2016-06-28 Nr. AB-13642-3-63-3-00008-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3816-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00008-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. skundą atsakovui Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)TPB-238-15 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, ir įpareigoti Tarnybą teikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba neišnagrinėjo teisinių ir faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymėjo, jog vykdant jai 2006 m. rugsėjo 14 d. išduotą valstybės garantiją Nr. 125 dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, 2007 m. sausio 4 d. su ja sudaryta gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos sutartis. Pareiškėjos teigimu, ji nuo 1995 metais prašė Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos garantijos, t. y. kad jai būtų suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalės išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, tačiau jai buvo suteikta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta garantija.

Pareiškėjas teigė, jog pasirašydama nuomos sutartį ne iki galo suvokė savo veiksmus, siekė kuo greičiau išsikraustyti iš sudegusio buto, be to, neturėjo kito pasirinkimo dėl šeimyninių aplinkybių, nes, 2005 metų sausio mėnesį kilo buto, kuriame anksčiau gyveno, gaisras, blogėjo dukters, sergančios (duomenys neskelbtini), sveikata, ji mirė 2006 metais, jai grėsė atleidimas iš darbo, dėl įtampos susirgo depresija. Pareiškėja skundą grindė ir tuo, jog Tarnyba, Sprendimu konstatavusi atstovavimo byloje neperspektyvumą, nepagrįstai nurodė, kad ji siekia antrinės teisinės pagalbos byloje dėl pasibaigusios valstybės garantijos pakeitimo ir taip susiaurino jos reikalavimus.

Argumentavo, jog teisinė pagalba jai reikalinga ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimui, nes jos reikalavimai gali būti sprendžiami nebūtinai pakeičiant valstybės garantijos rūšį, bet ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas) ar kitų teisės aktų numatytais būdais.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu pareiškėjos skundą prašė atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėja 2015 m. gruodžio 3 d. pateikė prašymą suteikti jai valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nurodydama, jog teisinė pagalba jai reikalinga kreiptis į teismą, kad būtų pakeista 2006 m. rugsėjo 14 d. išduota valstybės garantija Nr. 125. Prašyme pareiškėja nurodė, kad siekia, jog jai būtų išmokėta kompensacija, už kurią ji įsigytų nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Atsakovas pažymėjo, jog išnagrinėjus pateiktus dokumentus nustatyta, kad pareiškėja nuo 1978 m. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kuris, atkūrus nuosavybės teises, grąžintas buvusiam savininkui.

Pareiškėjai 2006 m. rugsėjo 14 d. išduota valstybės garantija Nr. 125, pagal kurią valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. išnuomoti pareiškėjai kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 5 p.). Vykdant garantiją ir vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. ADI-2903 su pareiškėja 2007 m. sausio 4 d. sudaryta gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, nuomos sutartis.

Atsakovas akcentavo, jog pagal Kompensacijų įstatymų 9 straipsnio 3 dalį nuomininkas turi teisę tik į vieną iš 2 dalyje nurodytų garantijų ir turi išreikšti savo valią dėl valstybės garantijos rūšies pasirinkimo raštu per vieną mėnesį nuo savivaldybės vykdomosios institucijos pranešimo gavimo dienos, o jeigu per šį terminą nuomininkas nepareiškia savo valios dėl garantijos pasirinkimo, jam suteikiama Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija. Atsakovas teigė, jog nėra duomenų, kad pareiškėja nustatytu terminu būtų išreiškusi savo valią dėl garantijos rūšies pasirinkimo ar kad būtų ginčijusi valstybės išduotą garantiją Nr. 125.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja aktyviai naudojosi garantijos jai suteiktomis teisėmis ir jas gynė teismuose. Atsakovas akcentavo, jog vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi valstybės garantijos laikas pasibaigia, kai ji yra įvykdoma, o su pareiškėja sudarius nuomos sutartį laikytina, kad garantija įvykdyta, todėl nėra teisinio pagrindo ją pakeisti ir ginčijamu sprendimu konstatuota, jog atstovavimas pareiškėjai yra neperspektyvus.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1–2 punktuose įtvirtintus valstybinės teisės pagalbos teikimo ribojimus bei nurodytas teisės normas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, gavusi pareiškėjos 2015 m. gruodžio 3 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam procesiniam dokumentui (ieškiniui / skundui) parengti ir ar pareiškėjos siekiamas pradėti procesas perspektyvus.

Teismas nustatė, kad S. U. 2015 m. gruodžio 3 d. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog teisinė pagalba jai reikalinga procesiniam dokumentui teismui parengti, nes ji siekia, kad būtų pakeista valstybės garantija ir ji galėtų įsigyti butą nuosavybės teise. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai buvo suteikta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta garantija. Teismas nurodė, kad pareiškėja argumentuoja, jog ji siekė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos garantijos, t. y. kad jai būtų suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalėtų išsipirkti rinkos kaina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Teismas pažymėjo, jog šiuos pareiškėjos teiginius iš esmės patvirtina pridėti dokumentai. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2011 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. R-69 teismas nustatė, jog pareiškėja 2000 m. spalio 2 d. apklausos lape pasirinko Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą garantiją, tačiau iš pačios pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog po bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kuriame ji gyveno ir kuris grąžintas buvusiam savininkui, kilusio gaisro ir šeimyninių aplinkybių (dukters sunkios ligos), ji siekė kuo greičiau išsikraustyti, todėl pati pasiūlė ir sutiko, kad jai būtų suteikta kitos rūšies valstybės garantija, t. y. bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę (Kompensacijų įstatymo 9 str. 2 d. 5 p.).

Iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, jog pareiškėja aktyviai siekė jai suteiktos garantijos įgyvendinimo tokiomis sąlygomis ir apimtimi, kokia valstybės garantija buvo suteikta. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. AD1-2063 ir 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. AD1-2709 pakeitus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. AD1-2903 ir padidinus gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, pasikeitė pareiškėjos turimos valstybės garantijos apimtis, todėl ji ginčijo nurodytų įsakymų teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. AD1-2063 ir 2012 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. AD1-2709 panaikinti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3311-642/2015, paliktu nepakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1573-25/2015, pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio 2010 m. sausio 6 d. nuomos sutartis Nr. 623-1998, sudaryta tarp pareiškėjos ir Klaipėdos miesto savivaldybės, ir Klaipėdos miesto savivaldybė įpareigota nuomos mokestį pareiškėjai perskaičiuoti pagal 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. AD1-2903 ir 2007 m. sausio 4 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. J3-3. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėja suvokė turimos valstybės garantijos rūšį ir apimtį, aktyviai siekė ja pasinaudoti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja pati pasiūlė ir sutiko su Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos garantijos jai suteikimu. Teismas nurodė, kad Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Valstybės garantijos galiojimo laikas siejamas su jos įvykdymu, t. y. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nurodyta, jog valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Valstybės garantijų nuomininkams vykdymo tvarkos nustatydamas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi deleguotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 (redakcija nuo 2015 m. vasario 18 d.) „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2.5 punkte nurodyta, jog vadovaujantis 1 punkte nurodytais aprašais įvykdžius valstybės garantijose numatytus valstybės įsipareigojimus, laikoma, kad valstybės garantijos įvykdytos. Iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto valstybės garantijos apibrėžimo matyti, jog valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Iš šių nuostatų matyti, jog nagrinėjamu atveju valstybės garantijos įvykdymas siejamas su kitos gyvenamosios patalpos perdavimu garantijos turėtojui.

Teismas nurodė, jog byloje nekyla ginčo, kad gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje vykdant 2006 m. rugsėjo 14 d. valstybės garantiją Nr. 125 pareiškėjai perduota Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. AD1-2903, todėl pareiškėjai išduota valstybės garantija yra įvykdyta pačios pareiškėjos pasirinktu būdu. Teismas pagrįstu pripažino Tarnybos argumentą, jog garantija nagrinėjamu atveju yra pasibaigusi, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti pasibaigusios garantijos rūšį.

Teismas pažymėjo, jog nors patikslintame skunde pareiškėja nurodo, kad ji siekia nebūtinai valstybės garantijos rūšies pakeitimo, kad jos reikalavimai gali būti sprendžiami ir Civilinio kodekso, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo ar kitų teisės aktų numatytais būdais, iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog ji siekia būtent valstybės garantijos rūšies pakeitimo ir tai buvo nurodžiusi prašyme atsakovui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba Sprendime nurodytais argumentais ir motyvais pagrįstai konstatavo, jog atstovavimas pareiškėjai jos siekiamame inicijuoti teisminiame procese yra neperspektyvus, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Teismas pažymėjo, jog priešingu atveju teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams. Teismas sprendė, jog Tarnyba, priešingai, nei teigia pareiškėja, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas pareiškėjos prašymui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir aiškiai motyvavo ginčijamo sprendimo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą.

III. Pareiškėja S. U. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ir įpareigoti Tarnybą teikti jai antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėja pažymi, jog patikslintame skunde ji buvo nurodžiusi, kad jos tikslas nebūtinai valstybinės garantijos rūšies pakeitimas, jos reikalavimai gali būti sprendžiami ir Civilinio kodekso, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo ar kitų teisės aktų numatytais būdais, tačiau teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėja siekia būtent valstybinės garantijos rūšies pakeitimo ir teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai reikalinga antrinė teisinė pagalba, kaip ir nurodė patikslintame skunde, tam, kad teisininkas padėtų suformuluoti reikalavimą ir padėtų tinkamai apginti pažeistas teises ir interesus. Pareiškėja akcentuoja, kad teisingas reikalavimo suformulavimas turi esminę reikšmę ginant pažeistas teises ir interesus, o jai neturint teisinio išsilavinimo ir esant garbaus amžiaus, tai padaryti labai sudėtinga, ar net neįmanoma.

Pareiškėja teigia, kad ieškiniu reikštinas reikalavimas dar nesuformuotas, todėl teismas, nagrinėdamas atsisakymą suteikti teisinę pagalbą, negali daryti išvados, kad jis yra akivaizdžiai nepagrįstas, tai gali teigti tik teismas, iš esmės nagrinėjantis konkretų reikalavimą, kuriam suformuoti pareiškėjai ir reikalinga teisinė pagalba. Pareiškėja pažymi, jog teismas sprendime nepagrįstai sprendė, kad atstovavimas yra neperspektyvus inicijuojamajame teismo procese, nes, pareiškėjos nuomone, suformavus tinkamą reikalavimą, jos teisės ir interesai galėtų būti apginti. Pareiškėja tvirtina, kad teismas neteisingai vertino jos prašymą, nurodydamas, kad ji reikalauja pakeisti jai valstybės suteiktos garantijos rūšį.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad jos prašymas suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą kaip nors pažeistų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Pareiškėja paaiškina, jog nei Tarnyba, nei teismas neįrodė, kad ji piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei proceso teisėmis, ar kad atstovavimas jai pažeistų kitus Įstatyme apibrėžtas pagalbos teikimo sąlygas. Pareiškėja mano, kad suteikdama jai teisinę pagalbą Tarnyba įgyvendintų piliečių lygiateisiškumo principą.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad antrinė teisinė pagalba jai reikalinga padėti suformuluoti reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėja galėtų apginti savo pažeistas teises ir interesus. Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, vadovaujasi asmens prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodytu reikalavimu ir su reikalavimu susijusiomis aplinkybėmis ir kitaip jo neinterpretuoja. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai užpildyti 2015 m. gruodžio 10 d. prašymą padėjo pirminę teisinę pagalbą teikiantis asmuo, t. y. Klaipėdos miesto savivaldybės Teisės skyriaus specialistė, todėl vadovaudamasis Įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi daro išvadą, kad galima pagrįstai teigti, jog pareiškėja, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą, gavo išsamią teisinę informaciją bei teisininko konsultaciją, nes pirminės teisinės pagalbos specialistė, įvertinusi pareiškėjos žodžius ir pateiktus dokumentus, suformulavo reikalavimą, užpildė prašymą, kuris ir buvo pateiktas Tarnybai.

Atsakovas teigia, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog neturėdama teisinio išsilavinimo bei dėl savo garbaus amžiaus, nesupranta patalpų nuomos sutarties esmės. Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, nepaisydama savo amžiaus bei teisinio išsilavinimo spragų, ne tik aktyviai naudojosi valstybės išduotos garantijos Nr. 125 suteiktomis teisėmis, bet ir aktyviai reikalavimo jų įgyvendinimo teismine tvarka. Atsižvelgęs į tai atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog ji nesuprato, kokią sutartį sudaro.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl asmens teisės į valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, kuriuo nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Šią aplinkybę atsakovas savo sprendime argumentavo ir pirmosios instancijos teismas ją pripažino pagrįsta, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus taikytinus ginčo santykiams, neatsižvelgė, kad jai pagalba reikalinga tinkamam reikalavimui suformuluoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatyta, kad teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Remdamasis šiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, teisingai taikė materialinės teisės normas ir procesinių pažeidimų, kurie būtų pagrindas naikinti teismo sprendimą, nepadarė.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr. 2011 m. kovo 31 d. sprendimą adm. byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1390/2010), todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais dėl iš esmės absoliučios, neribojamos teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir teisminę gynybą

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose pagal Įstatymo 9 straipsnį administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus, kad būtų išvengta nepagrįstų teisminių ginčų, kurie kelia abejones dėl asmens prašyme nurodyto ginčo atstovavimo būtinumo bei teisių bei interesų pažeidimo realumo, kurių teismo sprendimu ginti nėra perspektyvu. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atlieka ne tik jau teikdama antrinę teisinę pagalbą, bet privalo preliminariai įvertinti galimo reikalavimo pagrįstumą bei atstovavimo perspektyvumą ir prieš priimdama sprendimą teikti teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju vertinant ginčo pagrįstumą bei jo perspektyvumą būtina vertinti ar skundžiamas sprendimas įtakos asmens teises ar interesus bei sukels asmeniui realias teisines pasekmes.

Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad atsakovas šios pozicijos laikėsi, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek pareiškėjos prašyme teikti teisinę pagalbą išdėstytas faktines aplinkybes, tiek jos suformuluotą pageidavimą, tiek teismų sprendimus, susijusius su ginčo esme, tiek pačios pareiškėjos elgesį ir valios išraiškas Kompensacijų įstatymo prasme. Atsakovo įvertintų ir pirmosios instancijos patikrintų duomenų visuma leidžia pagrįstai teigti, kad atstovavimas pareiškėjai nėra perspektyvus ir nesukels pareiškėjai jos pageidaujamų teisinių pasekmių.

Todėl pareiškėjos teisiniai apeliacinio skundo argumentai, susiję su skundžiamame teismo sprendime išdėstytu neteisingu teisės aktų taikymu, yra nepagrįsti.

Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. U. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė