2020-05-06 Nr. AB-9164-3-62-3-02951-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2109-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02951-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Č. (O. Č.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Č. (O. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai nuo 2019 m. balandžio 1 d. pasibaigė dėl reorganizavimo), (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo ir norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas O. Č. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės). Mano, kad dėl Taisyklių pakeitimo susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose, ir dėl to O. Č. buvo padaryta žala. Teigė, kad Įsakymas, kuriuo buvo pakeistos Taisyklės, pažeidė pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą, teisę rūpintis savo sveikata ir sveikai maitintis bei nebūti kankinamam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio prasme.

3. O. Č. pažymėjo, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl terminas skundui paduoti turi būti atnaujintas. Pareiškėjas nurodė, kad skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2018 m. lapkričio 19 d., tačiau jame buvo netinkamai suformuluoti skundo reikalavimai. 2018 m. lapkričio 12 d. jis kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, kurią buvo nuspręsta teikti 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu. Pažymėjo, kad dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo buvo suvaržytos jo galimybės efektyviai pasinaudoti teise į teisminę gynybą bei operatyviai gauti antrinę teisinę pagalbą, o pats, kadangi neturi teisinio išsilavinimo, skundo parengti negalėjo.

4. O. Č. akcentavo, kad Įsakymo 1.1. punktu buvo nustatytas sumažintas nuteistųjų, esančių laisvės atėmimo vietose, leidžiamų turėti daiktų bendras svoris nuo 50 iki 30 kilogramų, nustatant išimtį asmenims, nuteistiems kalėti iki gyvos galvos – jiems leidžiama turėti 50 kilogramų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Be to, tuo pačiu Įsakymo punktu buvo nustatyta daiktų, viršijančių leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarka, kuri, pareiškėjo nuomone, pažeidžia asmens nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijoje. O. Č. pabrėžė, kad Kybartų PN sustabdė Įsakymo 2 punkto, kuriame buvo nurodyta, jog Įsakymo 1 punkte nurodytų Taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš jų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d., vykdymą, tačiau nurodė, kad pataisos įstaiga bet kada gali pradėti atiminėti ir naikinti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius vertingus kilnojamuosius daiktus.

5. O. Č. atkreipė dėmesį, kad Įsakymo 1.5 punktas nustato, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui t. y. sudaroma situacija, kuriai esant, iš nuteistojo yra atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dieną stovėti arba vaikščioti mažoje kamerų tipo patalpoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad paimama ne tik viršutinė patalynės dalis, bet ir čiužinys, užklotas, pagalvė. Taigi, asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų trunkančia žiauria žmogaus orumą žeminančia bausme. Net esant gydytojo rekomendacijai, nuteistajam, perkeltam į kamerų tipo patalpas, nėra sudaroma galimybė dieną turėti minkštąjį inventorių t. y. čiužinį, pagalvę. Pareiškėjui taip pat kilo abejonių dėl higienos normų reikalavimų užtikrinimo, kadangi nėra aišku, kokiose patalpose yra laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinama jos švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higienos reikalavimai. Be to, taip laikant patalynę vienoje patalpoje, ant jos gali patekti ant kito asmens patalynės esantys psichotropinių medžiagų likučiai ir asmuo gali būti nepagrįstai apkaltintas šių medžiagų turėjimu. O. Č. pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose esantiems nuteistiesiems nėra organizuojamas užimtumas, jiems neleidžiama dalyvauti bendrose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse, todėl reguliavimas, kuriuo apribojama nuteistojo teisė ilsėtis, yra nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, nustatytas teisinis reguliavimas nuteistajam sukelia tokias pasekmes, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius valstybės poreikius, laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nėra tinkamai užtikrinama O. Č. sveikata ir gerovė.

6. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymo 1.12 punktu buvo pakeistas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas bei buvo apribotas leidžiamų įsigyti ir turėti vaisių bei daržovių kiekis, leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydis, uždrausta įsigyti maisto produktus metalinėse ar stiklinėse pakuotėse, taip pat buvo uždrausti visų rūšių maisto papildai ir vitaminai, apribota leidžiamo įsigyti ir turėti pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų pakuočių talpa, apribota leidžiamų įsigyti gydytojo rekomenduotų vaistinių preparatų taros talpa, uždrausta turėti treniruotėms ir sportui skirtas pirštines. Pareiškėjas akcentavo, kad yra neįgalus, jam nustatytas 35 procentų darbingumo lygis, todėl jo mitybos poreikiai yra išskirtiniai sveikų nuteistųjų atžvilgiu. Pabrėžė, kad sportuoja, yra vegetaras, todėl jam yra būtini maisto papildai ir vitaminai, kurie Įsakymu buvo uždrausti. Teigė, kad yra pažeidžiama O. Č. teisė į užimtumą, sportą bei sveikatą. Pareiškėjas akcentavo, kad galimo įsigyti vaisių bei daržovių limito nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis jo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus, yra akivaizdu, kad šis apribojimas nėra būtinas, jis nėra susijęs su bausmių vykdymo tikslais ir vienareikšmiškai yra kalinimo sąlygų bloginimas, siekiant aiškiai nesuformuluotų ir neišreikštų tikslų. Apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį, susidarė situacija, kad O. Č. nėra sudaryta galimybė įsigyti visų būtinų maisto gaminių, kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė nebuvo pasiruošusi pakeitimams ir šiuo metu netiekia maisto produktų mažesnėse pakuotėse nei buvo tiekiama iki Įsakymo įsigaliojimo. Teigė, kad nurodytais ribojimais nepagrįstai buvo suvaržyta pareiškėjo teisė pagal fiziologinius poreikius pasirinkti maisto racioną, rūpintis sveikata bei sportuoti.

7. O. Č. pažymėjo, kad dėl nurodytų neteisėtų Kybartų PN administracijos veiksmų, pažeidusių jo teises, kilo neigiami dvasiniai išgyvenimai, kurie savo intensyvumu viršijo neišvengiamai kalinimui būdingų neigiamų išgyvenimų laipsnį, todėl yra akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur suma. Nurodė, kad tarp O. Č. teisių pažeidimo ir jam kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

8. Pareiškėjo nuomone, Įsakymo 1.1 ir 2 punktai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatai ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems viešojo administravimo principams. Nurodė, kad Įsakymo 1.5 punktas sudaro sąlygas Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio pažeidimams kilti, be to, O. Č. kyla abejonės dėl minėto punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems viešojo administravimo principams. Pareiškėjo nuomone, Įsakymo 1.12 punktas galbūt neatitinka tarptautinių sutarčių, Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kybartų pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Kybartų PN paaiškino, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojami administracinės, civilinės bei baudžiamosios bylų medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Iš nuteistųjų paimami tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nėra nurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami jame nurodytam asmeniui.

11. Atsakovas su pareiškėjo teiginiu, kad Įsakymo 1.5 punktas, kuriame nustatyta, jog patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, pažeidžia jo teisę nebūti kankinamam, nesutiko. Akcentavo, kad nuteistiesiems, kalintiems kamerų tipo patalpose, yra skiriamas pakankamas dėmesys užimtumui gerinti (asmenys vedami žaisti stalo žaidimų, sportuoti). Kybartų PN atkreipė dėmesį, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, yra duodama taburetė arba stalo ilgio suoliukas, todėl O. Č. teiginiai, kad kamerose nėra galimybės atsisėsti, yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama ne tik numatytu poilsio metu turėti minkštąjį inventorių. Nurodė, kad nuteistieji patys atsineša patalynę ir pasideda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima. Patalynė sudedama į tam skirtas lentynas, atskiriama viena nuo kitos, o paimamo minkštojo inventoriaus patalpa yra vėdinama bei joje užtikrinami visi higienos reikalavimai.

12. Atsakovas pažymėjo, kad Įsakymu buvo pakeistas Taisyklių 18 priedas, todėl pasikeitė reikalavimai daugelio produktų įpakavimui ir jų kiekiams. Akcentavo, kad Kybartų PN parduotuvėje visada galima įsigyti termiškai apdorotų mėsos bei žuvies produktų. Pagal užsakymą nuteistiesiems atvežama keptų šašlykų ar sprandinės. Nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Atsakovas nurodė, kad Kybartų PN yra užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba ir pareiškėjui buvo teikiamas tinkamas bei subalansuotas maistas.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodeksu ir teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 patvirtintais Kybartų pataisos namų nuostatais, pataisos įstaigos pareigūnai privalo vykdyti Taisyklių pakeitimus, kadangi jie gali veikti tik įstatymuose nustatytais būdais ir priemonėmis, todėl akivaizdu, jog Kybartų PN administracijos veiksmai buvo teisėti. Atsakovo nuomone, O. Č. buvo sudarytos tinkamos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios kalinimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo O. Č. priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad O. Č. teiginiai, jog Taisyklių pakeitimas pažeidžia jo teises į nuosavybės neliečiamumą, nebūti kankinamam Konvencijos 3 straipsnio prasme bei rūpintis savo sveikata, yra grindžiami tik prielaidomis apie galimą žalą ir nėra patvirtinti objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veikos ir kilusių pasekmių, o skunde nėra duomenų apie tai, kad ginčijamas teisės aktas nulėmė realų O. Č. teisių pažeidimą; jis taip pat nenurodė, kuo grindžiamas prašomos atlyginti žalos dydis ir kaip konkrečiai jis buvo apskaičiuotas.

16. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas reiškė nepasitenkinimą bausmės atlikimo sąlygomis bei teisiniu reguliavimu, tačiau jis nepateikė jokių duomenų, kad Kybartų PN darbuotojų būtų sąmoningai siekę su juo elgtis nežmoniškai ar specialiai bloginę kalėjimo sąlygas. Teigė, kad O. Č. nurodyti galimi įvairūs nepatogumai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai dėl laikymo Kybartų PN sąlygų yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo O. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo valstybės naudai netenkino.

18. Teismas pažymėjo, kad svarbu yra tai, jog reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme. Teismas nenustatė, kad trejų metų terminas būtų buvęs praleistas. Atsižvelgęs į tai, kad specialus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato terminų skundui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo paduoti, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju terminas kreiptis į teismą nebuvo praleistas.

19. Teismas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su neturtinės žalos atlyginimu, išanalizavo teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 3 punkto bei I priedo, Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalies bei Įsakymu patvirtintų Taisyklių 57 ir 220 punktų nuostatas. Įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad iš O.

Č. buvo paimti jo nurodyti daiktai (įsigyti bei turėti, taip pat nustatytam aktyvumo laikui paimta viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė). Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pats pareiškėjas. Jis taip pat pažymėjo, kad yra priimta Įsakymo nuostata dėl daiktų paėmimo, tačiau šios nuostatos vykdymas yra sustabdytas. Taigi, O. Č. teiginiai, kad ateityje iš jo galbūt bus paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti bei turėti, yra hipotetiniai, deklaratyvūs ir neįrodyti.

Be to, pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, susijusių su nustatytam aktyvumo laikui paimama viršutine patalynės dalimi, čiužiniu, užklotu, pagalve, t. y. nenurodė, ar buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, ar iš jo nurodyti daiktai buvo paimti, kokiu laikotarpiu jie buvo paimami ir panašiai. O. Č. tik nurodė, kad Įsakyme nustatyta tvarka yra žiauri ir žeminanti žmogaus orumą, kadangi nuteistasis, uždarytas į kameros tipo patalpas, 12 valandų per parą neturi galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. Pareiškėjas taip pat teigė, kad net ir esant gydytojo rekomendacijai, nuteistajam, perkeltam į kamerų tipų patalpas, nėra sudaroma galimybė dienos metu turėti patalynę, tačiau atsakovo atstovas šiuos jo teiginius paneigė ir nurodė, kad esant gydytojo rekomendacijai, nuteistiesiems yra sudaryta galimybė patalynę turėti ne tik poilsio laikui.

Teismas atkreipė dėmesį, kad O. Č. nepateikė jokio gydytojo išrašo, patvirtinančio, kad dėl sveikatos būklės jam yra būtina sudaryti galimybę turėti patalynę ne tik poilsio laikui, tokių duomenų jis neteikė ir atsakovo atstovui, o pateiktas neįgaliojo pažymėjimas negali būti vertinamas kaip gydytojo rekomendacija dėl poilsio režimo. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo aplinkybių, kad miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė galbūt buvo nešvari, neatitiko kitų higienos normų reikalavimų, t. y. jis nepateikė konkrečių argumentų, kad konkrečiu laikotarpiu miego laikui išduota viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas ir pagalvė buvo nešvarūs, kada tai buvo ir panašiai, o tik pažymėjo, kad patalynė laikoma neaiškiomis sąlygomis.

Atsižvelgęs į tai, kad O. Č. teiginiai apie ateityje galbūt kilsiančias teisines pasekmes, paėmus daiktus, dėl patalynės paėmimo, jų netinkamo laikymo sąlygų iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, teismas juos laikė nepagrįstais ir atmetė.

20. Įvertinęs Kybartų PN atsiliepime pateiktus paaiškinimus bei pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat ir Kybartų pataisos namų direktoriaus 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 1/10-106 patvirtintas Drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų išvedimo iš kameros užimtumui gerinti taisykles, teismas sprendė, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl netinkamo užimtumo organizavimo nebuvo nustatyti. Pareiškėjo argumentai, kad dėl draudimo naudoti pirštines sportui jam buvo užkirstas kelias sportuoti, buvo paneigti atsakovo atstovo paaiškinimais, jog šaltuoju metų laiku nuteistieji gali lankytis sporto salėje.

21. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pataisos namuose įsigyjamų maisto produktų asortimentą, taip pat UAB „Lobby Baltic“ 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraštį, sprendė, jog buvo paneigti pareiškėjo argumentai dėl galimybės įsigyti rūkytus ir konservuotus gaminius. Teismas nenustatė, kad O. Č. dėl tam tikrų produktų, kurių nėra parduotuvėje, užsakymo ar dėl to, jog parduotuvėje nėra produktų, kurie yra nurodyti kainoraštyje, taip pat kitų prekių, kurių buvo būtina jam įsigyti, būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad O. Č., būdamas apdairus ir rūpestingas, ginčo laikotarpiu apie galimą parduotuvės nepasirengimą pokyčiams būtų informavęs įstaigos administraciją, o praėjus kuriam laikui, nėra objektyvių galimybių patikrinti, ar pareiškėjas pageidavo ir turėjo galimybę įsigyti jo nurodytų maisto produktų. Teismo nuomone, O. Č. argumentai dėl nebuvusios galimybės įsigyti tam tikrų maisto produktų iš esmės grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl buvo laikomi nepagrįstais ir atmesti.

22. Aptaręs nustatytą asmenų, esančių pataisos namuose, maitinimo teisinį reguliavimą bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendacijas ar specialaus maitinimo paskyrimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos), taip pat maisto papildų (vitaminų) paskyrimą. Kadangi nebuvo nustatyta, kad O. Č. turėjo būti skirtas kitoks maitinimas, nei maitinimas pagal valgiaraštį, atsakovo atstovas neturėjo jokio faktinio pagrindo elgtis kitaip, nei nustatė teisės aktai. Taip pat nebuvo nustatyta, kad maistas būtų buvęs tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien deklaratyvūs O. Č. teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir panašiai, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovo atstovui, nepatvirtina Kybartų PN (jų pareigūnų) neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad pataisos namų administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

23. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius Kybartų PN veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Atsižvelgus į tai, O. Č. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

24. Aptaręs Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio, 113 straipsnio 1 ir 3 dalių, 114 straipsnio 1 dalies nuostatas bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.

Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu. Abejonė, be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.

Norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal:

1) normų turinį;

2) reguliavimo apimtį;

3) formą;

4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo, kai tai susiję su individualia byla, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje požiūriu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius ir su nagrinėjama individualia byla nesusijusius teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.

25. Įvertinęs O. Č. skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bylos dėl pareiškėjo nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo išsprendimas neturės jokios reikšmės šios individualios bylos baigčiai. O. Č. išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai ir tarptautinėms sutartims. Įvertinęs nagrinėjamu atveju taikytinas teisės aktų nuostatas ir nustatytas ginčo aplinkybes, taip pat pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas norminio administracinio teisės akto teisėtumas, teismas konstatavo, kad O. Č. prašymas yra abstraktus, nepagrįstas teisiniais argumentais bei nesusijęs su nagrinėjama individualia byla, todėl jo netenkino.

26. Teismas pažymėjo, kad buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. balandžio 10 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-2297 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kurioje buvo prašoma valstybės naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 215,04 Eur. Teismas nurodė, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (pakeitus tai, ką reikia pakeisti, su atitinkamais pakeitimais ateityje) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reguliuojančias išlaidų atlyginimą, tačiau atsižvelgus į tai, kad O. Č. skundas buvo atmestas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei nebuvo priteistas.

III. 27. Pareiškėjas O. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – O. Č. skundą tenkinti ir jam iš atsakovo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Įsakymo teisėtumą, kiek tai susiję su šia byla.

28. O. Č. nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo bei tarptautinių sutarčių normoms, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas. Pareiškėjas pažymi, kad Įsakymas yra norminis administracinis aktas, kuris galbūt prieštarauja Konstitucijai ir tarptautinėms sutartims, todėl teismas, atsisakęs kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, negalėjo nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių ir civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išimtinai tik atsakovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

29. Pareiškėjas paaiškina, kad neturtinė žala jam buvo padaryta dėl Įsakymo, kuris laikomas teisėtu, kol teisės aktų nustatyta tvarka nepripažįstama kitaip, vykdymo. Akcentuoja, kad siekiant nustatyti, ar Teisingumo ministerijos veiksmai, šiuo atveju priimtas Įsakymas, yra neteisėti, gali konstatuoti tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl nesikreipus į šį teismą, nebuvo įmanoma nustatyti Kybartų PN neteisėtų veiksmų. Teismas konstatavo, kad jam nekyla abejonių dėl Įsakymo teisėtumo, tačiau, pareiškėjo nuomone, toks pirmosios instancijos teismo pagrindas atsisakyti kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, kiek tai susiję su šia byla, yra nepagrįstas, kadangi susipažinus su skunde nurodomomis aplinkybėmis, kyla pagrįstos abejonės dėl Įsakymu atliktų Taisyklių pakeitimų, varžančių O. Č. teises, siekiant laisvės atėmimo vietos saugumo užtikrinimo, proporcingumo.

30. Pareiškėjas nurodo, kad nesikreipė dėl specialaus mitybos plano sudarymo, kadangi tik jis pats gali geriausiai nustatyti, kokių maisto produktų reikia jo organizmui ir kokį maistą jis turėtų pasirinkti. O. Č. nepasitiki Sveikatos priežiūros tarnybos rekomendacijomis ir savo mityba nori rūpintis pats, atsižvelgdamas į savo fiziologinius poreikius.

31. Pareiškėjas pažymi, kad Įsakymas, kaip centrinio viešojo administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas, privalo atitikti proporcingumo principą, tačiau iš O. Č. skundo argumentų ir atsakovo atsiliepime nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad Įsakymu patvirtinti pakeitimai yra neproporcingi siekiamiems tikslams, kadangi laisvės atėmimo vietų saugumą galima užtikrinti ir kitomis, mažiau represyviomis, priemonėmis. Susipažinus su Įsakymo 1.12 punktu padarytais Taisyklių pakeitimais, kyla pagrįstos abejonės, ar nėra galimybės nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą bei higienos sąlygas užtikrinti, neribojant nuteistiesiems leidžiamo įsigyti vaisių ir daržovių kiekio, nemažinant leidžiamų turėti daiktų bendrosios masės ir neapribojant leidžiamų įsigyti produktų taros dydžio, t. y. ar nustatyti apribojimai yra būtini. Pažymi, kad apribojus nuteistiesiems leidžiamą įsigyti vaisių ir daržovių kiekį, yra akivaizdžiai varžoma jų teisė laisvai pasirinkti savo mitybos racioną.

32. O. Č. akcentuoja, kad Įsakymu pakeistų Taisyklių laisvės atėmimo vietose duonos gaminių, pieno produktų, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, termiškai apdorotų, rūkytų, sūdytų mėsos gaminių, chalvos, šokolado ir kita nuteistiesiems galima įsigyti ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes), o kečupo, pomidorų padažo, sojų padažo, majonezo, garstyčių ir krienų galima įsigyti ne didesnėse nei 200 ml gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes). Atkreipia dėmesį, kad taikant minimus leidžiamų įsigyti maisto produktų taros apribojimus, nuteistiesiems leidžiamų įsigyti maisto produktų kainos tapo neproporcingai didesnės nei laisvėje galimų įsigyti maisto produktų. Pažymėjo, kad siekiant tinkamai įvertinti maisto produktų kainų pokytį po Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų, yra būtina iš atsakovo išreikalauti maisto produktų kainynus taikytus iki Įsakymo priėmimo ir po jo priėmimo.

33. O. Č. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjui yra nuolat ribojama teisė įsigyti vaisių ir daržovių, kurios yra būtinos pilnavertei mitybai, ir ar nėra galima nuteistųjų ir kitų asmenų saugumo pasiekti kitomis priemonėmis. Sprendime taip pat nebuvo įvertinta galimybė padidinti laisvės atėmimo vietoje dirbančių pareigūnų skaičių ar pagerinti jų kvalifikaciją, siekiant užtikrinti nuteistųjų ir darbuotojų saugumą, kiek tai susiję su vaisių ir daržovių bei taros panaudojimu alkoholio gamybai ir taros panaudojimo žalojantis ar žalojant kitus nuteistuosius. Pažymi, kad nuteistieji yra laikomi uždaro tipo pataisos namuose, kuriose nėra galimybės slapčia susikonstruoti ir laisvės atėmimo vietos dirbantiems pareigūnams nepastebint laikyti alkoholio gaminimo technikos, todėl peršasi loginė išvada, kad nuteistųjų ir juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą galima užtikrinti švelnesnėmis priemonėmis. Mano, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai neįvertino Įsakymu padarytų Taisyklių pakeitimų sukeliamų pasekmių ir siekiamų tikslų proporcingumo.

34. O. Č. atkreipia dėmesį, kad Taisyklių pakeitimai jo teises varžo labiau nei to reikia siekiant saugumo laisvės atėmimo vietose, dėl to atsiranda prielaidos žeminančiam orumą elgesiui – varžoma pareiškėjo teisė rūpintis savo sveikata ir pasirinkti jam individualiai tinkantį maistą, o tai gali sukelti negrįžtamus sveikatos sutrikimus. Dėl Įsakymu nustatytų Taisyklių pakeitimų O. Č. nebeturi galimybės įsigyti jokių konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir / ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o konservuotų, marinuotų, vakuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų ne metalinėse ar / ir stiklinėse pakuotėse nėra dėl tokių gaminių technologinių gamybos procesų, todėl šiuo draudimu yra nepagrįstai apribojama pareiškėjo teisė rūpintis savo mityba ir sveikata. O. Č. išvykstant iš pataisos namų į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar jį konvojuojant į kitas vietas, jis negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, kurį galėtų vartoti išvykimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos laikotarpiu.

35. Pareiškėjas pažymi, kad maisto papildai yra priskirtini koncentruoto maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybos arba fiziologinį poveikį, šaltiniui. Dėl prasto gaunamo maisto ir reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų, sveikatos stabilizavimui ir jos pagerinimui, maisto papildai yra būtinas mitybos racionas produktyviam jėgų (darbo, mokslo) šaltiniui išlaikyti. Pataisos namų siūlomo maisto davinio energetinės vertės vidurkis yra 2423 kcal per dieną, kurio reguliariai sportuojančiam pareiškėjui nepakanka. Maisto papildų (baltyminių kokteilių, amino rūgščių, įvairių vitaminų ir kita) uždraudimas neproporcingai apsunkina O. Č. teisės į sportą bei fizinį aktyvumą įgyvendinimą, o nuteistojo teisė į užimtumą yra viena svarbiausių efektyvaus bausmės vykdymo sąlygų, padedanti nuteistiesiems palaikyti ne tik gerą fizinę ir psichinę būklę, bet ir atlikus bausmę lengviau integruotis į visuomenę, todėl tokio pobūdžio apribojimas šiurkščiai ir negrįžtamai kenkia pareiškėjo sveikatai ir pažeidžia jo žmogaus teisę į sveikatą, kuri gali būti išvedama iš absoliučios žmogaus teisės nebūti kankinamam.

36. Siekdamas išvengti žalos savo sveikatai, O. Č. po Įsakymo priėmimo nedelsdamas kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynybos, jis nelaukė, kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Mano, kad laukti, kol dėl netinkamo mitybos raciono kils realios sveikatos problemos, nėra pagrindo, kadangi neturtinė žala yra padaryta varžant pareiškėjo teises labiau nei tai yra būtina, siekiant laisvės atėmimo vietų saugumo, ir sudarant sąlygas ateityje kilti sveikatos sutrikimams. Pažymi, kad galiojantis teisinis reguliavimas yra ydingas ir sudaro sąlygas kilti žmogaus teisių pažeidimams, todėl yra būtina atlikti Įsakymo teisėtumo patikrą, kiek tai susiję su šia byla, o nustačius, kad Įsakymas yra neteisėtas – spręsti klausimą dėl neturtinės žalos O. Č. atlyginimo.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN Kybartų sektorius (kaip jau minėta, juridinis asmuo Kybartų pataisos namai nuo 2019 m. balandžio 1 d. pasibaigė dėl reorganizavimo) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

38. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai bei išsamiai vertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą.

39. Pacitavęs Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, susijusias su norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimu, bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius bei su nagrinėjama individualia byla nesusijusius teismų paklausimus. Atkreipia dėmesį, kad O. Č. skunde nurodė tik galimus pažeidimus, kurie gali būti padaryti vykdant Taisyklių pakeitimus. Nurodo, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai.

40. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 2 dalies bei 140 straipsnio nuostatomis, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, nebuvo nurodęs aplinkybės dėl kainų pokyčio, todėl ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip naujas reikalavimas. Atsakovas papildomai paaiškina, kad kiekvieną mėnesį yra atliekamas kainų palyginimas tarp Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje esančios parduotuvės prekių kainų su netoliese esančių parduotuvių analogiškų prekių kainomis, todėl O. Č. teiginys, kad prekės pataisos įstaigos parduotuvėje tapo brangesnės, yra nepagrįstas.

41. Atsakovas akcentuoja, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje yra užtikrinama tinkama ir subalansuota nuteistųjų mityba. Nuteistiesiems teikiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma atlikus maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimą, kurį atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog maistas būtų tiekiamas nesilaikant nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas su žodiniais ar rašytiniais prašymais į pataisos namų administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl leidimo vartoti maisto papildus (vitaminus) nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad maisto kaloringumas buvo per mažas, maistas buvo tiekiamas nesilaikant higienos reikalavimų ir panašiai, nesant įrodymų, kad O. Č. dėl nurodytų aplinkybių skundėsi atsakovo atstovui, nepatvirtina pataisos namų (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

42. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad O. Č. skundas yra grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 bei 23 straipsnių ir kitų teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusiejo su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos, nagrinėjant jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. O. Č. abstrakčiai teigė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) jis nukentėjo bei patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas skunde išdėstytus argumentus grindė hipotetiniais, bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, o jo išreikštos abejonės dėl galimo jo teisių pažeidimo yra nukreiptos į ateityje galbūt kilsiančias neigiamas pasekmes, o ne į konkrečią teisinę situaciją, kilusią dėl Taisyklių pakeitimų. Atsakovo nuomone, jo atstovas jokiais veiksmais O. Č. teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo O. Č. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

44. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais. Teigia, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45.Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui O. Č., kurią jis kildino iš neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų, atlyginimo.

46. Iš esmės pareiškėjas nesutiko su teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213, kuriuo buvo pakeistos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų nuostatomis, bei teigė, kad dėl Taisyklių pakeitimo susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje bei įstatymuose, ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta žala.

47. Pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad O. Č. neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kilti viešajai civilinei atsakomybei. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Teismas taip pat pažymėjo, kad bylos dėl O. Č. nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo išsprendimas neturės jokios reikšmės šios individualios bylos baigčiai. Teismo nuomone, pareiškėjo prašymas yra abstraktus, nepagrįstas teisiniais argumentais bei nesusijęs su nagrinėjama individualia byla, o jo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai bei tarptautinėms sutartims.

48. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas, atsisakęs kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikros, negalėjo nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių ir civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. O. Č. kilo abejonių dėl Įsakymo, varžančio jo teises, siekiant laisvės atėmimo vietos saugumo užtikrinimo, proporcingumo siekiamiems tikslams. Pareiškėjas pažymėjo, kad siekdamas išvengti žalos sveikatai, po Įsakymo priėmimo nedelsdamas kreipėsi dėl pažeidžiamų savo teisių gynimo ir nelaukė, kol kils reali žala jo sveikatai, kuri gali būti padaryta negrįžtamai. Manė, kad neturtinė žala yra padaryta varžant jo teises labiau nei tai yra būtina, siekiant laisvės atėmimo vietų saugumo, ir sudarant sąlygas ateityje kilti sveikatos sutrikimams. O. Č. pažymėjo, kad galiojantis teisinis reguliavimas yra ydingas ir sudaro sąlygas žmogaus teisių pažeidimams kilti.

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

50. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje O. Č. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Kybartų PN – darbuotojų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus, pareiškėjui įrodinėjant patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, O. Č., įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

52. Pareiškėjo skundo turinys patvirtina, kad reikalavimą atlyginti neturtinę žalą jis grindė Kybartų PN neteisėtais veiksmais (neveikimu) vykdant (taikant) Įsakymą. O. Č. pažymėjo, kad: 1) vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus, iš jo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti; 2) vykdant Įsakymo 1.5 punktą, Kybartų PN iš į kamerų tipo patalpas perkeltų nuteistųjų, dienotvarkėje nustatytam nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė ir šie daiktai, paimti iš nuteistųjų, kalinamų kamerų tipo patalpose, galbūt, buvo laikomi higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis; 3) taikant Įsakymo 1.12 punktą, buvo apribotas galimų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), o tam tikri produktai buvo uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir / ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai, sportui skirtos pirštinės); 4) nors kai kurie produktai buvo numatyti Įsakymo 1.12 punktu pakeistame nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, tačiau jų Kybartų PN parduotuvėje nebuvo.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors O. Č. nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus iš jo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, ir daiktai, kuriuos iki Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad vykdant minėtas Įsakymo nuostatas, iš jo kokie nors daiktai faktiškai buvo neteisėtai paimti. Be to, pats pareiškėjas pripažino, kad bent kol kas aptariamų Įsakymo nuostatų vykdymas yra sustabdytas, dėl to daiktai nėra paimami. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad O. Č. nenurodė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus, iš pareiškėjo buvo paimti kokie nors daiktai, t. y. jis nepagrindė, kad Kybartu PN šiuo pažiūriu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Administracinėje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad vykdant Įsakymo 1.1 ir 2 punktus, iš O. Č. buvo paimti kokie nors daiktai.

54. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas nurodė, jog vykdant Įsakymo 1.5 punktą, iš Kybartų PN kamerų tipo patalpose esančių nuteistųjų aktyvumo laikui (12 valandų per parą) buvo paimama viršutinė patalynės dalis, čiužinys, užklotas, pagalvė, tačiau jis neteigė, kad buvo kalinamas kamerų tipo patalpose ir iš jo minėti daiktai buvo paimami. Tokios aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertinus kitus byloje surinktus duomenis. Taigi, O. Č. neteisėtų Kybartų PN pareigūnų veiksmų šiuo požiūriu taip pat nepagrindė. Pareiškėjo baimė, kad jį įkalinus kamerų tipo patalpose, būtų taikomas Įsakymo 1.5 punkto nuostatos, nereiškia, kad Kybartų PN pareigūnai O. Č. atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kadangi, kaip jau minėta, nebuvo nustatyta, jog jo atžvilgiu Įsakymo 1.5 punktas apskritai buvo taikytas.

55. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad vykdant Įsakymo 1.12 punktą, buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų kiekis (pvz., vaisių ir daržovių kiekis, pakuočių dydis), tam tikri daiktai uždrausti (pvz., produktai metalinėse ir / ar stiklinėse pakuotėse, maisto papildai, sportui skirtos pirštinės), tačiau jis nedetalizavo, kada (bent apytiksliai kokiu laiku), kokių konkrečių produktų, maisto papildų, kitų daiktų ar jų didesnių kiekių iš Kybartų PN parduotuvės jis negalėjo įsigyti, nors siekė tai padaryti. O. Č. taip pat nenurodė, kad Kybartų PN parduotuvė kokių nors konkrečių produktų jam nepardavė ar neturėjo galimybės parduoti. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai nurodė, kad tam tikrų maisto produktų kiekis yra ribojamas ir tam tikri daiktai yra uždrausti, tačiau tokių abstrakčių jo argumentų (aplinkybių), nenurodant konkrečių aplinkybių, susijusių su jo realiais veiksmais, siekiant tam tikrus daiktus (pvz., maisto produktus), jų didesnį kiekį įsigyti, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti O. Č. padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), Kybartų PN vykdant Įsakymo 1.12 punktą. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti konkrečius neteisėtus Kybartų PN veiksmus, taikant Įsakymo 1.12 punktą (pvz., byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Kybartų PN administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl negalėjimo įsigyti konkrečių daiktų, o Kybartų PN būtų atsisakiusi O. Č. juos leisti įsigyti). Remiantis tais pačiais motyvais atmetami ir pareiškėjo argumentai dėl to, kad nors kai kurie produktai buvo numatyti Įsakymo 1.12 punktu pakeistame sąraše, tačiau jų Kybartų PN parduotuvėje nebuvo.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo skundo turinys patvirtina, jog jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad O. Č. nepagrindė, jog Kybartų PN pareigūnai, įgyvendindami Įsakymo 1.1, 1.5, 1.12 ir 2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, jo atžvilgiu atliko kokius nors konkrečius neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas išsamiai neapibūdino ir nedetalizavo su tuo susijusių aplinkybių. Tokio pobūdžio neteisėtų veiksmų, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė ir teismas. Taigi, nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad O. Č. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, negali būti tenkinamas. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

58. Atkreiptinas dėmesys, kad O. Č. apeliaciniame skunde nurodė naują aplinkybę, kurios nebuvo pateikęs skunde pirmosios instancijos teismui – po Įsakymo priėmimo (įsigaliojimo) maisto prekių kainos Kybartų PN parduotuvėje padidėjo. Pažymėtina, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti O. Č. tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad maisto prekės Kybartų PN parduotuvėje po Įsakymo priėmimo (įsigaliojimo) padidėjo, kadangi ši aplinkybė nebuvo nurodyta pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

59. O. Č. pirmosios instancijos teismo taip pat prašė inicijuoti norminę bylą dėl Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktų teisėtumo ištyrimo, tačiau šis pareiškėjo prašymas teismo pagrįstai buvo atmestas, kadangi nebuvo nustatyta, jog taikant Įsakymo 1.1, 1.5 ir 1.12 punktus, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti konkretūs neteisėti veiksmai (neveikimas), o teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jis neturi. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais buvo atsisakyta šį O. Č. prašymą tenkinti, todėl jų nekartoja.

60. Pažymėtina, kad atsakovo atstovui kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikus kainoraščius, galiojusius tiek prieš Įsakymo priėmimą (įsigaliojimą), tiek po jo priėmimo (įsigaliojimo), nebeliko pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo šiuos įrodymus išreikalauti, tačiau dėl jau nurodytų argumentų šios Nutarties 58 punkte, nėra jokio pagrindo šių įrodymų analizuoti ir vertinti.

61. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2019 m. gegužės 13 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti remiantis O. Č. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Netenkinus O. Č. skundo, nėra pagrindo tenkinti ir prašymą atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. Č. (O. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė