2020-08-19 Nr. AB-15143-3-61-3-01453-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4495-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01453-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. (R. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (15/6-10)12PR-46 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus įkalintas 25-iems metams dėl sąsajų su A. N. (H. H.). Be to, pareiškėjas bijo patirti kankinimams prilygstančius veiksmus dėl sąsajų su minėtu asmeniu. Pareiškėjas atsakovui nurodė, kad buvo sulaikyti visi asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su A. N.. Atsakovas, vertindamas šią pareiškėjo pasakojimo dalį, turėjo nustatyti ne tik, ar ši esminė aplinkybė, kuri nėra patvirtinta rašytiniais įrodymais, yra neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau turėjo įvertinti ir tai, ar ji nėra tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą neprieštaringą ir ganėtinai išsamią informaciją apie jo ryšius su A. N. šeima, patvirtino, kad prieglobsčio prašytojas galėjo būti susijęs su A. N., t. y., kad pareiškėjas dirbo A. N. (duomenys neskelbtini) bei patyrė smurtą ir kankinimus dėl jo turimos naudingos informacijos, susijusios su A. N. (duomenys neskelbtini), šiai pareiškėjo pasakojimo daliai atsakovas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos, taip neužtikrindamas racionalaus, visapusiško ir objektyvaus pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimo. Nenustačius prieštaravimų tarp pareiškėjo pasakojimo bei surinktos informacijos apie kilmės valstybę, šią pareiškėjo pasakojimo dalį atsakovas turėjo pripažinti nustatytu faktu.

3. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai.

4. Teismui konstatavus, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, pakartotiniai kankinimai dėl sąsajų su A. N., o tai turi būti pripažinta pakankamu pagrindu suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, jog tyrimo metu nenustatyta sąsajų tarp pareiškėjo pateiktų praeities įvykių ir baimės patirti persekiojimą, o pareiškėjo pasakojime išdėstyti epizodai neturi tęstinumo požymių. Departamentas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjas nebuvo A. N. bendrininkas, nors jį buvo sulaikę, tačiau paleido, jo atžvilgiu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl bendrininkavimo. Remiantis kilmės šalies informacija, buvo suimta nemažai asmenų, galimai turėjusių ryšių su A. N., bet tie, kurie įrodė savo nekaltumą, buvo paleisti, kitiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, pradėti ikiteisminiai tyrimai. Pareiškėjas vieną kartą buvo sulaikytas, apklaustas ir paleistas. Po paleidimo jis mažiausiai keturis mėnesius gyveno (duomenys neskelbtini) (pasas pareiškėjo vardu buvo išduotas 2016 m. kovo 26 d. (duomenys neskelbtini)), iš kilmės šalies išvyko teisėtai, lėktuvu per oro uostą. Praėjus beveik metams nuo 2015 m. rugsėjo mėn. įvykių, pareiškėjui Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) buvo išduota viza (byloje nėra duomenų, kad tuo metu buvo paskelbta jo paieška kilmės šalyje). Nors, remiantis kilmės šalies informacija, iki šiol A. N. bendrininkai yra ieškomi, yra paskelbtos šių asmenų tarptautinės paieškos. Pareiškėjas nenurodė, kad jis šiuo metu kilmės šalyje yra paieškomas. Tyrimo metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) valstybinių struktūrų skelbiamuose ieškomų asmenų sąrašuose pareiškėjo pavardės nėra. Interpolo duomenų bazėje taip pat nėra įrašo apie pareiškėjo tarptautinę paiešką. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo įsitikinimą, jog kilmės šalyje jis yra įtariamas prisidėjus prie A. N. (duomenys neskelbtini). Taip pat nenustatyta tikėtino motyvo ir tikslo (duomenys neskelbtini) teisėsaugos organams persekioti pareiškėją, jį apklausinėti, jam grasinti bei stengtis jį apkaltinti. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta. Todėl, atsakovo vertinimu, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

7. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtinos, nei galimos grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Atitinkamai, nenustatyta ir pagrįstos tikimybės jam patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo besąlygiškai pareiškėjui taikyti Įstatymo 83 straipsnyje numatytą abejonės privilegijos principą, nes pareiškėjo įsitikinimai kilmės šalyje patirti persekiojimą nėra logiški bei prieštarauja Departamento atlikto tyrimo metu surinktai medžiagai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Atitinkamai, jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas vadovavosi Įstatymo 86, 87 straipsnių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 116 punkto nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

11. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 1990 m. (duomenys neskelbtini) prisijungė prie A. N. komandos ir „prižiūrėjo tvarką“, 2010 m. įsidarbino A. N. brolio M. N. (duomenys neskelbtini). Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjo nurodomi 2015 m. lapkričio 24 d. įvykiai (kai pareiškėjas buvo išvežtas ir apklausiamas) galėjo būti. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo baimę grindžia tuo, kad kilmės valstybėje jis gali būti įkalintas dėl ryšių su A.

N.. Tačiau teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo kankintas ir apklausiamas 2015 m. lapkričio 24 d., o po paleidimo jis apie keturis mėnesius gyveno savo kilmės valstybėje (Departamentas nustatė, kad pasas pareiškėjo vardu buvo išduotas 2016 m. kovo 26 d. (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, jog tai rodo, jog pareiškėjas bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) valstybinėmis įstaigomis, kadangi, tikėtina, teikė prašymą išduoti pasą). Iš kilmės valstybės pareiškėjas išvyko teisėtai, lėktuvu per oro uostą, kas taip pat patvirtina, jog kilmės valstybės pareigūnai, jeigu būtų norėję pareiškėją sulaikyti ir (ar) įkalinti, galėjo tai nevaržomai įvykdyti.

Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas apie 6 mėn. „gydėsi liaudiškomis priemonėmis Maskvoje“, vėliau, praėjus daugiau kaip metams, 2017 m. liepos 3 d. iš „pažįstamų vaikinų“ sužinojo, jog jam galimai yra nebesaugu, gresia pavojus, todėl išvyko į Kazachstaną, vėliau Baltarusiją, Vokietiją, vėliau perduotas Lietuvai. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo baimė grindžiama nenurodytų asmenų hipotetiniais teiginiais, jog jam galimai gresia pavojus, o ne konkrečiais neigiamais įvykiais (grasinimais, smurtu).

Paminėta, jog iš pareiškėjo pasakojimo galima suprasti, jog laikotarpiu nuo 2015 m. iki prieglobsčio prašymo pateikimo pareiškėjo artimieji gyveno (duomenys neskelbtini), bet šalies pareigūnai (ar kiti asmenys) jiems negrasino, nenurodė susisiekti su pareiškėju, kad šis atvyktų į šalį. Tikėtina, jog jeigu kilmės valstybės pareigūnai būtų norėję nepagrįstai (pareiškėjo teigimu) pareiškėją įkalinti ar kitaip su juo susidoroti, jie būtų grasinę pareiškėjo šeimai. Iš to sekė, kad Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nekyla grėsmė būti įkalintam kilmės valstybėje, kadangi, kaip sakė A.

N. sūnėnas F. N., „visi kalti buvo nubausti, o nedalyvavusių įvykiuose nelietė“. Paminėta, jog 1990 m. (duomenys neskelbtini), tikėtina, kartu su pareiškėju dalyvavo nemažai asmenų, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo persekiojamas dėl to. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėją galėjo apklausti dėl jo ryšių su A. N., tačiau nustatę, jog pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės ar jos piliečių saugumui, paleido. Tai patvirtino atsakovo nustatytos aplinkybės, jog buvo suimta nemažai asmenų, galimai turėjusių ryšių su A.

N., bet tie, kurie įrodė savo nekaltumą, buvo paleisti, kitiems buvo iškeltos baudžiamosios bylos, pradėti ikiteisminiai tyrimai. (duomenys neskelbtini) informacija patvirtino, kad iki šiol A. N. bendrininkai yra ieškomi, yra paskelbtos šių asmenų tarptautinės paieškos. Tyrimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjo pavardės nėra (duomenys neskelbtini) valstybinių struktūrų skelbiamuose ieškomų asmenų sąrašuose. Interpolo duomenų bazėje taip pat nėra įrašo apie pareiškėjo tarptautinę paiešką. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas iš tikrųjų buvo apklaustas dėl jo ryšių su A.

N., tačiau nustatę, jog pareiškėjo ryšiai nekėlė grėsmės ar pavojaus šaliai, pareiškėjas buvo paleistas. Tad Departamentas pagrįstai nenustatė tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų jo nurodyti veiksmai (sulaikymas ir įkalinimas dėl sąsajų su A. N.), todėl konstatavo, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

12. Departamentas nustatė, kad pareiškėjo baimė patirti jo nurodytus veiksmus nėra visiškai pagrįsta. Vertinant pareiškėjo pasakojimą papildomos apsaugos suteikimo kontekste, papildomų aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog kilmės šalyje pareiškėjas patirs neigiamą elgesį, nenustatyta. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytiems veiksmams (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas) prilygstantis konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

13. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (15/6-10)12PR-46 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

III. 14. Pareiškėjas R. B. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus.

15. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir konstatavo, kad buvo sulaikyti visi asmenys, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję A. N., o teismas ginčijamame teismo sprendime tai patvirtino. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą neprieštaringą ir ganėtinai išsamią informaciją apie jo ryšius su A. N. šeima, patvirtino, kad pareiškėjas yra susijęs su A. N., t. y., kad pareiškėjas dirbo A. N. brolio (duomenys neskelbtini) bei patyrė smurtą ir kankinimus dėl jo turimos naudingos informacijos, susijusios su A. N. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo įsitikinimu, tikėtina, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas gali patirti pakartotinus persekiojimo veiksmus dėl turimos informacijos susijusios su A. N. (duomenys neskelbtini), todėl jam pagrįstai kyla baimė dėl sveikatos ir gyvybės.

16. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo atlikta tinkama faktinė jo atvejo analizė, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad jo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai nebuvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje.

17. Pareiškėjo vertinimu, tos aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

18. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai tam pritarė, tada turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų Departamento ir teismo sprendimų dalys, t. y., dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Pareiškėjo vertinimu, nei atsakovas nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečiai aplinkybių teismas neįvertino arba įvertino netinkamai, nenurodo, kodėl pareiškėjo atvejo faktinė analizė yra netinkama ir nepateikia konstruktyvių ir pagrįstų motyvų, kodėl teismas privalėjo panaikinti ginčijamą sprendimą. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas įvertino tiek pareiškėjo pateiktus motyvus, tiek Departamento pateikto tyrimo rezultatus, o visą informaciją vertino ne izoliuotai, bet byloje esančių duomenų kontekste.

21. Departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (15/6-10)12PR-46 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo, atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo atsakovą įpareigoti iš naujo vertinti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad jam turėjo būti taikomas abejonės privilegijos principas, taip pat prašo, nusprendus, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas, spręsti dėl papildomos apsaugos suteikimo.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

25. Pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Pabrėžtina, kad asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio statusą, turi atitikti visus anksčiau nurodytus kriterijus.

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą neprieštaringą ir ganėtinai išsamią informaciją apie jo ryšius su A. N., pareiškėjo įsitikinimu, tikėtina, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjas gali patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus.

27. Remiantis Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu prieglobsčio prašytojas įpareigojamas pateikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai nustatoma, jog su prieglobsčio prašytojo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Jeigu vertinant prieglobsčio prašytojo pasakojimą nustatoma, kad jame yra prieštaravimų, nenuoseklumų ar paaiškinimai prieštarauja turimai objektyviai informacijai, tuomet neatitinkanti reikalavimų pasakojimo dalis yra atmetama. Jeigu nustatoma, kad prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, tokiu atveju yra taikoma Įstatymo 83 straipsnio 5 dalis ir prieglobsčio prašytojo paaiškinimų dalis, kurios atžvilgiu nustatytos minėtos aplinkybės, yra atmetama kaip neatitinkanti tikrovės.

28. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors pareiškėjas iš tikrųjų buvo apklaustas dėl jo ryšių su A. N., tačiau nustačius, jog pareiškėjo ryšiai nekėlė grėsmės ar pavojaus šaliai, pareiškėjas buvo paleistas, todėl Departamentas pagrįstai nenustatė tikimybės, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų jo nurodyti veiksmai (sulaikymas ir įkalinimas dėl sąsajų su A. N.), todėl konstatavo, kad jo baimė patirti šiuos veiksmus nėra visiškai pagrįsta ir nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.

29. Nors pareiškėjo paaiškinimai apie jo ryšius su A. N. ir dėl to vykusį jo sulaikymą 2015 m. yra pakankamai nuoseklūs ir patikimi, tačiau jie nėra susieti su šiuo metu pareiškėjui kylančia grėsme būti persekiojamam kilmės valstybėje. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, po to, kai pareiškėjas buvo paleistas po sulaikymo, pareiškėjas dar apie keturis mėnesius toliau gyveno kilmės valstybėje, iš jos išvyko teisėtai, be to, vėliau Lietuvos Respublikos ambasadoje (duomenys neskelbtini) jam buvo išduota viza. Taip pat nenustatyta, kad būtų paskelbta pareiškėjo tarptautinė paieška, bei nenustatyta, kad pareiškėjo artimieji kilmės valstybėje patirtų persekiojimus ar grasinimus. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad grėsmė dėl pareiškėjo ryšių su A. N. kilmės valstybėje tęstųsi ir po pareiškėjo paleidimo po sulaikymo iki šiol. Jokių kitų konkrečių ir nuoseklių paaiškinimų, kuriais būtų grindžiama pareiškėjo baimė šiuo metu grįžti į kilmės valstybę nėra nurodyta. Pareiškėjas konkrečiai nepaaiškino, kuo grindžiama jo teigiama grėsmė patirti pakartotinius persekiojimo veiksmus.

30. Apibendrinant šioje nutartyje nurodytus motyvus, pripažintina, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusui suteikti taikytinas nuostatas (kriterijus). Departamentas tokia išvadą padarė racionaliai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs pareiškėjo pateiktų paaiškinimų (aplinkybių) ir duomenų visumą.

31. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07, aiškindamas Tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnį ir 2 straipsnio 1 dalies e punktą, yra pažymėjęs, kad direktyvos 15 straipsnio c punkte apibrėžtas smurtinis veiksmas „rimta ir asmeninė grėsmė (prašytojo) gyvybei ar asmeniui“ yra bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus, apibrėžiama plačiau nei konkretus smurtas, be to, aptariamas minėtas grėsmes keliantis smurtas yra apibūdinamas kaip „aklas“, t. y. gali būti nukreiptas prieš asmenis, neatsižvelgiant į jų asmeninę situaciją;

šiomis sąlygomis sąvoka „asmeninė“, anot ESTT sprendimo, turi būti aiškinama kaip apimanti smurtą prieš civilius asmenis, neatsižvelgiant į jų tapatybę, jei, papildomos apsaugos prašymą nagrinėjančios kompetentingos nacionalinės institucijos arba valstybės narės teismų, į kuriuos kreiptasi dėl sprendimo atmesti tokį prašymą, vertinimu, vykstantį ginkluotą konfliktą apibūdinantis aklo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba prireikus į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti rimtą grėsmę, numatytą direktyvos 15 straipsnio c punkte.

Minėtame sprendime ESTT konstatavo, kad kuo labiau prašytojas sugebės įrodyti, jog pavojus jam kyla konkrečiai dėl su jo asmenine situacija susijusių priežasčių, tuo mažesnis aklo smurto laipsnis būtinas, kad jam būtų suteikta papildoma apsauga. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad papildomos apsaugos suteikimui keliamas tam tikro aklo smurto lygio reikalavimas atitinkamai proporcingai švelnėja didėjant prieglobsčio prašytojo siekiui ir galimybėms pagrįsti pavojų savo asmenine situacija. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ESTT 2009 m. vasario 17 d. sprendime Elgafaji byloje Nr. C-465/07 pateiktą minėtų direktyvos nuostatų aiškinimą, taip pat išanalizavusi bylos aplinkybes ir atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje esančią informaciją apie padėtį kilmės šalyje, daro išvadą, jog pareiškėjui nagrinėjamu laikotarpiu negrėsė bendresnio pobūdžio smurtinio veiksmo pavojus.

Duomenų, kad pareiškėjas galėtų būti veikiamas vienu iš Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų, nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija sutinka ir su Departamento išvada, kuriai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais (vienų iš pagrindų).

33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertinęs, teisingai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjos skundo reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė