A-520-2991-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2991/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00033-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.4; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. T. ir L. R. skundus atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo skirti tarnybines nuobaudas panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. T. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, atsakovas) viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“ (toliau – ir Įsakymas) 1.2 punktą, kuriuo jam, remiantis 2011 m. gruodžio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-274 (toliau – ir Išvada), paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas L. R. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Įsakymo 1.1 punktą, kuriuo jam, remiantis Išvada, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai: E. T. dirba Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio miesto PK) Viešosios tvarkos skyriaus vyresniuoju postiniu, L. R. dirba Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus specialistu.

Teigė, kad tarnybinės nuobaudos jiems paskirtos neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi neteisėta ir nepagrįsta yra pati Išvada, kuria remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas. Nurodė, kad Išvadoje konstatuota, jog E. T. ir L. R. neinformavo Panevėžio apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir OVS) budėtojų apie tai, kad E. R. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpose vartojo fizinį smurtą prieš G. A. (iki pavardės pakeitimo – K.), taip pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat, kad pareiškėjai, pradėdami darbą, neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys, taip pažeisdami Panevėžio apskrities VPK viršininko 2011 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 50-V-258 patvirtintų Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnų, dirbančių su pristatytais asmenimis, vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 24.2 punkto reikalavimus. Nurodė, kad pastaroji teisės norma yra abstrakti, nekonkreti, nenumatanti apibrėžtų elgesio taisyklių. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą nustatytas bendrojo pobūdžio formuluotės pažeidimas savaime negali būti laikomas pareigūno netinkamu pareigų vykdymu arba jų nevykdymu. Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2006 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N143-45/2006), jog atsakomybę už teisėtų reikalavimų nevykdymą gali užtraukti tik tokie reikalavimai, kurie yra realiai vykdytini. Akcentavo, kad pareiškėjų atveju vaizdo įrašymo įrenginiai buvo rakinamose dėžėse, kurias atidarius, nustatyti (įsitikinti), ar vaizdas yra įrašomas, nėra įmanoma dėl specialaus įrenginių kodavimo. Teigė, kad tokių kodų neturėjo nė vienas Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus policijos pareigūnas, įskaitant ir pareiškėjus. Nurodė, kad dėl šios priežasties pareiškėjai neturėjo jokių galimybių įvykdyti Taisyklių reikalavimo.

Tvirtino, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkti visi įrodymai, nenustatytos visos aplinkybės, galinčios patvirtinti ar paneigti tarnybinio nusižengimo padarymo faktą. Nurodė, kad, atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo pažeisti Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) principai ir tarnybinio patikrinimo procedūros procesiniai reikalavimai, suvaržytos pareiškėjų teisės į gynybą, kadangi iš jų paaiškinimai buvo gauti anksčiau nei įteikti pranešimai dėl tarnybinių nusižengimų. Pažymėjo, kad nei Išvadoje, nei Tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių medicinos įstaigų duomenų apie G. A. būklę. Tai, pareiškėjų nurodymu, būtų leidę objektyviai nustatyti, ar nurodytas asmuo 2011 m. spalio 23 d. buvo sužalotas.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pareiškėjams tarnybinės nuobaudos už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Taisyklių 24.2 punkto reikalavimų pažeidimus paskirtos pagrįstai. Nurodė, kad Tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, jog L. R. ir E. T., būdami įvykio liudininkais, t. y. matydami, kad Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK laikino sulaikymo patalpoje E. R. vartojo fizinį smurtą prieš G. A., nors ir ėmėsi neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, neapsaugojo įvykio vietos, apie įvykį neinformavo Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojų. Taip pat pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad L. R., būdamas atsakingas už pamainos darbo organizavimą, tvarką ir drausmę, bei E. T. nesilaikė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimų ir 2011 m. spalio 23 d., pradėdami darbą, neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino ir panaikino Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 1.1 punktą, kuriuo L. R. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, ir 1.2 punktą, kuriuo E. T. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutu (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 3, 4.2, 20 punktais.

Įvertinęs pareiškėjų veikas, Panevėžio apskrities VPK teigimu, sudarančias tarnybinių nusižengimų sudėtis ir kvalifikuotas kaip Taisyklių 24.2 punkto ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai yra kaltinami tarnybinius nusižengimus padarę neveikimu. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai priešinga teisei veika padaroma neveikimu, būtina įvertinti, ar konkretus pareigūno pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu, pareigūno neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis, be to, asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei dėl objektyvių, nuo asmens nepriklausančių, priežasčių to negalėjo padaryti (administracinės bylos Nr. A438-1340/2009, Nr. A438-1131/2009, Nr. A438-776/2010).

Teismas nurodė, jog Taisyklių 24.2 punktas reikalauja, kad policijos pareigūnas įsitikintų, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys. Pažymėjo, jog pareiškėjai paaiškino, kad negalėjo įsitikinti, ar Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje esantis įrašymo įrenginys veikė 2011 m. spalio 23 d., dėl objektyvių priežasčių, kadangi reikalingi slaptažodžiai nebuvo suteikti, monitoriuje buvo matomas tik stebimas vaizdas, tačiau jame nebuvo jokių ženklų, pranešančių apie vaizdo įrašo darymą ar nedarymą, be to, tik po 2011 m. spalio 23 d. įvykio paaiškėjo, jog sekmadieniais Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys vaizdo įrašų nedarydavo. Teismas nurodė, jog Panevėžio apskrities VPK nuostatų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300, 15.8 punktas nustato, kad atsakovas, kaip teritorinė policijos įstaiga, įgyvendindama policijos uždavinius, be kitų jai pavestų funkcijų, sudaro darbuotojams tinkamas darbo sąlygas. Ši atsakovo pareiga konkretizuota Taisyklių 13 punkte. Teismas darė išvadą, kad Panevėžio apskrities VPK, reikalavęs, jog pareiškėjai tinkamai vykdytų jiems priskirtas tarnybines funkcijas, tarp jų – ir nurodytas Taisyklių 24.2 punkte, privalėjo jų darbo vietas aprūpinti šioms funkcijoms atlikti reikalingomis techninėmis priemonėmis, atitinkančiomis techninius ir kitus reikalavimus, bei užtikrinti šių priemonių tinkamą priežiūrą ir eksploatavimą. Iš K. Š. 2011 m. gruodžio 21 d. parengtos pažymos „Dėl įrašo iš vaizdo stebėjimo sistemos“, nustatė, kad 2011 m. spalio 23 d. įrašas nebuvo padarytas dėl skaitmeninio vaizdo įrašymo įrenginio gedimo. Konstatavo, kad E. T. ir L. R. dėl objektyvių, ne nuo jų valios priklausančių priežasčių 2011 m. spalio 23 d. negalėjo įsitikinti, ar veikia Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys, todėl Panevėžio apskrities VPK nebuvo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai neįvykdė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimo, ir skirti jiems tarnybines nuobaudas.

Teismas atsižvelgė į medicininių dokumentų, gautų iš Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros, duomenis. Nustatė, kad iš Greitosios medicinos pagalbos 2011 m. spalio 23 d. ligonio siuntimo Nr. 20191 matyti, jog į Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpas 23 val. 06 min. atvykusiai felčerei G. A. skundėsi tik labai stipriu galvos skausmu, drebuliu, nurodė prieš keletą metų patyręs galvos traumą ir buvęs operuotas. Medicinos darbuotoja diagnozavo liekamuosius reiškinius po galvos traumos ir girtumą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. G 251/12(05) duomenimis, G. A., Greitosios medicinos pagalbos atvežtas į VšĮ Panevėžio ligoninės priėmimo skyrių, jame buvo apžiūrėtas apie 23 val. 41 min. Buvo atlikta kaukolės rentgenograma galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų ūmių tankio židininių pakitimų, aiškių kaukolės kaulų lūžių neparodė. Pažymėjo, jog G. A. 2011 m. spalio 24 d. buvo konstatuoti seni potrauminiai pokyčiai, o trauminiam pažeidimui būdingų pakitimų ir galvos smegenų pažeidimo nebuvo nustatyta. Teismas nurodė, jog pareiškėjų paaiškinimai neprieštarauja išvardytiems medicininių dokumentų duomenims.

Darė išvadą, kad byloje surinkti duomenys leidžia teigti, jog E. T. ir L. R., 2011 m. spalio 23 d. dirbdami Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje, objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje buvęs E. R. darė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, neturėjo, todėl pareiškėjams Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta pareiga apie tai pranešti Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojams nekilo.

Teismas įvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, susijusias su tarnybinio patikrinimo procedūromis. Nustatė, kad Tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenimis 2011 m. lapkričio 11 d. parengti pranešimai dėl tarnybinių nusižengimų buvo įteikti E. T. – 2011 m. lapkričio 11 d., L. R. – 2011 m. lapkričio 12 d. Šiuose pranešimuose atsakovas nurodė, kad turi duomenų, jog pareiškėjai tarnybos metu 2011 m. spalio 23 d. nuo 21 val. 30 min. iki 23 val. 30 min. Panevėžio miesto PK patalpose neteisėtai panaudojo fizinę prievartą prieš G.

A. ir kad tokiais veiksmais pareiškėjai gali būti pažeidę Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus policijos veiklos principus bei nevykdę to paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų policijos pareigūno pareigų, nesilaikę Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347, 3 punkte įtvirtintų principų ir šio kodekso reikalavimų. Pranešimuose dėl tarnybinių nusižengimų pareiškėjams buvo nurodyta, kad jie paaiškinimus dėl galimai padarytų tarnybinių nusižengimų gali pateikti iki 2011 m. lapkričio 11 d.

Nustatė, kad Panevėžio apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyrio vyriausiajam tyrėjui R. V. pareiškėjas E. T. paaiškinimą pateikė 2011 m. lapkričio 6 d., o L. R. – 2011 m. lapkričio 9 d. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai iš esmės teikė paaiškinimus tik dėl aplinkybių, susijusių su G. A. pristatymu į Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpas, ir dėl pareiškėjų galimai neteisėtu fizinės prievartos panaudojimu prieš G. A. Nustatė, kad atsakovas nuo 2011 m. gruodžio 21 d., kai buvo gauti paskutiniai Tarnybinio patikrinimo medžiagos dokumentai, iki 2011 m. gruodžio 27 d., kai buvo pradėta rengti Išvada, naujo turinio pranešimų dėl tarnybinių nusižengimų, kuriuose būtų nurodyta, jog pareiškėjai pažeidė Taisyklių 2.4 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, E. T. ir L.

R. nepateikė, iš pareiškėjų paaiškinimų dėl šių teisės normų reikalavimų pažeidimų nepareikalavo. Teismas darė išvadą, kad paminėti pažeidimai yra esminiai, o ne formalūs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai. Šiais pažeidimais buvo suvaržyta E. T. ir L. R. teisė į gynybą, kadangi pareiškėjams nebuvo žinoma, kad jiems tarnybinės nuobaudos bus skiriamos už Taisyklių 2.4 punkto ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimus, jie neturėjo galimybės dėl šių pažeidimų pasiaiškinti, teikti savo prašymus ir įrodymus.

Be to, nustatytais procedūriniais pažeidimais buvo užkirstas kelias objektyviai ir visapusiškai ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių visumą, priimti pagrįstą sprendimą, kadangi tarnybinio patikrinimo metu iš esmės buvo tiriama, ar pareiškėjų veikose yra Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo sudėtis.

III. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą, pareiškėjų E. T. ir L. R. skundus atmesti. Apeliaciniame skunde išdėstyti šie pagrindiniai argumentai:

1) Vadovaudamasis liudytojo Panevėžio apskrities VPK Ryšių ir informatikos skyriaus vedėjo K. Š. 2012 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad pareigūnai negalėjo pamatyti monitoriuje, jog nevyksta įrašas, pripažįsta, kad pagal Taisyklių 24.2 punktą pareigūnai neturėjo būti nubausti.

2) Taisyklių 69 punkte yra nustatyta, kad apie ypatingus įvykius laikinojo sulaikymo patalpose specialistas ar vyriausias postinis (postinis) nedelsdamas informuoja Panevėžio apskrities VPK budėtoją, Panevėžio miesto PK viršininką. Teigia, kad muštynės kameroje yra ypatingas įvykis, todėl pareiškėjai turėjo surašyti tarnybinius pranešimus, informuoti budėtoją. Pažymi, jog, nors pareiškėjai ir neigia, kad 2011 m. spalio 23 d. naktį laikinojo sulaikymo kameroje kito sulaikytojo E. R. buvo sumuštas G. A. – sumušimo faktą įrodo pačių pareiškėjų paaiškinimai, R. B. ir S. L. parodymai. Teigia, kad L. R. parodymai nenuoseklūs, o teismas patikėjo suinteresuotų pareiškėjų aiškinimais ir visai neatsižvelgė į liudytojų pareigūnų R. B. ir S. L. parodymus. Nurodo, kad jie nėra suinteresuoti asmenys, jie matė, kad kameroje buvo muštynės, ir jų parodymais netikėti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 11 d. įsakymo Nr. 50-TE-22 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo pareigūnams“, kuriuo remiantis 2011 m. gruodžio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-274 pareiškėjui E. T. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, o pareiškėjui L. R. paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš Išvados, kuri yra sudėtinė pareiškėjų skundžiamo Įsakymo dalis, matyti, kad atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo konstatuota, jog E. T. (Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus vyresnysis postinis) ir L. R. (Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK Viešosios tvarkos skyriaus specialistas), elgdamiesi aplaidžiai, o L. R. – ir būdamas atsakingas už pamainos darbo organizavimą, tvarką ir drausmę, 2011 m. spalio 23 d. neįsitikino, ar veikia vaizdo įrašymo įrenginys, taip pažeisdami Taisyklių 24.2 punktą. Taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai, pažeisdami Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojų neinformavo, jog E. R. Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje vartojo fizinį smurtą prieš G. A. (buvusi pavardė – K.). Panevėžio apskrities VPK viršininkas, remdamasis Išvada, 2012 m. sausio 11 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-22 „Dėl tarnybinių nuobaudų pareigūnams“, kuriuo pareiškėjui E. T. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba (Įsakymo 1.2 punktas), o pareiškėjui L. R. tarnybinė nuobauda – papeikimas (Įsakymo 1.1 punktas).

Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje ginčijo Įsakymą tuo pagrindu, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkti visi įrodymai, nenustatytos aplinkybės, galinčios patvirtinti ar paneigti tarnybinio nusižengimo padarymo faktą. Pareiškėjai teigė, kad jie nepadarė tarnybinių nusižengimų, už kuriuos jiems paskirtos tarnybinės nuobaudos, atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos reikalavimų (tarnybinio patikrinimo metu buvo prašoma pasiaiškinti nepateikus informacijos apie prieš pareiškėjus pradėtą tarnybinį patikrinimą bei nesupažindinus jų su pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Išvadoje nurodytas tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, įrodymus, kurių pagrindu buvo nustatyta, kad pareiškėjai padarė tarnybinius nusižengimus, kitus byloje surinktus įrodymus, konstatavo: 1) pareiškėjai dėl objektyvių, ne nuo jų valios priklausančių priežasčių 2011 m. spalio 23 d. negalėjo įsitikinti, ar veikia Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys, ir dėl to atsakovui nebuvo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai neįvykdė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimo; 2) pareiškėjai, 2011 m. lapkričio 23 d. dirbdami Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje, objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje buvęs E. R. darė nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, neturėjo, ir dėl to pareiškėjams Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta pareiga apie tai pranešti Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojams nekilo. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktai, kuriais pareiškėjams už Taisyklių 24.2 punkto ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nevykdymą paskirtos tarnybinės nuobaudos, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl naikintini.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Įsakymo 1.1 ir 1.2 punktai, kuriais pareiškėjams už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo nevykdymą paskirtos tarnybinės nuobaudos, nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Apeliantas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog pareiškėjai dėl objektyvių, ne nuo jų valios priklausančių priežasčių 2011 m. spalio 23 d. negalėjo įsitikinti, ar veikia Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje naudotas vaizdo įrašymo įrenginys, ir dėl to nebuvo faktinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjai neįvykdė Taisyklių 24.2 punkto reikalavimo.

Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą, apeliacine tvarka nagrinėtinos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėjams nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos už Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo nevykdymą.

Iš atsakovo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada yra ginčijama tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas, padarydamas šią išvadą, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. nepagrįstai rėmėsi tik pareiškėjų parodymais ir paaiškinimais, visiškai neatsižvelgė į pareigūnų R. B. ir S. L. parodymus. Atsakovas nurodo, kad tiek pareiškėjų paaiškinimai, tiek šių liudytojų parodymai patvirtina, kad 2011 m. spalio 23 d. naktį laikinojo sulaikymo kameroje E. R. sumušė G. A., pareiškėjai nepranešė apie muštynes, t. y. apie galimai įvykdytą nusikaltimą, Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojams.

Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, būtina pažymėti, kad atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to neteisingai nustatė bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, už kurio pažeidimą ginčijamu Įsakymu pareiškėjams paskirtos tarnybinės nuobaudos, policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas faktines aplinkybes, susijusias su aplinkybėmis, ar pareiškėjai privalėjo vykdyti šią įstatymo normą, ar buvo faktinis pagrindas vykdyti šią įstatymo normą, pripažino pagrįstais pareiškėjų argumentus, kad 2011 m. spalio 23 d. nebuvo jokių objektyvių faktinių duomenų, leidusių jiems pagrįstai daryti išvadą, jog 2011 m. spalio 23 d. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje E. R. prieš G. A. pavartojo fizinio smurto veiksmus, vertintinus kaip daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, ir apie ką būtų buvę privaloma pranešti Panevėžio apskrities VPK OVS budėtojams.

Pagal bylos duomenis atsakovas aplinkybę, jog E. R. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje prieš G. A. vartojo fizinį smurtą, grindė pareigūnų R. B. ir S. L. parodymais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. B. 2011 m. gruodžio 15 d. paaiškinime nurodė, kad jis, 2011 m. spalio 23 d. būdamas Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpoje, girdėjo, kaip vienas iš budėtojų pasakė „muša“, kad budėtojas nubėgo iki sulaikymo patalpų. Jis (R. B.), pasižiūrėjęs į monitorių, atkreipė dėmesį į tai, kad sulaikymo patalpoje vienas asmuo gulėjo ant žemės, o kitas atsistojęs spardė tą asmenį, kuris gulėjo ant žemės. R. B. taip pat nurodė, jog jis nubėgo padėti ir išskirti sulaikytus asmenis, kad nesimuštų, jis ir L. R. išvedė tą jaunuolį, o tą kitą, kurį spardė, išvedė kitas pareigūnas, ant sumušto asmens veido jis (R. B.) pastebėjo sužalojimo požymius ir veidas buvo kruvinas (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 67). R. B. atliekamo ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad abu budėtojai nubėgo prie sulaikymo kamerų po žodžių „žiūrėk muša“, kad E. T. išvedė sumuštą vyrą ir pasodino koridoriuje ant kėdės, G. A. veidas buvo kruvinas (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 99-100).

Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais R. B. parodymų, remdamasis medicininių dokumentų, gautų iš Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros, duomenimis. Įvertinęs šiuos duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad medicininiai rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo patalpose bendravusi su G. A., vizualiai šio asmens veido ar kitų kūno dalių sužalojimų nenustatė, taip pat nenurodė, kad G. A. būtų pranešęs apie prieš jį naudotus fizinio smurto veiksmus. VšĮ Panevėžio ligoninės priėmimo skyriaus darbuotojai taip pat vizualiai sužalojimų veido srityje G. A. nenustatė, atliktos kaukolės rentgenogramos duomenys galvos smegenų pažeidimo, galvos smegenų ūmių tankio židininių pakitimų, aiškių kaukolės kaulų lūžių nerodė. Pagal specialisto išvadą Nr. G 251/12(05) sumušimo žymės veido srityje, kraujosruva apie kairiąją akį VšĮ Panevėžio ligoninėje buvo nustatytos tik apžiūrint G. A. 2011 m. spalio 24 d., apie 15 val. 10 min., t. y. praėjus tam tikram laiko tarpui ir po to, kai jis į šią gydymo įstaigą sugrįžo, prieš tai iš jos pasišalinęs.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nesirėmė S. L. parodymais, kad jis girdėjo, jog kažkas iš budėtojų pasakė, kad kažkas vyksta kameroje, monitoriuje matė, kad atvežtas asmuo (E. R.) kažką daro pasilenkęs prie kito asmens, buvusio kameroje, kad budėtojai (pareiškėjai) nubėgo prie sulaikymo kameros, o grįžę pasakė, jog atvežtas asmuo (E. R.) susimušė su kitu asmeniu, buvusiu kameroje (G. A.), kad vėliau matė koridoriuje sėdintį G. A., kuris skundėsi galvos skausmu ir prašė iškviesti „greitąją“ (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 101-102).

Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi G. A. parodymais, kad 2011 m. spalio 23 d. Panevėžio miesto PK laikinojo sulaikymo kameroje jį sumušė ten buvęs asmuo, dėl patirto fizinio smurto juto stiprų galvos skausmą, nuo kurio apsvaigo, todėl policijos pareigūnų prašė iškviesti medicinos darbuotojus, kad atvykusiai medicinos darbuotojai nurodė tik apie anksčiau patirtą galvos traumą ir stiprų galvos skausmą, VšĮ Panevėžio ligoninės Priėmimo skyriuje buvo apžiūrėtas, kad tuo metu jo veide mėlynių nesimatė.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. gegužės 11 d. E. R. pateiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje (nesunkus sveikatos sutrikdymas), kad ikiteisminio tyrimo metu gauta 2012 m. vasario 22 d. teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad G. A. nustatyta: galvos smegenų sumušimas, poodinė kraujosruva kairės akies srityje, odos nubrozdinimas pakaušyje. Pagal bylos duomenis 2011 m. spalio 23 d. apie 23-24 val. G. A. ligoninės priėmimo skyriuje buvo konstatuotas pakaušio srityje odos nubrozdinimas 1 cm. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. A. nurodė, kad laikinojo sulaikymo kameroje buvo mušamas, nuo smūgių į galvą pajuto skausmą galvoje, nuo skausmo apsvaigo, prašė iškviesti medikus. Taip pat nurodė, kad nepamena, kaip vyras, kuris jį mušė, nuo jo atsitraukė ar buvo atitrauktas. Pamena, kad iš kameros jį išvedė pareigūnai, o atvykusi medikė jį apžiūrėjo. G. A. nurodė, kad medikei sakė, jog turėjo traumą, kad skauda galvą, o ką daugiau kalbėjo – neprisimena (b. l. 99). Iš bylos medžiagos matyti, kad G. A. buvo girtas. Byloje duomenų, kad G. A. buvo sužalotas po to, kai jis buvo apžiūrėtas ligoninės priėmimo skyriuje, nėra.

Pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Panevėžio apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje kaltinamasis E. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, 2012 m. spalio 2 d. įvyko teismo posėdis.

Tam, kad būtų išnagrinėtos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su tuo, ar 2011 m. spalio 23 d. pareiškėjai žinojo apie tai, kas įvyko laikinojo sulaikymo kameroje tarp E. R. ir G. A., turėjo būti išsamiai ištirti R. B. ir S. L. parodymai, kad pareiškėjai žinojo, jog laikinojo sulaikymo kameroje įvyko muštynės, kad buvo sužalotas G. A. Šių asmenų (R. B. ir S. L.) parodymais atsakovas rėmėsi, nustatydamas, kad pareiškėjai pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme teikė prašymą iškviesti į teismo posėdį R. B. ir S. L., tačiau pirmosios instancijos teismas netenkino šio prašymo (b. l. 126). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šie asmenys buvo apklausti atliekant ikiteisminį tyrimą, o prokurorė, prieš apklausdama šiuos asmenis, yra įspėjusi juos dėl atsakomybės už melagingai žinomų parodymų davimą, ir dėl to rašytiniais liudytojų protokolais yra galimybė vadovautis ir remtis administracinėje byloje. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija šioje administracinėje byloje nesutiktina, nes iš ikiteisminio tyrimo metu šių asmenų duotų parodymų matyti, kad jiems nebuvo užduodami konkretūs klausimai, susiję su pareiškėjų nurodomais atliktais veiksmais 2011 m. spalio 23 d., t. y. klausimai, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp pareiškėjų ir liudytojų parodymų (Tarnybinio patikrinimo medžiaga, l. 99-102).

Nagrinėjamu atveju turėjo būti pašalinti esantys prieštaravimai tarp pareiškėjų ir minėtų asmenų (R. B. ir S. L.) nurodomų aplinkybių apie laikinojo sulaikymo kameroje įvykusias muštynes, apie tai, kad buvo sužalotas G. A., sudarytos galimybės atsakovui teikti įrodymus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis numato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pažymėtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno jų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai įrodymai, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai, ar šalių nurodyti liudytojai patvirtina tas aplinkybes, kurias nurodo proceso šalys, ir pan. Įrodymų tyrimo ir vertinimo procese būtina išspręsti prieštaravimus, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija.

Be to, būtina pažymėti, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus bei atsikirtimus, t. y. įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis). ABTĮ 10 straipsnis įpareigoja teismą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas ABTĮ 81 straipsnis (pvz., 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nesudarė galimybės atsakovui teikti įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie vertinami, į šių įrodymų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas pranešimų dėl tarnybinių nusižengimų, kuriuose būtų nurodyta, jog pareiškėjai pažeidė Taisyklių 2.4 punktą ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, E. T. ir L. R. nepateikė, iš pareiškėjų paaiškinimų dėl šių teisės normų reikalavimų pažeidimų nepareikalavo. Teismas darė išvadą, kad šie pažeidimai yra esminiai, o ne formalūs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teisme nurodė, kad asmuo, kuris atliko tarnybinį patikrinimą, netinkamai nurodė straipsnius (b. l. 123), atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjai pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą. Nagrinėjamu atveju vertinant aplinkybes, susijusias su tuo, ar pareiškėjai padarė tarnybinius nusižengimus, už kuriuos jiems paskirtos tarnybinės nuobaudos, taip pat turi būti išsamiai išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su pranešimuose nurodytais tarnybiniais nusižengimais.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis atsakovo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė