2020-06-23 Nr. BB-3441 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pareiškimo Nr. DOK-2436/2020

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistojo A. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams su turto konfiskavimu, 105 straipsnio 8 punktą išimtine mirties bausme sušaudant. Vadovaujantis 1961 metų BK 42 straipsniu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – išimtinė mirties bausmė su turto konfiskavimu. Vadovaujantis 1961 metų BK 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, A. K. pripažintas itin pavojingu recidyvistu.

2. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1995 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendis pakeistas: A. K. pripažintas kaltu pagal 1961 metų BK 146 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1995 m. sausio 1 d.) ir 105 straipsnio 8 punktą ir nuteistas atitinkamai laisvės atėmimu penkeriems metams be turto konfiskavimo ir išimtine mirties bausme sušaudant; vadovaujantis 1961 metų BK 24 straipsnio 4 dalimi, mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos; vadovaujantis 1961 metų BK 42 straipsniu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, ją atliekant kalėjime. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

3. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi nuteistojo A. K. veika perkvalifikuota iš 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punkto į 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos, iš 1961 metų BK 146 straipsnio 2 dalies į 2000 metų BK 178 straipsnio 2 dalį paskiriant laisvės atėmimą ketveriems metams. Vadovaujantis 2000 metų BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

4. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 27 d. nutartis pakeista: panaikinta nutarties dalis, kuria nuteistojo A. K. veika perkvalifikuota iš 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punkto į 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą; vadovaujantis 2000 metų BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 3 punktu, A. K. paskirtos bausmės pagal 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punktą ir 2000 metų BK 178 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kita nutarties dalis palikta nepakeista.

II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

5. Pareiškimu nuteistasis A. K. prašo atnaujinti bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 3 punktą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir, teisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, švelninantį bausmę, sušvelninti jam paskirtą subendrintą bausmę. Pareiškėjas nurodo:

5.1. Šiaulių apygardos teismas 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra neigiamai charakterizuojamas ir kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų neigiamai charakterizuojamas, ir byloje nustatęs vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę. Tačiau Šiaulių apygardos teismas 2003 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje, spręsdamas nusikalstamų veikų perkvalifikavimo pagal 2000 metų BK klausimą, vėl klaidingai nurodė, kad pareiškėjas yra neigiamai charakterizuojamas ir kad byloje nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Ši nutartis buvo apskųsta Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau šįkart teismas neištaisė klaidos ir 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartyje neteisingai nurodė, kad apygardos teismas atsižvelgė į pareiškėjo charakteristiką ir byloje esančias jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl bausmė negali būti keičiama.

5.2. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartyje neteisingai traktavo įstatymo grįžtamąją galią ir dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, švelninantį bausmę. Pareiškėjo nusikaltimo padarymo metu galiojusi 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punkto redakcija nustatė griežčiausią bausmės rūšį – mirties bausmę, o 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, t. y. švelnesnė bausmė, tuo tarpu lyginant šiuose BK straipsniuose nustatytą terminuotą laisvės atėmimo bausmę matyti, kad 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies nurodytos sankcijos minimali riba sumažinta, o maksimali – padidinta. Taigi svarstant, kuris iš šių įstatymų turėjo būti taikomas pareiškėjo padarytai veikai, reikėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 38 15 punktu, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią, klausimas dėl to, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis, gali būti išspręstas tik priimant nuosprendį arba nutartį, atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Šiuo atveju nei Šiaulių apygardos teismas 2003 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje, nei Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutartyje neatsižvelgė į bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, t. y. į tai, kad pareiškėjas nėra neigiamai charakterizuojamas ir byloje nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

5.3. Apeliacinis teismas, neperkvalifikuodamas pareiškėjo nusikalstamos veikos iš 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punkto į 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 2000 metų BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas. Vertinant naujojo baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytus pasikeitimus (sumažinta minimali laisvės atėmimo riba, padidinta – maksimali), galima daryti išvadą, kad terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo atveju pareiškėjo veikos perkvalifikavimas pagal naująjį BK pasunkintų jo teisinę padėtį, tačiau Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu jam paskirta ne terminuota laisvės atėmimo bausmė, o išimtinė mirties bausmė. 1961 metų BK 105 straipsnio (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo redakcija) sankcijoje buvo nustatytas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmė, nuosprendžio priėmimo metu išimtinės mirties bausmės taikymui moratoriumas paskelbtas nebuvo, todėl toks tiesmukiškas 2000 metų BK 3 straipsnio nuostatų taikymas šiuo atveju nėra teisingas.

5.4. Baudžiamasis įstatymas, švelninantis bausmę ar kitokiu būdu palengvinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Pareiškėjas yra nuteistas už tyčinį nužudymą, padarytą iš savanaudiškų paskatų. Už šią veiką pagal 1961 metų BK 105 straipsnio 8 punktą buvo nustatyta laisvės atėmimo nuo aštuonerių iki penkiolikos metų bausmė arba mirties bausmė, pagal 2000 metų BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimo nuo penkerių iki dvidešimties metų bausmė arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Sprendžiant, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis, atsižvelgtina į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes, turinčias reikmės bausmės skyrimui (būtent į šias aplinkybes neatsižvelgė teismai pirmiau nurodytose nutartyse). Pažymėtina, kad, byloje esant nustatytai vienai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei ir vienai atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, teismai turėjo imti bausmės dydžio vidurkį (2000 metų BK 61 straipsnio 2 dalis), tačiau teismams pamiršus apie byloje nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę buvo paimtas bausmės maksimumas ir taip netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

5.5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įsigaliojus naujajam BK pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje jau buvo praleidęs devynerius metus (šiuo metu – dvidešimt penkerius metus), per tą laiką žymiai pasikeitė valstybės baudžiamoji politika (buvo panaikinta mirties bausmė, išplėstos terminuoto laisvės atėmimo ribos, leidžiančios teismams geriau individualizuoti bausmes). Į tai taip pat turėtų būti atsižvelgta derinant bausmes, paskirtas anksčiau nuteistiems asmenims ir asmenims, kurie teisiami šiuo metu už padarytus analogiškus nusikaltimus.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo A. K. pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atmestinas.

7. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti.

8. Nuteistojo A. K. pareiškime nurodytas baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindas – BPK 451 straipsnio 3 punktas, tačiau iš pareiškimo turinio matyti, kad prašymas atnaujinti baudžiamąją bylą susijęs su bausmės sumažinimu nesutinkant su teismų nutartimis, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo nusikalstamų veikų perkvalifikavimo pagal 2000 metų BK atitinkamai sumažinant galutinę bausmę (apie bausmių bendrinimą pareiškime apskritai nepasisakoma). Toks bylos atnaujinimo pagrindas, taip pat ir procesas BPK 451 straipsnyje nėra nustatyti, vadinasi, ir nagrinėti bylą nėra teisinio pagrindo.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo keliamas klausimas dėl įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo, šio klausimo nagrinėjimo tvarka reglamentuojama BPK 3621 straipsnyje, BK 3 straipsnyje, Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 4 straipsnyje. Būtent tokia teisės aktų nustatyta tvarka apygardos teisme ir buvo išnagrinėtas nuteistojo A. K. prašymas dėl Šiaulių apygardos teismo 1995 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 1995 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės peržiūrėjimo įsigaliojus 2000 metų BK. Nuteistajam apskundus šį klausimą nagrinėjusio apygardos teismo nutartį, jos teisėtumą ir pagrįstumą išnagrinėjo Lietuvos apeliacinis teismas. Pagal BPK 3621 straipsnio 6 dalį, skundą išnagrinėjusio teismo nutartis yra neskundžiama.

10. Taigi klausimą dėl A. K. paskirtos bausmės peržiūrėjimo įsigaliojus 2000 metų BK išnagrinėjo dvi teismų instancijos, nuteistojo teisė apskųsti, jo vertinimu, nepagrįstą žemesnės instancijos teismo nutartį buvo įgyvendinta, šios nutarties pagrįstumas ir teisėtumas patikrintas. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylų atnaujinimas nėra ketvirtoji, einanti po kasacijos, ar galutinė (vietoj kasacijos) baudžiamųjų bylų nagrinėjimo stadija (ar instancija). Baudžiamoji byla, vadovaujantis BPK XXXIV skyriaus nuostatomis, gali būti atnaujinama tik BPK tiksliai nurodytais pagrindais bei tvarka, esant tam tikroms sąlygoms. Kaip jau buvo minėta, nuteistojo A. K. pareiškime išdėstyti argumentai tokių pagrindų neatitinka.

11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo A. K. pareiškimą ir atnaujinti baudžiamąją bylą nėra teisinio pagrindo (BPK 451 straipsnis).

12. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1671 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta galimybė nuteistajam, atlikusiam ne mažiau kaip dvidešimt metų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės, kreiptis į bausmę vykdančią instituciją su prašymu dėl kreipimosi į teismą, kad jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis