2018-04-19 Nr. AB-7994-3-61-3-01161-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-616-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01161-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuotos asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. K. (K. J. K.) skundą atsakovei Valstybinei socialinio draudimo fono valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fono valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Tarnyba) 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SPRE-2984 „Atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą K. J. K.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (1.45)I-1167 (b.l. 1-4).

2. Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje pagal su UAB „Almand“ pasirašytą darbo sutartį lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties, todėl neteisėtai atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą. Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo nepagrįstai vadovavosi 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 14 straipsnio 8 dalies nuostatomis ir nepagrįstai neatsižvelgė į imperatyvias 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (OL 2012 L 149) (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 465/2012) 2 straipsniu bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004) (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl priėmė neteisėtus sprendimus.

3. Teigė, jog Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje vertėsi individualia veikla, todėl remiantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, jam turėjo būti taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22–25).

5. Atsakovas nurodė, jog nagrinėdamas klausimą dėl taikytinos teisės, nustatė, kad nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Almand“ darbuotojas, įmonėje pareiškėjui buvo nustatyta 8 valandų darbo diena pagal grafiką, o dirbama 16 valandų per mėnesį. Nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo gaunamos pajamos buvo 28,08 Eur (96,96 Lt) per mėnesį, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 29,12 Eur per mėnesį (neatskaičius mokesčių). Tarnyba taip pat vertino pareiškėjo duomenis, kad pajamos iš Lenkijoje vykdomos individualios veikos sudaro 800 Lenkijos zlotų per mėnesį, o dirbama apie 80 valandų per mėnesį.

6. Nurodė, jog įvertinusi pareiškėjo darbo laiko apimtį Lietuvoje pagal sudarytą darbo sutartį ir Lenkijoje vykdant individualią veiklą, Tarnyba nusprendė neišduoti pareiškėjui A1 pažymėjimo. Priimdamas ginčijamą sprendimą, atsakovas vadovavosi Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsniu, Reglamento (EB) 987/2009 14 – 16 straipsnių nuostatomis.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42–45).

8. Atsiliepime pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti pareiškėjui A1 pažymą, kadangi nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą, t. y. tokiu atveju neturi būti taikomi valstybės narės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal su UAB „Almand“ pasirašytą darbo sutartį Lietuvoje pareiškėjas dirbo 16 valandų per mėnesį, o Lenkijoje – 80 valandų per mėnesį. Be to, Valstybinė darbo inspekcija pateikė duomenis, kad UAB „Almand“ darbuotojai tik formaliai draudžiami socialiniu draudimu, nes realiai jokių funkcijų neatlieka.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo K. J. K. (K. J. K.) skundą tenkino bei panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SPRE-2984 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (1.45)I-1167.

10. Byloje ginčas keliamas dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui A1 pažymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 180000/503/1136/2013 informavo Tarnybą apie pareiškėjui taikytiną teisę (b. l. 26). Tarnyboje 2015 m. rugpjūčio 11 d. gautas pareiškėjo prašymas išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje (b. l. 29–32). Tarnyba 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. SPRE-2984 (b. l. 27–28) atsisakė pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013-10-02 iki 2016-08-30 išduoti A1 pažymėjimą ir nurodė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjui laikinai taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarybos sprendimu, kreipėsi į VSDFV, prašydamas jį panaikinti (b. l. 46–48, 56–58). VSDFV 2016 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. (1.45)I-1167 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 53–55).

12. Teismas pažymėjo, jog pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnį, VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 buvo patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

13. Teismas vadovavosi Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalimi, 13 straipsniu, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsniu, bei Reglamentu (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009.

14. Nurodė, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio nuostatas tikslina Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis, kuris iš dalies buvo pakeistas Reglamento (ES) Nr. 465/2012 2 straipsniu. Pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalį, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Nurodytos nuostatos patvirtina, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsniui, t. y. nagrinėjamam ginčui aktualiai 13 straipsnio 3 daliai.

15. Teismas, apibendrindamas šių Reglamentų nuostatas, konstatavo, kad tiesioginis nurodytų Reglamentų taikymas atsakovei suteikė teisę ir tuo pačiu įpareigojo pagal kompetenciją sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų.

16. Teismas nustatė, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarką nustato Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis, nustatantis, kad asmuo vykdydamas veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas, t. y. asmens gyvenamosios vietos kompetentinga įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (16 str. 2 d.). Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (16 str. 3 d.). Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, tam, kad laikinas taikytinos teisės nustatymas netaptų galutiniu, atitinkama įstaiga per du mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos turi informuoti gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu.

17. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga apie laikiną Lietuvos teisės taikymą pareiškėjui Tarnybą informavo 2015 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 180000/503/1136/2013. Nesutikimą, dėl laikino taikytinos Lietuvos Respublikos teisės nustatymo, Tarnyba išreiškė 2015 m. gruodžio 2 d. sprendime Nr. SPRE-2984, t. y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos pranešimo gavimo.

18. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartimi buvo įpareigotas pateikti visą turimą su pareiškėjo keliamu ginču susijusią medžiagą, tačiau teismui nėra pateikti duomenys, kad per laikotarpį nuo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. balandžio 27 d. rašto Nr. 180000/503/1136/2013 gavimo iki ginčijamo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 priėmimo, Tarnyba bet kokiu būdu būtų išreiškusi prieštaravimą dėl laikino taikytinos teisės nustatymo.

19. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų nustatymas pareiškėjui tapo galutiniu, kadangi Tarnyba per du mėnesius nepareiškė prieštaravimo dėl laikino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

20. Pažymėjo, jog pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 19 str. 2 d., atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.

21. Teismas darė išvadą, kad Tarnyba neturėjo teisės nustatyti, kad nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui laikinai taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, bei atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą, kadangi laikinas Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymas tapo galutiniu. Vadinasi, ginčijami sprendimai, kuriais nustatytas laikinas Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas bei atsisakyta išduoti A1 pažymėjimą, yra neteisėti, todėl naikintini. Teismas pažymėjo, jog buvo pažeista imperatyviai Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tvarka.

III. 22. Atsakovas Valstybinei socialinio draudimo fono valdybos Užsienio išmokų tarnyba apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo K. J. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, kurios turėjo įtaką neteisingo sprendimo priėmimui.

24. Nurodo, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį ar savarankiškai, teisės aktai. Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris numato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dvejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka.

25. Taip pat nurodo, jog pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Valstybėje narėje (Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalis). Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma prašymo pateikimo forma ir tvarka. Tvarkos aprašo 31 punkte numatyta galimybė prašyti pareiškėją pateikti ir kitus, Tvarkos aprašo 27 punkte nenurodytus dokumentus bei informaciją.

26. Atsakovas pažymi, jog sprendžiant ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, Tarnyba atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, pateiktus kriterijus, todėl Tarnybos nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

27. Pažymi, jog nustatydama ar asmens darbas, ar vykdoma veikla yra nedidelės apimties, taryba atsižvelgia į: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir (arba) atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir (arba) pajamas. Tarnybos vertinu, nustatant mažiau kaip 25 procentų veiklos dalį, vertinama, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

28. Atsakovas nurodo, jog vertindamas pareiškėjo vykdomos veiklos apimtį atsižvelgė į tai, kad K. J. K. nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir nuo 2015 m. balandžio 1 d. buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu kaip UAB „Almand“ darbuotojas bei gavo pajamas Lietuvoje nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 96,96 Lt ir nuo 2015 m. sausio 1 d. – 29,12 Eur (neatskaičius mokesčių), o iš Lenkijoje vykdomos individualios veiklos gavo 800 PLN per mėnesį, taip pat į tai, kad pareiškėjas Lietuvoje dirbo 16 valandų per mėnesį, Lenkijoje – 80 valandų per mėnesį.

29. Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, jog Tarnyba per du mėnesius nepareiškė prieštaravimo dėl laikino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu bei pažymi, Tarnyboje Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 20 d. raštas Nr. 180000/503/1136/2013, Tarnyba 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (7.16) S2-23631 kreipėsi į pareiškėją bei Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama pateikti papildomus dokumentus. 2015 m. rugpjūčio 11 d. Tarnyboje gautas Pareiškėjo prašymas išduoti pažymą.

30. Pažymi, kad 2016 m. kovo 21 d. skunde dėl Tarnybos sprendimo atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą, pareiškėjas neginčijo fakto, kad Tarnyba nepareiškė prieštaravimo dėl teisės aktų taikymo, o tik skundė, kad nesutinka su Tarnybos ir VSDFV pozicija dėl Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalies analogijos taikymo.

31. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo veikla UAB „Almand“ vertinama kaip nedidelės apimties bei paaiškėjus, kad UAB „Almand“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, pažymi, kad 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 panaikinimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.

32. Trečiasis asmuo VSDFV apeliaciniu skundu, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

33. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo motyvais, kad Tarnyba per du mėnesius nepareiškė prieštaravimo dėl laikino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Nurodo, jog Tarnyba 2015 m. liepos 10 d. raštą Nr. (7.16) S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ išsiuntė pareiškėjui ir Lenkijos kompetentingai įstaigai 2015 m. liepos 10 d., taigi, nepraėjus dviejų mėnesių terminui nuo Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 20 d. rašto gavimo.

34. Pažymi, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. raštas Nr. (7.16) S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ teikiamas teismui kartu su apeliaciniu skundu, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo kilęs ginčas dėl Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatytų procedūrų pažeidimo.

35. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį, jog Lenkijos kompetentingai įstaigai buvo išsiųstas Tarnybos sprendimas dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą pareiškėjui, tačiau joks prieštaravimas nepateiktas. Be to, Lenkijos kompetentinga įstaiga 2016 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 180000/511/96/2016 patvirtino, kad pareiškėjui nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. taikomi Lenkijos teisės aktai socialinio draudimo srityje pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Tokiu atveju, net ir panaikinus Tarnybos sprendimą, būtų išduotas iš esmės tapatus sprendimas dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimą, kadangi pareiškėjui taikomi Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai.

36. Pareiškėjas K. J. K. atsiliepimu į Tarnybos ir VSDFV apeliacinius skundus, prašo atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

37. Nurodo, jog apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas skunde dėl sprendimo atsisakyti išduoti A1 pažymėjimą, neginčijo fakto, kad Tarnyba nepateikė prieštaravimo dėl teisės aktų taikymo pareiškėjui, tik patvirtina, jog Tarnyba jokio prieštaravimo dėl pareiškėjui jo gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingai institucijai nepateikė, be to pareiškėjas skunde teismui negalėjo nurodyti šios aplinkybės, kadangi Tarnyba priimdama sprendimą, pareiškėjui nepateikė turimų Lenkijos kompetentingos įstaigos raštų. Be to, teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi įpareigojo Tarnybą pateikti visą medžiagą, taigi, ir nesutikimą apie pareiškėjui laikinai nustatytos teisės taikymą, tačiau tokių duomenų teismui nepateikta.

38. Pažymi, jog Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio, kuriame nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio įgyvendinimo tvarka, 3 dalyje nustatyta, jog laikinas taikomų teisės aktų nustatytas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal šio straipsnio 2 dalį.

39. Pareiškėjo vertinimu, remiantis Aprašo VI dalies 44.3 punkto, VII dalies 44 punkto nuostatomis, Tarnyba nors ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės.

40. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Tarnyba nepateikė pirmos instancijos teismui rašto, nes teisme nebuvo kilęs ginčas dėl Reglamento (EB) 987/2009 16 straipsnyje nustatytų procedūrų pažeidimo.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą, nurodo, jog sutinka su Tarnybos apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 „Dėl taikytinų teisės aktų K. J. K. nustatymo“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.45)I-1167 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984“ teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo K. J. K. skundą tenkino ir panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. SPRE-2984 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. (1.45)I-1167, apeliacinius skundus iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, taip pat, jog panaikindamas Tarnybos ir VSDFV sprendimus, motyvavo tuo, kad laikinas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų nustatymas pareiškėjui tapo galutiniu, kadangi Tarnyba per du mėnesius nepareiškė prieštaravimo dėl laikino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniam ginčui dėl minėto A1 pažymėjimo Nr. 8752 išdavimo, įskaitant jo panaikinimą, yra aktualūs teisės aktai: Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo; Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką; Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas. Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

46. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Tarnybos ir VSDFV sprendimai, kuriais atsisakyti išduoti pareiškėjui A1 pažymą, yra teisėti ir pagrįsti, nurodė, jog nagrinėjamam ginčui yra aktuali Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarką nustato Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnis, nustatantis, kad asmuo vykdydamas veiklą dviejose ar daugiau valstybių narių apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas, t. y. asmens gyvenamosios vietos kompetentinga įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (16 str. 2 d.). Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 str. 3 d., laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 str. 2 d., išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (16 str. 3 d.).

47. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog 2016 m. kovo 29 d. nutartimi, atsakovas buvo įpareigotas pateikti visą turimą su pareiškėjo keliamu ginču susijusią medžiagą, tačiau teismui nėra pateikti duomenys, kad Tarnyba iki ginčijamo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 priėmimo, bet kokiu būdu būtų išreiškusi prieštaravimą dėl laikino taikytinos teisės nustatymo. Atižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų nustatymas pareiškėjui tapo galutiniu, kadangi Tarnyba per du mėnesius nepareiškė prieštaravimo, todėl Tarnybos sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad Tarnyba per du mėnesius nepareiškė reikalavimo dėl laikino Lietuvos Respublikos teisės aktų taikymo pareiškėjo atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nurodo, jog Tarnybos 2015 m. liepos 10 d. raštas Nr. (7.16) S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ teikiamas kartu su apeliacinius skundu, nes pirmosios instancijos teisme nebuvo kilęs ginčas dėl Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatytų procedūrų pažeidimo.

49. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų panaikinimo, kuriais buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą, rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. Lenkijos kompetentingos įstaigos 2015 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 180000/503/1136/2013, kuriuo informuojama Tarnyba apie pareiškėjui taikytiną Lietuvos Respublikos teisę. Pirmos instancijos teismui nebuvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis faktą, kad Tarnyba teikė prieštaravimą Lenkijos kompetentingai institucijai dėl pareiškėjui taikytinos teisės. Apeliacinės instancijos teismui, kartu su Tarnybos ir VSDFV apeliaciniais skundais pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. raštas Nr. (7.16) S2-23631, patvirtina, kad Tarnyba pateikė prieštaravimą dėl pareiškėjui K. J. K. taikytinos teisės nepraleidus nustatyto dviejų mėnesių termino.

50. Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (12 str., 56 str. 4 d. 80 str.). ABTĮ 80 straipsnis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas imasi procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo konkrečioje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

51. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

52. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos konkrečiam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias teisės normas.

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas minėto bylai aktualaus teisinio reguliavimo kontekste turėjo patikrinti, ar yra visos sąlygos, trukdančios A1 pažymėjimo išdavimui, ar Tarnybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. SPRE-2984 nustatytos aplinkybės buvo pakankamos tokiam sprendimui priimti.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas skundžiamų Tarnybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. SPRE-2984 ir VSDFV 2016 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. (1.45)I-1167 aktų teisėtumą ir pagrįstumą, bei vertindamas, jog esminę reikšmę, sprendžiant dėl A1 pažymėjimo neišdavimo, turėjo Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio nuostatose įtvirtinta tvarka – per du mėnesius pateikti kompetentingai institucijai prieštaravimą dėl nustatytos laikinos taikytinos teisės nustatymo, privalėjo patikrinti, ar Tarnyba kreipėsi į Lenkijos kompetentingą instituciją su prieštaravimu ir ar nepažeidė nuostatose įtvirtintos dviejų mėnesių termino tvarkos. Be to, teismas turėjo patikrinti, ar UAB „Almand“ oficialiai vykdė veiklą Lietuvoje ir, ar įdarbintas Lenkijos Respublikos pilietis, faktiškai dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismas šių aplinkybių netinkino.

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismui pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. liepos 10 d. raštas Nr. (7.16) S2-23631 „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“, turėjo įrodomąją vertę nagrinėjamos administracinės bylos ginčo kontekste. Tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodoma, kad teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti visą turimą pareiškėjo keliamu ginču susijusią medžiagą, tačiau teismui nebuvo pateikti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog teismas turi būti aktyvus bei siekiant nustatyti visas nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas privalėjo įpareigoti atsakovą pateikti įrodymus, susijusius su pareiškėjui K. J. K. taikytina teise jo įdarbinimo Lietuvoje metu.

56. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

57. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimų – teismo sprendimą pagrįsti ištirtais teismo posėdyje įrodymais pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, jog teismas neteisingai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, kurios turėjo įtaką neteisingo sprendimo priėmimui, o tiksliau, neišreikalavo įrodymų, kurie turėjo reikšmę sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

58. Pagal ABTĮ, apeliacinės instancijos teismo funkcija yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 57 str. 6 d., 79, 81, 82, 86 str.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus ginčui išspręsti faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista su teismo sprendimu nesutinkančios bylos proceso šalies (šalių) teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas perduodant visą bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p.).

59. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai išspręsti svarbių aplinkybių, jų neištyrė visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 81 str.), bylos aplinkybėms išaiškinti reikia surinkti naujus įrodymus, todėl atsakovo ir trečiojo asmens apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė