo reikalo (Instrukcijos 157.9 p.).

4. Patalpose rastų daiktų paėmimas buvo įformintas laikantis Instrukcijos VI skyriaus (155 p.) reikalavimų, o ne Taisyklių 57 punkto reikalavimų. Kratos metu iš patalpų paimti daiktai, kuriuos paliko nuteistieji, 2011 m. liepos 5 ir 7 d. buvo sunaikinti, vadovaujantis Taisyklių 61 punkto nuostatomis.

5. Kratos metu iš gyvenamųjų patalpų buvo paimti visi jose likę daiktai, kurių neišsinešė nuteistieji. Daiktai buvo sukrauti į sunkvežimį ir išvežti už įstaigos teritorijos. Iš viso buvo išvežti du sunkvežimiai įvairių patalpose likusių daiktų, kurių su savimi iš patalpų neišsinešė nuteistieji. Todėl nustatyti, kurie konkrečiai daiktai priklausė (jeigu iš viso priklausė) pareiškėjui, buvo neįmanoma.

6. 2011 m. birželio 1 d. 3 ir 4 nuteistųjų būriuose bausmę atliko 134 nuteistieji. Kratos ir daiktų bendrosios masės patikrinimo metu iš 44 nuteistųjų buvo paimti daiktai, kurių masė viršijo 30 kg. Visi šie daiktai buvo padėti į sandėlį, vadovaujantis Taisyklių 57 punktu.

7. Teismas tinkamai neįvertino visos jam pateiktos medžiagos, objektyviai neištyrė visų byloje esančių įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad 2011 m. birželio 1 d. būryje, kuriame, be kitų nuteistųjų, bausmę atliko ir pareiškėjas, buvo padarytas nuteistųjų asmeninių daiktų patikrinimas, siekiant nustatyti, ar jie neturi laisvės atėmimo vietoje draudžiamų turėti daiktų, ir Taisyklių 57 punkto (2011-01-31 įsakymo Nr. 1R-33 redakcija) nuostatos dėl draudimo turėti bendrą daiktų masę, kuri viršija leistiną jos kiekį – 30 kilogramų. Pažymėtina, kad pastarasis draudimas ir jo nesilaikymo pasekmės yra nustatyti Taisyklių 57, 59 ir 61 punktų. Tokio draudimo teisėtumas nagrinėjamoje byloje nekvestionuojamas. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus nurodytų Taisyklių punktų taikymas ta prasme, ar byloje nagrinėjamoje situacijoje Kybartų pataisos namų pareigūnai veikė, laikydamiesi paminėtų Taisyklių punktų nustatytų reikalavimų. Ši aplinkybė yra reikšminga nagrinėjamai bylai, nes jos išaiškinimas yra svarbus CK 6.271 straipsnio 4 dalies, kurioje yra viena iš būtinų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygų – valdžios institucijos darbuotojų veiksmų neteisėtumas, taikymo prasme. Pagal šią CK 6.271 straipsnio dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų Taisyklių normų taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta, jose yra nustatytas ne tik paminėtas draudimas neviršyti leistinos nuteistųjų turimų daiktų masės, bet ir reglamentuotos šio draudimo nesilaikymo nuteistiesiems taikytinos teisinės pasekmės. Taisyklių 57 punkte, be kita ko, nurodyta, kad daiktai ir reikmenys, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems ir kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrąją masę, paimami.

Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas (5 priedas), kurį pasirašo daiktus ir reikmenis paėmęs pareigūnas, konvojaus viršininkas ir nuteistasis. Vienas protokolo egzempliorius įteikiamas konvojaus viršininkui. Pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas paimtus iš nuteistųjų daiktus ir reikmenis registruoja specialiame žurnale (6 priedas). Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui.

Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, šie daiktai paimami vadovaujantis šio punkto nuostatomis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nagrinėjamoje situacijoje Kybartų pataisos namų pareigūnai, nustatydami, kad po to, kai nuteistiesiems buvo liepta išsinešti visus savo daiktus iš kamerų, kai kurie daiktai kamerose liko, nusprendė juos (nuteistųjų paliktus daiktus) sunaikinti.

Iš nurodytų daiktų sunaikinimo akto matyti, kad tai buvo padaryta, vadovaujantis Taisyklių 61 punktu. Be to, iš šio akto matyti, kad naikinami daiktai nebuvo identifikuojami, t. y. akte nebuvo išvardinti. Šių faktinių bylos aplinkybių vertinimo kontekste kolegija pažymi, kad aptariamame akte nurodytame Taisyklių 61 punkte (2008-10-21 įsakymo Nr. 1R-401 redakcija) nustatyta, kad šių taisyklių 57-59 punktuose nustatyta tvarka vadovaujamasi ir tada, kai sprendžiamas pataisos įstaigoje rastų daiktų, nepriklausomai nuo to, kas jų savininkas, likimas (paėmimas, perdavimas ar sunaikinimas).

Todėl šio punkto nuostatų taikymas, be kita ko, suponuoja aukščiau nurodytų Taisyklių 57 punkto nuostatų taikymą, tarp jų ir būtinumą surašyti Taisyklių 5 ir 6 prieduose nurodytus dokumentus, kuriuose būtų išvardinti naikinami daiktai. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamoje situacijoje tai nebuvo padaryta ir, iš viso, Taisyklių 57 punkte nustatytos nuteistųjų daiktų paėmimo procedūros nebuvo laikomasi. Tai, kolegijos manymu, Taisyklių taikymo požiūriu leidžia konstatuoti Kybartų pataisos namų pareigūnų veiksmų neteisėtumą.

Tuo pačiu konstatuotinas institucijos veiksmų neteisėtumas ir CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Be to, šios procedūros nesilaikymas yra reikšmingas nagrinėjamai bylai ir ta prasme, kad įrodinėjimo našta dėl to, kokie pareiškėjo daiktai buvo ar nebuvo sunaikinti, yra perkeliama atsakovui (jam atstovaujančiai institucijai).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų byloje esančių įrodymų dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos buvimo fakto ir šios žalos dydžio įvertinimu ir atitinkamomis teismo šiais klausimais padarytomis išvadomis. Kolegija, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl neturtinės žalos buvimo fakto ir šios žalos dydžio nustatymo, pritaria teismo pateiktam CK 6.250 straipsnio nuostatų aiškinimui ir jų taikymui byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis