2020-01-29 Nr. AB-2048-3-61-3-01292-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-211-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01292-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. balandžio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 040 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 22 d. (iš viso 170 parų) buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Kamerose nepakako ploto, didžiąją jo dalį užėmė baldai ir kitas inventorius, todėl nebuvo vietos nei pasivaikščioti, nei pasimankštinti. Tekdavo nuolat gulėti lovoje, nes viršutinis gultas per žemai, kad galėtum atsisėsti ant apatinio. Kamerose tamsu, nes langai maži, dirbtinė apšvieta nepakankama. Kamerose šalta, drėgna, pelėsis, nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, dažai nusitrynę, metaliniai baldai surūdiję.

Langai nesandarūs, be to, juos būtina nuolat laikyti atvirus, nes nėra kitokios ventiliacijos. Sanitarinis mazgas tik iš vienos pusės atskirtas gal 1,5 m aukščio sienele, tualetas prie pat įėjimo į kamerą, todėl prižiūrėtojai galėdavo stebėti per angą duryse. Kameroje tvyrodavo nemalonus kvapas. Kamerose neįrengtos virvės skalbiniams padžiauti, todėl tekdavo virves daryti iš savo rūbų, patalynės. Dėl šalčio, drėgmės ir nemalonaus kvapo kameroje rūbai džiūdavo ilgai, smirdėdavo. Kamerose nesudarytos sąlygos skalbtis, nes tiekiamas tik šaltas vanduo ir, neturint elektrinio virdulio, nebuvo kaip jį pasišildyti.

Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, perpildyti, jie pilni šiukšlių, apipaišytomis sienomis, smirdėdavo. Dušai maži, jų grindys slidžios, vandens nutekėjimo sistema veikė prastai, todėl tekdavo braidyti po nešvarumus, dėl nulaužtų kranų nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, trūko dušo galvučių, todėl vanduo dažniausiai bėgdavo iš vamzdžio. Priėmimo skyriaus patalpos būdavo perpildytos, jose neužtekdavo vietos nė atsisėsti, nebuvo lango, smirdėdavo, buvo šiukšlių, sienos tepdavo rūbus. Po kelionės tekdavo valandą ar ilgiau prašytis į tualetą.

Kratų metu daiktai buvo išmėtomi po visą kamerą, suplėšomi, sulaužomi, išpurvinami. Kameros nedezinfekuojamos, todėl jose tvyrodavo nemalonus kvapas, buvo parazitų. Ūkiškas muilas ir soda nebuvo pakankami indams plauti. Kamerose nebuvo spintų, spintelių ar dėžių daiktams susidėti, todėl tekdavo viską laikyti lagaminuose po gultu. Maistas buvo prastos kokybės, jo neužtekdavo. Dėl prastų laikymo sąlygų, skirtingų charakterių, veiklos trūkumo tarp suimtųjų kildavo konfliktai, vyravo stresas. Pareiškėjas teigė dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs didelę psichologinę žalą, jautęs pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis, iš kurių matyti, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Akcentavo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekiant užtikrinti švarą kamerose, buvo sudarytos sutartys su vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus atliekančiomis bendrovėmis. Baldai kamerose įrengiami atsižvelgiant į lovų skaičių, gultus ir kitą inventorių pagal poreikį gamina ir remontuoja nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti.

Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiriamas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio – tai, atsakovo nuomone, atitinka teisės aktų reikalavimus. Įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas įrengiant užuolaidas. Kai kuriose kamerose įrengtos atskiros kabinos su durimis. Atsakovo teigimu, teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K kameros vėdinamus natūraliu būdu per langus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančios pelėsio ar drėgmės kamerose.

Oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas apžvelgė pagalvių, čiužinių ir antklodžių dezinfekavimo tvarką, taip pat suimtųjų ir nuteistųjų skalbinių priėmimo tvarką. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K sudaroma galimybė eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos nuteistieji ir suimtieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti nuosavą arba įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, bibliotekoje pasinaudoti ribota interneto prieiga, dalyvauti vykstančiuose renginiuose ir kt.

Suimtiesiems ir nuteistiesiems užtikrinama teisė pasivaikščioti lauke, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, švarą ir tvarką kiemeliuose turi palaikyti ir patys suimtieji ir nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti kiemelį. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai su suimtaisiais ir nuteistaisiais bendrauja laikydamiesi reikalavimų, išklauso, pagal turimą kompetenciją suteikia informaciją ir priima sprendimus, sudėtingesniais atvejais su suimtaisiais ir nuteistaisiais pravedami individualūs pokalbiai.

Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, bendro pobūdžio nusiskundimais, o tam tikri asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo I. L. skundą, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 656 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 21 d., iš viso – 164 paras. Šiuo laikotarpiu 3,6 kv. m minimali ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 0,5 paros ir tai laikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Tačiau teismas pažymėjo, jog nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

7. Teismas, ištyręs atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio pertvara, t. y. kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažino, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 p., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

8. Teismo vidiniu įsitikinimu, pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai paneigė pareiškėjo pretenzijas dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams (t. y. jog kamerose buvo šalta, nebuvo ventiliacijos ir kt.). Akcentuota, jog dėl netinkamų sąlygų kamerose, kuriose Vilniaus visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų, pats pareiškėjas nesikreipė nei į minėtą įstaigą, nei į Lukiškių TI-K administraciją, ir šiuo metu nebėra galimybės nustatyti šių kamerų būklę.

9. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo trukmės laikė nepagrįstais, nes jam buvo užtikrinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme įtvirtinta teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, arba kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai.

10. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę, konstatavęs, kad tokios sąlygos atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

11. Teismas dėl pareiškėjo teiginių apie sąlygas laikinojo sulaikymo kamerose pažymėjo, jog pareiškėjas jose būdavo labai trumpai, todėl tai negali būti pripažinta pažeidimu.

12. Teismo vertinimu, konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog jam kilo tam tikri neigiami padariniai. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę. Teismas, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo ir protingumo principais, nutarė pareiškėjui priteisti 656 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo I. L. skundą.

14. Atsakovas apžvelgia suimtųjų ir nuteistųjų skirstymo į kameras tvarką. Dėl konstatuoto pažeidimo, susijusio su sanitarinio mazgo įrengimu, atsakovas pažymi, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, bei pakartoja, jog tualetu besinaudojančių asmenų privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Atsakovas apžvelgia teisinį reguliavimą ir teismų praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo įsitikinimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Byloje nėra vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos ar neveikimo, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą ir kt., pareiškėjas nepateikė jokių neigiamas pasekmes patvirtinančių įrodymų.

15. Pareiškėjas I. L. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovo argumentai, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje atmetami kaip teisiškai nereikšmingi. Dėl atsakovo nesutikimo su konstatuotu pažeidimu, susijusiu su sanitarinio mazgo įrengimu, pareiškėjas teigia, kad sąlygos veikiančiose laisvės atėmimo vietose turi atitikti tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą. Dėl atsakovo argumento, kad pareiškėjo skundas abstraktus, nekonkretus, jis nepateikė įrodymų, pareiškėjas akcentuoja, jog tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo pareiga perkeliama valstybei. Tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo pretenzijos dėl sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams atmestinos, jam nesikreipus į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą dėl patikrinimo atlikimo, kadangi, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo nurodomų neatitikimų teisės aktų reikalavimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 21 d., atlyginimo priteisimo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nepagrįstai nepasisakė dėl daugelio pareiškėjo nurodytų bausmės atlikimo sąlygų ir iš dalies netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, dalį dienos buvo laikomas kameroje, kurioje jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto (dviem asmenims teko 6,48 kv. m ploto), taip pat kad kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai (tačiau, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, ne visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu). Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kad Lukiškių TI-K jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o pareiškėjas nepatyrė jokios neturtinės žalos, atsakovas taip pat pakartotinai atkreipia dėmesį į suimtųjų ir nuteistųjų skirstymo taisykles bei sanitarinių mazgų įrengimą kamerose. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.

23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas neįrengtas atskiroje patalpoje, todėl pripažino, jog šios kameros neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., Higienos normos HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitinka nacionalinių teisės aktų – Higienos normų HN 76:2010 bei HN 134:2015 – reikalavimus. Teisėjų kolegija negali nesutikti su atsakovo pozicija, kad minėtos Lietuvos higienos normos (atitinkamai ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtintas reikalavimas, be kita ko, tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose įrengti sanitarinį mazgą), taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 papunktį, kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.). Papildomai akcentuotina, kad Higienos norma HN 76:2010 buvo pripažinta netekusia galios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuriuo buvo patvirtinta Higienos norma HN 134:2015 ir kuris įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d. (primintina, jog ginčui aktualus laikotarpis – nuo 2016 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. vasario 21 d.). Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė Eksploatavimo taisyklių 16.5 papunkčio (pastebėtina, kad Eksploatavimo taisyklių 16 punktas neturi papunkčių, todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo omenyje 14.5 papunktį) ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pažeidimą.

24. Kita vertus, ir Konvencijos 3 straipsnyje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

25. Remiantis atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, kurių tikslumo ar teisingumo pareiškėjas neginčijo, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 111, Nr. 114, Nr. 122, Nr. 125, Nr. 135, Nr. 147, Nr. 152, Nr. 252, Nr. 257 ir Nr. 302. 2017 metais Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, kamerose Nr. 111, Nr. 114, Nr. 122, Nr. 125, Nr. 135, Nr. 147 ir Nr. 152, o 2013 metais kamerose Nr. 252 ir Nr. 257 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas kamerose Nr. 111, Nr. 114, Nr. 122, Nr. 125, Nr. 135, Nr. 147, Nr. 152 ir Nr. 302 ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 29 dienas. Taigi, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu pažeista 29 dienas.

26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui dalį dienos, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m, teko 2,96 kv. m gyvenamojo ploto, tuo metu jis kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjui 29 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, pažeidimų metu jis kamerose buvo laikomas vienas arba dviese. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, pareiškėjas nėra padavęs apeliacinio skundo. Byloje nėra įrodymų, jog tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

28. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui dalį dienos nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, 29 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (0,5 dienos nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, 29 dienas neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pripažintas nepagrįstai), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 656 Eur neturtinei žalai atlyginti taip pat nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.

Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra mažintinas iki 100 Eur.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui I. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti iki 100 Eur (vieno šimto eurų).

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė