2025-06-11 Nr. AB-10302-3-62-3-02252-2023-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-355-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02252-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko, Beatos Martišienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl skundžiamų aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 2023 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (10.1E) DV_S-40684 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2023 m. liepos 20 d. atsakymą Nr. (18.2E) I-8258 (toliau – ir Sprendimas 2); 3) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą dėl pensijos už pavojingas darbo sąlygas apskaičiavimo.

2. Pareiškėjas pažymėjo, jog senatvės pensija jam turėjo būti paskirta nuo (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis, sulaukus 55 metų amžiaus, turint ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą ir ne mažiau kaip pusę stažo išdirbus kenksmingomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, tokį argumentą pagrindė iki 1995 m. sausio 1 d. galiojęs Sovietų Socialistinės Respublikos Sąjungos (toliau – ir SSRS) 1956 m. liepos 14 d. Valstybinių pensijų įstatymas (toliau – ir 1956 m. Įstatymas), kurio 9 straipsnio 1 dalies b punktas ir 2 dalis nustatė, kad teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, kurie dirbo sunkiomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtintame Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas), sulaukę 55 m. ir turintys ne mažesnį kaip 25 m. darbo stažą, ir jeigu ne mažiau kaip pusė stažo, reikalingo jiems tokiai pensijai paskirti, tenka atitinkamiems darbams, suteikiantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis.

3. Pareiškėjas teigė, kad VSDFV Kauno skyrius neteisingai apskaičiavo pensijos dydį už kenksmingas darbo sąlygas, neskirdamas senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis, o tik mokėdamas kompensaciją. Pasak pareiškėjo, kadangi nebuvo paskirta senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis, buvo neteisingai apskaičiuotas įgyto stažo ir būtinojo stažo santykis, bei nuo (duomenys neskelbtini) susidarė senatvės pensijos įsiskolinimas, kai pareiškėjui turėjo būti pradėta mokėti senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog minėtas principas reiškia ne tik tai, kad įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, bet ir tai, jog netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus jų galiojimui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) nepanaikino jo teisės gauti pensiją už kenksmingas darbo sąlygas, taip pat jame nenumatyta, kokią pensiją turi gauti pareiškėjas, išdirbęs ilgą laiką kenksmingomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, minėtas įstatymas tik numatė kompensavimą už tai, kad buvo prailgintas pensinis amžius. Pareiškėjo nuomone, jam turėjo būti mokama lengvatinė pensija už kenksmingas darbo sąlygas, nes pensija yra jo sukauptas turtas, kurio konfiskuoti valstybė negali.

6. Pareiškėjas tvirtino, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnis numatė, jog asmenims, dirbusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo nurodytus darbus kenksmingomis sąlygomis, išmokama kompensacija už 5 metus. Pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už 5 metus iš esmės už tai, kad jam buvo prailgintas išėjimo į pensiją laikas. Todėl pareiškėjas teigė, kad buvo pažeistas teisingos kompensacijos principas, nes jis turėjo teisę išeiti į pensiją nuo (duomenys neskelbtini), tačiau išėjo 2003 m. sausio 13 d., ir pagal skaičiavimo metodiką turėjo gauti didesnę pensiją nei buvo apskaičiuota pagal naująjį Pensijų įstatymą.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnis numato, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Todėl pareiškėjas teigė, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Pareiškėjas vertino, jog įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos numatyti tvarką ir sąlygas, pagal kurias asmuo, įgijęs teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, ją gautų sulaukęs senatvės pensijos.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d., 2006 m. lapkričio 20 d. nutarimai), o įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. nutarimas), be to, teismai neabejotinai turi iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia (be kita ko) bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausiai Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas).

9. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas nurodė, jog senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Pensijų nuostatai). Nuo 1995 m. sausio 1 d. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir invalidumo pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), o pastaruosiuose teisės aktuose nebuvo numatyta galimybė skirti pensijas lengvatinėmis sąlygomis.

11. Atsakovas pažymėjo, kad iki 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Pensijų įstatymo pensijos lengvatinėmis sąlygomis buvo skiriamos vadovaujantis 1956 m. Įstatymu, kurio 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje buvo numatyta, jog teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, dirbę sunkiomis sąlygomis darbus, nurodytus Sąraše, sulaukę 55 metų ir turintys ne mažesnį nei 25 metų darbo stažą, ir jeigu ne mažiau kaip pusė stažo, reikalingo tokiai pensijai paskirti, tenka atitinkamiems darbams, suteikiantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis.

12. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas siekia, jog senatvės pensija jam būtų paskirta ir mokama nuo (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis už pavojingas darbo sąlygas 1956 m. Įstatymo pagrindu, kuris tokiame teisminiame ginče aktualiu laikotarpiu negaliojo. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui 55 metų amžius sukako (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau nei dvejiems kalendoriniams metams nuo 1956 m. Įstatymo galiojimo pabaigos, todėl jo lūkesčiai dėl senatvės pensijos skyrimo lengvatinėmis sąlygomis neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, kurie atsirado pasibaigus įstatymų galiojimui.

13. Atsakovas pažymėjo, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pensijų įstatymo 56 straipsnis įtvirtino kompensacijų mokėjimą už ypatingas darbo sąlygas ir numatė, jog asmenims, dirbusiems iki minėto įstatymo įsigaliojimo kitus darbus sunkiomis sąlygomis, numatytus Lietuvoje galiojusiame Sąraše – vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų, mokama kompensacija už 5 metus. Pasak atsakovo, pareiškėjui tokia kompensacija buvo paskirta ir mokėta daugiau nei 5 metus, t. y. nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. vasario 28 d., o tokią aplinkybę patvirtino pats pareiškėjas. Atsakovas taip pat nurodė, kad teisę į pensiją pareiškėjas įgijo 2003 m. sausio 13 d., kai jam buvo paskirta invalidumo pensija. Be to, remiantis pareiškėjo 2020 m. sausio 15 d. prašymu, invalidumo pensijos mokėjimas VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. VPE_SP2-1488 (toliau – ir 2020 m. sausio 23 d. sprendimas) buvo nutrauktas nuo 2020 m. vasario 1 d., o nuo 2018 m. sausio 1 d. senatvės pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir paskirta Pensijų įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka.

14. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui pensijos dydžio apskaičiavimas buvo detaliai išaiškintas skundžiamame Sprendime 1, kurį VSDFV Kauno skyrius priėmė išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. spalio 20 d. skunde ir 2023 m. gegužės 12 d. prašyme keliamus reikalavimus (apskaičiuoti įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį dalinant įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą iš 12,5 metų būtinojo stažo; apskaičiuoti naują santykį, perskaičiuoti mokėtos pensijos dydį nuo (duomenys neskelbtini); išmokėti nuo (duomenys neskelbtini) neišmokėtos pensijos skirtumą; pranešti, koks teisės aktas draudžia taikyti 1956 m. Įstatymą apskaičiuojant stažą ir pensijos dalį. Atsakovas Sprendime 1 nurodė, jog neturi teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimus, nes jie grindžiami negaliojančiu teisės aktu. Atsakovas akcentavo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-920 (toliau – ir 2020 m. sausio 22 d. sprendimas) pareiškėjui nuo 2018 m. sausio 1 d. buvo paskirta socialinio draudimo senatvės pensija, kuri apskaičiuota atsižvelgiant į iki 2005 m. kovo 10 d. įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą bei 29,04 apskaitos vienetus, o pastarasis sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas. Atsakovas teigė, kad Sprendimu 1 pareiškėjui išsamiai paaiškino Pensijų įstatymo 17 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias senatvės pensijos bendrosios dalies dydžio nustatymą bei asmens įgyto stažo ir būtinojo stažo santykio apskaičiavimą, taip pat detalizavo 2020 m. sausio 22 d. sprendimu paskirtos pensijos dydžio apskaičiavimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Kauno skyriaus Sprendimu 1, ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į VSDFV, kuris, išnagrinėjęs jo skundą, nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius tinkamai, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo 2022 m. spalio 20 d. skundo ir 2023 m. gegužės 12 d. prašymo reikalavimų. Be kita ko, tiek VSDFV Kauno skyrius, tiek VSDFV atkreipė pareiškėjo dėmesį ir į tai, kad VSDFV ir jo teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios privalo vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir neturi teisės veikti kitaip, nei nustatyta, atitinkamai ir skirti bei mokėti pensijas kita, nei teisės aktuose nustatyta, tvarka.

15. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nepaskyrus pensijos lengvatinėmis sąlygomis buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, ir nurodo Konstitucijos 52 straipsnį bei jame įtvirtintą valstybės pareigą rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ar kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Atsakovas teigė, kad valstybinis socialinis draudimas paremtas solidarumo principu, o Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Socialinė parama neturi virsti privilegija. Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos tik tuomet, jei jos įgytos pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus. Teisėti lūkesčiai iš neteisės nekyla, todėl asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų. Be kita ko, atsakovas akcentavo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, kadangi jo prašomas taikyti 1956 m. Įstatymas pensijai, paskirtai nuo (duomenys neskelbtini), negaliojo.

II. 16. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

17.1. Skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus Sprendimu 1 buvo išnagrinėtas pareiškėjo 2022 m. spalio 20 d. skundas bei VSDFV 2023 m. birželio 13 d. persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją pareiškėjo 2023 m. gegužės 12 d. prašymas.

17.2. Pareiškėjas 2022 m. spalio 20 d. skunde prašė: 1) paskirti jam senatvės pensiją nuo (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis kaip sulaukusiam 55 metų amžiaus ir turinčiam ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą, ir ne mažiau kaip pusę stažo išdirbusiam kenksmingomis sąlygomis pagal iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusį 1956 m. Įstatymą, kurio 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje nurodyta, kad teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, kurie dirbo sunkiomis darbo sąlygomis darbus, nurodytus Sąraše, sulaukę 55 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą, ir jeigu ne mažiau kaip pusę stažo, reikalingo jiems tokiai pensijai paskirti, tenka atitinkamiems darbams, suteikiantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis; 2) teisingai apskaičiuoti įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį; 3) išmokėti susidariusį senatvės pensijos įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini), kai turėjo būti pradėta mokėti senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis, iki 2003 m. sausio 13 d. ir nuo 2003 m. sausio 13 d. iki skundo padavimo dienos susidariusį skirtos pensijos skirtumą.

17.3. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 12 d. prašyme iš esmės nurodė tapačius reikalavimus kaip ir 2022 m. spalio 20 d. skunde, prašydamas: 1) apskaičiuoti įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį, dalinant įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą iš 12,5 metų būtinojo stažo, kuris buvo įgytas iki 1995 m. sausio 1 d. ir numatytas 1956 m. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte; 2) apskaičiuoti naują įgyto stažo ir būtinojo stažo santykį, perskaičiuoti mokėtos pensijos dydį nuo (duomenys neskelbtini) iki prašymo pateikimo dienos; 3) išmokėti nuo (duomenys neskelbtini) iki prašymo pateikimo neišmokėtos pensijos skirtumą; 4) pranešti, koks teisės aktas draudžia pareiškėjui, įgijusiam būtinojo darbo stažą kenksmingomis sąlygomis, taikyti 1956 m. Įstatymą apskaičiuojant stažą ir pensijos dydį.

17.4. VSDFV Kauno skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo 2022 m. spalio 20 d. skundą ir 2023 m. gegužės 12 d. prašymą, skundžiamu Sprendimu 1 netenkino pareiškėjo skundo ir prašymo reikalavimų, nurodydamas, kad paskirti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis nuo (duomenys neskelbtini) ir išmokėti susidariusį senatvės pensijos įsiskolinimą nuo (duomenys neskelbtini) pagal 1956 m. Įstatymą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjui senatvės pensijos (55 metų) amžius sukako (duomenys neskelbtini) negaliojant 1956 m. Įstatymui. Atsakovas minėtame sprendime taip pat pažymėjo, jog įgyto stažo ir būtinojo stažo santykis apskaičiuotas Pensijų įstatymo 17 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teisę gauti senatvės pensiją įgijo iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir jam taikomas 30 metų būtinojo stažo dydis. VSDFV Kauno skyrius Sprendimu 1 netenkino pareiškėjo prašymo teisingai apskaičiuoti įgyto ir būtinojo stažo santykį, įgytą 32 metų 8 mėnesių ir 8 dienų stažą dalinant iš 12,5 metų būtinojo stažo, kuris buvo įgytas iki 1995 m. sausio 1 d. ir numatytas 1956 m. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte, taip pat neapskaičiavo naujo įgyto stažo ir būtinojo stažo santykio, neperskaičiavo pareiškėjui mokėtos pensijos dydžio bei neišmokėjo pareiškėjo prašomo neišmokėtos pensijos skirtumo, nes ginčo santykiams taikyti negaliojantį 1956 m. Įstatymą apskaičiuojant pareiškėjo stažą ir pensijos dydį nebuvo teisinio pagrindo.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis ir teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2003 m. sausio 13 d., taip pat ir dėl to, kad pareiškėjui buvo paskirta invalidumo pensija. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2020 m. sausio 15 d. prašymu invalidumo pensijos mokėjimas VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. sausio 23 d. sprendimu buvo nutrauktas nuo 2020 m. vasario 1 d. Nuo 2018 m. sausio 1 d. socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir paskirta 2020 m. sausio 22 d. sprendimu. Be to, pareiškėjo pensijos dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į jo įgytą 32 m. 8 mėn. 8 d. (32,6876 metų) pensijų socialinio draudimo stažą ir 29,04 įgytus apskaitos vienetus, dydį p (1,0896), apskaičiuotą kaip 32,6876 metų įgyto ir 30 metų būtinojo stažo santykį.

19. Teismas akcentavo, kad ginčo santykius reglamentuoja Pensijų įstatymas, įsigaliojęs nuo 1995 m. sausio 1 d., su vėlesniais šio įstatymo redakcijos pakeitimais ir Pensijų nuostatai, o iki 1995 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo įsigaliojimo senatvės pensijos buvo skiriamos ir mokamos vadovaujantis 1956 m. Įstatymu bei Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Ministrų Tarybos 1972 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintais Valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Teismas pažymėjo, kad 1956 m. Įstatymo 8 straipsnyje buvo numatyta, jog teisę gauti senatvės pensiją turėjo darbininkai ir tarnautojai: vyrai – sulaukę 60 metų ir turintys ne mažesnį kaip 25 metų darbo stažą; moterys – sulaukusios 55 metų ir turinčios ne mažesnį kaip 20 metų darbo stažą. Be to, pagal galiojusio 1956 m. Įstatymo teisinį reguliavimą asmenys teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo tik išdirbę minėto įstatymo 9 straipsnyje nustatytą laiką atitinkamus darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose (Sąrašas Nr. 1) ar kitus darbus sunkiomis darbo sąlygomis (Sąrašas Nr. 2). Iki 1995 m. sausio 1 d. galiojusio 1956 m. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje buvo numatyta, kad teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis turėjo vyrai, dirbę sunkiomis sąlygomis darbus, nurodytus Sąraše, sulaukę 55 metų ir turintys ne mažesnį nei 25 metų darbo stažą, ir jeigu ne mažiau kaip pusė stažo, reikalingo tokiai pensijai paskirti, teko atitinkamiems darbams, suteikiantiems teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, o asmenys, kurie galiojusio 1956 m. Įstatymo 9 straipsnyje nustatyto laiko nebuvo išdirbę sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis, neturėjo teisės gauti senatvės pensijos lengvatinėmis sąlygomis.

20. Teismas nurodė, kad ginčo šalys neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas pagal galiojusį 1956 m. Įstatymo 9 straipsnyje nustatytą laiką dirbo sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis, tačiau amžiaus, suteikiančio teisę gauti pensiją lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo sulaukęs galiojant minėtam įstatymui. Todėl teismas sprendė, kad senatvės pensija lengvatinėmis sąlygomis jam negalėjo būti paskirta, o pareiškėjui 55 metų amžius, nuo kurio jis įgijo teisę gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis pagal anksčiau galiojusį 1956 m. Įstatymo 9 straipsnį, sukako (duomenys neskelbtini), negaliojant minėtam įstatymui, reglamentavusiam pensijų skyrimą lengvatinėmis sąlygomis.

21. Teismas vertino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pensijų įstatymas panaikino visas iki tol buvusias lengvatas skiriant pensijas, tarp jų – ir galimybę gauti pensiją anksčiau, dar iki sukankant senatvės pensijos amžių – lengvatinę pensiją. Tačiau Pensijų įstatyme, siekiant apsaugoti teisėtus asmenų, dirbusių iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo ypatingomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis, lūkesčius, ir asmenims, įgijusiems bent pusę lengvatinėms pensijoms anksčiau nustatyto stažo, buvo numatytos ir pradėtos skirti bei mokėti šio įstatymo 56 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) nurodytos kompensacijos už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas. Teismas vertino, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pensijų įstatymo 56 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) įtvirtino asmenims, kurie dėl amžiaus iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis, teisę gauti kompensaciją, todėl sprendė, jog pareiškėjo lūkesčiai nebuvo pažeisti, o senatvės pensijos skyrimas lengvatinėmis sąlygomis buvo kompensuojamas atitinkamomis išmokomis.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo jokio teisinio pagrindo taikyti negaliojantį 1956 m. Įstatymą ir apskaičiuoti pensiją lengvatinėmis sąlygomis. Teismas akcentavo, jog teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu, todėl negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, o pareiškėjas pagal galiojantį Pensijų įstatymo 56 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) įgijo teisę (garantiją) už darbą sunkiomis (kenksmingomis) darbo sąlygomis gauti kompensaciją.

23. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog pareiškėjui Pensijų įstatymo 56 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) numatyta kompensacija buvo paskirta ir mokėta nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. vasario 28 d. Įvertinęs pareiškėjo argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo apskaičiuota ir paskirta VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. sausio 22 d. sprendimu. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo pensijos dydis nuo 2023 m. sausio 1 d. – 433,80 Eur, kuris buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į jo įgytą 32 m. 8 mėn. 8 d. (32,6876 metų) pensijų socialinio draudimo stažą ir 29,04 įgytus apskaitos vienetus, dydį p (1,0896), apskaičiuojant kaip 32,6876 metų įgyto stažo ir 30 metų būtinojo stažo santykį, be kita ko, pastarasis sprendimas yra galiojantis ir nepanaikintas. Kadangi pastarasis sprendimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, teismas jo teisėtumo nevertino.

24. Įvertinęs ginčui aktualias Pensijų įstatymo nuostatas, teismas akcentavo, kad VSDFV Kauno skyriaus Sprendime 1 buvo detalizuoti minėtame įstatyme numatyti kompensacijų mokėjimo pagrindai ir VSDFV Kauno skyriaus 2020 m. sausio 22 d. sprendimu paskirtos pensijos, įgyto ir būtinojo stažo santykio apskaičiavimas, kuris, teismo vertinimu, neprieštaravo Pensijų įstatymo 17 ir 18 straipsnių nuostatoms.

25. Teismas sprendė, kad neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo vertinti, jog pareiškėjo senatvės pensija buvo apskaičiuota neteisingai ar nepagrįstai, be to, byloje nenustatyta jokių pagrįstų duomenų, ir pareiškėjas tokių nepateikė, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjo senatvės pensiją, pažeidė minėtus teisės aktus. Teismas konstatavo, kad Sprendimu 1 buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta į visus pareiškėjo 2022 m. spalio 20 d. skundo bei 2023 m. gegužės 12 d. prašymo, VSDFV 2023 m. birželio 13 d. persiųsto nagrinėti pagal kompetenciją, klausimus (reikalavimus). Todėl teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo 1 turinį, darė išvadą, kad jis motyvuotas ir suprantamas, jame aiškiai ir išsamiai nurodytos Sprendimo 1 priėmimo aplinkybės, teisiniai pagrindai, jis taip pat atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams. Be to, teismas akcentavo, kad Sprendime 1 nurodyti tiek faktiniai, tiek teisiniai pareiškėjo prašymo ir skundo išnagrinėjimo ir atmetimo pagrindai, išsamiai atsakyta į kiekvieną pareiškėjo skundo ir prašymo klausimą. Kadangi skundžiamas Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas sprendė, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo jį naikinti.

26. Nepanaikinus skundžiamo Sprendimo 1, teismas sprendė, kad taip pat nėra jokio pagrindo naikinti ir VSDFV Sprendimo 2, kuriuo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas ir atmestas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo 1 teisėtumo, nenustačius senatvės pensijų skyrimo ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Todėl teismas konstatavo, kad nepanaikinus skundžiamų administracinių aktų, nėra jokio pagrindo patenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą dėl pensijos už pavojingas darbo sąlygas apskaičiavimo.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

29. Pareiškėjas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktą vertinimą (žr. šios nutarties 21 p.), teigia, kad 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Pensijų įstatyme nėra kalbama apie lengvatų panaikinimą. Pasak pareiškėjo, 1995 m. keičiantis įstatymui, jis jau buvo įgijęs pusę stažo, numatyto 1956 m. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies b punkte ir 2 dalyje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, todėl yra naikintinas.

30. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl skundžiamų VSDFV Kauno skyriaus Sprendimo 1, VSDFV Sprendimo 2, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsakovas pažymėjo, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), tačiau, pasak atsakovo, pareiškėjas tokių aplinkybių nepateikia, nenurodo ir kitų įstatymų pažeidimų, leidžiančių manyti apie pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde iš esmės kartojami tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, o dėl tokių pareiškėjo teiginių pirmosios instancijos teismas pasisakė sprendime, kurį argumentavo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

33. VSDFV teigimu, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.

34. VSDFV vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui taikyti negaliojantį 1956 m. Įstatymą ir už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis skirti jam pensiją lengvatinėmis sąlygomis. VSDFV nuomone, pareiškėjo lūkesčiai dėl darbo ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis nebuvo pažeisti, nes Pensijų įstatymo 56 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo numatyta skirti bei mokėti kompensacijas už ypatingas (kenksmingas) darbo sąlygas, todėl senatvės pensijos skyrimas lengvatinėmis sąlygomis buvo kompensuotas atitinkama išmoka – kompensacija už darbą ypatingomis sąlygomis. VSDFV laikosi pozicijos, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Kauno skyriaus Sprendimo 1 ir VSDFV Sprendimo 2, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą dėl pensijos už pavojingas darbo sąlygas apskaičiavimo.

36. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo vertinti, jog pareiškėjo senatvės pensija buvo apskaičiuota neteisingai ar nepagrįstai, sprendė, kad Sprendimas 1 yra teisėtas ir pagrįstas. Nepanaikinus Sprendimo 1, teismas vertino, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimą 2, todėl nepanaikinus skundžiamų administracinių aktų, teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių priimti sprendimą dėl pensijos už pavojingas darbo sąlygas apskaičiavimo.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad jis nepagrįstas, todėl yra naikintinas.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, su jais visiškai sutinka. Šioje byloje aiškiai nustatyta, kad okupacinės valstybės Sovietų Sąjungos 1956 m. Įstatymas Lietuvoje nebetaikomas nuo 1995 m. sausio 1 d., o pareiškėjas pagal Pensijų įstatymą įgijo teisę gauti su pensija susijusias išmokas (kompensacijas) tik nuo (duomenys neskelbtini), kai jam suėjo 55 metai. Pabrėžtina, kad Pensijų įstatyme nėra numatytos lengvatinės pensijos, todėl pareiškėjo reikalavimas mokėti jam lengvatinę pensiją pagal negaliojantį 1956 m. Įstatymą negali būti tenkinamas. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Pensijų įstatymo 56 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2005 m. liepos 1 d.) įtvirtino asmenims, kurie dėl amžiaus iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgiję teisės gauti senatvės pensiją lengvatinėmis sąlygomis už darbą ypatingomis (kenksmingomis) sąlygomis, teisę gauti kompensaciją; pareiškėjas tokias kompensacijas gavo (dėl to ginčo nėra), todėl pareiškėjo lūkesčiai nebuvo pažeisti, nes senatvės pensijos skyrimas lengvatinėmis sąlygomis buvo kompensuojamas atitinkamomis išmokomis.

40. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra tokios teisinės reikšmės, kad galėtų būti pagrindu abejonėms pirmosios instancijos teismo teisėtumu ir pagrįstumu.

41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Beata Martišienė

Ernestas Spruogis