2026-01-21 Nr. AB-1702-3-64-3-03237-2025-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-178-492/2026

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03237-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2026 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Šileikio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka faktinės tikrovės; pripažinti Mažeikių rajono mero neveikimą / vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus neteisėtu; panaikinti atsakovo Mažeikių rajono mero (toliau – ir Meras) 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo; pripažinti, kad jau antri metai yra grobiama pareiškėjo gyvenimo nūdiena ir ateitis.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

Teismas vertino, jog pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. rašte nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus, todėl priėjo prie išvados, jog Mažeikių rajono savivaldybės merės 2024 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. R8-4396 pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi, skundžiamas raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 konstatavo, jog Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pagrįstai sprendė, kad Rašte nėra numatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškimo reikalavimo formuluotės pradžioje pareiškėjas nurodo – pripažinti Mažeikių rajono mero neveikimą / vilkinimą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus neteisėtu, tačiau iš pareiškimo faktinio pagrindo ir jame pareiškėjo pateiktos dalyko motyvacijos, pvz., įvardinamo ginčo dalyko (reikalavimo), kuriuo pareiškėjas aiškiai įvardina, jog teismo prašo patikrinti, ar institucija (viešojo administravimo subjektas) teisėtai ir pagrįstai priėmė tokį sprendimą (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis), o nustačius įstatymų pažeidimus, panaikinti viešojo administravimo subjekto sprendimą – aiškiai matyti, jog į teismą su pareiškimu kreipiasi ne dėl Mažeikių rajono savivaldybės mero neveikimo ar vilkinimo atlikti veiksmus, tačiau dėl šio viešojo administravimo subjekto 2024 m. gruodžio 31 d. priimtu raštu atliktų veiksmų (nesutikdamas su jais), t. y. ginčija rašto teisėtumą ir pagrįstumą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Mažeikių rajono merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. jo kreipimąsi dėl sąžiningumo.

Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas nesutinka su viešojo administravimo subjekto atliktais veiksmais, nereiškia jų neatlikimo ar vilkinimo atlikti, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas pakartotinai kelia analogišką (pagal pareiškėjo skundus jau yra įsiteisėjusios LVAT priimtos nutartys administracinėse bylose Nr. eAS-660-492/2025, Nr. eAS-398-629/2025, Nr. eAS-451-575/2025, eAS-374-1188/2025) ginčą dėl ABTĮ nustatyta tvarka nenagrinėtino rašto, todėl pareiškėjo pareiškimą atsisakytina priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktai).

Teismas taip pat konstatavo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (LVAT 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015), todėl atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą dėl pripažinimo.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą; pripažinti, kad teiginiai, pateikti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka tikrovės; priimti atskirąją nutartį ją pateikiant Regionų administracinio teismo pirmininkui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Teisėjų garbės teismui. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teisėjų veikla neatitinka Teisėjų etikos kodekso.

Pareiškėjo vertinimu, nepagrįstai yra varžoma jo teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 3 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), nustatęs, kad šiame skunde pareiškėjas prašo panaikinti tą patį sprendimą, kaip ir administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025, kurioje Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukuria.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžinti skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

Teisėjų kolegija, remdamasi Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 24 d. padavė skundą teismui dėl Mero Rašto panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. eI3-8054-931/2025 atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos skundo pagrindą ir dalyką (dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus), įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas, 2025 m. spalio 30 d. kreipdamasis į teismą dėl Rašto panaikinimo, yra akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, todėl yra pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 17 ir 18 straipsnių nuostatas, tai, jog administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimus dėl tam tikrų faktų pripažinimo.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat pareiškėjas prašo pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), neatitinka faktinės situacijos; kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiamos Teisėjų etikos kodekso nuostatos, demokratinės valstybės moralė ir vertybės.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą, neatitinka tikrovės ir, kad nenagrinėjant administracinių / tarnybinių ginčų / darbinių santykių pažeidžiamos Teisėjų etikos kodekso nuostatos, demokratinės valstybės moralė ir vertybės nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas – atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Egidijus Šileikis

Virginija Volskienė