2017-02-27 Nr. AB-5040-3-61-3-01565-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-600-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. A. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja pateikė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Registrų centras) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. VILRS-2938 (toliau – ir teritorinio registratoriaus sprendimas); 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. CSPRL-35 (toliau – ir centrinio registratoriaus sprendimas); 3) įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir registras) nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – 82,01 kv. m ploto butą (unikalus Nr. 1094-0278-5014:0015), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir butas).

Pareiškėja nurodė, kad nekilnojamojo turto registratorius (toliau – ir registratorius) nepagrįstai atsisakė įregistruoti nuosavybės teises į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Kartu su prašymu registratoriui buvo pateikti notaro patvirtinti kitų butų savininkų sutikimai įrengti gyvenamąsias patalpas virš pareiškėjai priklausančio buto, bendro naudojimo koridoriaus ir laiptų bei savo vardu atlikti jų teisinę registraciją. Registratorius nepagrįstai nurodė, kad minėti dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į ginčo objektą, nes, pasirašydami nurodytus dokumentus, kitų butų savininkai perleido jai savo nuosavybės teises į bendro naudojimo patalpas. Be to, kitų butų savininkai buvo pasirašę projektinėje dokumentacijoje. Pareiškėjos nuomone, nuosavybės teisių perleidimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavus, keliamus sandorio formai ir turiniui. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.48 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčui aktualiu metu, nustatė, kad nuosavybės teisės gali būti įgyjamos ir perdavimo būdu, o sandoris turi būti patvirtintas notariškai (CK 1.74 str.). Atsakovas yra pripažinęs pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo objektą, nes 2012 m. balandžio 27 d. su ja sudarė sutartį dėl buto su pastogės patalpomis kadastro duomenų tikslinimo ir kadastrinių matavimų bylos atnaujinimo.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti, nes registratoriui nebuvo pateikti CK nuostatas atitinkantys dokumentai, patvirtinantys pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo patalpas, be to, pareiškėja pateikė ne visų bendraturčių sutikimus. Centriniam registratoriui pateiktų bendraturčių sutikimai negali būti pripažinti notariškai patvirtintais nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriais, nes juose notaras yra patvirtinęs tik pasirašiusių asmenų parašų tikrumą (Notariato įstatymo 26 str. 5 p.). Be to, bendraturčių sutikimuose nėra išreikšta jų valia dėl nuosavybės teisių į bendrojo naudojimo patalpas perleidimo. Sutikimo nėra davusi 1/2 buto dalies Nr. 8 savininkė, buto Nr. 7 savininkė Vilniaus miesto savivaldybė, buto Nr. 9 1/2 dalies savininkas. Pastogė yra įrengtą virš viso trečio aukšto, todėl savo valią dėl bendrojo naudojimo patalpų perleidimo turėtų būti išreiškę ir kitų butų (Nr. 1, 4, 4A, 5,6, 7, 13–17, 19) savininkai. Sutikimų pasirašymo metu pastogė nebuvo suformuota, o būsimas nekilnojamasis daiktas negali būti perleidimo sutarties dalyku, todėl pareiškėja negalėjo įgyti nuosavybės teisės į pastogės dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs byloje pateiktų 2001 m. lapkričio 16 d. ir 2002 m. birželio 27 d. sutikimų turinį ir formą, teismas konstatavo, kad jie nėra CK nuostatas atitinkantys daiktinių teisių perleidimo sandoriai, kurių pagrindu pareiškėja galėjo įgyti nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas. Tvirtindami sutikimus, notarai atliko Notariato įstatymo 26 straipsnio 5 punkte numatytus veiksmus, t. y. paliudijo jame pasirašiusių asmenų parašų tikrumą. Sutikimų turinys patvirtina, kad jame pasirašę asmenys neperleido daiktinių teisių į jiems bendrosios nuosavybės teise priklausančias bendrojo naudojimo patalpas, o tik davė sutikimą pareiškėjai atlikti remonto ir rekonstrukcijos darbus, įrengiant gyvenamąsias patalpas palėpėje virš jos buto, bendro naudojimo koridoriaus bei bendrų laiptinių pagal patvirtintą projektinę dokumentaciją.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre neįrengta pastogė yra įregistruota kaip viena patalpa, todėl ji bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo gyventojams. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teises į pastogėje esančias bendrojo naudojimo patalpas turi visų name įrengtų butų savininkai. Todėl tam, kad pareiškėja įgytų daiktines teise į bendrojo naudojimo patalpas, visų butų savininkai turi perduoti jai nuosavybės teises į bendrojo naudojimo patalpas. Dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių į bendrojo naudojimo patalpas perdavimą, pareiškėja nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos argumentai, jog byloje pateikti sutikimai patvirtina jos nuosavybės teisę ir atitinka CK 4.48 ir 1.74 straipsnių nuostatas, yra nepagrįsti. Teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 10 d. yra išduota deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1 (toliau – ir deklaracija), tačiau, neturėdama daiktinių teisių į bendrojo naudojimo patalpas, ji neturi teisės įregistruoti ir jose įrengto buto.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog ginčijami registro tvarkytojo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o tenkinti pareiškėjos skundą nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą bei jos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiamame sprendime nebuvo įvertinta aplinkybė, jog ginčijamos pastogės bendraturčiai perdavė savo nuosavybės teises pareiškėjai. Ši išvada grindžiama 2001 ir 2002 metų sutikimų tekstų aiškinimų. Būtent sutikimas, kad ji atliktų naujų (rekonstruotų) patalpų teisinę registraciją savo vardu reiškia, jog pasirašiusieji asmenys atsisakė ir perleido jai savo nuosavybės teises. Kitaip tariant, atlikti veiksmai savo turiniu visa apimtimi atitiko CK 4.48 straipsnio ir 4.49 straipsnio reikalavimus. Todėl, tvirtindami parašų tikrumą po minėtų sutikimų tekstais, notarai tuo pačiu metu patvirtino ir pasirašiusiųjų valią. Būdama sąžininga ir atsakinga, pareiškėja kreipėsi į kvalifikuotą teisininką, t. y. notarą, kuris, vykdydamas jam pavestas funkcijas, turėjo ir privalėjo pasirinkti tinkamą sudaromo sandorio įtvirtinimo formą. Notaro neprofesionalumas nėra pagrindas bloginti pareiškėjos padėtį nagrinėjamu atveju. Pareiškėja teisėtai sukūrė naują nekilnojamąjį daiktą, t. y. 82,01 kv. m ploto butą. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. rugsėjo 10 d. deklaracija apie statybos užbaigimą. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kurioje išaiškinta, kad deklaracijos apie statybos užbaigimą buvimas laikytinas pagrindu, suteikiančiu asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą.

Jos veiksmai rekonstruojant ir formuojant (sukuriant) naują nekilnojamojo turto objektą – 82.01 kv. m butą, – buvo suderinti su kompetentingomis institucijomis, buvo atlikta daugybė patikrų, tačiau kokių nors pažeidimų ar neatitikimų nebuvo rasta (byloje yra tai patvirtinantys rašytiniai įrodymai). Teismas nepagrįstai ignoravo ir nevertino aplinkybės, kad pareiškėja sąžiningai įvykdė visas būtinas sąlygas sukurdama naują objektą, t.y. butą, o šių veiksmų atlikimo pagrindu buvo namo gyventojų valia perleisti jai savo nuosavybės teises į pastogės dalis, išreikšta raštu ir patvirtinta notariškai. Rekonstruojant ir sukuriant naują objektą, buvo gauti visų kompetentingų institucijų leidimai, pritarimai (taip pat ir atsakovo), todėl nėra jokio teisinio pagrindo neleisti pareiškėjai įregistruoti nuosavybės teisių į 82,01 kv. m butą. Pareiškėja pažymi, kad, nesuderinus su namo gyventojais, neaišku kada, kokiais būdais buvo atlikti pastogės dalių apskaičiavimai. Atsakovas nepateikė byloje tokių apskaičiavimų atlikimo ir įregistravimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų. Atsakovo atstovė šios aplinkybės nesugebėjo paaiškinti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad 2012 m. balandžio 27 d. tarp pareiškėjos ir atsakovo buvo sudaryta nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo sutartis, kurios dalykas buvo buto su pastogės patalpomis kadastro darbų atlikimas. Pagal minėtą sutartį atsakovas įsipareigojo atlikti nekilnojamojo turto objektų (t. y. buto su palėpės patalpomis) kadastro duomenų tikslinimą ir kadastro duomenų bylos atnaujinimą. Patikslinus ir patikrinus kadastro duomenis, buvo parengta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (registro Nr. 10/187900). Jeigu ji nebūtų buvusi buto su pastogės patalpomis, kurio plotas 82,01 kv. m, savininkė, minėta sutartis negalėjo būti sudaryta.

Apibendrindama savo argumentus, pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir aiškino CK nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių perleidimo taisykles, netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nesirėmė byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą teisingai taikė ir aiškino nagrinėjamai bylai aktualias teisės normas, reglamentuojančias tiek nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo sandorių turinį ir formą, tiek notarų atliekamų veiksmų teisinę reikšmę, tiek registro tvarkytojo kompetencijos ribas. Registro tvarkytojas tiria nuosavybės teisių įgijimo teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro tvarkytojas neturėjo pareigos taikant Civilinio kodekso 6.193–6.195 straipsniuose numatytas sutarčių aiškinimo taisykles nustatinėti tikrąjį sutarties turinį, aiškinantis tikruosius sutarčių dalyvių ketinimus, nes tokie veiksmai nėra priskirti registro tvarkytojo kompetencijai.

Registrų centras pažymi, kad pareiškėja teigia, jog kitų butų savininkų sutikimais jai buvo perduotos nuosavybės teisės. Tačiau toks teiginys visiškai nepagrįstas, nes minėti sutikimai neatitinka nei nekilnojamųjų daiktų perdavimo, nei nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus perleidimo dokumentams nustatytų turinio reikalavimų. Pareiškėjai negali atsirasti nuosavybės teisė į namo bendraturčiams priklausančias konkrečias pastogės dalis apeliaciniame skunde nurodomų faktinių aplinkybių pagrindu. Tam, kad pareiškėja įgytų daiktines teises į bendro naudojimo patalpas, visų butų savininkai turi perduoti nuosavybės teises į jas, o dokumentų, patvirtinančių tokį perdavimą, pareiškėja nepateikė. Teismas sprendime nepasisakė dėl pačių remonto ir rekonstrukcijos darbų atlikimo teisėtumo, nes nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dėl to nebuvo. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu jokios reikšmės neturi. Deklaracija patvirtino buto suformavimo teisėtumą ir dėl šio dokumento galiojimo teisme ginčo irgi nėra. Atsakovo nuomone, visiškai nereikšminga aplinkybė, kad 2012 m. pareiškėja buvo sudariusi sutartį su valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Kadastrinių matavimų skyriaus darbuotojais dėl rekonstruoto buto kadastrinių matavimų atlikimo, kadangi pareiškėja, būdama buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkė, turėjo teisę sudaryti sutartį dėl kadastrinių matavimų atlikimo. Tačiau, kaip pažymėta ir šios sutarties 16 punkte, atlikti kadastriniai matavimai nėra pagrindas įrašyti ar pakeisti to nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei įregistruoti daiktines teises Nekilnojamojo turto registre, nesant kitų Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnyje bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. VILRS-2938, kuriuo buvo atsisakyta registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – 82,01 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisėtumo.

Šis ginčijamas teritorinio registratoriaus sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjos prašymo įregistruoti jos nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – 82,01 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 5).

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. csprl-35 teritorinio registratoriaus 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. VILRS-2938 paliko galioti (b. l. 7-8).

Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. balandžio 16 d. išrašo, nekilnojamojo turto registre yra registruota pareiškėjos nuosavybės teisė į 39,89 kv. m ploto butą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 50). 2002 m. gegužės 20 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 390, kuriuo buvo leista adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrengti gyvenamąsias patalpas pastogėje (b. l. 13). Užbaigus statybos darbus, pareiškėja pateikė 2014 m. rugsėjo 10 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurioje nurodyta, jog yra įrengtas 82,01 kv. m ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 25).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 straipsnis numato, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre registruojamos nekilnojamojo daikto registro įrašu, kuriame nurodomi duomenys apie daiktinės teisės turėtoją bei dokumentas, kurio pagrindu atsirado registruojama teisė.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje yra įtvirtinti daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre pagrindai. Šiame straipsnyje nustatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui - turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. vasario 9 d. sprendime Nr. csprl-35 nurodyta, kad pareiškėja kartu su prašymu registruoti daiktines teises į butą, teritoriniam registratoriui pateikė 2014 m. rugsėjo 10 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, leidimą vykdyti statybos darbus, buto kadastro duomenų bylą.

Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 8.3. punktas (Aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. D1-915 redakcija) numatė, kad deklaracija apie statybos užbaigimą (toliau - Deklaracija) - statytojo (užsakovo), savininko, valdytojo, paveldėtojo (toliau - Statytojas) pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Šio reglamento 44 punkte buvo nustatyta, kad Deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828, 44 punktu, deklaracija apie statybos užbaigimą yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre. Civilinio kodekso 4.47 straipsnio 4 punktas nustato, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą. Taigi deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas ir registracija IS „Infostatyba“ yra kompetentingos valstybės institucijos administracinis sprendimas, patvirtinantis naujo daikto teisėtą sukūrimą ir suteikiantis asmeniui teisę įregistruoti naujai sukurtą daiktą bei nuosavybės teises į jį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2706/2012).

Tačiau nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai (statybos leidimas (b. l 13), projektas (b. l. 12), kadastrinių matavimų byla (b. l 15-22)) patvirtina, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepastatė naujo statinio, o tik pastogėje esančias negyvenamąsias patalpas pertvarkė į gyvenamosios paskirties patalpas, kurias prijungė prie jai nuosavybės teise priklausančio buto. Todėl, vertinant skundžiamo teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo butą, teisėtumą ir pagrįstumą, yra reikšmingi ir faktai, susiję su pareiškėjos nuosavybės teisėmis į rekonstruotą pastogės dalį. Kadangi pareiškėja, pagal statybą leidžiančius dokumentus atlikusi buto rekonstrukcijos darbus, nesukūrė naujo daikto, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, vien tik deklaracija apie statybos užbaigimą ir statybą leidžiantis dokumentas nėra pakankamas pagrindas registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į rekonstruotą butą.

Pastogė (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), kurios plotas 319,03 kv. m, esanti (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurioje, atlikus statybos darbus, buvo įrengtos papildomos pareiškėjai priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, patalpos, yra įregistruota nekilnojamojo turto registre. Tai patvirtina nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2015 m. balandžio 16 d. išrašas (b. l. 40-41). Kaip matyti iš šio išrašo, pareiškėjos daiktinės teisės į minėtos pastogės dalį nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos.

Neįrengtos 319,03 kv. m ploto pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalių paskaičiavimo projekte nurodyta, kad 39,80 kv. m ploto butui Nr. 20 (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), į kurį nekilnojamojo turto registre yra registruota pareiškėjos nuosavybės teisė, tenka 440/10000 dalis iš 319,03 kv. m pastogės, t. y. 14,04 kv. m (b. l. 62).

Nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka, pareiškėja Centriniam registratoriui papildomai pateikė kitų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų savininkų sutikimus, kuriuose nurodyta, kad jie sutinka, jog pareiškėja atliktų jai nuosavybės teise priklausančio buto remonto ir rekonstrukcijos darbus, įrengiant gyvenamąsias patalpas palėpėje virš buto, virš bendro koridoriaus bei bendrų laiptinių pagal patvirtintą projektinę dokumentaciją ir atliktų savo vardu minėtų patalpų teisinę registraciją (b. l. 9, 14). Pareiškėjos nuomone, šie sutikimai patvirtina tai, kad kitų butų savininkai jai perleido savo nuosavybės teises į dalį pastogės, kurioje pareiškėja įrengė gyvenamąsias patalpas.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011). Neaiškumų sandorio šalių materialiniuose teisiniuose santykiuose vertinimas neįeina į teritorinio registratoriaus kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-233/2012).

Taigi registratorius, spręsdamas daiktinių teisių registravimo nekilnojamojo turto registre klausimą, privalo įvertinti dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti daiktinių teisių registraciją, formalią atitiktį teisės aktų reikalavimams. Jeigu dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti daiktinių teisių registraciją, atitinka formaliuosius teisės aktų reikalavimus, daiktines teises nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos tik tuo atveju, jeigu dokumentuose, kurių pagrindu prašoma atlikti daiktinių teisių registraciją, eksplicitiškai nurodytas daiktinės teisės atsiradimas. Jeigu yra neaiškumų dėl dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti daiktinių teisių registraciją, atitikties formaliesiems teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams, ar tokiame dokumente nėra aiškiai išreikštas daiktinės teisės atsiradimas, registratorius neturėtų priimti sprendimo įregistruoti daiktines teises nekilnojamojo turto registre.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad VĮ Registrų centro veikla pagal savo pobūdį yra viešojo administravimo veikla, todėl šiuose teisiniuose santykiuose VĮ Registrų centras laikomas viešojo administravimo subjektu. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie VĮ Registrų centrą įpareigoja veikti tik įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribose (intra vires). Veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-14-1166/2005).

Pareiškėjos pateiktuose minėtuose sutikimuose nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos jos daiktinės teisės į pastogės dalį, prijungtą prie buto, į kurį pareiškėjos nuosavybės teises registruotos nekilnojamojo turto registre. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, teritorinis registratorius, atlikdamas su daiktinių teisių registracija susijusias procedūras, t. y. vykdamas viešojo administravimo veiklą, nėra kompetentingas plečiamai aiškinti dokumento, kurio pagrindu prašoma registruoti daiktines teises, turinį bei konstatuoti vertinamuosius faktus, susijusius su civilinių teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu.

Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl atsakovo sprendimų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, iš esmės privalo patikrinti ar ginčijamas administracinis aktas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 89 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos pateiktų sutikimų vertinimas civilinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo kontekste nėra šio nagrinėjamo ginčo dalykas. Todėl skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti motyvai dėl to, kokias civilines teisines pasekmes pareiškėjos daiktinių teisių į pastogę atžvilgiu sukelia minėti sutikimai, yra pertekliniai ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl sutikimų civilinių teisinių pasekmių neturi jokios prejudicinės galios.

Pareiškėja nuosavybės teises į ginčo butą taip pat grindžia ir kadastrinių matavimų byla.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla - nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys. (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys - duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 4 dalis).

Šios įstatymo nuostatos patvirtina, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla nėra dokumentas, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme patvirtinantis daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-502/2015). Tai, kad nekilnojamojo turto kadastro bylą parengė atsakovas, nekeičia šios bylos teisinės reikšmės, susijusios su daiktinių teisių atsiradimu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teritorinis registratorius priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo atsisakė registruoti pareiškėjos nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą– 82,01 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o Centrinis registratorius, ikiteismine tvarka išnagrinėjęs ginčą, taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo paliko minėtą teritorinio registratoriaus sprendimą nepakeistą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus dėl minėtų sprendimų panaikinimo.

Nesant pagrindo naikinti skundžiamus teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus sprendimus, pirmosios instancijos teismas taip pat teisėtai ir pagristai netenkino ir pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – 82,01 kv. m ploto butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Dėl to, pakeisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė