2018-10-10 Nr. AB-18084-3-61-3-03157-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1924-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03157-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimas. Kamerose, kuriose jis buvo laikomas, trūko privatumo, buvo blogas apšvietimas. Pareiškėjas teigė, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. buvo perkeltas į Ūkio skyriaus dalinį dirbti maisto dalintoju, tekdavo dirbti ir poilsio, ir švenčių dienomis. Ūkio skyriaus dalinyje buvo tik du dušai keturiasdešimčiai žmonių, kurie buvo netvarkingi, juose buvo pelėsio, buvo slidu. Pareiškėjas teigė, kad apranga nebuvo tinkama darbui – išduodavo batus, skirtus lauko darbams.

3. Pareiškėjas nurodė, kad turėjo sveikatos problemų, nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. kovo 15 d. jį kankino galvos skausmai, tačiau jis nebuvo nuvežtas į sveikatos priežiūros įstaigą. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis (didelė drėgmė, šaltis, higienos normų neatitinkančios gyvenimo sąlygos, nebuvo užtikrintas privatumas). Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė nuolatinę įtampą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, bendra savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, pakriko nervai, atsirado baimė bendrauti su aplinkiniais.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš pareiškėjo 1,26 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovo atstovas teigė, kad kamerose palaikoma švara, o nuo 2015 m. yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų langai pritaikyti vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo atstovas teigė, kad dušo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį pareiškėjui gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, tačiau pareiškėjas to neįrodė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu tenkino pareiškėjo A. K. skundą iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. (728 dienas); sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. Atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją pateiktą išaiškinimą, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, teismas konstatavo, kad iš 728 dienų, praleistų Lukiškių TI-K, pareiškėjui tenkantis plotas kameroje ir sekcijoje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 11 d., 2014 m. rugpjūčio 15, 19 ir 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. sausio 6 d., iš viso 126 dienas, o 602 dienas pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko nustatytų reikalavimų.

9. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. N-203 „Dėl nuteistųjų palikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus bei paskyrimo į pareigas“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsniu, 125 straipsnio 1 ir 3 dalimis, atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 12 d. Įdarbinimo komisijos posėdžio sprendimą ir nuteistųjų prašymus palikti juos Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, pareiškėjas buvo paskirtas į maisto dalintojo pareigas. Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. N-137 „Dėl nuteistųjų, paliktų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, perkėlimo į kitas pareigas“ pareiškėjas buvo perkeltas iš maisto dalintojo į statybininko pareigas. Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. N-32 „Dėl nuteistųjų, paliktų Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, perkėlimo į kitas pareigas“ pareiškėjas buvo perkeltas iš statybininko į staliaus pareigas. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. N-31 „Dėl nuteistojo, palikto Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, atleidimo iš einamųjų pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš staliaus pareigų dėl to, jog įsidarbino įmonėje „Mūsų amatai“. Pareiškėjas iš nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, sąrašo išbrauktas Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. N-126 „Dėl nuteistojo išbraukimo iš nuteistųjų, paliktų Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime atlikti ūkio darbus, sąrašo“.

10. Teismas iš byloje pateiktų Nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kurie atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 „Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinės formos ir jo pildymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą darbo laiko apskaitos žiniaraščio pavyzdinę formą, nustatė, kad pareiškėjas dirbdavo penkias darbo dienas per savaitę po aštuonias valandas per dieną, jam buvo suteiktos dvi poilsio dienos per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad prašė Lukiškių TI-K atstovų, jog jam būtų pakeistas darbas, tačiau byloje nėra pateikta dokumentų, įrodančių, jog pareiškėjas kreipėsi dėl darbo pakeitimo. Pareiškėjas dirbo ne tik maisto dalintoju, bet ir statybininku, staliumi, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl darbo pakeitimo, jam nenurodant, kokį darbą jis prašė pakeisti, yra abstraktūs. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių byloje pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo darbo laiką, sprendė, kad Lukiškių TI-K Bausmių vykdymo kodekse nustatytų darbo sąlygų darbo dienos trukmės, dviejų poilsio dienų per savaitę suteikimo bei poilsio suteikimo kitomis savaitės dienomis, kai pareiškėjas dirbo poilsio ar švenčių dienomis, aspektais nepažeidė.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius netinkamų darbo sąlygų, t. y. dėl to, kad Lukiškių TI-K nesuteikė jam darbo aprangos, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. lapkričio 17 d. dirbo maisto dalintoju, o nuo 2014 m. lapkričio 17 d. iki 2016 m. kovo 14 d. statybininku ir staliumi. Teismas nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 128 straipsnio 5 dalį nuteistųjų darbas organizuojamas remiantis darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais. Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalį asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio. Asmeninės apsaugos priemonės turi būti pritaikytos darbui, patogios naudoti, neturi sudaryti papildomų pavojų darbuotojų saugai ir atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus.

12. Teismas nurodė, kad būtiniausius asmeninių apsaugos priemonių naudojimo darbe ir darbuotojų aprūpinimo jomis reikalavimus nustato socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. A1-331 „Dėl darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatai, kurių 7.1 punkte nustatyta, kad darbdavys (šiuo atveju Lukiškių TI-K) privalo nemokamai aprūpinti darbuotojus asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K teko pareiga įrodyti, jog pareiškėjui buvo suteikta darbui skirta apranga, o nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais. Lukiškių TI-K kontrargumentų dėl nurodyto darbo saugos pažeidimo nenurodė, konkrečių duomenų apie saugos ir sveikatos reikalavimų užtikrinimą pareiškėjui vykdant maisto dalintojo, statybos ir staliaus darbus nepateikė, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų aprūpinęs pareiškėją kokiomis nors darbo saugos priemonėmis ar instruktavęs jį, kaip saugiai atlikti paskirtus darbus. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui (dirbančiam nuteistajam) neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų, atitinkančių saugų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl neveikė taip, kaip turėjo veikti, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

13. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose buvo didelė drėgmė, prasta ventiliacija, buvo šalta, nepakankamai dušų, juose slidu, įsiveisęs pelėsis, vertino sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010) ir sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015) nuostatas.

14. Teismas nustatė, kad Higienos normos 76:2010 22 punkto, nustatančio reikalavimus kamerų apšvietimui, pažeidimas kameroje Nr. 404 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d.), konstatuotas 2014 m. vasario 5 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-PA-71, buvo pašalintas tik 2014 m. rugpjūčio 21 d. Todėl teismas šiuo aspektu konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

15. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs 2015 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Iš byloje pateiktų patikrinimo aktų, Dirbtinės apšvietos matavimo protokolų bei Šiluminės aplinkos matavimo protokolų teismas nustatė, kad kamerose ir sekcijose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyta pareiškėjo nurodytų kitų higienos normų pažeidimų. Teismas pažymėjo, kad higienos normose nėra nustatyta, kiek dušų turi būti įrengta, pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo teisė nusprausti po dušu buvo suvaržyta, todėl, teismas vertino, kad dviejų dušų įrengimo Lukiškių TI-K laikyti nepakankamu nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad nurodytais aspektais Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (602 dienos) bei kitus nustatytus teisės aktų pažeidimus, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina 4 000 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl sprendė, kad jo prašoma 20 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

17. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,26 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad minėta tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą, buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina, o Lukiškių TI-K prašymas netenkintinas.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo A. K. skundą būtų atmestas.

19. Atsakovas nurodo, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo, ir akcentuoja, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

20. Atsakovo nuomone, šiuo atveju pareiškėjui pakankama satisfakcija būtų pats Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo konstatavimas, kadangi EŽTT yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Kadangi tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai ir lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

21. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, stresą ir kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta 20 000 Eur suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

22. Atsakovas pažymi, kad teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skundo, todėl realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma. Atsakovo teigimu, atsakovo atstovo patirtos išlaidos priteistinos iš pareiškėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Lukiškių TI-K.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui 602 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (3,6 kv. m), neužtikrintas tinkamas apšvietimas, pareiškėjui nebuvo užtikrintos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Pareiškėjui dėl šių nustatytų pažeidimų priteista 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, be to, nėra būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

29. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

31. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje B. prieš Lietuvą; 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą byloje S. ir kiti prieš Italiją).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą).

33. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas būtent ir nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat neužtikrintas tinkamas apšvietimas, neužtikrintos saugios ir sveikos darbo sąlygos. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šiuos atsakovo padarytus pažeidimus, ir tai, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taip pat apeliaciniame skunde nėra teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad nepagrįstai pareiškėjui priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

34. Nagrinėjamu atveju atsakovas Lietuvos valstybės apeliaciniame skunde nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ir / ar neįvertinęs šis teismas.

35. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo išlaidas, kurios buvo patirtos dėl dokumentų kopijų bylai parengimo, kadangi minėti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Ši pirmosios instancijos teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015; 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017). Be to, atsižvelgiant į šios bylos ginčo esmę, sprendimas yra priimtas pareiškėjo naudai.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

37. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė