2018-09-12 Nr. AB-15620-3-61-3-02648-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-881-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02648-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. A. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. A. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, atsakovas) 2016 m. birželio 7 d. rašte Nr. (11.1) I-3397 išdėstytą sprendimą atsisakyti priimti pareiškėjos prašymą; 2) įpareigoti atsakovą atnaujinti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. pateikto prašymo (skundo) padavimo terminą, jeigu, teismo nuomone, šis terminas buvo praleistas; 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. prašymą išmokėti motinystės pašalpos dalį.

2. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. 6-24-9416 pareiškėjai buvo apskaičiuotos ir paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas laukiantis pirmojo ir antrojo vaikų. Pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas pareiškėjai buvo apskaičiuotos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo net 22 proc. didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimalus dienos kompensuojamasis dydis, pirmojo ir antrojo vaiko motinytės pašalpos pareiškėjai buvo apskaičiuotos pagal maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbio dydį, o šį dydį viršijusi pareiškėjos vidutinio dienos darbo užmokesčio dalis į pašalpą nebuvo įskaičiuota ir jai nebuvo išmokėta.

3. Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, pareiškėja sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai buvo priskaičiuota ir išmokėta tik dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, o likusi dalis nebuvo išmokėta, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nuostatos, nustatančios motinystės pašalpų dydžio apribojimus susiejant juos su maksimaliu Vyriausybės nustatytu dydžiu, prieštarauja Konstitucijai, be jau išmokėtos motinystės pašalpos dalies, apskaičiuotos pagal maksimalų kompensuojamąjį dydį, pareiškėjai taip pat turėtų būti priskaičiuota ir išmokėta likusi motinystės pašalpų dalis, atitinkanti pareiškėjos darbo užmokesčio vidurkį ataskaitiniu laikotarpiu, t. y. priskaičiuota ir išmokėta maksimalų kompensuojamąjį dydį viršijusi pareiškėjos vidutinio dienos darbo užmokesčio dalis, atsižvelgiant į nėštumo ir gimdymo laikotarpiais buvusių darbo dienų skaičių. Už pirmąsias nėštumo ir gimdymo atostogas nepriskaičiuota motinystės pašalpos dalis sudaro 1 660,6 Eur (95*17,48), už antrąsias nėštumo ir gimdymo atostogas nepriskaičiuota motinystės pašalpos dalis sudaro 1 678,08 Eur (96*17,48). Iš viso nepriskaičiuota motinytės pašalpų dalis sudaro 3 338,68 Eur.

4. Nurodė, kad 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priskaičiuoti ir išmokėti 1 660,6 Eur neišmokėtą motinystės pašalpos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį laukiantis pirmojo vaiko ir 1 678,08 Eur neišmokėtą motinystės išmokos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį laukiantis antrojo vaiko. VSDFV 2016 m. birželio 7 d. rašte Nr. (11.1) I-3397 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies. Pareiškėjos teigimu, ji 20 darbo dienų termino prašymui paduoti nepraleido, nes apie tai, kad nebuvo išmokėta dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, sužinojo tik 2016 m. kovo 15 d. Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą. Atsakovo argumentai, kuriais atmetama galimybė skundo padavimo terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja administracinių teismų praktikai ir užkerta kelią pareiškėjai pasinaudoti administracinių teismų praktikoje numatyta teise dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Pareiškėjos prašymo įgyvendinimui nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas. Ši pareiškėjos teisė gali būti realizuota VSDFV priėmus naujus sprendimus, kuriais būtų papildomai priskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimo teisė į motinystės pašalpos nepriemoką pareiškėjai atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, taip pat tai, kad jos reikalavimo teisei įgyvendinti nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas, 20 darbo dienų termino skaičiavimo pradžios momento susiejimas su ankstesnių sprendimų (kurių prašyme VSDFV net neprašoma panaikinti) priėmimo momentu yra nepagrįstas. Šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. nuo momento, kai pareiškėja įgijo ne hipotetinį, tačiau realų (institucijų patvirtintą) teisinį lūkestį į neišmokėtą motinystės pašalpos dalį.

5. Atsakovas VSDFV atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad nustatant termino skundui paduoti eigos pradžią, svarbu nustatyti, kada pareiškėja susipažino su jos atžvilgiu priimtais sprendimais. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kada gavo skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl mano, kad terminas skundui paduoti galėtų būti skaičiuojamas remiantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kada pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d. (už papildomas 14 dienų – 2013 m. lapkričio 15 d.) ir 2015 m. vasario 2 d. (už papildomas 14 dienų – 2015 m. balandžio 22 d.). Taigi 20 darbo dienų laikotarpiai, kuriais turėjo būti paduoti skundai, yra nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki 2013 m. spalio 11 d. (dėl 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933) ir nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d. (dėl 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830). Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nenurodžius svarbių termino praleidimo priežasčių, VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3397 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 bei 2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830 buvo paskirtos motinystės pašalpos už pirmąjį ir antrąjį vaiką. Pareiškėja 2016 m. balandžio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV dėl sumažintos motinystės pašalpos dalies grąžinimo, nurodydama, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą ji sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. raštu pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti, ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja, atsakydama į VSDFV raštą, 2016 m. gegužės 12 d. pateikė VSDFV prašymą, teigdama, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas, nes tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą sužinojo, kad motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl to jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. Šiame prašyme pareiškėja nepateikė apskritai jokių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių.

9. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos pateiktą medžiagą, 2016 m. gegužės 12 d. prašymą, 2016 m. birželio 7 d. sprendime pažymėjo, kad pareiškėja nesutinka su termino praleidimo faktu, neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 bei 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830. Sprendime išsamiai, motyvuotai paaiškinta, dėl kokių priežasčių ir kokiu pagrindu pareiškėjos skundas nebus nagrinėjamas.

10. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, sprendė, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai – 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., gavusi pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpas (pagal Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 44 punktą, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama už praėjusį mėnesį). Taigi pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV iš esmės dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa. Pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuojama vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo pareigos informuoti pareiškėją dėl perskaičiuotos pašalpos mokėjimo.

11. Teismas nurodė, jog Taisyklių 20 punktas nustato, jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. raštu paprašė pareiškėjos pateikti paaiškinimus dėl termino praleidimo. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. prašymu pateikė paaiškinimus VSDFV, teigdama, kad termino skundui paduoti nepraleido, nepateikė prašymo atnaujinti terminą, terminas skundams paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo dienos, nes tik tuomet sužinojo, jog motinystės išmokos jai buvo apskaičiuotos remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis ir pagrindais, dėl ko jai nebuvo išmokėta priklausanti motinystės pašalpa. VSDFV ginčijamu sprendimu, įvertinęs visas pateiktas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėja nesutinka su termino praleidimo faktu, neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą.

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pareiškėja tik 2016 m. balandžio 7 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo sprendimų priėmimo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų mokėti sumažinto dydžio pašalpas, kurie nebuvo siunčiami suinteresuotiems asmenims, apskundimo termino skaičiavimo, laikoma, kad asmuo apie jo teises galimai pažeidžiančius veiksmus sužinojo gavęs pirmą sumažinto dydžio išmoką. Pareiškėjos pašalpa buvo mažinama VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 bei 2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830, ji nepateikė įrodymų, kada gavo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl teismas vertino, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas vadovaujantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kai pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą. Atsakovas atsiliepime į skundą ir skundžiamame sprendime paaiškino, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d. Taigi, 20 darbo dienų laikas, kai pareiškėja turėjo paduoti skundus dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 iki 2013 m. spalio 11 d., o dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830 - iki 2015 m. kovo 3 d. Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir nenurodžius svarbių termino praleidimo priežasčių, atsakovas, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

13. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad VSDFV įvykdė Taisyklių 20 punkte nustatytus įpareigojimus, teisingai taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes, tinkamai atliko šią administracinę procedūrą, kurios metu nebuvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistas teises pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo, kai buvo sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos. Teismas sutiko su VSDFV vertinimu, kad pareiškėjos išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, nes pareiškėja VSDFV nepateikė apskritai jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių terminui atnaujinti. Pagal teisės aktus, teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui (Taisyklių 31 punktas). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV praėjus daugiau nei vieneriems metams po skundžiamų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų priėmimo, nei VSDFV, nei teismui apskritai nenurodė jokių individualių, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, objektyviai sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė pareiškėjai laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant jokių skundo padavimo terminų, neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų. Teismas sprendė, kad VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. (11.1)I-3367 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.

14. Teismas, konstatavęs, kad VSDFV 2016 m. gegužės 19 d. sprendimas Nr. (11.)I-2990 yra teisėtas ir pagrįstas, nematė pagrindo ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą iš naujo bei įpareigoti VSDFV išmokėti motinystės pašalpos dalį.

III. 15. Pareiškėja N. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

16. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus teisės aktų nuostatas, byloje surinktus įrodymus bei bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, grindžiamas neteisingomis prielaidomis, priimtas neatsižvelgiant į jos skunde išsakytus argumentus ir (ar) visai dėl jų nepasisakant, todėl turėtų būti panaikintas.

17. Pareiškėjos vertinimu, teismo argumentai, kad apie jai mokamas sumažintas motinystės pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus - atitinkamai 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., todėl šiuos sprendimus turėjo teisę skųsti per 20 darbo dienų, yra nepagrįsti dėl klaidingų faktinių aplinkybių vertinimo. Pažymi, kad pašalpų išmokėjimo jai momentu norminiai teisės aktai, nustatantys maksimalias išmokų ribas, nebuvo panaikinti ir buvo galiojantys, todėl pareiškėja neturėjo jokių objektyvių galimybių jau tuomet žinoti, kad jai buvo išmokėtos sumažintos motinystės pašalpos, kaip kad savo sprendime nurodo teismas. Neturėdama teisinio išsilavinimo ir būdama silpnoji santykio su viešojo administravimo institucija šalis, ji negalėjo žinoti ar pagrįstai numatyti, kad sprendimai, kuriais jai buvo priskaičiuotos motinystės pašalpos, buvo priimti taikant Konstitucijai prieštaravusių norminių teisės aktų nuostatas, kadangi tokį prieštaravimą nustato tik Konstitucinis Teismas. Atsižvelgiant į tai, anksčiau į teismą ji nesikreipė, kadangi, vadovaujantis VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, terminas skundui paduoti nelaikomas praleistu, jeigu skundas pateikiamas per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Kadangi apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa priklausanti motinystės pašalpa, ji sužinojo tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu, pareiškėja yra įsitikinusi, kad termino prašymui paduoti ji nepraleido, t. y. 2015 m. balandžio 7 d. (per 17 darbo dienų, nuo nutarimo priėmimo dienos) su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti motinystės išmokų dalį.

18. Pareiškėjos teigimu, teismas visai nevertino jos skunde nurodytų argumentų, kad VSDFV atsisakymas nagrinėti pateiktą prašymą dėl tariamai praleisto termino ir (ar) atsisakymas šį terminą atnaujinti, motyvuojant tuo, kad pareiškėja savo pažeistas teises tariamai galėjo ginti per 20 darbo dienų nuo sprendimų gavimo momento, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių principams ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 ir 13 straipsniuose įtvirtintą jos teisę į veiksmingą ir realią teisinę gynybą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Sprendime nurodyti motyvai iš esmės reiškia, kad pareiškėjai pripažįstama tik vienintelė teisminės gynybos galimybė, t. y. per 20 darbo dienų nuo VSDFV sprendimų gavimo laikantis ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarkos su skundu kreiptis į VSDFV. Vadovaujantis tokia pozicija, reali asmens pažeistų teisių gynyba tampa nepagrįstai apribota arba apskritai neįmanoma, t. y. viena vertus, gavusi sprendimus dėl motinystės išmokų, pareiškėja tuo metu jų skųsti neturėjo pagrindo, kadangi teisės aktai, kurių pagrindu buvo priimti sprendimai, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ir buvo galiojantys, kita vertus, šiuos teisės aktus vėliau pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atsiradus realiam pagrindui su prašymu kreiptis į VSDFV dėl antikonstitucinių teisės normų taikymo atsiradusių neteisėtų padarinių atstatymo, tokį prašymą atsisakoma nagrinėti dėl formalios aplinkybės, t. y. praleisto 20 darbo dienų termino, kuris pradedamas skaičiuoti nuo momento, kai apie pažeistas teises net nebuvo žinoma (nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas).

19. Pažymi, kad teismas visai nevertino skunde nurodytų argumentų, jog pareiškėjos prašymas yra nukreiptas tik į neišmokėtą pašalpų dalį, todėl sužinojusi apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa motinystės pašalpos dalis, 2015 m. balandžio 7 d. pateiktame prašyme pareiškėja VSDFV prašė tik papildomai priskaičiuoti ir jai išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką. Šiuo atveju pareiškėjos prašymo įgyvendinimui nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas, t. y. ši teisė gali būti realizuota VSDFV priėmus naujus sprendimus, kuriais būtų papildomai priskaičiuota ir išmokėta motinystės pašalpos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimo teisė į motinystės pašalpos nepriemoką pareiškėjai atsirado tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, taip pat tai, kad jos reikalavimo teisei įgyvendinti nėra būtinas jau priimtų sprendimų panaikinimas, 20 darbo dienų termino skaičiavimo pradžios momento susiejimas su ankstesnių sprendimų priėmimo momentu yra nepagrįstas. Šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo priėmimo dienos, t. y. nuo momento, kai ji įgijo ne hipotetinį, tačiau realų (institucijų patvirtintą) teisinį lūkestį į neišmokėtą motinystės pašalpos dalį.

20. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nepagrįstas ir formalus jos atsisakymas nagrinėti pareiškėjos pateiktą prašymą dėl neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo užkirto kelią savo pažeistas teises ginti teisme, tokiu būdu paneigiant Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą pamatinį teisminės gynybos principą. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismo argumentai, kad pareiškėja galėjo savo pažeistas teises ginti tik per 20 darbo dienų nuo motinystės pašalpų išmokėjimo momento, nors tuo metu tam nebuvo teisinio pagrindo, tuo tarpu atsiradus realiam šių teisių gynimo pagrindui šių teisių ginti jau nebegalėjo dėl praleisto termino, reikštų, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra ginama tik formaliai ir nėra suderinama su Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintu pamatiniu teisminės gynybos principu, dėl ko reali teisminė gynyba jai taptų neprieinama.

21. Nurodo, kad nesutinka su teismo pozicija, jog ji nepateikė jokių individualių, skundo padavimo termino pažeidimą pateisinančių aplinkybių, kadangi skunde teismui aiškiai nurodė, jog apie tai, kad jai buvo išmokėta ne visa jai priklausanti motinystės pašalpa, ji sužinojo tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu, todėl yra įsitikinusi, kad termino prašymui paduoti ji nepraleido. Be to, skunde taip pat nurodė, kad jeigu teismas vis dėlto manytų, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, šis terminas turėtų būti atnaujintas, kadangi buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių: gavusi sprendimus ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad sprendimai buvo priimti taikant Konstitucijai prieštaravusias teisės aktų nuostatas, todėl ši priežastis vertintina kaip objektyvi ir nepriklausanti nuo jos valios.

22. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į skunde nurodytą aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjos motyvų, susijusių su šios praktikos taikymu. Teismo argumentai, kuriais atmetama galimybė skundo padavimo terminą skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja pareiškėjos nurodytai administracinių teismų praktikai ir užkerta kelią jai pasinaudoti administracinių teismų praktikoje numatyta teise dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

23. Teismas sprendime visai nevertino daugelio pareiškėjos pateiktų argumentų ir motyvų, apsiribojo formaliu aplinkybių vertinimu, nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktą poziciją ir dėl jos sprendime nepasisakė. Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatyme teismo sprendimui nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, taip pat neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis 2 ir 3 punktuose nustatytų sprendimo surašymo taisyklių.

24. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

25. Atsiliepime nurodo, kad pagal VSDĮ 37 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) 2 dalį ir Taisyklių 6 punktą, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundas dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6-24-1830, kuriais pareiškėjai buvo paskirtos motinystės pašalpos gimus vaikams, buvo pateiktas VSDFV praleidus skundo padavimo terminą, todėl VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjai pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių skundo padavimo terminas buvo praleistas, ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. raštu VSDFV informavo, kad termino skundui paduoti ji nepraleido, nepateikė prašymo atnaujinti terminą ir nenurodė svarbių priežasčių ar aplinkybių, dėl kurių per įstatymo nustatytą terminą nuo sužinojimo apie priimtus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus ji negalėjo pateikti skundo VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Teigė, kad VSDFV neteisingai skaičiavo skundo padavimo terminą, nes apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, kuriuo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis bei Nuostatų 7, 10 punktai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

26. Atsakovo teigimu, nustatant termino skundui paduoti eigos pradžią, svarbu nustatyti, kada pareiškėja susipažino su jos atžvilgiu priimtais sprendimais. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kada gavo skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl terminas skundui paduoti galėtų būti skaičiuojamas remiantis teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. nuo tada, kada pašalpų sumos buvo pervestos į pareiškėjos banko sąskaitą, t. y. 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d. Pareiškėja skundą VSDFV padavė paleidusi nustatytą skundo padavimo terminą ir per VSDFV nurodytą terminą nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti. Pareiškėjai nepateikus prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir svarbių termino praleidimo priežasčių, VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1) I-3397 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti jos 2015 m. balandžio 7 d. skundą.

27. Pareiškėjos teiginys, kad terminas skundui paduoti turėjo būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, nes iki jo priėmimo ji negalėjo žinoti, kad teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai, yra nepagrįstas. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, bet ne apie to veiksmo ar sprendimo prieštaravimo Konstitucijai faktą.

28. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį, kad VSDFV atsisakymas nagrinėti jos skundą ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, užkirto jai kelią savo pažeistas teises ginti teisme, tokiu būdu paneigiant Konstitucijos 30 straipsnio garantuojamą teisę kreiptis į teismą, o tokia teisė negali būti apribota ar paneigta, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

29. Pažymi, kad teisė atnaujinti praleistą terminą yra suteikta VSDFV direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui, todėl pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui galėjo būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Šiuo atveju teismas negalėjo spręsti, ar pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, nes pareiškėja neigė termino praleidimo faktą, nebuvo pateikusi VSDFV nei prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nei paaiškinimų, dėl ko nesikreipė į VSDFV įstatymo nustatyta tvarka, nei įrodymų, patvirtinančių priežastis, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėja nepateikė VSDFV jokių termino praleidimo priežasčių, todėl VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 30. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. (11.1)I-3397, kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2016 m. balandžio 7 d. skundą nustatęs, kad ji praleido terminą skundui paduoti ir šio termino neprašė atnaujinti, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių priskaičiuoti ir išmokėti 1 660,60 Eur neišmokėtą motinystės pašalpos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį (laukiantis pirmojo vaiko) nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. sausio 19 d. ir 1 678,08 Eur neišmokėtą motinystės išmokos dalį už nėštumo ir gimdymo laikotarpį (laukiantis antrojo vaiko) nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. birželio 7 d.

32. Atsakovas VSDFV 2016 m. balandžio 21 d. rašte Nr. (11.1)I-2410 „Dėl skundo (prašymo) nagrinėjimo“ pareiškėjai pasiūlė iki 2016 m. gegužės 13 d. pateikti paaiškinimus, dėl kokių priežasčių buvo praleistas terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų paduoti ir šias priežastis patvirtinančius įrodymus.

33. Pareiškėja 2016 m. gegužės 12 d. pareiškime nurodė, kad termino paduoti prašymą išmokėti motinystės pašalpos dalį ji padavė nepažeidžiant VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 6 punkto reikalavimo. Paaiškino, kad apie tai, jog jai nebuvo išmokėta dalis teisėtai priklausančios motinystės pašalpos, ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo perskaičiuota motinystės pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja prašymą VSDFV pateikė per 17 darbo dienų nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo Konstitucinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, todėl termino skundui paduoti ji nepraleido.

34. Atsakovas VSDFV skundžiamame 2016 m. birželio 7 d. sprendime Nr. (11.1)I-3397 konstatavęs, kad pareiškėjai motinystės pašalpos už pirmąjį ir antrąjį vaiką buvo paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 6-24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 6-24-1830, skundą ji pateikė 2016 m. balandžio 7 d., todėl remdamasi VSDĮ 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 6 punktu, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ginčui aktualiu termino paduoti skundą klausimu, sprendė, kad pareiškėja apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) tuomet, kai jai buvo pervestos motinystės pašalpos į nurodytą banko sąskaitą, todėl praleido terminą skundui dėl minėtų sprendimų paduoti. Kadangi ji termino atnaujinti neprašė, nenurodė jo praleidimo priežasčių, VSDFV, remdamasis Taisyklių 31 punktu, jos 2016 m. balandžio 7 d. prašymo nenagrinėjo. VSDFV taip pat pažymėjo, kad jeigu pareiškėjos nurodyta priežastis, kad apie galimą savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. paskelbus nutarimą, būtų įvardinta kaip termino skundui paduoti priežastis, ji nebūtų pripažinta svarbia, kadangi svarbiomis priežastimis yra laikomos tik išskirtinės, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią laiku pasinaudoti įstatymų numatyta teise apginti savo galimai pažeistas teises.

35. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV 2016 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3397, pateikė skundą teismui, kuris nustatė, kad pareiškėja apie jai mokamas sumažintas motinystės (tėvystės) pašalpas turėjo sužinoti šias pašalpas jai išmokėjus, atitinkamai 2013 m. rugsėjo 13 d. ir 2015 m. vasario 2 d., todėl kreipdamasi į VSDFV 2016 m. balandžio 7 d. su prašymu panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais jai perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa ir išmokėti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpų dalį, praleido teisės aktuose nustatytą skundo padavimo terminą, nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė svarbių jo praleidimo priežasčių. Teismas konstatavo, kad VSDFV skundžiamu 2016 m. birželio 7 d. sprendimu pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

36. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad termino paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai - VSDFV - dėl jai neišmokėtos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies ji nepraleido, kadangi apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2016 m. kovo 15 d. priėmus nutarimą, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Su skundu į VSDFV ji kreipėsi per 17 darbo dienų nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kadangi anksčiau ji negalėjo žinoti, jog jos teisės buvo pažeistos.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

38. Teisėjų kolegija, taikydama ABTĮ nustatytas procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 80 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja yra akivaizdžiai praleidusi terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 6.24-16933 ir 2015 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 6.24-1830 paduoti, todėl VSDFV, įvertinęs tai, kad pareiškėja neprašė atnaujinti termino skundui paduoti ir nenurodė jokių objektyvių termino praleidimo priežasčių, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

39. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis reglamentuoja Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarką, kurios privalo laikytis visų socialinio draudimo išmokų gavėjai, taip pat ir motinystės (tėvystės) pašalpų gavėjai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

40. Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 6 punktą, skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų (išskyrus šio punkto antrojoje ir trečiojoje pastraipose nurodytus sprendimus) ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą.

41. Teismų praktikoje VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galimai pažeidžiantį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo jai paskirta sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie šios pašalpos sumažėjimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai - Fondo valdybai (VSDĮ 37 str. 1 d.) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

42. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo, kuriuo teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis jai buvo apskaičiuota ir išmokėta motinystės (tėvystės) pašalpa, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl kreipdamasi su skundu į VSDFV, ji nepraleido termino skundui paduoti, yra nepagrįsti.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VSDFV, nagrinėdama pareiškėjos prašymą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos grąžinimo, įvertinusi pareiškėjos 2016 m. gegužės 12 d. rašte nurodytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad pareiškėja praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais jai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, paduoti, neprašė šio termino atnaujinti ir nenurodė priežasčių, dėl kurių terminas skundui paduoti buvo praleistas, todėl VSDFV pagrįstai skundžiamu 2016 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjos skundo nenagrinėjo.

44. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl termino skundui VSDFV paduoti skaičiavimo (nuo Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo dienos), kadangi, nagrinėjamu atveju, teisės aktai nustato aiškią VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-66-143/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad ji nepraleido termino skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų, kuriais jai apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa, paduoti, yra nepagrįsti ir atmestini.

45. Pažymėtina, kad pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja į VSDFV su skundu kreipėsi praleidusi teisės aktuose skundui paduoti nustatytą terminą, jo atnaujinti neprašė, nenurodė objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su teise kreiptis teisminės gynybos, yra nepagrįsti.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjos netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011), todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, yra nepagrįstas.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam sprendimo priėmimui, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė