2019-12-18 Nr. AB-23919-3-62-3-00742-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2337-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00742-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atliko nuobaudą Marijampolės PN drausmės grupėje, tačiau, besibaigiant nuobaudos terminui, pateikė prašymą, jog būtų paskirtas tik į 1, 2 arba 18 būrius, kadangi kituose būriuose turi priešų, keliančių grėsmę jo saugumui. Į pareiškėjo prašymus nebuvo atsižvelgta ir jis buvo paskirtas į 22 būrį. Po kelių dienų šiame būryje pareiškėjas buvo sumuštas, patyrė sunkius sveikatos sužalojimus. Dėl tokių atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų, saugių kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos sužalojimu, emociniais išgyvenimais, kančiomis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2017 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 4/07-194 patvirtinta Diferencijuota nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose schema, pareiškėjas labiausiai atitiko 22 būrio kriterijus, t. y. jis turėjo adaptacijos problemų ir buvo nedirbantis. Pareiškėjas nenurodė konkrečių asmenų, kurie jam kėlė pavojų. Priežastis dėl galimos grėsmės pareiškėjas išdėstė deklaratyviai, abstrakčiai, todėl tokie argumentai buvo nepakankami, jog į juos būtų atsižvelgta skiriant pareiškėją į atitinkamą būrį. Pareiškėjui patyrus sužalojimus, jis nereiškė jokių pretenzijų, neteigė, jog tai buvo kitų nuteistųjų kaltė ir kad jam gresia pavojus 22 būryje. Marijampolės PN neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėjo būti netinkamos kalinimo sąlygos. Atsakovo nuomone, skundo reikalavimas neturėjo jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, pareigūnai neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo K. A. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjo paskyrimas į 22 būrį vyko pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte numatytą procedūrą ir buvo įforminamas įstaigos direktoriaus įsakymu. Pareiškėjas buvo pateikęs pataisos namų administracijai prašymą skirti jį tik į 1, 2 arba 18 būrius, nurodydamas, jog kituose būriuose jam gresia pavojus. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas nenurodė administracijai jokių realių grėsmių, dėl kurių jam būtų nesaugu atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje ir tokių grėsmių įstaigos administracija nenustatė. Pareiškėjas teigė turintis priešų tarp nuteistųjų, tačiau neįvardijo konkrečių asmenų ir aplinkybių.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjas nei Marijampolės PN administracijai, nei teismui nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kurie patvirtintų, kad jam nebuvo saugu atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenumato nuteistiesiems galimybės pasirinkti laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje lokalinį sektorių ir kitus paskirstymo įstaigos viduje segmentus (brigadą, būrį, gyvenamąją patalpą), nes tai prieštarautų BVK įtvirtintiems nuteistųjų izoliuoto laikymo ir režimo užtikrinimo tikslams. Nuteistasis, įstaigos administracijos paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę nurodytame būryje, atsiradus svarbių priežasčių gali kreiptis į administraciją dėl perskyrimo, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais konkrečiais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą įstaigos administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį, pataisos įstaigos vadovui yra pakankamas pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo. Teismas nustatė, kad byloje nebuvo jokių duomenų, jog Marijampolės PN administracija, paskirdama pareiškėją į nurodytą būrį pažeidė įstatymu nustatytus nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimus bei paskirstymo procedūras ar siekė kitų tikslų, nei numatyta BVK 70 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių, realiai egzistuojančių grėsmių, t. y. neįvardijus asmenų, su kuriais atlikdamas bausmę viename būryje, jis nebūtų saugus, o Marijampolės PN administracijai neturint duomenų apie tokias grėsmes, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d.).

8. Teismo nurodė, kad nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių apie sumušimą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad dėl šio incidento pataisos namuose buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba, be to, pareiškėjas ir šioje skundo dalyje neįvardijo konkrečių asmenų, kurie jį sumušė, aplinkybes nurodė abstrakčiai.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 10. Pareiškėjas K. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas teismui pateikė melagingą informaciją, kad jis nebuvo kreipęsis į atsakovo atstovą, nes pareiškėjas ne vieną kartą raštu kreipėsi į Marijampolės PN pareigūnus dėl to, kad būtų paskirtas į kitus būrius, kur jam būtų saugu, be to, kreipėsi ir žodžiu, o Marijampolės PN direktoriui šiuo klausimu skambino jo mama, t. y. atsakovo atstovui buvo pateikta informacija, kad pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė saugiai atlikti bausmę. Pareiškėjas paaiškino, kad dar atlikdamas bausmę 20 būryje, rašydavo raštus Marijampolės PN pareigūnams ir juos garsiai skaitydavo kitiems nuteistiesiems, kurie gali teisme paliudyti, jog pareiškėjas teikė prašymus atsakovo atstovui dėl jo perkėlimo į kitą būrį. Taip pat ir pareiškėjo mama galėtų paliudyti, jog skambino Marijampolės PN direktoriui.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad šioje administracinėje byloje jis yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl jam netikslinga teikti kitus tikslinančius ar bylos nagrinėjimą papildančius duomenis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo K. A. skundo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindė tuo, kad Marijampolės PN netenkino jo prašymo paskirti į 1, 2 arba 18 būrius, o paskyrė jį į 22 būrį, kuriame jis buvo sumuštas, patyrė sveikatos sužalojimus, o kadangi atsakovo atstovas neužtikrino jam saugių kalinimo sąlygų, jis patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo, nes nustatė, kad pareiškėjo paskyrimas į 22 būrį vyko pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte numatytą procedūrą ir buvo įforminamas įstaigos direktoriaus įsakymu, o pareiškėjas, teikdamas prašymą skirti jį tik į 1, 2 arba 18 būrius dėl to, kad kituose būriuose jam gresia pavojus, nenurodė jokių realių grėsmių, dėl kurių jam būtų nesaugu atlikti bausmę administracijos paskirtame būryje (pareiškėjas neįvardijo konkrečių asmenų, kurie yra jo priešai), ir aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad kreipėsi į atsakovo atstovą dėl to, kad būtų paskirtas į kitus būrius, kur jam būtų saugu, kreipėsi ne vieną kartą raštu, be to, kreipėsi ir žodžiu, atsakovo atstovo direktoriui šiuo klausimu skambino jo mama, t. y. atsakovo atstovui buvo pateikta informacija, kad pareiškėjui turi būti sudaryta galimybė saugiai atlikti bausmę.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kokius konkrečius veiksmus atliko atsakovo atstovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl jo neperkėlimo į 22 būrį, kaip įsitikino, kad pareiškėjui bus saugu atlikti bausmę 22 būryje, į kurį nepaisydamas pareiškėjo pateikto prašymo perkėlė ir kuriame pareiškėjas buvo sužalotas. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovo atstovas atliko tyrimą ir nustatė priežastis, dėl kurių pareiškėjas buvo sužalotas 22 būryje. Atsakovas atsiliepime į skundą yra paaiškinęs, jog Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2017 m. gruodžio 14 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareigūnams apžiūrint 22 būrio patalpas ten buvo pastebėti bei sulaikyti 4 22 būrio nuteistieji (iš jų ir pareiškėjas), ant kurių veidų buvo matomos sužalojimų žymės, atsakovas atkreipė dėmesį, kad kitaip nei teigia pareiškėjas, incidentas įvyko ne išskirtinai dėl pareiškėjo, todėl požymių, jog veika buvo nukreipta išskirtinai prieš pareiškėją, nebuvo, pareiškėjas apie sužalojimus pranešė tik Sveikatos priežiūros tarnybai, o Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams nenurodė, kad patyrė kokius nors sužalojimus dėl kitų nuteistųjų kaltės, niekam nereiškė pretenzijų.

18. BVK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija). Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose; šių asmenų patikrinimai ir skaičiuotės; šių asmenų įstatymų nustatyto suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas; nuteistųjų, kuriems leista išvykti be sargybos arba be palydos, elgesio kontrolė; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos; laisvės atėmimo vietų inžinerinių ir techninių įrenginių būklės ir požeminių komunikacijų sistemų blokavimo patikrinimai; transporto priemonių laisvės atėmimo vietų teritorijose, pagamintos produkcijos bei krovinių krovimo darbų kontrolė; pašto ir perduodamų siuntinių, smulkiųjų paketų su spauda asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, priėmimo ir įteikimo bei pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis kontrolė; laisvės atėmimo vietų personalo teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių su asmenimis, laikomais šiose įstaigose, laikymosi kontrolė, nustatyta tvarka įeinančių į laisvės atėmimo vietas (išeinančių iš jų), kuriose laikomi asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, taip pat į įmonių teritorijas, kuriose dirba suimtieji ar nuteistieji, asmenų ir jų daiktų patikrinimas; įstatymu nustatyto asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, atskiro arba izoliuoto laikymo reikalavimo vykdymo, užtikrinimas; budinčioji priežiūros pamaina (Instrukcijos 7 p.).

19. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Marijampolės PN, užtikrindami laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą, turi vykdyti nuolatinę šių asmenų elgesio kontrolę ir jų patikrinimus.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

21. EŽTT 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams).

22. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.271 straipsnio nuostatas, nenustatydamas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Akcentuotina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Pažymėtina, kad asmens sveikata – viena fundamentaliausių neturtinių vertybių ir vienas reikšmingiausių bei labiausiai saugomų gėrių (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulę).

24. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pareiškėjas šioje byloje iš atsakovo Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl to, jog Marijampolės PN neužtikrino jo saugumo ir jis dėl to buvo sumuštas, byloje yra pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjas prašė neskirti jo į 22 būrį, o kai jis buvo paskirtas į jį, – patyrė kūno sužalojimus (buvo sutrikdyta sveikata), konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo sumušimo fakto, dėl Lietuvos valstybės veiksmų, siekiant užtikrinti pareiškėjo asmens fizinę neliečiamybę ir pan.

25. Pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006; kt.). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 56 str. 4 d., 80 str.). ABTĮ 12 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009; kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

26. Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas ABTĮ normas, nesivadovavo administracinio proceso principais ir neišnagrinėjo esminių skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, (ABTĮ 86 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina proceso šalims sudaryti galimybę pateikti įrodymus dėl skundo reikalavimo ir atsakovo atsikirtimų (ABTĮ 56 str. 4 d.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė