2023-08-09 Nr. AB-14732-3-63-3-02203-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-660-525/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02203-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu, kurį patikslino, prašydamas pratęsti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. sausio 7 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150107-0001 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) įvykdymo terminą 9 mėnesiams.

2. Pareiškėjas nurodė, jog jis ir E. P. yra žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) bendraturčiai, jis yra gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), bendraturtis, be to, asmeninės nuosavybės teise valdo tris ūkinius pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), du garažus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) ir malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

3. Vykdydama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo ir kituose teisės aktuose numatytus statybos valstybinės priežiūros veiksmus, Inspekcija nustatė, kad 2014 m. birželio mėn. pareiškėjas atliko gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), apjungiant visus pagalbinio ūkio paskirties pastatus į vienatūrį pastatą, rekonstrukcijos darbus pagal 1996 metais parengtą projektą „Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas“. Pagal šį projektą aukščiausia pastato dalis numatyta 9,60 m, o faktiškai skirtingose vietose aukštis siekia 10,14 m. Rekonstrukcijos metu, pažeidžiant projekto sprendinius, pakeistos stogo laikančiosios konstrukcijos iš pietinės ir šiaurinės pastato pusių, įrengta 11 projekte nenumatytų stoglangių, 3 durys, 6 langai, 1 vartai, 1 antstatas. Savavališka statyba konstatuota Inspekcijos 2014 m. gruodžio 10 d. Savavališkos statybos aktu Nr. SSA-30-141210-00061 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas). Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 16 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas Savavališkos statybos aktas, padarinius: išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) rekonstruojamo gyvenamojo namo, apjungiant jį su pagalbinio ūkio pastatais į vienatūrį pastatą, pastato dalis, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

4. Pareiškėjas nesutikdamas su Savavališkos statybos aktu ir Privalomuoju nurodymu, 2015 m. kovo 3 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus, tačiau 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020, jo ieškinys buvo netenkintas, o Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-307-538/2021 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 buvo paliktas nepakeistu. 2021 m. balandžio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą devyniems mėnesiams. Inspekcijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. SDPN-30-210521-00031 dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo jo prašymą atsisakyta tenkinti, konstatavus, jog prašymas paduotas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

5. Pareiškėjas 2021 m. birželio 28 d. kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 ir priimti papildomą sprendimą – Privalomajame nurodyme nurodytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsti 9 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje eA2-7407-323/2021 jo prašymas buvo atmestas, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1107-642/2021 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-7407-323/2021 palikta nepakeista.

6. Atlikusi Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, Inspekcija 2021 m. rugsėjo 21 d. surašė Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-30-210921-00072, kuriame konstatavo Privalomojo nurodymo neįvykdymo faktą. 2021 m. lapkričio 11 d. Privalomasis nurodymas buvo pateiktas priverstiniam vykdymui antstolei A. R. Ž., kuri užvedė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad dėl to, jog Privalomojo nurodymo terminas nepratęstas, jis neturi galimybės pradėti savavališkos statybos įteisinimo darbų, t. y. negali pradėti rengti techninio projekto.

7. Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodė, jog su prašymu nesutinka, prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas su prašymu į teismą kreipėsi, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Atkreipė dėmesį, kad Privalomojo nurodymo pagrindu yra pradėta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino.

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

9.1. 2014 m. gruodžio 10 d. buvo surašytas Savavališkos statybos aktas, kuriame konstatuota, jog atliekant gyvenamojo namo rekonstrukcijos, apjungiant gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais, adresu (duomenys neskelbtini), darbus, pažeisti 1996 metais parengto projekto „Gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas“ sprendiniai, t. y. pagal projektą aukščiausia pastato dalis numatyta 9,60 m., o faktiškai aukštis skirtingose vietose siekia 10,14 m., pakeistos stogo laikančiosios konstrukcijos iš pietinės ir šiaurinės pastato pusių, įrengta 11 projekte nenumatytų stoglangių, 3 durys, 6 langai, 1 vartai, 1 antstatas.

9.2. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2015 m. birželio 16 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas Savavališkos statybos aktas, padarinius: išardyti savavališkai pastatytas (įrengtas, sumontuotas ir pan.) rekonstruojamo gyvenamojo namo, apjungiant jį su pagalbinio ūkio pastatais į vienatūrį pastatą, pastato dalis, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.

9.3. Nesutikdamas su Savavališkos statybos aktu ir Privalomuoju nurodymu, 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 jo ieškinys buvo netenkintas. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-307-538/2021 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 buvo paliktas nepakeistu.

9.4. 2021 m. balandžio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą devyniems mėnesiams.

9.5. Inspekcijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. SDPN-30-210521-00031 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ jo prašymą atsisakyta tenkinti, konstatavus, jog prašymas buvo paduotas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

9.6. 2021 m. birželio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 ir priimti papildomą sprendimą – Privalomajame nurodyme nurodytą terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius pratęsti 9 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

9.7. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje eA2-7407-323/2021 jo prašymas buvo atmestas, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1107-642/2021 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eA2-7407-323/2021 palikta nepakeista.

9.8. Atlikusi Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, Inspekcija 2021 m. rugsėjo 21 d. surašė Privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-30-210921-00072, kuriame konstatavo Privalomasis nurodymo neįvykdymo faktą. 2021 m. lapkričio 11 d. Privalomasis nurodymas buvo pateiktas priverstiniam vykdymui antstolei A. R. Ž., kuri užvedė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

10. Teismas, atsižvelgęs į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 4 dalies nuostatas, darė išvadą, jog asmuo siekiantis įteisinti savavališką statybą, tačiau dėl svarbių priežasčių neturintis galimybės to atlikti per 6 mėnesių terminą, turi teisę kreiptis į Inspekciją dėl termino pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo pratęsimo 3 mėnesių laikotarpiui arba į teismą, jeigu Inspekcija atsisako tenkinti jo prašymą arba siekiama terminą pratęsti ilgesniam laikotarpiui. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo pareigos atlikti atitinkamus veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas teisminę praktiką dėl Įstatymo 14 straipsnyje numatyto termino taikymo, yra konstatavęs, jog įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės.

11. Teismas įvertino, kad Privalomuoju nurodymu nustatytas savavališkos statybos padarinių pašalinimo terminas nebuvo pratęstas, o su prašymu dėl šio termino pratęsimo pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2021 m. lapkričio 17 d., todėl akivaizdu, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi, pasibaigus reikalavime nustatytam terminui.

12. Teismo vertinimu, kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, pareiškėjo prašyme nurodytos Privalomojo nurodymo neįvykdymo priežastys nevertintinos. Teismui konstatavus, kad prašymas paduotas pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, šis prašymas netenkintas.

III. 13. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 9 mėnesiams nuo teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo dienos.

14. Pareiškėjos apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė teismų praktiką, jog dėl Įstatymo 14 straipsnyje numatyto termino taikymo yra konstatuota, jog įstatymas nenumato terminų per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui įvykdyti, turi kreiptis į Inspekciją ar teismą, tačiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Pareiškėjo nuomone, teismų praktika reikia vadovautis atsargiai. Nagrinėjamoje byloje ir teismo nurodytoje byloje faktinės aplinkybės yra netapačios, netgi nepanašios, o bylos neanalogiškos. Be to, teismas bylos netyrė ir nevertino bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

14.2. Teismas nenustatė, kada įsiteisėjo Privalomasis nurodymas, o svarbiausia, jog pareiškėjas, pasinaudojęs konstitucine teise kreiptis į teismą dėl pažeidžiamų teisių ir todėl praleidęs Privalomajame nurodyme nustatytą 6 mėnesių terminą įpareigojimams įvykdyti, neteko teisės pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta teise įteisinti savavališką statybą per 9 mėnesius. Pareiškėjo nuomone, negali būti, jog pasinaudojus teise į teisminę gynybą bei užtrukus teisminiam nagrinėjimui, jis iš esmės nebeteko galimybės geranoriškai įvykdyti Privalomuoju nurodymu nustatytų įpareigojimų. Tokia situacija prieštarautų vieniems svarbiausių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi pareiškėjo įstatymų nustatytų teisių įgyvendinimas iš esmės pablogino jo padėtį.

14.3. Inspekcija nurodo, jog Privalomasis nurodymas įsiteisėjo po to kai Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-307-538/2021 paliko galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020, todėl 6 mėn. terminas su galimybe pratęsti jį dar 3 mėnesiams, turėjo baigtis tik 2022 m. kovo 15 d., o ne 2015 m. liepos 7 d. Tokiu būdu, Privalomasis nurodymas įsiteisėjo daug vėliau nei buvo privaloma jį įvykdyti, t. y. po septynių metų, o teismas griežtai nurodo, kad Privalomasis nurodymas privalėjo būti įvykdytas 7 metai iki jo įsiteisėjimo. Tai, pareiškėjo nuomone, formalus teisingumo vykdymas, kuris netelpa į jokius protingumo ir teisingumo kriterijus.

14.4. Kadangi buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl procesinių teisės normų pažeidimų, kas sutrukdė teismui teisingai išspręsti šį ginčą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Iškėlus bylą teisme dėl privalomojo nurodymo teisėtumo arba jo termino pratęsimo (nepratęsimo), yra sustabdoma privalomojo nurodymo perdavimo priverstiniam vykdymui procedūra, tačiau Įstatymo 14 straipsnio nuostatos nenumato galimybės stabdyti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, iki kol bus išspręstas teisminis ginčas teisme. Šiuo atveju pareiškėjas ieškiniu iškėlęs civilinę bylą teisme dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo visas galimybes pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teise kreiptis į Inspekciją, o esant reikalingam ilgesniam terminui Privalomajam nurodymui įvykdyti, galėjo kreiptis į teismą. Kadangi pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo į teismą kreipėsi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

16.2. Privalomasis nurodymas yra individualus administracinis aktas, su kuriuo susijusias procedūras reguliuoja specialūs teisės aktai – Įstatymas bei Reglamentas, todėl teigtina, kad nepaisant to, kad ginčijamas Privalomojo nurodymo teisėtumas, dėl jo įvykdymo termino pratęsimo galimybės asmuo turi kreiptis į Inspekciją arba teismą iki privalomajame nurodyme numatyto termino pabaigos. Taigi, šiuo atveju yra teisiškai reikšminga pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, dėl kurios nėra ginčo, kad pareiškėjas prašymą pratęsti minėto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateikė po to, kai šis terminas jau buvo pasibaigęs, o pasibaigusio termino pratęsimo (atnaujinimo) galimybės nebėra. Atitinkamai visi kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą 9 mėnesiams nuo teismo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo dienos.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas į teismą dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi pasibaigus minėtam terminui, bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, konstatavo, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pareiškėjo prašymą atmetė.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas nenustatė, kada įsiteisėjo Privalomasis nurodymas, ir neįvertino tai, jog pareiškėjas, pasinaudojęs konstitucine teise kreiptis į teismą dėl pažeidžiamų teisių, praleido Privalomajame nurodyme nustatytą 6 mėnesių terminą įpareigojimams įvykdyti, taip netekdamas teisės pasinaudoti Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta teise įteisinti savavališką statybą.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABT 140 str. 1 d.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais ir argumentais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

22. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pabrėžia, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

23. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

24. Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priėmus sprendimą pratęsti šį terminą, jis pratęsiamas, tačiau ne ilgesniam terminui, negu buvo nustatytas pradiniame privalomajame nurodyme, ir tik vieną kartą.

25. Taigi, pagal aptartas Įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, kai dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o tokio termino atnaujinimo galimybė nėra numatyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3576-624/2020).

26. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 8 dalį bei 14 straipsnio 4 dalį Inspekcijos nustatyti terminai gali būti pratęsti, kai dėl jų pratęsimo kreipiamasi iki nustatyto termino pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2567-520/2020). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Įstatymo nuostatų taikymu, aiškinama, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015; 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Inspekcijos Privalomasis nurodymas turėjo būti įvykdytas iki 2015 m. birželio 16 d. Nesutikdamas su Savavališkos statybos aktu ir Privalomuoju nurodymu, 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 jo ieškinys buvo netenkintas. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-307-538/2021 Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5-328/2020 buvo paliktas nepakeistu.

Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Inspekciją su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą devyniems mėnesiams. Inspekcijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu Nr. SDPN-30-210521-00031 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ pareiškėjo prašymą atsisakė tenkinti, konstatavus, jog prašymas buvo paduotas, pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Pareiškėjas prašymą teismui pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pateikė 2021 m. lapkričio 17 d., t. y. pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ši pirmosios instancijos išvada yra teisinga, pagrįsta nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, kad taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta, nes teisės aktai nenustato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-860-415/2021; 2021 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-815/2021; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-27-492/2023; 2023 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-150-602/2023; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-491-815/2023).

28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (žr. šios nutarties 25–27 p.), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui pasinaudojus teise į teisminę gynybą bei užtrukus teisminiam nagrinėjimui, jis iš esmės nebeteko galimybės geranoriškai įvykdyti Privalomuoju nurodymu nustatytų įpareigojimų, o tokia situacija prieštarautų vieniems svarbiausių teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi pareiškėjo įstatymų nustatytų teisių įgyvendinimas iš esmės pablogino jo padėtį, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl jau pasibaigusio Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nes, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenustato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės.

30. Konstatavus, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas yra pasibaigęs ir negali būti atnaujintas, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

31. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Dalia Višinskienė