3817a834-e559-4dc4-be8a-16061d1a4247 · Kauno apygardos teismas

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-314-245/2017                                                    Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00535-2016-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1; 2.4.6.4.4(S)                                KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 2 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,išteisintajam D.

M., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės Rasos Urbienės skundÄ dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. iÅ¡teisintas dėl jam pareikÅ¡to kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : D. M. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu iÅ¡teisintas dėl kaltinimo, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. apie 17.00 valandÄ (duomenys neskelbtini) tyčia sugriebė J. M. ranka už sprando, tokiu bÅ«du smurtaudamas mažamečiui nukentėjusiajam J. M. sukėlė fizinį skausmÄ ir stÅ«mė jį.Alytaus rajono apylinkės teismas, priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, konstatavo, kad įrodymų visuma nepatvirtina, kad D. M. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorė Rasa Urbienė (toliau – ir prokurorė) praÅ¡o Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį;

D. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteisti 10 MGL dydžio bauda, kuri lygi 376,60 eurų; įsiteisėjus nuosprendžiui panaikinti D. M. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti; laikmenÄ su apklausos vaizdo įraÅ¡u palikti saugoti prie baudžiamosios bylos. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados padarytos, neįvertinus surinktų įrodymų visumos, kaltinamojo D. M. parodymus teismas tendencingai vertino jo naudai. Prokurorė skunde daro iÅ¡vadÄ , kad teismas nuosprendyje iÅ¡dėstė iÅ¡vadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tai turėjo įtakos ir lėmė neteisingo sprendimo priėmimÄ Å¡ioje byloje.Skunde nurodoma, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja I.

K. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad mažametis nukentėjo nuo D. M. tyčinių veiksmų, buvo sukeltas fizinis skausmas, veikiant mažamečiui sprando sritį.Prokurorė skunde analizuoja mažamečio J. M. ir I. K. parodymus ir nurodo, kad nukentėjęs mažametis J. M. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nurodė, kad D. M. sugriebė jam už sprando, dėl ko jam skaudėjo ir stÅ«mė. Liudytoja I. K. apie įvykį sužinojo iÅ¡ sÅ«naus J. M. pasakojimo, nurodžiusi, kad sÅ«nui buvo sugriebta ranka už sprando, kita ranka suduota į pakauÅ¡io sritį.

Liudytoja teisme nurodė, kad ranka buvo „uždrožta grūšė“. Prokurorė teigia, kad iš šių parodymų matyti, kad smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į mažamečio sprando/galvos sritį ir pažymi, kad tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojos minimos kūno vietos, į kurias buvo nukreiptas fizinis smurtas, esančios šalia viena kitos. Prokurorės nuomone, I. K. ir nukentėjusiojo parodymų tam tikri neatitikimai, negali būti vertinami kaip esminiai nesutampantys, nes I. K. apie įvykį sužinojo iš savo sūnaus.

Prokurorė skunde atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. D. M. paaiÅ¡kinime nurodė, kad jis tik suėmė vaikui už rankos. Tik vėliau, apklausiamas įtariamuoju, patvirtino, kad buvo sugriebęs už drabužių apykaklės. Teismas neatkreipė dėmesio į D. M. parodymus, kad jis besimuistantį vaikÄ tempė apie 10 metrų. Skunde pažymima, kad iÅ¡ apklausos įraÅ¡o matyti, kad vaikas nuosekliai aiÅ¡kino apie tai, kaip jam buvo sugriebta už kaklo, kokius veiksmus atliko kaltinamasis, kad jam skaudėjo.

Teismo iÅ¡sakytos abejonės vaiko parodymų nuoseklumu ir patikimumu, iÅ¡samiau neatskleistos. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis yra mažametis, kiekvienas vaikas yra individualus, amžius ne visada apsprendžia jo gebėjimus. Teismas individualizavo vaikÄ , apibrėždamas jo gebėjimus, kam reikalinga atlikti specialų tyrimÄ , kas priskirtina specialistų kompetencijai.Skunde nurodoma, kad nuosprendyje taip pat neteisingai įvertinta BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų padarinių nebuvimas.

Å iuo atveju vertinant fizinį poveikį asmeniui, turi bÅ«ti atsižvelgiama į tai, kaip nukentėjusysis suvokė kaltininko veiksmus, į tyčios kryptingumÄ . Tai, kad pats mažametis nukentėjusysis parodė, jog jam nuo sugriebimo ranka sprando srityje skaudėjo, fizinės jėgos panaudojimas buvo nukreiptas į jautriÄ kÅ«no vietÄ - sprandÄ , po smurto vaikas verkė, buvo iÅ¡sigandęs, į namus sugrįžo apsiÅ¡lapinęs, buvo raminamas ir guodžiamas motinos, rodo, kad nusikalstami padariniai neabejotinai kilo.

Teismo iÅ¡vados, kad veika nesukėlė jokių padarinių ir nepadarė reikÅ¡mingos žalos asmeninėms vertybėms, todėl negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, prokurorės nuomone yra nepagrįstos.Prokurorė skunde atkreipia dėmesį, kad nuo įvykio iki kreipimosi į policijÄ nepraėjo didelis laiko tarpas, kuris negali bÅ«ti pagrindas pripažinti veikÄ nepadariusia jokios žalos. Taip pat prokurorė skunde akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad vaikus auklėjant fizine bausme tokia veika kvalifikuotina bÅ«tent pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, todėl teismo iÅ¡vados dėl kaltinamojo elgesio formalumo ir nebaudžiamumo prieÅ¡tarauja baudžiamajam įstatymui.Prokurorės skunde dėstoma nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad D.

M. veikoje nėra nusikaltimo subjektyviosios pusės - tyčios. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas asmuo, kuris smurtauja prieÅ¡ mažametį, suvokia, kad tuo sukels padarinius - nukentėjusiajam bus sukeltas skausmas ar padarytas sveikatos sutrikdymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-428-511/2015). Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių kaltinamasis bÅ«tų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių nekils. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė palaikė apeliacinį skundÄ ir prašė jį tenkinti, iÅ¡teisintasis D.

M. ir jo gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti.Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka, patikrinusi skundo argumentus, bei skundžiamÄ nuosprendį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos iÅ¡analizavo ir pagrįstai D.

M. iÅ¡teisino dėl veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis suraÅ¡ytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Už BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ atsako tas, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba Å¡iuos veiksmus atliko kankindamas nukentėjusį asmenį.

Å iuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatÄ . Objektyviai jis pasireiÅ¡kia fizinio smurto prieÅ¡ asmenį naudojimu (muÅ¡imu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryÅ¡iu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant Å¡ių konkrečių padarinių, bet sÄ moningai leidžiant jiems atsirasti.

Taikant BK 140 straipsnio 3 dalį nukentėjusį asmenį kvalifikuojantis veikÄ požymis „mažametis“ teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas kvalifikuojant veikas nepriklausomai nuo to, ar veika padaroma prieÅ¡ mažametį Å¡eimos ar ne Å¡eimos narį.Prokurorės nuomone, D. M. iÅ¡teisintas nepagrįstai, nes iÅ¡ nukentėjusiojo J. M. ir I. K. parodymų matyti, kad smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į mažamečio sprando-galvos sritį. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo ir jo motinos parodymų neatitikimai neesminiai, nes I.

K. apie įvykio aplinkybes sužinojo iÅ¡ sÅ«naus. Teisėjų kolegija nepritaria tokiems prokurorės skundo argumentams ir palaiko pirmos instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad kaltinimas grindžiamas vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nepilnamečio J. M. parodymais, kiti įrodymai byloje yra iÅ¡vestiniai ir kaltinamojo kaltės nepatvirtina. IÅ¡ byloje esančių J. M. parodymų ir apklausos vaizdo įraÅ¡o matyti, kad parodymai neiÅ¡samÅ«s, padriki, apklausa atlikta nevisiÅ¡kai, todėl vaiko parodymai teisėjų kolegijai kelia abejonių ir jais remiantis nėra galimybės nustatyti konkrečių įvykio aplinkybių.

Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, kad nepilnamečio pakartotinė apklausa įstatymo leidžiama tik iÅ¡imtinais atvejais. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pakartotinai apklaustino vaiko asmenines savybes (matyti, kad vaikas jautrus, į klausimus atsakinėjo nenoriai), todėl jo kvietimas į teismo posėdį ir papildoma apklausa gali padaryti žymiai daugiau psichologinės žalos, nei siekiama nauda, gautina tokiu procesiniu veiksmu. Prokurorė skunde nurodo, kad teismas individualizavo vaikÄ , apibrėždamas jo gebėjimus, kam reikalinga atlikti specialų tyrimÄ , kas priskirtina specialistų kompetencijai.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad J. M. neatitiktų jo amžiaus grupei būdingų savybių ir apklausa galėjo būti atlikta išsamiau, tačiau teisėjų kolegijai akivaizdu, kad J. M. jautrus vaikas ir tokiam konstatavimui visiškai pakanka apklausos vaizdo įrašo bei jo motinos I. K. parodymų, kuriuose ji pabrėžė, kad vaikas yra jautrus. Analizuojant liudytojos I. K. parodymus, pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji apie įvykio aplinkybes sužinojo iš savo sūnaus pasakojimo ir pastebėtina, kad tiek iš jos pirminių parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, tiek iš parodymų duotų teisiamajame posėdyje matyti, kad esminis motyvas kodėl I.

K. kreipėsi į pareigÅ«nus buvo tai, kad ji ketindama pakalbėti su D. M. pasijuto įžeista, norėjo užtarimo. Be to, dėl sÅ«naus, kaip ji teigia, sumuÅ¡imo į medikus nesikreipė, o į pareigÅ«nus kreipėsi tik sekančiÄ dienÄ . Å iuo atveju nesant nukentėjusiojo iÅ¡samių parodymų, vertintina jo įstatyminės atstovės pozicija, nes vaikas grįžęs namo jai nurodė įvykio aplinkybes. Kaip teisingai pažymi prokurorė apeliaciniame skunde, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu.

BÅ«tina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmÄ . Toks pojÅ«tis turi bÅ«ti taip iÅ¡reikÅ¡tas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmÄ , arba turi bÅ«ti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). ApraÅ¡yta nukentėjusiojo įstatyminės atstovės pozicija rodo, kad įvykis vaikui nesukėlė tokių padarinių, kuriems esant D. M. kiltų atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojos O.

M. parodymai. Nors ji nurodė, kad nemačiusi kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinio kontakto, tačiau pasakė, kad prabėgdamas link savo namų J. M. nei verkė, nei rėkė, nei kitokių jo nusiskundimų skausmu ji negirdėjo.Prokurorė skunde nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad D. M. veikoje nėra nusikaltimo subjektyviosios pusės – tyčios. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų.

Apylinkės teismas, įvertinęs D. M. atliktus veiksmus, padarė teisingÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡teisintojo veikoje nėra subjektyviojo požymio tyčios. Byloje nustatytas faktas, kad tarp nukentėjusiojo ir iÅ¡teisintojo buvo fizinis kontaktas, tačiau D. M. sugriebdamas J. M. už apykaklės, siekė vaikÄ sudrausminti, o ne sukelti fizinį skausmÄ . Be to, kaip jau nustatyta, dėl fizinio kontakto J. M. nekilo tokių pasekmių už kurias D. M. butų galima nuteisti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi atsižvelgiant į iÅ¡dėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D.

M. iÅ¡teisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį teisėtai ir pagrįstai, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, todėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos prokuratÅ«ros Alytaus apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti.Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ .Å i Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                  Kęstutis Dargužis Jurgis Kiškis Danguolė Šiugždinytė