2K-561/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-561/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01001-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.6.4.4; 2.3.2.2.11; (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal įtariamojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendis ir byla perduota prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Nukentėjusiojo A. A. ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė:

V. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2007 m. gegužės 11 d. įsipareigodamas, bet neketindamas vykdyti, sudarė su A. A. Jungtinės veiklos sutartį dėl gyvenamojo namo statybos Kaune, (duomenys neskelbtini), pagal kurią kaip verslo partneris A. A. į V.K. asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią SEB banke, 2007 m. gegužės 18 d. pervedė 4 000 000 Lt, tačiau V. K. iš anksto žinodamas, kad projektas nebus vykdomas, pasirašė 2007 m. gegužės 11 d. jungtinės veiklos sutartį, taip apgaule įgijo didelės vertės turtą padarydamas A. A. 4 000 000 Lt turtinę žalą.

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino nenustatęs jo veikoje sukčiavimo objektyviosios pusės požymio – apgaulės. Teismas šią išvadą padarė išanalizavęs byloje surinktus įrodymus: V. K. 2005 m. vasario 8 d. įsigijo sklypą, esantį Kaune, (duomenys neskelbtini), po to atliko nemažai veiksmų, reikalingų daugiabučio gyvenamojo namo statybai šiame sklype, įskaitant ir namo projekto parengimą bei 2008 m. rugpjūčio 28 d. leidimą namo statybai; V. K. vykdė jungtinės veiklos sutartį iki leidimo namo statybai gavimo, tačiau statyba nebuvo pradėta dėl prasidėjusios ekonominės krizės. Tačiau teismas nuosprendžiu nustatė ir tai, kad V. K. , nuo 2007 m. kovo 8 d. nebūdamas susijęs su UAB RVK jokiais ryšiais, 2007 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais iš A. A. gautus pinigus panaudojo savo reikmėms (grąžino skolas savo ir UAB RVK kreditoriams, dalį pinigų už didesnes palūkanas paskolino M. K. bei D. K. ). Teismo nuomone, tokie V. K. veiksmai galėtų būti vertinami kaip jam patikėto ar esančio jo žinioje turto iššvaistymas ar pasisavinimas. Teismas, analizuodamas sudarytą jungtinės veiklos sutartį, padarė išvadą, kad iš sutarties 2.3 punkto matyti, jog sukaupti finansiniai įnašai turėjo būti laikomi V. K. asmeninėje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) ir perskolinami (ar kitokiu šalims priimtinu būdu perduodami) UAB „V“ rangos sutartims sudaryti. Teismas, įvertinęs tai, kad dalis šių lėšų buvo pervesta į kitas V. K. sąskaitas ir panaudota ne statybos reikmėms, padarė išvadą, jog V. K. netinkamai vykdė jungtinės veiklos sutartį ir, tikėtina, jo žinioje buvusius pinigus iššvaistė. Taip pat teismas konstatavo, kad prokuroras nepasinaudojo jam įstatymo suteikta teise (BPK 256 straipsnio 1 dalis) kaltinime nurodytas bylos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, kaltinimo pakeisti neprašė, o teismas bylą nagrinėja tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą.

Kasaciniu skundu įtariamasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nepagrįsta, šališka, o perduodant bylą prokurorui iš esmės buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, todėl ji naikintina.

V. K. nurodo, kad dėl nepagrįstai jam iškeltos baudžiamosios bylos, daugiau kaip dvejus metus trukusio ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžių visiškai pakriko jo sveikata, jis yra nedarbingas, dėl širdies veiklos nepakankamumo medikai prognozuoja jam neįgalumą. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į sunkią jo sveikatos būklę ir pažeisdamas jo teises, 2012 m. kovo 26 d. nepagrįstai atmetė jo prašymą atidėti apeliacinio skundo nagrinėjimą. Pradėjus nagrinėti baudžiamąją bylą jam nedalyvaujant, nebuvo suteikta teisė jam pasisakyti dėl teismo sudėties, jos nušalinimo, nes šioje byloje iki bylos nagrinėjimo jau buvo nusišalinę du šio teismo teisėjai. Kasatorius teigia, kad pažeidžiant jo teises jam nebuvo pateiktas apeliacinio skundo nuorašas ir neįteikta apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Teismas perdavė bylą prokurorui pažeisdamas BPK 256 straipsnio reikalavimą, kad kaltinimo keitimas iš esmės skirtingu privalomas pateikti raštu, motyvuotai išdėstant savo prašymą. Tai nebuvo padaryta. Teismas privalėjo paskirti laiką susipažinti su tokiu prašymu ir suteikti proceso dalyviams galimybę formuoti gynybą. Tai buvo būtina padaryti, nes apeliaciniame skunde apie prašymą perduoti prokurorui bylą nebuvo užsiminta.

Kasatorius teigia, kad baudžiamoji byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant BPK reikalavimų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis BPK 305 straipsnio keliamus reikalavimus. V. K. teigia, kad nukentėjusysis sutiko su pirmosios instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu ir nepateikė apeliacinio skundo. Kasatoriaus teigimu, nukentėjusiojo nuomonė byloje yra daug svarbesnė už valstybės kaltintojo, nes baudžiamosios bylos iškėlimas yra inicijuotas būtent nukentėjusiojo, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje apie tai nėra pasisakyta.

Kasatoriaus nuomone, prokuroras, nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo visas galimybes, numatytas BPK 288 straipsnyje, pateikti papildomus įrodymus ir (arba) vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi pakeisti kaltinimą iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo pasisakymas, pasak kasatoriaus, dėl kitos veikos buvimo jo veiksmuose yra neatsakingas, nes teismas nesivadovavo BPK 257 straipsnio reikalavimu, kad turi būti pateikiami įrodymai, kodėl teismas mano, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą veiką. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesivadovavo šia nuostata. Byla grąžinta prokurorui nepateikus raštiško prašymo dėl kasatoriaus veikos perkvalifikavimo palieka neaiškumą, kuris gi BK straipsnis turėtų būti jam inkriminuotas, ir taip pažeidžiamos BPK 44 straipsnio nuostatas. Kasatorius nesutinka su nutartyje išdėstytu teiginiu, kad kaltinamajame akte nebuvo atskleisti inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nes, jo nuomone, kaltinamasis aktas buvo surašytas laikantis BPK 219 straipsnio reikalavimų. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo naujų aplinkybių, kurių pagrindu būtų reikėję keisti kaltinimą, o pirmosios instancijos teismo pamąstymai apie galbūt padarytą kitą veiką nesuteikia pagrindo iš naujo tirti bylą. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla yra vilkinama. Kasatoriaus teigimu, nutartyje išsakyta prokuroro apeliacinio skundo kritika, peržengia bylų nagrinėjimo apeliacinėje teismo instancijoje ribas, nustatytas BPK 320 straipsnio 3 dalyje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodytas BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 dalies pažeidimas). Vadovaujantis šiuo Senato nutarimu, kasatoriaus nuomone, kaltinamajame akte jokių pažeidimų nebuvo padaryta, jie nebuvo nustatyti ir pirmosios instancijos teisme. Pasak kasatoriaus, kasacinėse nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms, kai: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) minėto pažeidimo negalima ištaisyti teisme; 3) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą. Kasatoriaus nuomone, šioje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neturi trūkumų, dėl jų pirmosios instancijos teismas nėra priėmęs įstatymo nustatytos motyvuotos nutarties kartu su išteisinamuoju nuosprendžiu, todėl nėra jokių trukdymų apeliacinės instancijos teismui nagrinėti bylą, vykdyti teisingumą ir atmesti prokuroro visiškai nepagrįstą skundą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-35/2006, 2K-139/2006,2K-24 7/2006, 2K-65/2007 buvo panaikintos kaip neteisėtos ir nepagrįstos būtent Kauno apygardos teismo nutartys perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų pažeidimo.

Atsiliepimu į įtariamojo V. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad Kauno apygardos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija, pasak prokuroro, išklausiusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusio prokuroro prašymą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą bei būtina keisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir atlikti tyrimo veiksmus, pagrįstai jį tenkino ir neišėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes V. K. teisinė padėtis nebuvo pabloginta labiau negu to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Prokuroras neprivalėjo teismui pateikti rašytinio prašymo, nes šiuo atveju buvo prašoma ne keisti kaltinimą BPK 256 straipsnio tvarka, o grąžinti bylą prokurorui BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta tvarka dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo.

Prokuroras teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad V. K. į teismo posėdį neatvyko, nors jam apie posėdžio laiką buvo žinoma, kad yra gautas prokuroro prašymas perduoti bylą prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo, kad išteisintasis V. K. savo poziciją dėl prokuroro apeliacinio skundo yra pateikęs raštu (pateikė atsikirtimą), kad teisiamajame posėdyje dalyvauja V. K. gynėja, nepažeisdamas BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagrįstai nutarė bylą nagrinėti nedalyvaujant išteisintajam V. K.

Anot prokuroro, apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl nusprendė nenagrinėti bylos iš esmės pagal prokuroro apeliacinį skundą ir pakeistą kaltinimą. Procesinis sprendimas buvo priimtas konstatavus tokius kaltinamojo akto (šiuo atveju pakeisto kaltinimo) trūkumus, kurie ne tik trukdė nagrinėti bylą, bet ir suvaržė kaltinamojo teises į gynybą. Pasak prokuroro, ištaisyti šiuos trūkumus teisiamajame posėdyje buvo neįmanoma, nes tam reikia atlikti papildomus tyrimo veiksmus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto, 256 straipsnio taikymo

Prokuroras pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį apskundė apeliacinės instancijos teismui skundu prašydamas: išteisinamąjį nuosprendį panaikinti; V. K. kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis – kad jis iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, nes 2007 m. gegužės 11 d. sudarius su A. A. jungtinės veiklos sutartį dėl gyvenamojo namo statybos Kaune, (duomenys neskelbtini), ir pagal ją A. A. į V. K. asmeninę sąskaitą (duomenys neskelbtini) , esančią SEB banke, 2007 m. gegužės 18 d. pervedus 4 000 000 Lt, V. K. juos panaudojo savo reikmėms (grąžino skolas savo ir UAB RVK kreditoriams, dalį pinigų paskolino dviem asmenims) ir tuo padarė A. A. 4 000 000 Lt turtinę žalą; V. K. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti ketverių metų laisvės atėmimo bausmę.

Bylą pradėjus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, prokuroras pateikė rašytinį prašymą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą bei būtina keisti faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir atlikti tyrimo veiksmus.

Į apeliacinės instancijos teismo posėdį išteisintasis V. K. neatvyko, nors jam apie posėdžio laiką buvo tinkamai pranešta, gautas jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl ligos, posėdyje dalyvavęs V. K. gynėjas pripažino, kad teismui nepateikė tinkamos pažymos, šį prašymą teismas, vadovaudamasis BPK nuostatomis, išsprendė. Be to, šiame posėdyje, dalyvaujant V. K. gynėjui, teismas svarstė gautą prokuroro prašymą perduoti bylą prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo prokuroro apeliacinio skundo, o tik sprendė gautą prokuroro prašymą perduoti bylą prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo, todėl BPK 322 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas nepažeidė ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes V. K. teisinė padėtis nebuvo pabloginta labiau, negu to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Iš išteisintojo V. K. atsikirtimo į prokuroro apeliacinį skundą išplaukia, kad su skundu jis susipažinęs.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad prokuroras privalėjo teismui pateikti rašytinį motyvuotą prašymą pakeisti kaltinimą, atitinkantį BPK 256 straipsnio nuostatas, nes šiuo atveju nebuvo prašoma keisti kaltinimo BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka, o grąžinti bylą prokurorui BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta tvarka dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymių. Šis teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė ir tai, kad V. K. veikoje galimai yra nusikalstamos veikos – pasisavinimo ar iššvaistymo požymių, tačiau ja jis nekaltinamas. BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta: teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, tokia nuostata reiškia, kad kaltinamojo veikoje nėra ne tik jam inkriminuoto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bet apskritai nepadaryta veika, turinti bet kurio BK numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir tik nustatęs tokias aplinkybes teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui dėl kaltinamojo priėmus išteisinamąjį nuosprendį, jam dėl to paties įvykio negali būti pareikšti kiti kaltinimai.

Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teisėjas nutartyje nurodo ir inkriminuotą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą (BPK 233 straipsnio 3 dalis). Tačiau toks kvalifikavimo nurodymas tik parodo prokuroro poziciją, išdėstytą kaltinamajame akte, ir bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Teismas, bylos nagrinėjimo teisme metu nustatęs, kad kaltinamojo padaryta veika atitinka kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo nei nurodyta kaltinamajame akte sudėtį, privalo veiką atitinkamai perkvalifikuoti ar perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto (BPK 254 straipsnio 3 dalis).

BPK 256 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti reikalavimai, susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu, yra taikomi tais atvejais, kai teismui yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba taip kvalifikuoti veiką iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos raštu prašo prokuroras ar nukentėjusysis. Tačiau šiuo atveju, kaip teisingai nurodo kasatorius, prokuroras to nepadarė. Tuo tarpu veiką kvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, jokia speciali procedūra BPK nenustatyta. Tai akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-7-638/2005, 2K-7-13/2007, 2K-555/2007 ir kt.).

Tokio BPK 255, 256 straipsnių aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikytasi nepriklausomai nuo to, ar perkvalifikuojant veiką būdavo tik pašalinami ją apibūdinantys teisiniai požymiai (lengvinant ar nepasunkinant kaltinamojo teisinės padėties) ar inkriminuojami nauji (kasacinės bylos Nr. 2K-429/2006, 2K-431/2006, 2K-455/2006, 2K-466/2006, 2K-85/2007, 2K-539/2007, 2K-553/2007, 2K-555/2007, 2K-709/2007, 2K-744/2007, 2K-26/2008, 2K-61/2008 ir kt.). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje išaiškino, kad kaltinamasis neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų, ir keičiant kaltinimą, jei jo apimtis nėra vien tik siaurinama, kaltinamajam apie tai iš anksto turi būti pranešama ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos dėl to išsakyti argumentus (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje taip pat laikomasi nuostatos, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė byla Nr. 2K-509/2008). Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, gindamasis nuo jam pareikštų įtarimų ar kaltinimų, neturi pareigos gintis nuo visų teoriškai galimų kaltinimo modifikacijų. Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė byla Nr. 2K-7-228/2008).

Taigi, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, neįspėjo V. K. , kad teismas gali svarstyti jo veiksmų perkvalifikavimą į BK 184 straipsnio 2 dalį, jeigu nesikeičia nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, ir suteikti galimybę gintis nuo tokio jo veiksmų kvalifikavimo. Todėl šio teismo nuosprendis dėl V. K. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, pagrįstai panaikintas apeliacinės instancijos teismo bylą perduodant prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi dėl tų pačių pažeidimų – kai kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes reikia pakeisti iš esmės skirtingomis, turėjo apsvarstyti galimybę perduoti bylą prokurorui dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėdamas šią bylą nepadarė.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Įtariamojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Rimantas Baumilas

Vytautas Masiokas