2019-04-10 Nr. AB-9121-3-61-3-00972-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-683-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00972-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas teisės aktus neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. liepos 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 4 žmonių. Teigė, kad kamerose įrengtos dviaukštės lovos, nėra priėjimo prie lango, langas užtvertas grotomis, yra šiukšlių, nuo lango sklinda nemalonus kvapas, netinkamas apšvietimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrinamas radijo ir televizijos kabelis, ribojama elektra. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija neišdavė tinkamų higienos priemonių švarai palaikyti, išduodama patalynė buvo nedezinfekuota, o maisto energetinė vertė neatitiko teisės aktų nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad kiemelyje galėjo vaikščioti tik vieną valandą per dieną. Nurodė, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, o viena dušo galvute turėjo naudotis 1 arba 2 žmonės.

3. Pareiškėjas teigė, kad siuntė skundus viešojo administravimo subjektams, tačiau atsakymų negaudavo arba gaudavo atsakymus su neteisinga informacija. Paaiškino, kad anksčiau skundo teismui neteikė, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o Lukiškių TI-K pareigūnai jam grasino.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus teisės aktų reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

6. Atsakovas paaiškino, Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas įrengtas laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o artimiausiu metu užuolaidos bus įrengiamos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose.

7. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas sudaręs paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir UAB „Dezinfa“, kurie atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės kamerose.

8. Dėl kamerų įrengimo atsakovas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti. Nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Teigė, kad grotų ir metalinių tinklelių įrengimą numato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skirsnio 14.1 punktas. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos, kurios apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Mano, kad tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

9. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K taip pat sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių teikiama skalbimo paslauga ne rečiau kaip kartą per savaitę gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, neturintys asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose.

10. Dėl teisės pasivaikščioti ir pasivaikščiojimo kiemelių atsakovas pažymėjo, kad suimtieji / nuteistieji pasivaikščioti vedami teisės aktų nustatyta tvarka – vieną valandą per dieną, visi esantys vienoje kameroje, o pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, nuolat valomi, esant būtinumui barstomi, taip pat nuteistieji gali būti įtraukti į jų tvarkymo, buities sąlygų gerinimo darbus. Pasivaikščiojimo kontrolę vykdo prižiūrėtojai, į kuriuos pasivaikščiojimo metu gali kreiptis suimtieji bei nuteistieji.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376, Nr. 377, Nr. 388 ir Nr. 389 iš viso 241 dieną. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad per visą kalinimo laikotarpį 30 dienų pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų, ką pripažino kaip atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktus patikrinimo aktus, taip pat nustatė, kad kamera Nr. 114 neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi lange nebuvo stiklo, oro temperatūra – 17,4°C.

14. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kėdžių trūkumo ir mažo stalo, kadangi pareiškėjas nenurodė, jog kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas išduoti jam papildomų baldų, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pateikė raštą, jog pareiškėjas į Lukiškių TIK administraciją su skundais nesikreipė.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje neužtikrinimu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, galėjo būti pažeista jo teisė į privatumą, todėl pripažino Lukiškių TI-K administracijos veiksmus neteisėtais.

16. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo šilto vandens, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato įpareigojimo Lukiškių TI-K sanitariniame mazge įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Atsižvelgdamas į tai teismas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo dėl to konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus ir (ar) neveikimą. Dėl naudojimosi dušu teismas pažymėjo, kad higienos normos 76:2010 68 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Akcentavo, kad pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikia teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 min., tačiau skunde nurodė, kad vienu metu viena dušo galvute naudojosi vienas arba du asmenys. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta teisė pasinaudoti dušu aiškintina kaip galimybė vienam asmeniui naudotis vienu dušu. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė aplinkybės, kad viena dušo galvute vienu metu naudojosi daugiau nei vienas asmuo, šiuo atžvilgiu teismas konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui buvo užtikrintas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, todėl pareiškėjo teiginį dėl per trumpo pasivaikščiojimui skirto laiko atmetė kaip nepagrįstą. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių stogų padengimo asbesto turinčiais šiferiniais lakštais, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo teiginiu atmetė kaip nepagrįstus.

18. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo išduodamas reikiamas kiekis patalynės dalių, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nešvarūs drabužiai nemokamai skalbiami tik vieną kartą per mėnesį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė aplinkybės, jog jam išduodama patalynė ar minkštasis inventorius buvo netinkamas naudoti. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog kuriuo nors kalinimo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis dėl jam išduotos patalynės ar minkštojo inventoriaus tinkamumo naudoti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nenagrinėtų skundų yra abstraktūs ir nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra neindividualizuotos, bendro pobūdžio, nepagrįstos byloje esančia medžiaga, teismas vertinto, kad neteisėti atsakovo veiksmai šiuo klausimu nenustatyti.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas tinkamas maisto kiekis, maistas nebuvo kaloringas ir skanus, dienos maisto davinio energetinė vertė per maža, nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistas buvo nešamas tiesiai į kamerą, jis buvo atšalęs, nebuvo sudarytos sąlygos eiti į valgyklą, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybę tikrina Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojas, kuris patikrinęs maistą patvirtina savo parašu pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Teismas pažymėjo, kad subjektyvus maisto skonio ar jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, todėl pareiškėjo teiginius šiuo ginčo klausimu atmetė kaip nepagrįstus. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl atšalusio maisto nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis neturi galimybės prieiti prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis uždengtas langas yra šiukšlių, nuo jų sklinda blogas kvapas, kameros langas uždengtas tinklu, nėra galimybės jo nuvalyti, kameroje nepakanka natūralios šviesos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad patys nuteistieji ir suimtieji yra atsakingi už kamerų valymą ir tvarką. Akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl priemonių šiukšlėms išvalyti išdavimo, todėl atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl kliūčių išvalyti tarp grotų ir lango esančias šiukšles.

21. Pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose naktį būdavo ribojamas elektros tiekimas, nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas su prašymais dėl elektros tiekimo miegui skirtu metu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėjo, kad objektyvios aplinkybės, dėl kurių ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo būtinas elektros tiekimas miegui skirtu metu, skunde taip pat nėra nurodytos, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus duomenis, sprendė, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus, todėl įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, pareiškėjui priteisė 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 23. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai.

24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo, jog iš 241 dienos tik 30 dienų jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis.

25. Pareiškėjas nurodo, kad kameroje beveik nebuvo natūralaus apšvietimo, todėl nuolat degė dieninė ir naktinė šviesa. Kameroje taip pat nebuvo ventiliacijos, šildymo, todėl turėjo vaikščioti su striuke, o miegoti su rūbais. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nebuvo sąlygų visiems kameroje esantiems asmenims valgyti vienu metu, todėl tekdavo laukti, kol pavalgys kiti asmenys ir maistas jau būdavo atšalęs. Pabrėžia, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1 kv. m atstumu nuo stalo ir nebuvo užtikrinta teisė į privatumą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

28. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 19 d. iki 2016 m. liepos 16 d., atlyginimo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad: ginčo laikotarpiu 30 parų pareiškėjas buvo kalinamas kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą; tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu; visą ginčo laikotarpį pareiškėjas turėjo naudotis dušo galvute kartu su kitu asmeniu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nepagrįstai atmetė argumentus, susijusius su netinkamu natūraliu apšvietimu, ventiliacijos, šildymo nebuvimu, atšalusiu maistu, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimu.

33. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124), 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 30 parų buvo kalinamas kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie laikotarpius ir kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, taip pat kamerų plotus ir juose buvusius asmenis. Iš minėtų duomenų matyti, jog 2015 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 114, 2016 m. kovo 21 d. kameroje Nr. 285, 2016 m. kovo 24 d. kameroje Nr. 285, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 331 ir laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 4 d. iki 2016 m. birželio 6 d. kameroje Nr. 377, iš viso 30 parų, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (b. l. 5–6). Taigi nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Atkreiptinas dėmesys, kad 1 parą kameroje Nr. 114 pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra prilyginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas tik tuo atveju, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas su kitu asmeniu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, išskyrus kameras Nr. 388 ir Nr. 389, todėl pripažintina, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas kalint kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376 ir Nr. 377, iš viso 137 paras.

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tenka Lukiškių TI-K. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 313, Nr. 331 esantys sanitariniai mazgai atitvėrti nuo likusio kameros ploto užuolaida, kamerose Nr. 388 ir Nr. 389 sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis, o duomenų apie kamerose Nr. 273, Nr. 285, Nr. 376 Nr. 377 esančių sanitarinių mazgų atitvėrimą nuo likusio kameros ploto nepateikė (b. l. 10). Taigi šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas tik kamerose Nr. 388 ir Nr. 389.

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, iš viso 137 paras, Lukiškių TI-K kamerose Nr. 114, Nr. 152, Nr. 273, Nr. 285, Nr. 313, Nr. 331, Nr. 376 ir Nr. 377, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu natūraliu apšvietimu, ventiliacijos, šildymo nebuvimu, atšalusiu maistu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Pareiškėjo argumentus dėl netinkamos ventiliacijos ir šildymo paneigia byloje pateikti Centro patikrinimo aktai, kuriuose konstatuota, kad kameroje Nr. 114, po 2015 m. vasario 18 d. nustatytų higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimų, 2015 m. birželio 9 d. atlikus patikrinimą nustatyta, jog minėtoje kameroje temperatūra ir oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, be to, kameroje įrengti skaidraus stiklo langai (b. l. 31). Centas patikrinimo aktuose taip pat konstatavo, kad kamerose Nr. 114, Nr. 285, Nr. 388, Nr. 389 tiek temperatūra, tiek dirbtinė apšvieta atitinka higienos normos reikalavimus, kas paneigia pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per intensyvios dirbtinės apšvietos, kamerose Nr. 114, Nr. 388, Nr. 389 vėdinimas atitinka higienos normos reikalavimus (b. l. 37, 39, 41, 43, 51, 59). Pareiškėjo teiginiai, susiję su natūralaus apšvietimo nebuvimu dėl languose įrengtų grotų ir metalinio tinklo, nesudaro pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtus veiksmus, kadangi toks vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 14.1 punkto reikalavimus.

41. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018).

42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (30 parų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, 137 paras pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, visu ginčo laikotarpiu patirti nepatogumai naudojantis dušu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o administracinėje byloje nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai pareiškėjo sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 600 Eur suma.

43. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

44. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė