2018-09-05 Nr. AB-15255-3-61-3-02575-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-835-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02575-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.4, 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 10-PR2-26386 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta kompensuoti važiavimo išlaidas; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK kompensuoti važiavimo išlaidas pagal pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir ateityje taikyti socialines garantijas rezerve esantiems pareigūnams griežtai laikantis nustatyto teisinio reglamentavimo; 3) įpareigoti Vilniaus AVPK prilyginti turėtą kvalifikacinę kategoriją nuo 2006 m. sausio 1 d. karjeros valstybės tarnautojo pirmai kvalifikacinei klasei; 4) apskaičiuoti ir išmokėti dėl netinkamai skaičiuoto darbo užmokesčio susidariusį skirtumą.

2. Pareiškėja nurodė, kad Vidaus reikalų sistemoje tarnauja nuo 1999 m. birželio 21 d. Vilniaus AVPK statutinio valstybės tarnautojo pareigas ėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d. Dėl policijos sistemos reformos nuo 2016 m. sausio 1 d. eitos Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) statutinio valstybės tarnautojo pareigos tapo karjeros valstybės tarnautojo pareigomis, todėl pareiškėja pagal Vilniaus AVPK viršininko teikimą, esant tarnybinei būtinybei, buvo įtraukta į Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kadrų rezervą ir paskirta vykdyti (duomenys neskelbtini) (karjeros valstybės tarnautojos) pareigas.

3. Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus AVPK, skaičiuodamas priklausantį darbo užmokestį, nukrypsta nuo esamo teisinio reglamentavimo, dėl nepakankamai aiškiai apibrėžto VRM kadrų rezervo pareigūno statuso pareiškėjai selektyviai taikomi standartai ir reikalavimai, netaikomos priklausančios socialinės garantijos, tokiu būdu pažeidžiami lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai bei jos, kaip statutinio valstybės tarnautojo, teisėti interesai.

4. Pareiškėjos teigimu, statutinių pareigūnų kvalifikacines kategorijas savo esme atitinka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) numatytos kvalifikacinės klasės. Perkeliant (siunčiant) vykdyti karjeros valstybės tarnautojo pareigų turėta kvalifikacinė kategorija nebuvo prilyginta valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei, todėl 2015 m. gruodžio 31 d. turėta profesinė kvalifikacija 2016 m. sausio 1 d. tiesiog išnyko, be to, būdama VRM kadrų rezerve (į jį įtraukta 3 metams), ji negali būti vertinama kaip karjeros valstybės tarnautoja ir įgyti kvalifikacinę klasę, nes yra statutinė valstybės tarnautoja, tačiau jai negali būti nustatomas aukštesnis pareiginės algos koeficientas, nes eina karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Toks santykio reglamentavimas yra nenuoseklus ir nelogiškas, nes tiek statutinių valstybės tarnautojų kvalifikacinė kategorija, tiek karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacinė klasė apibrėžia iš esmės tą patį dalyką – asmens profesinę kvalifikaciją, jo dalykinius gebėjimus ir įgūdžius. Būtent dėl savo tam tikros kvalifikacijos, gebėjimų ir įgūdžių ji buvo įtraukta į VRM rezervą, todėl mano, kad turėta statutinio valstybės tarnautojo kvalifikacinė kategorija turėjo būti prilyginta karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei.

5. Pareiškėja nurodė, kad buvo perkelta iš eitų (duomenys neskelbtini) pareigų į (duomenys neskelbtini) pareigas (skiriasi ir šių pareigybių aprašymai), kas savaime suponuoja didesnę atsakomybę, be to, prisideda ir papildomos vidaus administravimo funkcijos. Pagal dabartinį darbdavio taikomą darbo užmokesčio skaičiavimo modelį, per artimiausius trejus metus (iki buvimo VRM kadrų rezerve pabaigos), darbo užmokestis stabiliai toks ir liks, koks buvo iki 2015 m. gruodžio 31 d., nepriklausomai nuo infliacijos lygio pasikeitimų, kitų valstybės ekonominių veiksnių (indeksacija nėra numatyta), netgi teisinio reglamentavimo pasikeitimo, konkrečių pastangų, darbo rezultatų ar jų nebuvimo.

6. Pareiškėja taip pat nurodo, kad nesutinka su sprendimu nemokėti kompensacijos už važiavimo išlaidas, nes statutinio valstybės tarnautojo statusas niekur neišnyko vien dėl įtraukimo į VRM kadrų rezervą, todėl atsisakymas taikyti jai socialinę garantiją, numatytą Vidaus tarnybos statute, yra nepagrįstas, neteisėtas, nelogiškas ir diskriminacinis. Statutinio pareigūno statusą galima prarasti kitais teisės aktuose numatytais pagrindais, tačiau šiuo atveju tokių pagrindų egzistavimo konstatuoti negalima.

7. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja vidaus reikalų ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1TE-412 nuo 2016 m. sausio 1 d. įtraukta į VRM kadrų rezervą ir nusiųsta eiti (duomenys neskelbtini) pareigas. Atsakovas neginčija fakto, kad pareiškėjai darbo užmokestis turi būti apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Dėl sisteminio Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo yra pasisakiusi Vidaus reikalų ministerija (2016 m. sausio 19 d. raštas Nr. 1D-319(57)), kurios teigimu, pareigūnams, įtrauktiems ir kadrų rezervą ir einantiems nestatutines pareigas, darbo užmokestis turi būti mokamas vadovaujantis VTĮ nuostatomis, mokant jiems einamų nestatutinių pareigų pareiginę algą bei priedus už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir laipsnį. Tuo atveju, jeigu tokiu būdu apskaičiuotas darbo užmokestis būtų mažesnis nei nustatytas iki perkėlimo, turi būti mokamas pastarasis. Kadangi minėtu būdu apskaičiuotas darbo užmokestis pareiškėjos atveju būtų mažesnis nei nustatytas iki perkėlimo (t. y. (duomenys neskelbtini) pareiginė alga, priedai už stažą, laipsnį bei kvalifikacinę kategoriją), M. S. yra mokamas iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis. Taigi šiuo metu pareiškėjos darbo užmokestį sudaro VTĮ 23 ir 25 straipsniuose nustatytos dalys: pareiginė alga, priedai už stažą, laipsnį ir kvalifikacinę kategoriją. Vilniaus AVPK nuomone, toks skaičiavimas neprieštarauja Statuto 28 straipsnio nuostatoms, kadangi minėtos darbo užmokesčio dalys visiškai atitinka pareiškėjai iki perkėlimo nustatytus dydžius. Tiek (duomenys neskelbtini) pareigybės yra lygiavertės – (duomenys neskelbtini) kategorija.

9. Atsakovo teigimu, priešingai nei teigia pareiškėja, jos kvalifikacijos įvertinimas (suteikta 1-oji kvalifikacinė kategorija) nėra išnykęs. Pareiškėjai mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją nebuvo prilygintas priedui už kvalifikacinę klasę, kadangi tokia galimybė nėra numatyta jokiame teisės akte. Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėja, reglamentuoja kitą teisinį santykį nei yra susiklostęs nagrinėjamu atveju. Minėto straipsnio 6 dalis nustato, kad kvalifikacinė klasė, atitinkanti turėtą kvalifikacinę kategoriją, yra suteikiama pareigūnui, perkeltam į karjeros valstybės tarnautojo pareigas pagal šio straipsnio 2 ar 3 dalį, t. y. panaikinus pareigūno pareigybę ir perkėlus jį į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Minėtais atvejais, kitaip nei perkėlimo į kadrų rezervą atveju, pareigūnas netenka statutinio pareigūno statuso ir jo karjera vidaus reikalų sistemoje pasibaigia.

10. Atsakovas sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ji negali būti vertinama kaip karjeros valstybės tarnautoja, kadangi pagal Statuto 26 straipsnio 1 dalį, pareigūnų, įtrauktų į kadrų rezervą, tarnybinę veiklą vertina speciali vidaus reikalų ministro sudaryta vertinimo komisija. Tačiau šis klausimas nėra nagrinėjamo ginčo dalykas ir nepriklauso Vilniaus AVPK kompetencijai.

11. Atsakovas atsiliepime dėl važiavimo išlaidų kompensavimo pareigūnui, įtrauktam į kadrų rezervą, nurodė, kad neginčija fakto, jog pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja (rezerve), ir ji nėra praradusi pareigūno statuso, tačiau Statutas aptariamą socialinę garantiją sieja ne su pačiu statutinio pareigūno teisiniu statusu, bet su jo tarnybos pobūdžiu ir reikmėmis. Pareigūnas, įtrauktas į kadrų rezervą, atlieka nestatutinio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme šiai pareigybei priskirtas funkcijas, kurios nėra ir negali būti susijusios su statutinės tarnybos pobūdžiu ir reikmėmis, kaip ir negali būti susijusios bendrosios pareigūno pareigos. Tokią poziciją yra išreiškusi VRM, kuriai atsakovas nekompetentingas prieštarauti.

12. Pažymėjo, kad Vilniaus AVPK Finansų skyriaus vedėjo 2016 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-26386 pareiškėja buvo tik informuota dėl aktualių teisės aktų taikymo išaiškinimo, joks administracinis sprendimas, išreiškiantis įstaigos valią, nebuvo priimtas, todėl jam nėra taikytini individualiems teisės aktams keliami reikalavimai.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjos M. S. skundą atmetė.

14. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 10-TE-640 pareiškėja perkelta iš (duomenys neskelbtini) pareigų į (duomenys neskelbtini) pareigas. Vilniaus AVPK viršininko 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 10-TE-275 pareiškėjai patvirtinta 1-oji kvalifikacinė kategorija. Vilniaus AVPK viršininko 2014 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 10-TE-100 pareiškėjai nuo 2014 m. vasario 7 d. nustatyta (duomenys neskelbtini) kategorija. Vilniaus AVPK viršininkas 2015 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 10-TE-45 pareiškėjai pavedė atlikti (duomenys neskelbtini) funkcijas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1TE-412 pareiškėja nuo 2016 m. sausio 1 d. įtraukta į VRM kadrų rezervą ir nusiųsta eiti (duomenys neskelbtini) pareigas, mokant jai ne mažesnį kaip iki perkėlimo nustatytą darbo užmokestį. Pareiškėja 2016 m. balandžio 5 d. kreipėsi į atsakovą dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Vilniaus AVPK Finansų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-26386 pareiškėja informuota, kad kompensacija už važiavimo išlaidas nebus išmokėta, nes vykimas į tarnybos vietą ir iš jos nėra susijęs su statutinės tarnybos reikmėmis ar pobūdžiu, todėl tokias išlaidas kompensuoti nėra teisinio pagrindo.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teigimu, statutinių pareigūnų kvalifikacines kategorijas savo esme atitinka VTĮ numatytos kvalifikacinės klasės ir mano, kad turėta statutinio valstybės tarnautojo kvalifikacinė kategorija turėjo būti prilyginta karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei.

16. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Statuto ir VTĮ nuostatomis, sprendė, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas tik statutiniams valstybės tarnautojams, todėl pareiškėją nuo 2016 m. sausio 1 d. įtraukus į VRM kadrų rezervą ir išsiuntus ją eiti valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas, negali būti mokamas priedas už turėtą kvalifikacinę kategoriją. Atitinkamai teisės aktuose nenumatyta galimybė statutiniam valstybės tarnautojui, įtrauktam į kadrų rezervą ir nusiųstam eiti valstybės tarnautojo pareigas, mokėti priedą už kvalifikacinę klasę. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais dėl diskriminacijos jos atžvilgiu, nes įstatymų leidėjas šią situaciją išsprendė nustatydamas, jog į nestatutines pareigas perkeltam pareigūnui darbo užmokestis nustatomas pagal jo einamas nestatutines pareigas, tačiau ne mažesnis kaip nustatytasis iki perkėlimo (Statuto 28 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju pareiškėjai yra mokamas iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis (apimantis ir turėtą 1 kvalifikacinę kategoriją). Teisės aktuose nenustatant tokios galimybės, pareiškėjos turėta kvalifikacinė kategorija negali būti prilyginta karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teigimu, perkeltiems statutiniams valstybės tarnautojams suteikiama galimybė prilyginti turėtą kvalifikacinę kategoriją valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei, numatyta Statuto pakeitimo įstatymo 3 str. 2, 3, 6 dalyse. Statuto pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) numatyta, kad pareigūnui, perkeliamam į karjeros valstybės tarnautojo pareigas pagal šio straipsnio 2 ar 3 dalį, suteikiama kvalifikacinė klasė, atitinkanti turėtą kvalifikacinę kategoriją (panaikinus pareigūno sąvokos neatitinkančią pareigūno pareigybę pareigūną perkeliant į esančias ar įsteigtas naujas karjeros valstybės tarnautojo pareigas). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui šis reglamentavimas netaikomas, nes pareiškėja yra įtraukta į VRM kadrų rezervą ir ginčo dėl to, kad pareiškėja neprarado statutinio pareigūno statuso, byloje nėra. Konstatavęs, kad pareiškėjai mokamas teisingai apskaičiuotas darbo užmokestis, teismas atmetė skundo reikalavimus įpareigoti Vilniaus AVPK prilyginti pareiškėjos turėtą kvalifikacinę kategoriją nuo 2016 m. sausio 1 d. karjeros valstybės tarnautojo pirmajai kvalifikacinei klasei bei paskaičiuoti ir išmokėti dėl netinkamai skaičiuoto darbo užmokesčio susidariusį skirtumą.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti sprendimą dėl kompensacijos už važiavimo išlaidas nemokėjimo, kadangi statutinio valstybės tarnautojo statusas niekur neišnyko vien dėl įtraukimo į VRM kadrų rezervą, nurodė, kad Vilniaus AVPK Finansų skyriaus vedėjos 2016 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-26386 pareiškėja buvo informuota, kad važiavimo išlaidų kompensacija jai nebus išmokėta, todėl teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad šiuo raštu nebuvo priimtas sprendimas, išreiškiantis įstaigos valią. Teismas pažymėjo, kad remiantis Statuto nuostatomis, kelionės išlaidos pareigūnams atlyginamos, jeigu jie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos. Pareiškėja yra įtraukta į VRM kadrų rezervą ir atlieka bendrąsias pareigūno pareigas ir nestatutinio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme šiai pareigybei priskirtas funkcijas. Teismas vertino, kad pareiškėjos vykimas atlikti (duomenys neskelbtini) pareigų nėra siejamas su pareiškėjos, kaip statutinio valstybės tarnautojo, vykimu pagal tarnybos reikmes ar pobūdį į tarnybos vietą ir iš jos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą kompensuoti važiavimo išlaidas pagal pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir ateityje taikyti socialines garantijas rezerve esantiems pareigūnams griežtai laikantis nustatyto teisinio reglamentavimo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK 2016 m. gegužės 30 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-26386 nors ir turi tam tikrų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų neatitikimų (nėra išsamiai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis), tačiau iš esmės juo tinkamai atsakyta pareiškėjai, todėl pareiškėjos reikalavimą panaikinti minėtą sprendimą teismas atmetė.

III. 19. Pareiškėja M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jis neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje teismo sprendimui keliamų reikalavimų, teismas ginčijamą sprendimą priėmė visiškai neįsigilinęs į VRM kadrų rezerve esančių pareigūnų statuso esamą teisinį reglamentavimą ir faktinės situacijos atitiktį šiam reglamentavimui, netinkamai pritaikė ir aiškino materialiosios teisės normas. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus AVPK, skaičiuodamas jai priklausantį darbo užmokestį, nukrypsta nuo esamo teisinio reglamentavimo, dėl nepakankamai aiškiai apibrėžto VRM kadrų rezervo pareigūno statuso jai selektyviai taikomi standartai ir reikalavimai, netaikomos priklausančios socialinės garantijos, tokiu būdu pažeidžiami lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principai bei pareiškėjos, kaip statutinės valstybės tarnautojos, teisėti interesai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą, nepagrįstai sprendė, kad darbdavio veiksmai esamo teisinio reglamentavimo nepažeidžia, yra teisėti, o jos reikalavimai nepagrįsti.

21. Akcentuoja, kad į VRM rezervą, esant pagrįstam teikime nurodytam policijos įstaigos tarnybiniam būtinumui, įtrauktas statutinis pareigūnas, pagal esamą teisinį reglamentavimą, atlieka bendrąsias pareigūno pareigas ir nestatutinio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme šiai pareigybei priskirtas funkcijas. Rezervo pareigūnui taikomi tam tikri apribojimai, kaip statutiniams pareigūnams, taip pat keliami statutiniams pareigūnams taikomi reikalavimai atitikti tam tikrus sveikatos ir fizinio pasirengimo standartus. Iš teisinio reglamentavimo nėra aišku, kokio lygio standartus ji turėtų atitikti, nes karjeros valstybės tarnautojo pareigoms tokie reikalavimai nėra ir negali būti keliami.

22. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kad teisės aktai nenumato galimybės statutiniam valstybės tarnautojui, įtrauktam į kadrų rezervą ir nusiųstam eiti valstybės tarnautojo pareigas, mokėti priedą už kvalifikacinę klasę, teismo nuomone, įstatymų leidėjas šią situaciją išsprendė nustatydamas, jog į nestatutines pareigas perkeltam pareigūnui darbo užmokestis nustatomas pagal jo einamas nestatutines pareigas, tačiau ne mažesnis kaip nustatytasis iki perkėlimo, todėl pareiškėjai yra mokamas iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis (apimantis ir turėtą 1 kvalifikacinę kategoriją). Nurodo, kad nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajai Statuto redakcijai, tokia statutinio pareigūno darbo užmokesčio dedamoji, kaip priedas už kvalifikacinę kategoriją, neegzistuoja, todėl ji gali būti aktuali nebent skaičiuojant darbo užmokesčio vidurkį, tačiau neegzistuojantis dalykas neturėtų lemti jai dabar mokamo darbo užmokesčio dydžio.

23. Pažymi, kad tiek buvęs iki 2016 m. sausio 1 d., tiek esamas teisinis reglamentavimas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas perkeltiems statutiniams valstybės tarnautojams suteikia galimybę prilyginti turėtą kvalifikacinę kategoriją valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei. Neįtikinantys ir teismo argumentai dėl negalimumo taikyti analogiją skaičiuojant darbo užmokestį statutiniams pareigūnams įtrauktiems į VRM kadrų rezervą, kaip alternatyvą nurodant taikymą neegzistuojančios darbo užmokesčio dedamosios – priedo už kvalifikacinę klasę.

24. Nesutikdama su teismo vertinimu dėl darbo užmokesčio jai apskaičiavimo, pareiškėja nurodo, kad Statuto 28 straipsnio 4 dalis numato, jog darbo užmokestis į VRM kadrų rezervą įtrauktam pareigūnui turi būti nustatomas pagal jo einamas nestatutines pareigas, tačiau ne mažesnis kaip nustatytasis iki perkėlimo. Teisės aktuose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad darbo užmokestis privalomai turi būti tokio pat dydžio kaip iki perkėlimo, arba, kad jis negali būti didesnis. Atkreipia dėmesį, kad ji buvo perkelta iš jos eitų (duomenys neskelbtini) pareigų į (duomenys neskelbtini) pareigas (skiriasi ir šių pareigybių aprašymai), tai savaime suponuoja didesnę jos, kaip valstybės tarnautojo, atsakomybę, be to prisideda ir papildomos vidaus administravimo funkcijos. Pagal dabar pareiškėjai taikomą darbo užmokesčio apskaičiavimo modelį, per trejus metus nuo 2016 m. sausio 1 d. (buvimo VRM kadrų rezerve pabaigos), jos darbo užmokestis liks nepakitęs, nepriklausomai nuo infliacijos lygio pasikeitimų, kitų valstybės ekonominių veiksnių (jokia indeksacija nėra numatyta), netgi teisinio reglamentavimo pasikeitimo, jos konkrečių pastangų, darbo rezultatų ar jų nebuvimo. Pareiškėjos teigimu, tokia ydinga situacija neskatina tobulėti, kelti kvalifikaciją, siekti profesinių aukštumų, neatitinka ir konstitucinio teisingo apmokėjimo už darbą principo, diskriminuoja ją tiek kaip statutinį pareigūną (nes būdama teigiamai įvertinta galėtų pretenduoti į didesnį darbo užmokestį), tiek ir kaip karjeros valstybės tarnautoją dėl analogiškų priežasčių. Jos darbo užmokesčio dydis daro įtaką būsimos pensijos, išeitinės kompensacijos, nedarbingumo išmokų dydžiams, todėl yra svarbus aspektas, taip pat darantis įtaką jos socialinėms garantijoms. Nustatyto teisinio reglamentavimo nesilaikymas skaičiuojant VRM rezervo pareigūno darbo užmokestį ir turėtos kvalifikacinės kategorijos neprilyginimas karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei sudaro prielaidas darbdaviui mokėti jai mažesnį darbo užmokestį, nei turėtų būti mokamas pagal Statuto ar VTĮ nuostatas, todėl tiesiogiai pažeidžia jos teisėtus interesus. Priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas visiškai nepasisakė dėl tokio darbo užmokesčio „įšaldymo” ir negalėjimo darbuotojui daryti įtaką jo dydžiui savo pastangomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai netenkino skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą Vilniaus AVPK sprendimą. Pareiškėja su prašymu kompensuoti važiavimo išlaidas kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką, o sprendimas atsisakyti mokėti kompensaciją įtvirtintas Finansų skyriaus vedėjos tarnybiniame pranešime, kuriame nenurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka ir neaišku, ar Finansų skyriaus vedėja tokiu sprendimu neperžengė jai suteiktos kompetencijos ribų, todėl abejotinas yra šio sprendimo teisėtumas ne tik materialiosios teisės normų taikymo, bet ir procedūros laikymosi prasme. Vilniaus AVPK sprendimas neatitinka esamo teisinio reglamentavimo ir pažeidžia jos teisėtus interesus. Pareiškėjos nuomone, jos statutinio valstybės tarnautojo statusas niekur neišnyko vien dėl įtraukimo į VRM kadrų rezervą, todėl atsisakymas taikyti jai socialinę garantiją, numatytą Statute, yra nepagrįstas, neteisėtas, nelogiškas ir diskriminacinis. Statutinio pareigūno statusą galima prarasti kitais teisės aktuose numatytais pagrindais, tačiau jos atveju tokių pagrindų egzistavimo konstatuoti negalima.

26. Pareiškėja nurodo, kad, jos nuomone, 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintame Aprašo 2 punkte išdėstytas teisinis reglamentavimas neatitinka ir iškreipia Statuto 60 straipsnyje pareigūnams nustatytą socialinių garantijų paskirtį, nes socialinė garantija iš esmės privalo būti siejama su pačiu statutinio pareigūno statusu, o ne su konkrečiomis pareigybėmis. Teismas sprendime neišaiškino, kodėl rezervo statutinio vyriausiojo specialisto, laikinai nusiųsto eiti nestatutines Teisės poskyrio vedėjo pareigas, vykimas į tarnybos vietą vykdyti tarnybos pareigas, tame tarpe ir bendrųjų pareigūno pareigų pagal Statuto 29 straipsnį, yra kokybiškai skirtingas ir šiuo atveju nebegalioja Statute numatytoji socialinė garantija. Tokiu situacijos interpretavimu iš esmės yra nukrypstama nuo pačios įtraukimo į kadrų rezervą paskirties ir tikslų.

27. Pareiškėja akcentuoja, kad toks jos statuso neapibrėžtumas ir akivaizdus vengimas jį apibrėžti, pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Neapibrėžtumas valstybės tarnyboje negali egzistuoti, yra nepateisinamas ir neatitinkantis konstitucinių teisinės valstybės principų.

28. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas atsiliepimą iš esmės grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą ir remdamasis jais, prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje kilęs ginčas dėl socialinių garantijų taikymo ir darbo užmokesčio mokėjimo vidaus tarnybos pareigūnui, perkeltam į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą ir užimančiam nestatutinio valstybės tarnautojo pareigas.

31. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, iki 2015 m. buvusi vidaus tarnybos pareigūnė, nuo 2016 m. sausio 1 d. buvo perkelta į VRM kadrų rezervą ir nusiųsta atlikti (duomenys neskelbtini) pareigas. Pareiškėjos nuomone, jai, kaip VRM kadrų rezervo pareigūnei, nusiųstai atlikti (duomenys neskelbtini) pareigas, priklauso važiavimo išlaidų kompensacija bei didesnis darbo užmokestis, todėl 2016 m. balandžio 5 d. su prašymu kreipėsi į atsakovą, kuris skundžiamame 2016 m. gegužės 30 d. sprendime nurodė, kad kompensacija už važiavimo išlaidas nebus išmokėta, nes vykimas į tarnybos vietą ir iš jos nėra susijęs su statutinės tarnybos reikmėmis ar pobūdžiu, todėl tokias išlaidas kompensuoti nėra teisinio pagrindo.

32. Pareiškėja, nesutikdama su atsakovo Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtą Sprendimą dėl atsisakymo kompensuoti važiavimo išlaidas ir įpareigoti atsakovą jas kompensuoti bei įpareigoti Vilniaus AVPK nuo 2016 m. sausio 1 d. prilyginti jos turėtą kvalifikacinę kategoriją karjeros valstybės tarnautojo pirmajai kvalifikacinei klasei. Pareiškėjos teigimu, statutinių pareigūnų kvalifikacines kategorijas savo esme atitinka VTĮ numatytos kvalifikacinės klasės, todėl jos turėta statutinio valstybės tarnautojo kvalifikacinė kategorija turėjo būti prilyginta karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei. Kadangi jos, kaip statutinio valstybės tarnautojo, statusas dėl įtraukimo į VRM kadrų rezervą, neišnyko, jai turi būti kompensuojamos vykimo į tarnybos vietą išlaidos.

33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad teisės aktuose nenumatyta galimybė statutiniam valstybės tarnautojui, įtrauktam į VRM kadrų rezervą ir nusiųstam eiti valstybės tarnautojo pareigas, mokėti priedą už kvalifikacinę klasę, priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas tik statutiniams valstybės tarnautojams, todėl pareiškėją nuo 2016 m. sausio 1 d. įtraukus į VRM kadrų rezervą ir nusiuntus ją eiti valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas, jai negali būti mokamas priedas už turėtą kvalifikacinę kategoriją. Teismas konstatavo, kad pareiškėjai mokamas iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis (apimantis ir turėtą 1 kvalifikacinę kategoriją), o pareiškėjos turėta kvalifikacinė kategorija negali būti prilyginta karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei, kadangi teisės aktuose tokia galimybė nenumatyta. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjos vykimas atlikti (duomenys neskelbtini) (karjeros valstybės tarnautojo) pareigų nėra siejamas su pareiškėjos, kaip statutinio valstybės tarnautojo, vykimu pagal tarnybos reikmes ar pobūdį į tarnybos vietą ir iš jos, todėl, vadovaudamasis Statuto nuostatomis, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Vilniaus AVPK kompensuoti važiavimo išlaidas pagal pateiktus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus.

34. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pradinio skundo argumentus - ji yra statutinė vidaus tarnybos pareigūnė, nors ir įtraukta į VRM kadrų rezervą, todėl jai priklausytų visos socialinės garantijos, tame tarpe ir važiavimo išlaidų kompensacija; darbo užmokestis jai skaičiuojamas neteisingai, nes negali būti didinamas dėl vertinimo, tarnybos stažo ir pan.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su važiavimo išlaidų kompensavimu, pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, būdama įtraukta į VRM kadrų rezervą ir nusiųsta eiti valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas, yra statutinė vidaus tarnybos pareigūnė ir jai, atsižvelgiant į Statuto 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, taikomos bendrosios pareigūno pareigos, numatytos Statuto 29 straipsnyje, atitinkamai turėtų būti taikomos ir bendrosios socialinės garantijos.

Statuto 60 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija gali nustatyti, kad pareigūnams (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytus pareigūnus), kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, apmokamos kelionės išlaidos. Šių išlaidų dydį, apmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Šios nuostatos netaikomos pareigūnams, kurie į tarnybos vietą vežami tarnybiniu transportu. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. sausio 6 d.

Nr. 1V-3 patvirtintame Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos apraše, jo 1 punkte nustatyta, kad jis reglamentuoja vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, išskyrus dėl tarnybinio būtinumo arba rotacijos tvarka perkeltus į kitas pareigūno pareigas kitoje gyvenamojoje vietovėje pareigūnus, (toliau – pareigūnai) kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu, išskyrus taksi, tarnybiniais tikslais važiavimo išlaidų kompensavimo, taip pat pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį keleiviniu ar asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, išskyrus taksi, kelionės išlaidų apmokėjimo (toliau – važiavimo išlaidų atlyginimas) sąlygas ir tvarką.

Taigi teisės aktai važiavimo išlaidų kompensavimą sieja ne su pareigūno statusu, bet su jo atliekamos tarnybos pobūdžiu ir reikmėmis. Šios išlaidos kompensuojamos ne visiems vidaus tarnybos pareigūnams, o tik tiems, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu arba kurie pagal tarnybos reikmes ir pobūdį vyksta į savo tarnybos vietą. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos užimamos (duomenys neskelbtini) pareigos pagal tarnybos reikmes ar pobūdį nėra susijusios su statutinės tarnybos pobūdžiu ir reikmėmis, todėl atlyginti pareiškėjai važiavimo į tarnybos vietą išlaidas nėra teisinio pagrindo.

36. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, susijusius su darbo užmokesčio mokėjimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime šiuo klausimu padarytomis išvadomis. Statuto 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinio būtinumo atvejais, atsižvelgus į pareigūno profesinį pasirengimą, išsilavinimą, kompetenciją, pareigūnas jo rašytiniu sutikimu ir vidaus reikalų ministro įsakymu gali būti perkeliamas į nestatutinio valstybės tarnautojo pareigas Vidaus reikalų ministerijoje arba siunčiamas eiti nestatutines pareigas valstybės institucijoje ar įstaigoje ir įtraukiamas į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą.

Į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą įtraukto ir nestatutines pareigas Vidaus reikalų ministerijoje ar vidaus reikalų ministro valdymo srities įstaigoje einančio pareigūno tarnybą, išskyrus darbo užmokestį, reglamentuoja šis statutas ir kiti teisės aktai (Statuto 28 straipsnio 2 dalis). Šio Statuto 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervą įtrauktas ir nestatutines pareigas Vidaus reikalų ministerijoje ar vidaus reikalų ministro valdymo srities įstaigoje einantis pareigūnas atlieka bendrąsias pareigūno pareigas ir nestatutinio valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme šiai pareigybei priskirtas funkcijas, o 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka į nestatutines pareigas perkeltam pareigūnui darbo užmokestis nustatomas pagal jo einamas nestatutines pareigas, tačiau ne mažesnis kaip nustatytasis iki perkėlimo.

VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos;

4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal VTĮ 25 straipsnio 1 dalį, valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą;

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją;

3) už laipsnį arba tarnybinį rangą;

4) už diplomatinį rangą;

5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, o 6 dalyje nustatyta, kad priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas tik statutiniams valstybės tarnautojams, priedas už kvalifikacinę klasę statutiniams valstybės tarnautojams nemokamas. Teisės aktai taip pat nenustato, kad pareigūno turėta kvalifikacinė kategorija, jį perkėlus eiti valstybės tarnautojo pareigas, galėtų būti prilyginta valstybės tarnautojo kvalifikacinei klasei.

37. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja M. S. įtraukta į VRM kadrų rezervą ir nusiųsta eiti valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas jos rašytiniu sutikimu, todėl jai turėjo būti žinomos sąlygos, kuriomis ji dirbs, atitinkamai ir koks darbo užmokestis jai bus mokamas. Sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad ginčui aktualiuose teisės aktuose nėra įtvirtinto imperatyvo, kad pareiškėjai privalomai turi būti mokamas tokio pat dydžio kaip iki perkėlimo darbo užmokestis, arba, kad jis negali būti didesnis, tačiau pareiškėja, jos sutikimu, buvo nusiųsta eiti valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas, o apskaičiuotas darbo užmokestis šiose pareigose būtų mažesnis nei pareiškėjai mokamas iki perkėlimo nustatytas darbo užmokestis, todėl, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai yra mokamas iki perkėlimo jai nustatytas darbo užmokestis (apimantis ir turėtą 1 kvalifikacinę kategoriją). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad darbo užmokestis jai mokamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus bei konstitucinį teisingo apmokėjimo už darbą principą, ar ji yra diskriminuojama kaip statutinė pareigūnė ar valstybės tarnautoja. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, būdama įtraukta į VRM kadrų rezervą, bet kada gali pretenduoti į statutines pareigas, būti atšaukta iš rezervo jos pačios prašymu ir atitinkamai užimti vien nestatutinio pareigūno pareigas. Tais atvejais darbo užmokestis jai būtų skaičiuojamas atitinkamai pagal Statutą arba pagal VTĮ.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Milda Vainienė