2019-12-18 Nr. AB-23901-3-61-3-04023-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1787-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04023-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. F., R. F. (R. F.) ir V. F. (V. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. F., R. F. (R. F.) ir V. F. (V. F.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai J. F., R. F. (R. F.) ir V. F. (V. F.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2017 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 48SD-13189-(14.48.136E) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT iš naujo įvertinti pareiškėjų prašymą ir priimti teisėtą bei motyvuotą sprendimą.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie su 2017 m. rugsėjo 12 d. prašymu kreipėsi į NŽT dėl žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimo, t. y. su prašymu ištaisyti klaidą ir minėtame 0,31 ha plote pažymėti pagrindinę sklypo paskirtį – žemės ūkio. NŽT skundžiamas Sprendimas yra nemotyvuotas, neaiškus, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Pareiškėjų teigimu, nėra aišku, kodėl nebuvo ištaisyta klaida ir kokiu pagrindu ginčo sklypo paskirtis buvo nustatyta miško, jeigu žemės sklype nėra miško. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad NŽT neatliko visapusiško ginčo situacijos teisinio ir faktinio įvertinimo.

3. Pareiškėjai teismui pateiktame paaiškinime taip pat nurodė, kad pareiškėjų mamai nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos į žemės ūkio paskirties žemę, kuri sudarė 0,31 ha. Neaišku, kodėl NŽT pakeitė žemės sklypo paskirtį į miško.

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro matininkas 2013 m. rugsėjo 23 d. atliko žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus. Šį sklypą skyrė kelias, kurio plotas neįskaičiuotas į bendrą žemės sklypo plotą, todėl matininkas parengė atskirus žemės sklypų, kurių plotai 0,3143 ha ir 3,2058 ha, planus. Žemės sklypo, kurio plotas 0,3143 ha, kadastro duomenų byloje, kadastro duomenų formoje nurodyta, kad pagrindinė šio žemės sklypo naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Parengtos žemės sklypų bylos buvo patikrintos NŽT, trūkumų nebuvo nustatyta. Tuo pagrindu NŽT Vilniaus skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48SK-(14.48.111.)-238 buvo pakeisti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys ir patvirtinti žemės sklypų (0,3143 ha ir 3,2058 ha) kadastro duomenys. Žemės sklypų (0,3143 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 3,2058 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) kadastro duomenys buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

6. Atsakovas nurodė, kad iš archyvinių dokumentų buvo nustatyta, jog nuosavybės teisės I. F. į žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos grąžinant natūra. Iš žemės sklypo bendro 3,36 ha ploto miško naudmenos sudaro 3,05 ha, o 0,31 ha plotą sudaro žemės ūkio naudmenos, formuojamos žemės sklypo ūkinės veiklos pobūdis – miškų ūkio veikla. Pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 41/14513 duomenis žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – miškų ūkio paskirtis.

7. NŽT teigimu, nėra galimybės žemės paskirtį pakeisti tik atliekant kadastrinius matavimus, todėl atlikus kadastrinius matavimus anksčiau nustatyta žemės naudojimo paskirtis nebuvo pakeista pagrįstai. Atlikus žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį skiria kelias, kadastrinius matavimus, buvo pagrįstai suformuoti du miškų ūkio paskirties žemės sklypai.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjams į tuos pačius klausimus jau buvo atsakyta ir ankstesniais NŽT sprendimais, tačiau ginčo pareiškėjai dėl šių sprendimų nekėlė. Skundžiamu Sprendimu pareiškėjams į jų klausimus atsakyta išsamiai, Sprendimas motyvuotas ir pagrįstas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjai byloje ginčą kėlė dėl Sprendimo neatitikimo VAĮ nuostatoms ir prašė perduoti jų 2017 m. spalio 27 d. prašymą atsakovui išnagrinėti iš naujo, tačiau įvertinęs pareiškėjų papildomai pateiktus 2018 m. vasario 26 d. paaiškinimą-prašymą, taip pat tos pačios dienos skundo papildymą, su kartu pateiktais papildomais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjai iš esmės prieštarauja dėl susiklosčiusios situacijos, kurią, pareiškėjų teigimu, sąlygojo galimai padaryta institucijų klaida – 0,3143 ha žemės sklypo pagrindinę paskirtį nustatant – žemės ūkio, nors pagal nuosavybės teisių atkūrimo dokumentą I. F. (pareiškėjų mamai) nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,31 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Pareiškėjų nuomone, neteisinga yra tai, kad abejiems sklypams buvo nustatyta paskirtis – miškų ūkio, nors pagal Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. 41-3702, I. F. dalis nuosavybės teisių buvo atkurtos į žemės ūkio paskirties žemę (0,31 ha).

11. Teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48SK-(14.48.111)-238, be kita ko, buvo patvirtinti žemės sklypų kadastro duomenys, nustatyti pagal VĮ Registrų centro matininko E. B. 2013 m. rugsėjo 23 d. parengtas žemės sklypų (0,3143 ha ir 3,2058 ha) kadastrines bylas (II t. b. l. 9). Tuo pagrindu Nekilnojamojo turto registre 0,3143 ha sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindinė naudojimo paskirtis buvo įrašyta – miškų ūkio, naudojimo būdas – ūkinių miškų sklypai. Byloje nėra duomenų, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 48SK-(14.48.111)-238 būtų pripažintas neteisėtu. Nors pareiškėjai ir nurodė aplinkybes, susijusias su E. B. atliktais kadastriniais matavimais, jų neteisėtumu, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl E. B. atliktų kadastrinių matavimų, kurie buvo patvirtinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48SK-(14.48.111)-238, teisėtumo, siekiant juos nuginčyti, pareiškėjai būtų kreipęsi įstatymų nustatyta tvarka. Atliekant kadastrinius matavimus 0,3143 ha sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtis buvo nustatyta pagal bendrą sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtį – miškų ūkio. Atliekant kadastrinius matavimus buvo vadovautasi 1998 m. vasario 18 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro, VĮ, Vilniaus filialo pažymėjime nurodytais galiojančiais duomenimis, todėl atliekant kadastrinius matavimus NŽT neturėjo pagrindo keisti anksčiau nustatytos žemės sklypų paskirties.

12. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama dėl 2017 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 48SD-13189-(14.48.136E) teisėtumo atsižvelgiant į pareiškėjų 2017 m. rugsėjo 12 d. prašyme nurodytas aplinkybes, todėl dėl aplinkybių, kad realiai natūroje sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) mišku niekada nebuvo apaugęs, ir su tuo susijusių kitų įrodymų plačiau nepasisakė.

III. 13. Pareiškėjai J. F., R. F. ir V. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundą. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas nevertino reikšmingos bylai aplinkybės, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 41-3702 pareiškėjų mamai I. F. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,31 ha žemę ir 6,75 ha mišką kaimo vietovėje (I t. b. 1.177). Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 48SK-(14.48.111)-238 buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas.

13.2. Teismas nevertino, kad dėl NŽT padarytos klaidos dėl neteisėto skirtingos paskirties žemės plotų apjungimo į vieną, priskiriant jiems pagrindinę paskirtį – miško ūkio, asmuo neturi teisės atstatyti teisių į žemės ūkio paskirties žemę (0,31 ha), atgautą atkuriant nuosavybės teises žemės reformos vykdymo metu.

13.3. Teismas nevertino NŽT 2011 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 1SS-(10.5)-2149 pateiktos NŽT pozicijos ginčo kontekste, neišreikalavo 1996 m. gruodžio 6 d. žemės sklypų, skiriamų privačiam ūkiui steigti, ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje akto. Teismas tinkamai neįvertino NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48SK-(14.48.111)-238. Viešojo administravimo subjektas negali pats naikinti savo priimtų administracinių aktų.

13.4. Teismas nevertino pareiškėjų prašymo papildyme nurodytų aplinkybių dėl negalimumo sujungti skirtingos paskirties žemės sklypus. Žemės reformos metu visa privatizuojama žemė privalėjo būti priskiriama žemės ūkio paskirties žemei, išskyrus tam tikrus atvejus. Registrų centro išraše užfiksuotas žemės sklypo dalybos faktas ir pažymėta, kad pagrindinis plotas (0,2295 ha) yra žemės ūkio naudmenų plotas.

14. Pareiškėjai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos faktinių aplinkybių, įrodančių pareiškėjų teisę pakeisti apeliaciniame skunde nurodomo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) paskirtį iš miškų ūkio paskirties į žemės ūkio, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-155-492/2018) aiškinant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir tokiu būdu nesilaikė VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pagal aktualią teismų praktiką, esminis žemės sklypo paskirties keitimo kriterijus – atitikimas teritorijos bendrajam planui, tačiau teismas nevertino ištraukos iš Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, kuriame ginčo žemės sklypas nepatenka į miškų ūkio paskirties zoną. Teismas netinkamai įvertino skundžiamo Sprendimo turinio atitiktį VAĮ reikalavimams ir neįgyvendino gero administravimo principo.

15. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, nurodoma, kad teismas išnagrinėjo bylą tinkamai vertindamas visas bylos faktines aplinkybes ir įrodymus, visapusiškai, objektyviai ir išsamiai ištyrė byloje aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Dėl pareiškėjų argumentų, kad teismas neišreikalavo iš atsakovo akto, atsakovas paaiškina, kad jis teismui kartu su atsiliepimu į skundą pateikė žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų bylų kopijas, kuriose ir yra minimi aktai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Pareiškėjai siekia pakeisti 0,31 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, pagrindinę naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į žemės ūkio. Prašymą pakeisti 0,31 ha žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį iš esmės grindžia tuo, kad nustatant šio žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį buvo padaryta klaida, kurią ir prašo ištaisyti.

18. Byloje nustatyta, kad pareiškėjų mamai, I. F., Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 41-3702 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,36 ha žemės sklypą, kurį sudarė 3,05 miškas ir 0,31 ha žemė, šiam sklypui buvo nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio. Pareiškėjai 2012 m. paveldėjo po 1/3 šio žemės sklypo, žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis išliko nepakitusi.

19. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų subjektinės teisės į šį 3,36 ha žemės sklypą yra atsiradusios iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. 41-3702. Šis sprendimas yra galiojantis ir nustatyta tvarka nėra nei panaikintas, nei pakeistas.

20. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas.“

21. Pagal šį teisinį reguliavimą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas žemės sklypui yra nustatomi pirmą kartą formuojant patį žemės sklypą. Vėliau keisti jau suformuoto žemės sklypo naudojimo paskirtį ir būdą galima tik pagal naujai parengtų atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

22. Minėta, kad pagrindinė naudojimo paskirtis ir būdas ginčo žemės sklypui buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 41-3702. Byloje duomenų, kad šio sprendimo duomenys, kiek tai susiję su ginčo žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi ir būdu, neatitiktų teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriais pirmą kartą ir buvo formuojamas ginčo žemės sklypas, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pareiškėjai. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad šiuo metu yra parengti kiti atitinkami teritorijų planavimo dokumentai, kurių sprendiniai numatytų galimybę pakeisti ginčo žemės sklypo ar jo dalies (0,31 ha) pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą.

23. Visa tai lemia, kad nėra teisinių prielaidų bei sąlygų tenkinti pareiškėjų prašymą pakeisti ginčo žemės sklypo ar jo dalies (0,31 ha) pagrindinę naudojimo paskirtį ir būdą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai bei teisingai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialines teisės normas, reguliuojančias ginčo dalyką. Kolegija su šiais vertinimais sutinka ir jų detaliai nebekartoja. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas ir dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 48SD-13189-(14.48.136E) teisėtumo, t. y., kad šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Iš šio sprendimo matyti, kad jame yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, kurie yra pakankami priimti tokio pobūdžio sprendimą. Dėl to priešingi šiuo klausimu pareiškėjų argumentai taip pat yra nepagrįsti bei atmetami.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. F., R. F. (R. F.) ir V. F. (V. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė