2018-11-14 Nr. AB-20518-3-61-3-02947-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1078-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02947-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-198-(14.49.3.) (toliau – ir NŽT sprendimas) ir grąžinti NŽT klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo natūra spręsti iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad NŽT sprendimu nuspręsta atkurti jam nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą 0,3333 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir žemės sklypas), atlyginant pinigais. NŽT sprendimas yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 1 d. gavo pranešimą, jog žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei; atsižvelgiant į tai, kad V. Z. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškė valios dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje, už žemės sklypą jam bus atlyginama pinigais (Atkūrimo įstatymo 16 str.).

3. Pareiškėjas, susipažinęs su NŽT sprendimo projektu, raštu nurodė, kad nesutinka su sprendimu ir prašė NŽT grąžinti žemės sklypą kaip laisvą ir neužstatytą ar lygiavertį kitoje Vilniaus vietoje. NŽT sprendime į jo valią nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog nuosavybės teisės į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę bus atkurtos grąžinant žemės sklypą natūra. Dėl NŽT veiksmų jis praleido terminą pateikti prašymą už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

4. Pareiškėjo vertinimu, sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios. Abiem atvejais privalo būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo. Šie atkūrimo būdai yra panašūs ir tuo, kad suteikiamas kitas žemės sklypas pretendento pasirinktoje vietoje. Pareiškėjui už žemės sklypą buvo atlyginta tik 602,34 Eur suma, kuri nėra teisinga. Nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar žemės sklypas galėjo būti priskirtinas valstybės išperkamai žemei, nes gretimuose žemės sklypuose vyksta statybos, stovi gyvenamieji namai. Gretimame žemės sklype, kuris priklausė nuosavybės teisėmis V. Z., yra suformuoti pastatai, žemės paskirtis yra namų valdos, nors pareiškėjui nurodoma, kad žemės sklypas priklauso regioniniam parkui bei užstatytai teritorijai.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (toliau – ir Skyrius) pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę. Buvo parengta pažyma, jog V. Z. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtos žemės (duomenys neskelbtini), Vilniuje. V. Z. 2001 m. birželio 26 d. Skyriui pateiktame prašyme nurodė, kad prašo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą 2 ha žemę (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra. Skyrius 2001 m. lapkričio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto merą, prašydamas parengti žemės sklypo planus pretendentams į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę ir pasiūlyti žemės sklypo specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei kitus apribojimus pagal pateiktą kartografinę medžiagą. Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Departamentas) informavo Skyrių, kad pagal pridėtą kartografinę medžiagą nustatytoji savininkų turėtos žemės vieta yra Pavilnių regioniniame parke, kuriame pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą yra ribojama ūkinė bei statybinė veikla, o taip pat neleistinas naujų sklypų individualiai statybai planavimas. Skyrius 2004 m. kovo 3 d. kreipėsi į Savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Vilniaus miesto meras 2004 m. spalio 3 d. raštu nurodė, kad kartografijoje nurodyta buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes yra užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais. Skyrius 2004 m. gruodžio 7 d. raštu informavo V. Z. apie pateiktą Savivaldybės sprendimą ir išaiškino šio sprendimo apskundimo tvarką.

7. Atsakovas nurodė, kad Skyrius, atsižvelgęs į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus. Departamentas 2015 m. gegužės 14 d. informavo Skyrių, jog M. Z. turėtas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, nes patenka į Pavilnių regiono parko ypač vertingą ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriu Antakalnio botaninio draustinio teritoriją, Iškartų kraštovaizdžio draustinio teritoriją, valstybinės reikšmės mišką bei užimtas privačių namų valdų žemės sklypais. Skyrius apie tai informavo pareiškėją bei nurodė, kad pareiškėjui, nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo bei neišreiškus valiuos dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitoje vietoje (kaimo vietoje), už likusią atkurti žemės dalį bus atlyginama remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Ginčijamu sprendimu V. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią likusią neatkurtą 0,3333 ha buvusio savininko M. Z. turėtą žemę atlyginant pinigais.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 1999 m. rugsėjo 23 d. prašyme ir vėlesniuose prašymuose nurodė valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau nepateikė įrodymų, kad Administracijos raštai dėl buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės būtų apskųsti įstatymo nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 1 d. asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo. Apie tokią galimybę pareiškėjas ir jo tėvas buvo informuoti. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų, kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

9. Atsakovas pažymėjo, kad jis neturėjo pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo valią dėl lygiaverčio sklypo, nes Atkūrimo įstatyme buvo nustatyti pakankamai ilgi terminai pareikšti kitokią valią dėl atkūrimo būdo ar jo pakeitimo, tačiau nei pareiškėjo tėvas, nei pats pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamame sprendime nurodyta piniginė kompensacija nėra teisinga ir lygiavertė. NŽT taikė Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Metodika). Teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, nenustato galimybės pareiškėjui mokėti piniginę kompensaciją rinkos verte. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka),

13. Teismas nustatė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Skyrius 2004 m. kovo 3 d. kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar buvusio savininko M. Z. turėta žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei, suformuoti žemės sklypo ribas ir per mėnesį organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Savivaldybės meras 2004 m. spalio 13 d. raštu informavo Skyrių, kad buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokią išvadą Savivaldybės meras padarė vadovaudamasis Atkūrimo įstatymu, Tvarka, Pavilnių regioninio parko nuostatais bei atsižvelgęs į tai, kad M. Z. turėta žemė ties (duomenys neskelbtini) patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 159. V. Z. apie šį Savivaldybės mero raštą buvo informuotas Skyriaus 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 31/04/22-3890, kuriame taip pat buvo nurodyta, jog jis turi teisę skųsti Savivaldybės raštą įstatymų nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. spalio 26 d. raštu taip pat išaiškino V. Z. teisę skųsti Savivaldybės mero 2004 m. spalio 13 d. sprendimą įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pretendentas atkurti nuosavybės teises į žemę ne kartą buvo informuotas apie žemėvaldos priskyrimą valstybės išperkamai žemei, tačiau byloje nėra duomenų, jog jis būtų apskundęs Savivaldybės mero 2004 m. spalio 13 d. sprendimą ar būtų priimtas sprendimas, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nepriklauso valstybės išperkamai žemei.

14. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad Savivaldybės merui 2004 m. spalio 13 d. priėmus raštą Nr. 51-13183-(3.6), buvo pripažinta, jog Vilniaus mieste esančio Pavilnių regioninio parko teritorija, į kurią pateko ir buvusio savininko M. Z. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytas žemės sklypas, yra visuomenės poreikiams reikalinga želdynų teritorija. Tokiam buvusio savininko valdytos žemės statusui apibrėžti taikomos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatos, pagal kurias tokia žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

15. Teismas pažymėjo, kad bylos išnagrinėjimui inter alia aktualus V. Z. valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos ir laiko, kada buvo išreikšta ši valia, aspektas. V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. Skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. Z. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Prašymo skiltyje „pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas“ nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. V. Z. 2001 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą Departamentui ir Vilniaus miesto Žemėtvarkos tarnybos skyriui, prašydamas atstatyti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Prašyme taip pat nurodė, kad prašo žemės niekam neišskirti, neleisti naudotis ar planuoti ant jos statyti bet kokius statinius, kadangi žemė tokiais veiksmais būtų naudojama neteisėtai ir V. Z. kreiptųsi į atitinkamas institucijas dėl tokių veiksmų apskundimo. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, jog V. Z. siekė susigrąžinti nekilnojamąjį turtą natūra. NŽT 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-3737 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ jam pranešė, kad vadovaujantis pasikeitusiomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, jis turi teisę pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M.

Z. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje ir iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą, nurodant pasirinktos vietovės rajoną ir kadastro vietovę, kurioje pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą, bei išaiškino, kaip jis gali susipažinti su informacija apie nustatytus laisvos žemės fondo miško plotus. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. NŽT pateikė prašymą, prašydamas suformuoti ir grąžinti natūra žemės sklypą. Taigi, šiuo prašymu pareiškėjas neišreiškė valios gauti lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, o siekė susigrąžinti natūra nekilnojamąjį turtą, nors toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, nėra nustatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje.

Skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 5 d. prašymą, kreipėsi į Departamentą su prašymu suprojektuoti žemės sklypą buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtoje žemėje ir organizuoti jo kadastrinius matavimus, tačiau Departamentas 2015 m. gegužės 14 d. raštu pakartotinai informavo NŽT, jog žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. NŽT parengė ginčijamo sprendimo projektą, o 2016 m. balandžio 28 d. priėmė ir patį ginčijamą sprendimą, kuriuo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į V.

Z. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,3333 ha žemės, atlyginant pinigais.

16. Teismo vertinimu, NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, valstybės įgaliotas spręsti dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pranešdamas pareiškėjui apie Atkūrimo įstatymo pakeitimus, suteikiančius jam, kaip pretendentui, teisę pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nustatytu terminu, tinkamai įvykdė jam priskirtas funkcijas ir sudarė sąlygas pareiškėjui apsispręsti ir nustatyta tvarka pareikšti savo valią. Pareiškėjui nepasinaudojus suteikta teise iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, esančią miestams priskirtose teritorijose ir už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas, NŽT, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjui nuosavybės teises į jam priklausančias buvusių savininkų valdytos žemės dalis atkurti pinigais. Tai, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 20 d. ginčijamo sprendimo projekte nurodė, jog su sprendimu nesutinka ir prašo „grąžinti 0,3333 ha žemės sklypą arba lygiavertį sklypą kitoje vietoje Vilniaus mieste“, t. y. pareiškėjas iš esmės išreiškė valią gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietovėje, negalėjo sukurti teisinės pareigos NŽT atkurti nuosavybės teisių pareiškėjo nurodytu būdu, nes tokia pareiškėjo valia buvo pareikšta po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino.

17. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios, nes LVAT praktikoje yra nuosekliai laikomasi analogiškos pozicijos, tačiau pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo būdai „natūra“ ir ekvivalentine natūra“ yra du savarankiški ir skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo pateikimo metu galiojo Atkūrimo įstatymas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentine natūra, nenustatė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas (natūra) negali būti prilyginamas išreikštai valiai dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo kitoje vietoje.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nustatyta 602,34 Eur kompensacija už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą yra neteisinga, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimo išaiškinimais ir pažymėjo, jog NŽT pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi ir taikė Metodiką, taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Pareiškėjas jokių konkrečių Metodikos, taikytos nustatant valstybės išperkamos žemės vertę, pažeidimų nenurodė, savo poziciją iš esmės grindė abstrakčiais teiginiais ir spėjamojo pobūdžio teiginiais. Metodika nenustato kompensavimo galimybės už valstybės išperkamą žemę rinkos kaina, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su kompensacijos atlyginimu pagal žemės rinkos vertę buvo atmesti kaip nepagrįsti. Aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti NŽT sprendime nurodytu valstybės išperkamos žemės įvertinimu, teismas nenustatė.

19. Teismas padarė išvadą, kad NŽT sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą atmetė kaip nepagrįstą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti ginčijamą sprendimą, teismas nenustatė. Atsitinkamai teismas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti NŽT iš naujo svarstyti klausimą dėl minėto žemės sklypo grąžinimo natūra, todėl skundą dėl šio reikalavimo taip pat atmetė.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti; teismui pripažinus, kad žemės neįmanoma sugrąžinti natūra, konstatuoti, jog atsakovo veiksmai laikytini laiko vilkinimu ir atnaujinti terminą prašymui už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas; išreikalauti iš atsakovo informaciją apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą, taip pat pateikti vietovės detalųjį planą.

21. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinį byloje keliamą klausimą, ar nuosavybės teisės į žemės sklypą gali būti atkurtos natūra, ar žemės sklypas galėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei, nors greta žemės sklypo vyksta statybos bei stovi gyvenamieji namai.

22. Pareiškėjas pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą įpareigoti atsakovą pateikti informaciją apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą, taip pat pateikti vietovės detalųjį planą, tačiau teismas šio prašymo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, todėl teismas, nevisapusiškai išnagrinėjęs bylą, negalėjo priimti teisingo ir pagrįsto sprendimo. Nagrinėjamu atveju turėjo būti atsakyta, kokiu pagrindu toje vietoje buvo formuojami žemės sklypai, jei teritorija priklauso regioniniam parkui, o žemė priskirta valstybės išperkamai. Jei teismas nustatytų, kad žemės sklypas, priklausęs V. Z., nėra užstatytas ir galimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas, tokiu atveju nėra pagrindo atsisakyti A. Z. grąžinti žemės sklypą natūra.

23. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas jo valios išraiškos formą bei nustatydamas jos pateikimo laiką, neatsižvelgė, jog NŽT tik ginčijamu sprendimu nusprendė už žemės sklypą atlyginti pinigais, iki gauto sprendimo pareiškėjas negalėjo žinoti, kad jam tenka pareiga keisti prašymo formą.

24. Pareiškėjas detalizuoja, jog žemės susigrąžinimo procedūros prasidėjo nuo V. Z. 1999 m. rugsėjo 23 d. prašymo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. lapkričio 28 d. pranešimu nurodė Vilniaus miesto merui parengti žemės sklypo planus kiekvienam pretendentui, be kita ko, nustatyti žemės sklypo naudojimo paskirtį bei pobūdį, ir tik 2004 m. kovo 3 d. Vilniaus miesto savivaldybei nurodė nustatyti, ar ši žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, o esant tokiai galimybei – suformuoti žemės sklypo ribas ir parengti žemės sklypo planus. Tolesnės procedūros įrodo, kad buvo vilkinamas laikas, o V. Z., visą laiką negavęs tinkamo atsakymo, siekė susigrąžinti jam priklausantį žemės sklypą, todėl NŽT 2016 m. balandžio 11 d. nurodyti argumentai (pilietis V. Z. iki Įstatyme nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios) neturi teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, NŽT 2014 m. gruodžio 22 d. pranešime Nr. 49SDP‑(14.49.23)‑331 taip pat nurodė suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti kadastrinius matavimus. Taigi net iki šios dienos pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių susigrąžinti teisėtai paveldėtą žemės sklypą. Atsižvelgus į viešojo subjekto veiksmus, kurie įrodo laiko vilkinimą, t. y. nesubėgėjimą tinkamai suderinti viešojo subjektų veiksmų bei tinkamai suformuoti informacinius raštus, pareiškėjas prašo teismo pripažinti, kad tokie veiksmai laikyti laiko vilkinimu ir atnaujinti terminą prašymui už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

25. Pareiškėjas akcentuoja, jog žemės sklypas, pagal Pavilnių regioninio parko planus nors ir priklauso parkui kaip ypatingai saugoma teritorija, tačiau gali būti sugrąžintas kaip neužstatytas, nustačius, kad ši vietovė gali būti urbanizuota, nes nėra ypatingai saugoma. Teismui pripažinus, kad žemės neįmanoma susigrąžinti natūra, šioje situacijoje turi būti nustatytas viešojo subjekto neveikimas, o terminas prašymui dėl atlyginimo lygiaverčio miško ploto paduoti, atnaujintas dėl viešojo subjekto kaltės ir patenkintas.

26. Pareiškėjas mano, kad apskaičiuota pinginė išmoka už valstybės išperkamą žemės sklypą nėra teisinga. Metodikoje ir NŽT sprendime nustatytas atlyginimas akivaizdžiai nelygiavertis ir neteisingas, nes toje vietovėje rinkos kaina už arą yra 32 500–38 091 Eur. Neteisinga negrąžinti pareiškėjui žemės sklypo, kai šalia jo yra statomi daugiabučiai.

27. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, nurodo, kad teismas neturėjo spręsti klausimo, ar M. Z. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise turėtas žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nėra užstatytas ir jame galimas žemės atkūrimas natūra. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja bei planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. NŽT teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad NŽT vilkino nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir nevykdė pareigos atkurti jam nuosavybės teises grąžinant natūra žemės sklypą, patenkantį į buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemėvaldą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2005 m. spalio 26 d. raštu Nr. Z.20-346-966 „Dėl M. Z. buvusioje R. S. gatvėje nuosavybės teisėmis turėtos žemės grąžinimo natūra“ informavo V. Z., kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba) ir Vilniaus miesto savivaldybė yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas ne NŽT, o Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra, atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai, nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis.

29. Atsakovas teigia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymą išreikalauti įrodymus apie greta žemės sklypo esančių žemės sklypų paskirtį bei įgijimą ir pateikti vietovės detalųjį planą, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, įpareigoja NŽT atlikti tik tam tikrus veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, bet NŽT negalėjo daryti įtakos tam tikros teritorijos priskyrimui laisvai (neužstatytai) žemei bei grąžintinų žemės sklypų formavimui tam tikroje teritorijoje, nes sklypų formavimas ir jų planų rengimas yra viena iš savarankiškų Vilniaus miesto savivaldybės funkcijų.

30. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nesant galimybės grąžinti žemės sklypo natūra, jam turi būti atnaujintas terminas pateikti prašymą dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu. Įstatymų leidėjo Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo išreikšti yra naikinamieji. Asmenys, nerealizavę šių teisių per nustatytus terminus, vėliau jų įgyvendinti negali.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

31. Byloje sprendžiamas ginčas dėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalių taikymo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.“

32. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „Tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.“

33. Šiose teisės normose yra įtvirtintos dvi elgesio taisyklės, šio teisinio santykio dalyviams sukuriančios atitinkamas teises ir pareigas. Pagal pirmąją taisyklę, asmuo turintis teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, turi teisę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

34. Pagal antrąją taisyklę, asmeniui iki 2015 m. kovo 1 d. nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai jo prašymu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, suteikiama teisė nuosavybės teises asmeniui atkurti atlyginant pinigais.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekė atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą natūra ir iki 2015 m. kovo 1 d. nepakeitė valios dėl atlyginimo būdo ir neprašė, kad už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, būtų atlyginta lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

36. Byloje taip pat nustatyta, kad 2001-2016 m. laikotarpiu ne kartą buvo inicijuojamos administracinės procedūros dėl nuosavybės teisių pretendentams atkūrimo natūra į ginčo žemės sklypą, tačiau dar 2004 m. spalio 13 d. Vilniaus m. savivaldybė priėmė sprendimą (raštas Nr. 51-13183-(3.6)), kad buvusio savininko M. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė priskirta valstybės išperkamajai. Apie šį sprendimą pretendentai į ginčo žemės sklypą buvo informuoti 2004 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. 31/04/22-3890, išaiškinant teisę šį sprendimą ginčyti teismine tvarka. Tai, kad ginčo žemės sklypas yra išperkamas valstybės šio teisinio santykio dalyviai buvo pakartotinai informuoti Vilniaus m. savivaldybės 2015 05 14 raštu Nr. A51-49436/15(2.14.2.12-MP8).

37. Šie sprendimai teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo užginčyti ir yra galiojantys (ABTĮ 29 str.; 33 str. 2 d. 9 p.). Tai lemia, kad pareiškėjo argumentai, kurie siejami su ginčo žemės statusu (išperkama/neišperkama), negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėją atsakovas 2014 m. lapkričio 12 d. raštu informavo, apie tai, jog jis turi teisę iki 2015 03 01 pakeisti valią ir už iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko M. Z. valstybės išperkamą žemę, valdytą Vilniaus mieste, gali prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau pareiškėjas valios nepakeitė.

39. Aptartos aplinkybės lemia, kad egzistavo teisinės prielaidos ir sąlygos, numatytos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje, suteikiančios teisę atsakovui priimti byloje ginčijamą sprendimą, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

40. Nepagrįsti ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo pareikštų reikalavimų.

41. Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad yra pareikštas tik vienas materialinio-teisinio pobūdžio reikalavimas - panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 49S-198-(14.49.3.) (toliau – ir NŽT sprendimas) ir grąžinti NŽT klausimą dėl žemės sklypo grąžinimo natūra spręsti iš naujo. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo.

42. Kiti pareiškėjo reikalavimai – įpareigoti atsakovą pateikti atitinkamą informaciją, dokumentus, iškviesti liudytojus, yra procesinio pobūdžio reikalavimai ir nesudaro savarankiško bylos nagrinėjimo dalyko. Be to, pareiškėjo prašomi išreikalauti iš atsakovo dokumentai ir informacija, galėtų sudaryti kito materialinio – teisinio reikalavimo – pripažinti, kad ginčo žemės sklypas yra laisvas, o ne valstybės išperkamas, faktinį pagrindą. Tačiau, kaip minėta, viešojo administravimo subjektų šiuo klausimu priimti sprendimai yra įsiteisėję, o terminai juos nuginčyti yra praleisti, kurių neprašoma ir atnaujinti (ABTĮ 30str. 33 str. 2 9 p.). Dėl ko, minėti procesinio pobūdžio pareiškėjo reikalavimai negali būti tenkinami ir šia prasme.

43. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

44. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

45. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, o tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas