2020-05-13 Nr. AB-9567-3-61-3-03043-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1435-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03043-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.13.3.1; 12.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. S.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Centro kubas“ (toliau – ir UAB „Centro kubas“, pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-179/2012); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140; 3) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VA VMI) 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčas kilo dėl to, ar 2006 m. vasario 21 d. Laidavimo sutarties Nr. 25-06IL (su visais pakeitimais ir papildymais) pagrindu 2010 m. kovo mėnesį pareiškėjo akcinei bendrovei (toliau – ir AB) DNB bankui (toliau – ir Bankas) sumokėta 11 000 000 Lt suma, kuria buvo padengta 11 000 000 Lt dydžio A. S. skola Bankui pagal Banko ir A. S. 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį Nr. 881-06 IL ir 2006 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. 2463-06IV, pagrįstai pripažinta A. S. pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinta. Pareiškėjas teigė, kad nurodytą pinigų sumą sumokėjo kaip laiduotojas, nes pagrindinis skolininkas neįvykdė savo prievolės – A. S. 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartyje Nr. 881-06 IL ir 2006 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartyje Nr. 2463-06IV nustatytais terminais negrąžinus kredito, pareiškėjui atsirado prievolė patenkinti Banko reikalavimus. Įvykdžius A. S. įsipareigojimus Bankui, A. S. įsipareigojimai nepasibaigė, tačiau pasikeitė A. S. kreditorius – vietoje Banko kreditoriumi tapo Bendrovė, kuriai A. S. ir turi sugrąžinti 11 000 000 Lt. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos sprendime nurodytu argumentu, jog byloje nėra jokių požymių, kad pareiškėjas siektų realiai įgyvendinti savo atgręžtinį reikalavimą A. S., pažymėdamas, kad 2010 m. balandžio 12 d. buvo sudaryta skolos grąžinimo sutartis (toliau – ir Skolos sutartis), kuri Komisijos nebuvo įvertinta. Pareiškėjas vertino, kad sumokėta pinigų suma nėra priskirtina A klasės pajamoms Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) prasme. Skundžiamais sprendimais neteisėtai buvo paneigta ir panaikinta 11 000 000 Lt dydžio pareiškėjo reikalavimo teisė į A. S., pareiškėjas niekada nei raštu, nei žodžiu nėra atsisakęs įstatymo pagrindu įgytos 11 000 000 Lt dydžio turtinės teisės.

3. Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad nagrinėjamam atvejui aktualioje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 buvo vertinta, ar A. S. gavo pajamas natūra. Teismas konstatavo, jog A. S. jokių pajamų natūra negavo. Civiliniai ieškiniai, kuriuose buvo prašoma priteisti sumas, kurios yra priskaičiuotos skundžiamais sprendimais, teismų buvo atmesti. Baudžiamojoje byloje teismai vertino mokestinius santykius ir mokesčių įstatymo nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir pateiktas teisės aktų nuostatų aiškinimas yra aktualus ir privalomas.

4. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo 2010 metų kovo mėnesį padengta 11 000 000 Lt jos pagrindinio akcininko ir direktoriaus A. S. paskola Bankui pagrįstai pripažinta A. S. gautomis pajamomis natūra ir atitinkamai apmokestinta. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde akcentuoja tai, kad jis į A. S. įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos, tačiau byloje nėra jokių požymių, kad ši teisė būtų įgyvendinama. Pareiškėjas Komisijai pateikė 2010 m. balandžio 12 d. sudarytą skolos grąžinimo sutartį Nr. 1, tačiau apie tokios sutarties egzistavimą nebuvo užsiminta nei mokestinio tyrimo, nei mokestinio patikrinimo metu, ji nebuvo pateikta ir apie jos negalėjimą pateikti nebuvo užsiminta centriniam mokesčių administratoriui bei pareiškėjo paaiškinime, todėl pareiškėjas papildomus įrodymus pateikė ne siekdamas patvirtinti iš tikrųjų buvusius faktus, o siekdamas sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybę bei išvengti mokestinių prievolių. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad, vadovaudamasis GPMĮ nuostatomis, pagrįstai konstatavo, kad A. S. gavo pajamų natūra, nuo kurių prievolė išskaičiuoti GPM tenka pareiškėjui.

6. Atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo pozicija dėl atvirkštinio reikalavimo atsirado tada, kuomet buvo surašytas patikrinimo aktas. Išnagrinėta baudžiamoji byla yra susijusi su nagrinėjamu atveju, tačiau baudžiamojoje byloje situacija buvo vertinama iš civilinės teisės prizmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tvirtina, kad minėtos normos negali būti subendrintos. Situaciją reikia vertinti per mokesčių administravimo teisės normas. Šioje situacijoje buvo siekiama gauti mokestinę naudą, be to, A. S. gavo pajamas natūra.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikinto skundu skundžiamus sprendimus.

9. Teismas nustatė, kad VA VMI, vykdydama 2011 m. rugsėjo 15 d. pavedimą tikrinti Nr. 83-171, patikrino UAB „Centro kubas“ ir 2012 m. sausio 17 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame pareiškėjui apskaičiavo 1 650 000 Lt GPM, 3 737 800 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 660 000 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 11 000 Lt įmokų į garantinį fondą. VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (4.65)-256-48 patvirtino patikrinimo aktą, apskaičiavo 345 295,56 Lt GPM delspinigių, 2 303,40 Lt įmokų į garantinį fondą delspinigių, skyrė 825 000 Lt GPM baudą, 1 868 900 Lt VSD įmokų baudą, 330 000 Lt PSD įmokų baudą, 5 500 Lt įmokų į garantinį fondą baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į VMI, kuri 2012 m. rugpjūčio 9 sprendimu Nr. 69-140 patvirtino VA VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-48 dalyje dėl apskaičiuoto 1 650 000 Lt GPM, 3 737 800 Lt VSD įmokų, 660 000 PSD įmokų, 11 000 Lt įmokų į garantinį fondą, 345 295,56 Lt GPM delspinigių, 2 303,40 įmokų į garantinį fondą delspinigių, 1 868 900 Lt VSD įmokų baudą. Pakeitė VA VMI sprendimą dalyje dėl paskirtos 825 000 Lt GPM baudos, 330 000 Lt PSD įmokų baudos, 5 500 Lt įmokų į garantinį fondą baudos, t. y. vietoj jų nurodė sumokėti 495 000 Lt GPM baudą, 198 000 Lt PSD įmokų baudą, 3 300 Lt įmokų į garantinį fondą baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VA VMI ir su VMI sprendimais, su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti sprendimus. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą Nr. S-196(7-179/2012), kuriuo patvirtino VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140. Nesutikdamas su VA VMI, VMI ir Komisijos sprendimais, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas juos panaikinti. Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 priimtu 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu A. S. išteisintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-597/2018 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendį.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 ir 4 dalimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 19 d. priėmė nuosprendį, kuriame konstatavo, kad „pajamos natūra – neatlygintinai, mainais arba lengvatine kaina (konkrečiam gyventojui dėl tam tikrų interesų ar sandorių įtakos nustatyta mažesne negu tikroji rinkos kaina gautas nuosavybėn arba naudoti (neįgyjant nuosavybės teisės) turtas arba gautos paslaugos, taip pat kita gauta nauda (jei naudos davėjas turėjo tikslą naudą duoti konkrečiam asmeniui), kai gauto turto, paslaugų ar kitos naudos ekvivalentas pinigine išraiška pagal šio Įstatymo nuostatas būtų priskiriamas pajamoms (GPMĮ 2 straipsnio 15 dalis).

Pažymėjo, kad laiduotojas UAB „Centro kubas“ prievolę už A. S. pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį (3) su pakeitimais, įvykdė remiantis tą pačią dieną sudaryta laidavimo sutartimi (4) su pakeitimais, kuria UAB „Centro kubas“ įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jeigu A. S. neįvykdys visos ar dalies prievolės pagal 2006 m. vasario 21 d. kreditavimo sutartį su vėlesniais pakeitimais. Sprendė, kad teisiškai reikšminga dar yra ir tai, kad AB DnB Nord banko reikalavimas A. S. buvo užtikrintas ne tik laidavimo sutartimi, bet ir įkeitimu (hipoteka), nes sutarties įvykdymas užtikrintas įkeičiant UAB „Centro kubas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą adresu (duomenys neskelbtini) (6).

Pažymėjo, kad nuo 2010 m., kai įsigaliojo nauja GPMĮ 9 straipsnio redakcija, nagrinėjamoje byloje yra vienintelis toks atvejis Lietuvos teismų ir mokesčių administravimo praktikoje, kai laiduotojo ar įkaito davėjo už pagrindinį skolininką įvykdytas įsipareigojimas traktuojamas kaip pagrindinio skolininko pajamos natūra. Išnagrinėjus Lietuvos teismų praktiką civilinėse bylose dėl panašių teisinių santykių, informacinėje sistemoje LITEKO nuo 2010 m. nerasta daugiau baudžiamųjų, civilinių ar administracinių bylų, kuriose laiduotojo už pagrindinį skolininką įvykdytas įsipareigojimas kreditoriui, būtų traktuojamas kaip pagrindinio skolininko pajamos natūra.

Nors liudytoju apklaustas Banko darbuotojas A. V. parodė, jog atvejų, kai Bendrovė laiduotoja už fizinį asmenį įvykdo prievolę, tuo laikotarpiu buvo ir daugiau, tačiau VMI darbuotoja I. S., turinti darbo institucijoje stažą nuo 2007 m., taip pat pripažino, jog negali prisiminti ir pateikti kito tokio atvejo, kad lėšos, kurias Bendrovė laiduotoja sumokėjo už darbuotojo įsipareigojimus bankui būtų pripažintos pajamomis natūra ir apmokestintos kaip A klasės pajamos, susijusios su darbo santykiais. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.81 straipsnio 1 dalis numato, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

CK 6.83 straipsnio 1 dalis nustato, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę. CK 6.114 straipsnio 1 dalis nustato, kad regreso reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai kreditorius sumoka skolą kitam skolininko kreditoriui, kurio reikalavimas buvo užtikrintas įkeitimu (hipoteka). Taigi, įvykdžiusi už A. S. savo, kaip laiduotojo ir įkaito davėjo įsipareigojimus AB DnB NORD bankui, UAB „Centro kubas“, vadovaujantis paminėtomis CK nuostatomis, įgijo įsipareigojimų bankui įvykdymo dydžio atgręžtinio reikalavimo teisę į A.

S. Teismas pažymėjo, kad ši reikalavimo teisė perėjo ne 2010 m. balandžio 12 d. skolos grąžinimo sutarties tarp UAB „Centro kubas“ ir A. S. pagrindu, bet pagal įstatymą (CK 6.81 straipsnio 1 dalis, 6.83 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 1 dalis) nuo to momento, kai UAB „Centro kubas“ už A. S. įvykdė dalį pastarojo įsipareigojimų bankui, t. y. nuo 2010 m. kovo 26 d.. Tokiu būdu, A. S. prievolė sumokėti 11 000 000 Lt skolą neišnyko, bet pagal įstatymą perėjo kitam kreditoriui – UAB „Centro kubas“. Kadangi A.

S. įsipareigojimai sumokėti skolą neišnyko, sumos, kurią už A. S. kaip laiduotojas ir įkaito davėjas sumokėjo UAB „Centro kubas“, negalima vertinti kaip naudos ir pajamų natūra.

11. Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. spalio 23 d. priėmė nutartį, kuria prokuroro kasacinį skundą atmetė, konstatuodamas, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių A. S. apgaulę išvengti UAB „Centro kubas“ naudai didelės vertės turtinės prievolės – kaltinime nurodytos sumos mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas, pateikdamas motyvus dėl skundo teiginių dėl objektyviųjų šios nusikalstamos veikos požymių, pagrįstai nurodė, kad motyvas, dėl kurio A. S. neapskaitė, nedeklaravo ir finansinėse ataskaitose nenurodė Bendrovės pajamų, gautų pagal 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. sutartis pardavus bendrovių nekilnojamąjį turtą, nebuvo siekis išvengti mokestinių prievolių, kylančių iš GPMĮ 9 ir 22 straipsnių, su darbo santykiais gautų pajamų natūra, nes nustatyta, kad 2012 m. liepos 4 d., 2013 m. vasario 27 d., 2013 m. vasario 26 d. Bendrovės gautų lėšų panaudojimas A. S. prievolėms įvykdyti negali būti laikomas nei A. S. pajamomis natūra, nei jo A klasės su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. Taigi, A. S. neturėjo ir negalėjo turėti motyvo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą dėl to, kad išvengtų minėtų mokestinių prievolių valstybei.

12. Teismas vertino, kad iš teismų padarytų išvadų akivaizdu, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo 2010 m. kovo mėnesį padengtą 11 000 000 Lt A. S. paskolą Bankui pripažino A. S. gautomis pajamomis natūra ir atitinkamai apskaičiavo mokėtinas sumas. Atsakovo atstovo argumentus, kad teismai situaciją vertino iš civilinės teisės prizmės, teismas vertintino kaip teisiškai nereikšmingus. Teismas pažymėjo, jog ginčas byloje kilęs būtent dėl, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo 2010 m. kovo mėnesį padengtą 11 000 000 Lt jos pagrindinio akcininko ir direktoriaus A. S. paskolą Bankui pripažino A. S. gautomis pajamomis natūra.

13. Teismas darė išvadą, kad aplinkybės, jog pajamos nepripažintos A. S. pajamomis gautomis natūra, yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr.1A-7-497/2018, todėl tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nėra teisinio pagrindo.

14. Teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti bei nepagrįsti, todėl naikintini.

III. 15. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.

16. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau vertindamas šias aplinkybes netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas (GPMĮ 9 str.) ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

17. Atsakovas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentuoja, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo Bendrovei, nes tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. Taip pat nepagrįsta yra teigti, kad nesant sukčiavimo baudžiamosios teisės prasme, nėra sukčiavimo ir mokestinės teisės prasme, nes tokie argumentai nėra pagrįsti teise.

18. Atsakovas nekvestionuoja Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties, tačiau laikosi pozicijos, jog Bendrovė, 2010 metų kovo mėn. apmokėdama 11 000 000 Lt savo vienintelio akcininko ir direktoriaus A. S. asmeninę paskolą Bankui, suteikė akcininkui A. S. pajamas natūra, dėl ko Bendrovei atsirado pareiga išskaičiuoti ir sumokėti GPM ir kitus mokesčius. Bendrovei pagal CK atsiradusi atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisė nėra pareiga ir tokiu atveju, kai sutampa juridinio vieneto akcininkas ir fizinis asmuo, į kurį juridinis vienetas gali realizuoti savo paskolinius reikalavimus, gali būti paveikiama Bendrovės valia nesinaudoti regreso teise, taip piktnaudžiaujant teise ir siekiant išvengti mokestinių prievolių bei pažeidžiant bendrąjį teisės principą – draudimą piktnaudžiauti teise. Tuo labiau, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ši teisė būtų įgyvendinama, t. y. kad A. S. vykdytų skolos mokėjimus Bendrovei arba kad Bendrovė siektų išieškoti nurodytą sumą iš šio asmens.

19. Atsakovas, pabrėždamas, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. UAB „Centro kubas“ pardavęs nuosavybės teise priklausiusį ir bankui įkeistą turtą už Bendrovės akcininko A. S. asmeninę paskolą, grąžino pagal 2006 m. vasario 21 d. Kreditavimo sutartį Nr. 881-06IL su vėlesniais pakeitimais A. S. paimtą paskolą, palūkanas ir delspinigius, iš viso 12 885 857,70 Lt, pastebi, kad UAB „Centro kubas“ iki 2010 m. balandžio 12 d. (iki šios dienos Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkė L. S., kuri buvo atleista) už Bendrovės akcininką A. S. dengtą paskolą pripažino gyventojo A. S. gautą naudą, nemokant bankui dalies įmokų už jam suteiktą paskolą, kuri laikoma pajamomis natūra, o patirtas išlaidas apskaitė sąnaudų klasėje sąskaitoje Nr. 64 „Netekimai“. UAB „Centro kubas“ 2010 m. balandžio 12 d. pateikė Mėnesinę pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaraciją (FR0572) už 2010 m. kovo mėn., kurioje deklaravo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias A klasės išmokas: 11 000 000 Lt išmokėtų išmokų ir 1 650 000 Lt išskaičiuoto pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų. VMI duomenų bazės duomenimis deklaraciją pateikė vyriausioji buhalterė L. S. Tačiau vėliau buhalterinės apskaitos duomenys buvo pakeisti. UAB „Centro kubas“ 2010 m. gegužės 7 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2010 m. kovo mėn., kurioje deklaravo mažesnes su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias A klasės išmokas dėl už A. S. Bankui sumokėtų sumų: 11 000 000 Lt mažiau išmokėtų išmokų, 1 650 000 Lt mažiau išskaičiuoto pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų.

20. Atsakovas pažymi, kad vykstant mokestiniam ginčui pareiškėjas pateikė 2010 m. balandžio 12 d. skolos grąžinimo sutartį Nr. 1 (mokestinio patikrinimo metu ši sutartis nebuvo pateikta), kuria sutarties šalys – kreditorius UAB „Centro kubas“, atstovaujamas vyriausios buhalterės L. S., ir skolininkas A. S. – susitarė dėl įstatymo (atgręžtinio reikalavimo teisės) pagrindu atsiradusios skolos grąžinimo. Sutartyje nurodyta, kad skolininko skola kreditoriui šios sutarties pasirašymo dieną yra 11 000 000 Lt, kurią skolininkas ir privalės grąžinti kreditoriui sutartyje nustatytais terminais ir tvarka.

21. Atsakovas paaiškina, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pirminiuose buhalterinės apskaitos registruose A. S. skola UAB „Centro kubas“ nebuvo apskaityta, priešingai, buvo apskaitoma S. S. gauta nauda natūra, išlaidos buvo apskaitytos sąskaitoje Nr. 64 „Netekimai“. UAB „Centro kubas“ nebuvo deklaravęs 11 000 000 Lt A. S. suteiktos paskolos. Forma „Juridinių asmenų duomenys apie fiziniams asmenims suteiktas, jų grąžintas, iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas“ (FR0711) mokesčių administratoriui pateikta tik praėjus 3 metams, t. y. 2013 m. vasario 5 d., jau vykstant mokestiniam ginčui. UAB „Centro kubas“ 2010 m. Pelno (nuostolio) ataskaitoje deklaravo 7 851 651 Lt apmokestinamojo pelno ir 1 177 748 Lt pelno mokesčio, Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (PLN204) už 2010 m. deklaravo 98 720 Lt pelno mokesčio. Nuo 2011 m. UAB „Centro kubas“ veiklos nevykdo.

22. Pareiškėjas UAB „Centro kubas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, paskirti atsakovui 300 Eur dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesu pateikiant apeliacinį skundą, priteisti iš atsakovo bylos nagrinėjimo išlaidas.

23. Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, laikosi pozicijos, kad Vilniaus apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-597/2018 vertino ir padarė išvadas dėl nagrinėjamoje administracinėje byloje keliamo ginčo ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nurodytose baudžiamosiose bylose nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra privalomi administracinę bylą nagrinėjančiam teismui.

24. Pareiškėjas pabrėžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl baudžiamosios atsakomybės atribojimo nagrinėjant mokestinių prievolių ginčus, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą, nes atsakovo akcentuojamoje teismų praktikoje pasisakoma dėl atribojimo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstomų veikų nuo prievolės teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės klausimai buvo tiesiogiai nagrinėjami baudžiamosios kompetencijos teismų. Todėl ši nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutartį dėl sustabdymo paliekant nepakeistą, iki kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla.

25. Pareiškėjas nesutinka su atsakovu, kad byloje nėra ginčo dėl apskaičiuotų mokestinių prievolių. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tokią išvadą daro neįvertinęs ginčo esmę sudarančių aplinkybių.

26. Pareiškėjas baudos už piktnaudžiavimą procesu skyrimo aspektu nurodo tai, kad apeliacinis skundas yra pareikštas esant aiškiai, teismų įsiteisėjusiais sprendimais išspręstai situacijai dėl pajamų pripažinimo natūra nepagrįstumo, esant skundžiamu teismo sprendimu panaikintiems atsakovo aktams, kurių pagrindu pareiškėjo turtui yra taikytas areštas ir jis negali juo disponuoti – parduoti ir atsiskaityti su banku už suteiktą kreditą, ką patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-69-463/2019, kurioje 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi ši byla sustabdyta, iki kol įsiteisės atsakovo apeliaciniu skundu apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimas.

27. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nepažeidžia atsakovo teisių ir interesų, todėl nėra pagrindo teikti apeliacinį skundą, o jo pateikimu yra veikiama prieš ekonomišką ir operatyvų bylos išsprendimą. Atsakovo inicijuotas apeliacinis procesas yra nepagrįstas ir formalus bylinėjimasis.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo VA VMI atsiliepime į apeliacinį skundą, palaikydamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Šioje byloje ginčas vyksta dėl to, ar Bendrovės 2010 metų kovo mėn. apmokėta jos vienintelio akcininko ir direktoriaus paskola Bankui pagrįstai pripažinta to asmens gautomis pajamomis natūra, dėl ko išskaičiuojančiam asmeniui Bendrovei atsirado pareiga išskaičiuoti ir sumokėti atitinkamus mokesčius.

30. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

31. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė principine nuostata, kad aplinkybės, jog pajamos nepripažintos A. S. pajamomis gautomis natūra, yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018, todėl tų pačių aplinkybių vertinti kitaip nei nustatyta šiame nuosprendyje nėra teisinio pagrindo.

32. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo nuostata, teigia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas neeliminuoja mokestinės atsakomybės taikymo Bendrovei, nes tai yra dvi savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad ši principinė administracinių teismų praktikos nuostata taikytina atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes.

33. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, šioje byloje netaikytina, nes Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis yra priimtas baudžiamojoje byloje. Bet ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Taigi, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-7-497/2018 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2018 yra privalomi administraciniam teismui sprendžiant dėl asmens veiksmų administracinių teisinių pasekmių.

34. Mokesčio administratoriaus pozicija, išdėstyta 2012 m. sausio 17 d. patikrinimo akte ir VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendime Nr. 69-140, kad UAB „Centro kubas“ pardavė nuosavybės teise priklausiusį ir bankui įkeistą turtą už bendrovės akcininko A. S. asmeninę paskolą ir grąžino pagal 2006 m. vasario 21 d. Kreditavimo sutartį Nr. 881-06IL su vėlesniais pakeitimais A. S. paimtą paskolą, palūkanas ir delspinigius, iš viso 12 885 857,70 Lt iš esmės yra grindžiami formaliu buhalterinių dokumentų vertinimu. Mokesčių administratorius iš esmės netyrė, kur mokesčių mokėtojas tuos pinigus panaudojo ir kas buvo tikrasis kredito ir naudos gavėjas.

35. Nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo renkami nauji įrodymai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-252-697/2018, patikslinus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktą teisinį vertinimą, buvo konstatuota, kad A. S. paėmė paskolą savo vardu, tačiau UAB „Centro kubas“ verslo projektams plėtoti. Tai, kad visas į A. S. asmeninę sąskaitą pervedamų lėšų panaudojimas buvo Banko kontroliuojamas, patvirtina sutarties 13.7 punktas, kuriame numatyta, kad kredito gavėjas, t. y. A. S., įsipareigoja visus atsiskaitymus, susijusius su rekonstruojamu turtu, vykdyti per Banko sąskaitas, visas gautas pajamas už nuomą ir parduotą turtą nukreipti į Banko sąskaitą, taip pat numatyta, kad sutartys dėl rekonstruojamo nekilnojamojo turto įsigijimo turi būti suderintos su Banku. Taip pat numatyta, kad bet koks mokėjimas iš sąskaitos kontroliuojamas Banko darbuotojo. Sutarties 13.8 punkte numatytas ir minimalus sumos dydis už nekilnojamojo turto parduodamą kvadratinį metrą.

36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartyje buvo nustatyta, kad su ginču susiję UAB „Centro kubas“ nekilnojamojo turto rekonstrukcijos projektai buvo plėtojami iš A. S. skolintų lėšų, tačiau investuotomis lėšomis sukurtas turtas buvo parduodamas kaip UAB „Centro kubas“ nuosavybė, todėl naudos gavėjas pagal sandorius buvo UAB „Centro kubas“. Ne A. S., o UAB „Centro kubas“ buvo tikrasis kredito gavėjas, nes atliekant nekilnojamojo turto įsigijimo, rekonstrukcijos darbus patalpoms įrengti ir aplinkai sutvarkyti buvo naudojamos lėšos, kurias pagal paskolos sutartis gavo A. S. į asmeninę sąskaitą. Atliekant veiklos mokestinį patikrinimą buvo remiamasi formaliais paskolos – kredito sutarčių duomenimis, kad skolintos lėšos buvo asmeninė A. S. paskola, o už parduotą turtą gautos lėšos – UAB „Centro kubas“ pajamos, nebuvo analizuojama, kas buvo gautų paskolų naudotojas ir kaip jos buvo panaudojamos. Visais nurodytais atvejais tikrasis paskolos gavėjas buvo UAB „Centro kubas“, todėl UAB „Centro kubas“ gautos pajamos už parduotus objektus pirmiausia turėjo būti nukreiptos, kaip ir numatyta sutartyse, įsiskolinimams bankui dengti. Byloje taip pat neabejotinai nustatyta, kad visais pirkimo–pardavimo sandoriais gautos UAB „Centro kubas“ lėšos buvo pervestos A. S. paskolai AB DNB banke dengti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartyje pažymėta, kad dėl teisinio neišprusimo ydingai sudarius paskolos sutartis ir susidarė iškreipta teisinė situacija, pagal kurią, formaliai ją vertinant, A. S. UAB „Centro kubas“ gautas lėšas naudojo asmeninei paskolai dengti bei klastojo pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijas.

37. Tokios baudžiamąją bylą nagrinėjant nustatytos aplinkybės patvirtina, kad mokesčių administratorius Bendrovės mokestinį tyrimą atliko paviršutiniškai ir nenustatė daug reikšmingų aplinkybių. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė jokių priešingų duomenų ir nepateikė įrodymų, paneigiančių duomenis, nurodytus šios nutarties 35–36 punktuose.

38. Ginčo teisinių santykių susiformavimo metu (2010 m. kovo mėn.) galiojo tas pats MAĮ 10 straipsnyje suformuluotas turinio viršenybės prieš formą principas, koks galioja ir šiuo metu. Paminėtame įstatyme numatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Esant tikrajam teisinių santykių turiniui, kad ne A. S., o UAB „Centro kubas“ buvo tikrasis kredito gavėjas, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. S. gavo pajamas natūra.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

40. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas teikdamas apeliacinį skundą piktnaudžiavo procesu, todėl Bendrovės prašymas paskirti VMI baudą už piktnaudžiavimą procesu pateikiant apeliacinį skundą netenkinamas.

41. Pareiškėjas prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylos nagrinėjimo išlaidas, bet nepateikė tokių išlaidų buvimo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patvirtinančių dokumentų ir paskaičiavimų, todėl šis prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas Ričardas Piličiauskas Veslava Ruskan