A-822-2515-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2515/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00455-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Remigijui Dumčiui,

viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. U. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. U. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės apskrities VPK) 2011 m. gruodžio 5 d. pareikštą perspėjimą pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – ir oficialus perspėjimas) (b. l. 6-8; 16-18).

Su pareikštu oficialiu perspėjimu pareiškėjas nesutiko, paaiškino, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Oficialų perspėjimą skyręs pareigūnas nenurodė, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių jam paskirtas oficialus perspėjimas. Teigė, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nes nebuvo sudaryta galimybė sužinoti galimo neteisėto elgesio apimtį, pasiaiškinti. Pabrėžė, kad buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė žinoti jo galimai netinkamo elgesio pobūdį, nes nenurodyta, su kokiais konkrečiais asmenimis jis negali bendrauti, ko konkrečiai negali daryti. Tokiu būdu jam nesuteikta galimybė ateityje išvengti griežtesnių prevencinio poveikio priemonių. Akcentavo, kad jei policijos pareigūnai pateiktų duomenų, kurie yra įslaptinti, tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 gegužės 15 d. nutarimu, tokie duomenys gali būti įrodymais tik juos išslaptinus įstatymo nustatyta tvarka. Išslaptinus slaptą operatyvinę informaciją įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjui turi būti suteikta teisė su ja susipažinti.

Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25).

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas buvo iškviestas į policijos komisariatą, kur buvo apklaustas dėl pažinčių su asmenimis, kurie siejami su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, bei siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjas pats galimai dalyvauja nusikalstamose veikose, susijusiose su automobilių vagystėmis Lietuvoje ir užsienyje. Oficialus perspėjimas pareiškėjui perskaitytas bei įteiktas jo nuorašas, tačiau pareiškėjas atsisakė pasirašyti. Atsakovas pabrėžė, jog 2010 m. vasario 19 d. pareiškėjui jau buvo skirtas oficialus perspėjimas. Teigė, kad pareiškėjas yra gerai žinomas Tauragės apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnams kaip asmuo, bendraujantis su asmenimis, susijusiais su organizuotomis grupuotėmis, pats dalyvaujantis organizuotos nusikalstamos grupuotės veikloje.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. gruodžio 5 d. Tauragės apskrities VPK nutarimu Nr. N-36, patvirtintu Tauragės apskrities VPK viršininko, atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, konstatuota, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus ir, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, pareiškėjui nutarta taikyti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatytą prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą. Vykdant minėtą nutarimą, pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas. Pareiškėjas perspėtas, kad jeigu jis savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jam priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus arba vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėps, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat jis įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Kadangi įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, teismas nurodė, jog, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, t. y. informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją.

Atsižvelgdamas į Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat 5 straipsnio konstrukciją, teismas darė išvadą, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Teismas rėmėsi minėtą aiškinimą patvirtinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008; 2009 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-128/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-979/2010 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalimi, teismas pažymėjo, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Sąvoka „paprastai“ rodo, kad galimi atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Teismas nurodė Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą ir atkreipė dėmesį, kad draudimas faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje tik juos išslaptinus nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas, rengdamasis bylos nagrinėjimui, 2012 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovui pasiūlė, jei yra įstatyminis pagrindas, išslaptinti su ginčo dalyku susijusius duomenis ir juos pateikti teismui. Atsakovas duomenų neišslaptino ir atsiliepime nurodė, jog duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus pateikti teismui. 2012 m. vasario 21 d. teismas susipažino su atsakovo atstovo pateikta įslaptinta medžiaga. 2011 m. birželio 21 d. nutartimi teismas nutarė įslaptintą informaciją laikyti tinkamu įrodymu ir vertinti bendrame bylos kontekste kartu su vieša bylos medžiaga.

Iš atsakovo pateiktos viešos bylos medžiagos teismas nustatė, kad Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nustatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai byloje yra nustatyti. Pareiškėjas ne kartą patrauktas administracinėn atsakomybėn, jam skirtos administracinės nuobaudos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas priklauso organizuotai nusikalstamai grupuotei, kuri užsiima transporto priemonių vagystėmis užsienyje. Remiantis atsakovo atstovo aiškinimu nustatyta, kad pareiškėjas važinėja ne jo vardu registruotais automobiliais, lankosi užsienyje. Iš Tauragės apskrities VPK pareigūno R. D. pareiškėjui užduotų klausimų matyti, kad pareiškėjas galėjo suprasti su kokiais konkrečiais asmenimis jis negali bendrauti ir dėl kokio bendravimo su organizuota grupe ar nusikalstamu susivienijimu jam pareikštas oficialus perspėjimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atsakymai į užduotus klausimus parodo asmens vengimą pateikti policijos pareigūnams žinomus duomenis. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas bendrauja su nurodytais asmenimis yra patvirtinta ir paties pareiškėjo skundu, kurį teikdamas teismui prie pareiškėjo vardo, pavardės ir parašo nurodė – S. V..

Teismas sprendė, jog įvardintų duomenų visuma – vieša informacija, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, leidžia pagrįstai manyti, jog pareiškėjas yra susijęs ryšiais su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Aplinkybių, leidžiančių teigti, kad oficialiu perspėjimu nepagrįstai pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės, teismas nenustatė. Ginčijamas oficialus perspėjimas grindžiamas ne vien įslaptinta medžiaga, bet ir viešais duomenimis, kuriuos atsakovas pateikė teisminio nagrinėjimo metu ir šių duomenų visuma, juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu, yra pakankama daryti išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, pritaikyta pagrįstai. Teismas nurodė, jog, konstatavus, kad buvo teisinės prielaidos oficialaus perspėjimo pareiškimui, akivaizdu, jog nėra teisinių prielaidų pripažinti, kad atsakovas neteisėtai naudojo operatyvinius veiksmus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51-52) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Pareiškėjas nurodo Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą ir pažymi, kad draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas neišslaptintus duomenis, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 62) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas yra kilęs dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gruodžio 5 d. pareikšto perspėjimo pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teisėtumo.

Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – ONUĮ) nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnis). Pagal ONUĮ 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Pagal šio įstatymo 5 straipsnį oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka.

Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką − 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. A662-1094/2009, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra nurodęs, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šis teismo sprendimas dėl įrodymų negali priklausyti nuo kokių nors subjektyvių aplinkybių. Jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos. Taip pat teismas turi įvertinti, ar jis be tam tikrų faktinių duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, galės įvykdyti teisingumą. Be kita ko, Konstitucinis teismas šiame nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Europos žmogaus teisių teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos žmogaus teisių teismo sprendimai − 2006 m. spalio 31 d. Güner Çorum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Eroğlu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija iš aukščiau minėtos Europos žmogaus teisių teismo praktikos daro išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas EŽTK pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą jurisprudenciją, laikosi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje individo asmeniniai interesai ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami, juos būtina derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą neįslaptintus duomenis (žinybinio registro duomenis apie 2008−2011 metais pareiškėjo patraukimą baudžiamojoj atsakomybėn ir teistumą už įvairius nusikaltimus (b. l. 31-32), pareiškėjui 2010 m. vasario 19 d. jau buvo paskirtas oficialus perspėjimas, taip pat oficialus perspėjimas paskirtas ir pareiškėjo broliui G. U.), taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi LITEKO duomenimis apie pareiškėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn ir jam skirtas administracines nuobaudas.

Tiek minėti duomenys, tiek ir kita teismui pateikta informacija apie jo ryšius su nusikalstamos grupuotės nariais, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama spręsti, kad tam tikra pareiškėjo K. U. veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir pareiškėjo teisių apsaugos. Priešingai, nei teigia apeliantas, teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir anksčiau minėta neįslaptinta bylos medžiaga. Pažymėtina, kad įslaptinti duomenys tik papildo byloje esančius viešo pobūdžio įrodymus. Visų byloje ištirtų duomenų visuma juos vertinant įrodymų pakankamumo aspektu patvirtina išvadą, jog pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. U. apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė