2018-11-21 Nr. AB-21043-3-61-3-01404-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1152-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01404-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D., A. V., P. V., S. S. ir atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D., A. V., P. V. ir S. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai A. D., A. V., P. V. ir S. S. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, kurį vėliau patikslino, prašydami iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VAD) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: A. D. – 13 906,02 Eur, A. V. – 22 375,01 Eur, P. V. – 13 844,40 Eur ir S. S.– 12 977,80 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad ginčo laikotarpiu vykdė tarnybą VAD Asmenų apsaugos (anksčiau Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos) skyriuje, kuriame darbas buvo organizuojamas taikant 48 valandų per savaitę (7 kalendorines dienas) darbo laiko normą. Vadovaudamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, teigė, kad atsakovas neturėjo teisės taikyti 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos, todėl iš atsakovo prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už viršvalandinį darbą.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje organizuojamas pamainomis, tačiau pats darbo pobūdis nereikalauja, kad darbo funkcijų vykdymas būtų užtikrinamas 24 valandas per parą. Nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1150 „Dėl nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūną dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 3.3 ir 3.11 punktais vyriausieji specialistai ir specialistai priklauso nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams, dirbantiems pamainomis, tačiau tam, kad pareigūnui būtų galima taikyti 48 valandas per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, turi egzistuoti ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos, kurioms įgyvendinti reikalinga atitinkama pareigybė, turi būti nepertraukiamai vykdomos (dirbama pamainomis); 2) turi būti priimtas įstaigos vadovo sprendimas dėl pamaininio darbo režimo tam tikras pareigas užimantiems pareigūnams nustatymo.

4. Pareiškėjai teigė, kad darbas VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje realiai buvo organizuojamas pertraukiamai. Pasibaigus VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų darbo laikui (pamainai), kita pamaina nėra organizuojama, t. y. funkcijų vykdymas nutrūksta. Todėl minėtu laikotarpiu pareiškėjams privalėjo būti taikoma 40 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma, o darbas, viršijantis šią normą, privalėjo būti laikomas viršvalandiniu už jį atsiskaitant teisės aktų nustatyta tvarka.

5. Pareiškėjai akcentavo, jog septynių dienų terminas, per kurį turi būti užtikrinamas ne tik minimalus poilsio laikas, bet ir neviršijama 48 valandų, įskaitant viršvalandžius, 7 dienų darbo laiko norma, o analogiškai ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio l dalyje nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejamas su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 valandų savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyti taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį. Ginčo laikotarpiu galiojo VAD direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, pagal kurio 2.1 punktu savaitės (7 dienų laikotarpio) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Pareiškėjų manymu, toks taikytas skaičiavimas iš esmės neatitiko galiojusių Europos sąjungos teisės aktų reikalavimų, todėl skaičiuojant jiems laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. susidariusius viršvalandžius, 40 val. darbo laiko normą viršijusias valandas reikia skaičiuoti per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas P. V. papildomai paaiškino, kad sistemingos pertraukos pietums neturėjo, galimybę papietauti turėjo retai, ne kasdien. Ginklai kartais būdavo atiduodami anksčiau nei baigiasi pamaina, bet tuomet anksčiau ir pradėdavo pamainą. Net ir pertraukos metu buvo budėjimo režime, negalėjo palikti tarnybos vietos. Nakties metu niekas iš pareiškėjo skyriaus nebudėjo, o jei reikėdavo dirbti naktį, būdavo specialūs iškvietimai, kurie apmokami kaip viršvalandžiai. Pareiškėjų atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai darbo funkcijas atlikdavo ne tik darbo patalpose, todėl duomenys apie pareiškėjų išvykimą nebūtinai reiškia, kad pareiškėjai palikdavo VAD patalpas ne darbo reikalais

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu dirbo vidaus reikalų įstaigoje, nepertraukiamai vykdančioje saugomų asmenų apsaugos funkciją. Kadangi pareiškėjai buvo statutiniai valstybės tarnautojai, pirmiausia būtina vadovautis specialiuoju vidaus tarnybos teisinius santykius reglamentuojančiu teisės aktu – Statutu. Nagrinėjama teisinė situacija pagal faktines aplinkybes patenka į Statuto 29 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį, todėl pareiškėjų darbo laikas, viršijantis 40 valandų per savaitę (nuo pirmadienio iki sekmadienio), tačiau neviršijantis 48 valandų per savaitę, nelaikytinas viršvalandiniu darbu. Atsakovo nuomone, pareiškėjai klaidingai aiškina Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją siaurindami ir tapatindami ją su nepertraukiamu nustatytas funkcijas vykdančiu statutinės vidaus reikalų įstaigos konkrečiu struktūriniu padaliniu (jos atskiru pareigūnu), o ne su visos įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis. Toks aiškinimas prieštarauja tikrajai teisės normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai, pažeidžia teisėtumo principą. Minėta norma, aiškinant ją pažodžiui, yra susijusi su vidaus reikalų statutinėmis įstaigomis, kurios nepertraukiamai vykdo nustatytas funkcijas. Aiškinant specialiąją teisės normą, prioritetas teikiamas pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. Tai, kad minėta sąlyga susijusi su visos vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamai vykdomomis funkcijomis, patvirtina ir Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų (toliau – Laiko apskaitos ypatumai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, nuostatų tekstinė išraiška. VAD nuomone, pareiškėjų nurodomame LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime padarytos klaidingos išvados ir vertinimai, nes teismas siaurinamai aiškino Statuto 29 straipsnio 3 dalį, nustatytų funkcijų nepertraukiamumą susiedamas tik su vienu pareigūnu.

9. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjai skaičiuodami viršvalandžius, kurie neva susidarė dėl nepagrįstai taikytos iki 48 valandų per savaitę darbo laiko normos, nepagrįstai ignoruoja ginčo laikotarpiu galiojusį VAD direktoriaus įsakymą, kuriame nustatyta, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis. Atkreipė dėmesį, kad nei Statute, nei Laiko apskaitos ypatumuose, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) sąvokos „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinys nėra atskleistas.

Atsakovas nurodė, kad, atsižvelgdamas į jam Laiko apskaitos ypatumų 7 punkte suteiktas teises ir pareigas (priimti atitinkamus teisės aktus (darbo tvarkos taisykles), detaliai reglamentuojančius pareigūnų darbo ir laiko apskaitos klausimus) bei siekdamas užtikrinti darbo ir poilsio laiko teisinio reguliavimo tikrumą ir aiškumą, 2009 m. balandžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“, kurio 2.1 punktas nustatė, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia – pirmadienis.

Šio įsakymo teisėtumas teismo tvarka nuginčytas nebuvo, pareiškėjai nuo jo priėmimo nereiškė jokių pretenzijų. Atsakovas paaiškino, kad priimdamas minėtą įsakymą, pagal įstatymo analogiją taikė Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, 10 punkto nuostatas, pagal kurias savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Darbo ir poilsio laiko ypatumai ekonominės veiklos srityse parengti vadovaujantis 2006 m. kovo 15 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 561/2006, kurio 4 straipsnio i punkte pateiktas sąvokos „savaitė“ apibrėžimas, pagal kurį savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val. Analogišką sąvokos „savaitė“ apibrėžimą pateikia ir kiti Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys darbo teisinius santykius, pvz., 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB. Lietuvių kalbos žodyne sąvoka „savaitė“ aiškinama kaip septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu.

Pabrėžė, kad pareiškėjų skunde nurodyta 1993 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 93/104/EB „Dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų“ valstybės tarnybos santykiams netaikoma. Be to, atsakovo nuomone, ir sisteminė DK nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį.

10. Atsakovas akcentavo, jog net jei ir būtų nustatyta, kad Departamentas nepagrįstai pareiškėjų atžvilgiu taikė iki 48 val. per savaitę darbo laiko normą, pareiškėjų nurodytos sumos jiems vis tiek negalėtų būti priteistos, nes į pareiškėjų pamainos (darbo dienos), viršijančios 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, laiką šalių žodiniu susitarimu buvo įskaitoma 2 valandų trukmės pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Pareiškėjai pertraukos metu savo darbo funkcijų nevykdė, palikdavo darbo vietą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai rodo VAD teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. VAD nuomone, pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiaudami savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjų, interesai šiuo atveju neturi būti ginami. Pareiškėjų skundo tenkinimas prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisingumo, protingumo principams.

11. Atsakovas teismo posėdyje paaiškino, kad pagal žodinį susitarimą, siekiant pagerinti darbo sąlygas, pareiškėjai turėjo teisę į 2 valandų pertrauką poilsiui ir pavalgyti, kurios metu jie galėjo palikti darbo vietą. Duomenys apie darbo vietos palikimą patvirtino, jog pareiškėjai minėta pertrauka naudojosi, nors minėtas laikas nebuvo fiksuojamas darbo laiko apskaitos žurnaluose. Duomenys yra tikslūs, nes buvo sulyginti su saugomų asmenų lankymo sąrašais, nusiginklavimo laikais; buvo atrinkti tik tie duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjai darbo vietą palikdavo ne darbo reikalais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą apskaičiuoti pareiškėjų nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. išdirbtus viršvalandžius taikant 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą bei įvertinant faktiškai pareiškėjų išdirbtą darbo laiką, į darbo laiką neįskaitant jų panaudotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti, bei išmokėti pareiškėjams nepriemoką už perskaičiuotus viršvalandžius; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

13. Teismas nurodė, jog ginčas kilo dėl pareiškėjams atsakovo taikytos darbo laiko apskaitos ir dėl to susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

14. Teismas nustatė, jog pareiškėjai buvo vidaus tarnybos statutiniai valstybės tarnautojai, ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbo VAD Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriuje (išankstinės apsaugos pamainoje). A. D., P. V. ir S. S. ėjo vyresniojo specialisto, o A. V. – vyriausiojo specialisto pareigas.

15. Teismas pažymėjo, kad VAD nuomone, jis savo funkcijas vykdo nepertraukiamai, pareiškėjams buvo taikoma iki 48 val. per savaitę darbo laiko norma, kuri buvo įtvirtinta ginčo metu galiojusios redakcijos Statuto 29 straipsnio 3 dalyje. Statuto 29 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų, išskyrus šio straipsnio 3–5 dalis nurodytus pareigūnus, darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalies nustatytų 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

16. Teismas akcentavo, jog kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos visos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

17. Teismas nurodė, jog LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015 išaiškino, kad vien faktas, jog bendrai įstaigos funkcijos yra nepertraukiamos, nesudaro pagrindo teigti, jog visiems įstaigos darbuotojams gali būti taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, nes atskiri įstaigos padaliniai skirtingai organizuoja savo darbo laiką ir vieni iš jų dirba pertraukiamai, o kiti – ne, todėl darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu.

18. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių darbo ir budėjimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjų darbas realiai organizuojamas su pertraukomis, tačiau atsakovas teigė, kad tuo metu, kai VAD Asmenų apsaugos pareigūnai nedirbo, jų funkcijas atliko kitų VAD struktūrinių padalinių pareigūnai – Išankstinės apsaugos skyriaus, Asmenų apsaugos skyriaus, Mobilios palydos skyriaus, Pastatų apsaugos skyriaus, Taktinės paramos skyriaus, Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnai dirbdavo nakties metu. Atsakovo teigimu, minėtų VAD struktūrinių padalinių pareigūnų vykdomos funkcijos buvo glaudžiai susijusios ir darančios viena kitai įtaką, o kai kurios iš esmės sutampančios.

19. Teismas nesutiko su VAD pozicija, kad pareiškėjų darbo funkcijos buvo atliekamos nepertraukiamai. Pareiškėjai vykdė ne tik fizinę asmenų apsaugą, bet ir ruošdavo saugomų asmenų atvykimo vietą, rinko duomenis, todėl tai, kad kitų VAD skyrių pareigūnai visą parą vykdė fizinę asmenų apsaugą, negali būti prilyginama VAD Išankstinės apsaugos skyriaus pareigūnų nepertraukiamam darbui.

20. Teismas konstatavęs, jog funkcijos, kurioms įgyvendinti yra reikalinga pareiškėjo pareigybė, yra vykdomos pertraukiamai, padarė išvadą, kad nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjams būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma.

21. Dėl pareiškėjų argumentų, jog Statuto 29 straipsnio 3 dalyje nurodyta savaitė (7 dienų laikotarpis), neturi būti siejama su kokiomis nors kalendorinėmis dienomis ar konkrečiomis savaitės dienomis, todėl savaitės nepertraukiamas poilsio laikas bei 40 valandų savaitės darbo laiko norma turi būti nustatyti taip, kad būtų užtikrinami pasirinkus bet kurį 7 dienų laikotarpį, teismas nurodė, kad minėti pareiškėjų argumentai yra nepagrįsti. VAD direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ nustatyta, kad savaitės (septynių dienų laikotarpis) darbo laiko apskaitos pradžia yra pirmadienis. Detaliau reglamentuoti pareigūnų darbo laiko paskirstymą per pamainą VAD direktoriui suteikė teisę Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, 7 punktas. Pareiškėjams buvo taikoma ne suminė, o savaitinė darbo laiko apskaita, todėl kalendorinės savaitės taikymas 7 darbo dienų normos skaičiavimui, teismo vertinimu, neprieštaravo teisės aktams, yra teisėtas bei pagrįstas, todėl atsakovas šiuo aspektu tinkamai apskaitė pareiškėjų darbo laiką.

22. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pareiškėjams turėjo būti taikoma 40 valandų, o ne 48 valandų per savaitę darbo laiko norma, turi būti sprendžiama dėl susidariusių viršvalandžių ir jų apmokestinimo. Teismas pažymėjo, kad pertrauką pailsėti ir pavalgyti reglamentuoja DK 158 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojams suteikiama ne ilgesnė kaip dviejų valandų ir ne trumpesnė kaip pusės valandos pertrauka pailsėti ir pavalgyti. Ši pertrauka paprastai suteikiama praėjus pusei darbo dienos (pamainos) laiko, bet ne vėliau kaip po keturių darbo valandų. Pagal DK 158 straipsnio 2 dalį, darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Jis šiuo laiku gali palikti darbo vietą. Ši pertrauka nėra įskaitoma į darbo laiką. Pareiškėjams buvo suteikiamos minėtos pertraukos. Tokios pertraukos suteikimą įrodo VAD Apsaugos planavimo skyriaus viršininko A. D. tarnybinis pranešimas bei VAD pateikti duomenys apie faktinį pareiškėjų darbo laiką. Nors pertraukos pailsėti ir pavalgyti nebuvo apskaitomos pareiškėjų darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau esant įrodymams, jog pareiškėjai tokias pertraukas turėjo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, į minėtą aplinkybę turėjo būti atsižvelgiama skaičiuojant pareiškėjų dirbtą darbo laiką.

23. Teismas priėjo prie išvados, kad skaičiuojant pareiškėjų išdirbtų viršvalandžių skaičių, turėjo būti taikoma ne tik 40 valandų per savaitę darbo laiko norma, bet ir įvertintas faktiškai jų išdirbtas darbo laikas, į darbo laiką neįskaitant pertraukų pailsėti ir pavalgyti, kuriomis pareiškėjai pasinaudojo. Tik perskaičiavus pareiškėjų darbo laiką minėtu būdu, būtų pagrindas išmokėti jiems atitinkamą darbo užmokestį už viršvalandžius, jei tokie susidarytų.

III. 24. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami atsiliepime į skundą išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

25. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-457-520/2015, kadangi jis šioje byloje neturi prejudicinės reikšmės. LVAT konstatavo, kad „pareiškėjo darbas realiai organizuojamas pertraukiamai (...), todėl nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje, tam, jog pareiškėjui būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. (...) darbo pertraukiamumas turi būti vertinamas konkretaus pareigūno atžvilgiu“.

LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjui negali būti taikoma 48 val. per savaitę darbo laiko normą. Tokią klaidingą išvadą LVAT padarė siaurinamai aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalį (nustatytų funkcijų nepertraukiamumą susiedamas tik su vienu pareigūnu). Tuo tarpu LVAT 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1450/2012 konstatavo, jog „pažymėtina, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvai dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo nėra prejudiciniai faktai (nustatytos faktinės bylos aplinkybės).“ LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-229/2012 konstatavo, jog „kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, tačiau tik tokioje apimtyje, kiek minėtoje byloje nustatyti faktai sudarė įrodinėjimo dalyką (ABTĮ 58 straipsnis).

Teismo padarytos išvados ir teisiniai vertinimai negali būti tapatinami su prejudiciniais faktais.“ Taigi LVAT išvados, padarytos aiškinant ir taikant Statuto 29 straipsnio 3 dalį, nėra prejudiciniai faktai. Minėta LVAT išvada, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra klaidinga, nes teismas, aiškindamas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą sąlygą „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, nepagrįstai ją susiaurino ir sutapatino su vidaus reikalų statutinės įstaigos struktūrinio padalinio nepertraukiamu funkcijų vykdymu, o ne su vidaus reikalų statutinės įstaigos nepertraukiamu funkcijų vykdymu.

Toks aiškinimas prieštarauja tikrajai teisės normos prasmei, įstatymo leidėjo intencijai, pažeidžia teisėtumo principą. Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąlyga „nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų“, aiškinant ją pažodžiui, yra susijusi su vidaus reikalų statutine įstaiga, kuri jai nustatytas funkcijas vykdo nepertraukiamai. Aiškinant specialiąją teisės normą, prioritetas teikiamas pažodiniam teisės aiškinimo metodui, t. y. specialiųjų teisės normų aiškinimo rezultatas turėtų būti adekvatus jų žodinei reikšmei. (LAT 2015 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. 3k-3-82-916/2015).

Pripažinus, jog teisės norma gali būti aiškinama ne pažodžiui, o siaurinamai arba plečiamai, tai reikštų, jog de facto (faktiškai; iš tikrųjų) teisės aiškinimas ne atskleidžia, o keičia teisės normos turinį, o tai neatitinka teisės aiškinimo sampratos ir paskirties. Minėta sąlyga yra susijusi su vidaus reikalų statutinės įstaigos (bet ne įstaigos struktūrinio padalinio) nepertraukiamu funkcijų vykdymu, patvirtina ir Laiko apskaitos ypatumų nuostatų tekstinė išraiška.

26. Ginčo laikotarpiu saugomų asmenų apsauga buvo užtikrinama sąveikaujant Departamento struktūriniams padaliniams. Pareiškėjams pamainų darbo režimas ginčo laikotarpiu buvo nustatytas taip, kad nuo 2013 m. kovo mėnesio buvo dirbama pamainomis. Pareiškėjams 22 valandą baigus pamainą, saugomų asmenų apsaugos užtikrinimas nutrauktas nebuvo, nes nakties metu dirbo kitų Departamento struktūrinių padalinių pareigūnai.

27. Departamento struktūrinių padalinių vykdomos funkcijos yra glaudžiai viena su kita susijusios ir darančios viena kitai įtaką. Departamento Asmenų apsaugos valdybos Išankstinės apsaugos skyriaus nuostatuose, patvirtintuose Departamento direktoriaus 2009 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-239, be kita ko, numatyta, kad Išankstinės apsaugos skyriaus funkcija yra planuoti, organizuoti ir vykdyti saugomų asmenų fizinę apsaugą, organizuoti ir taikyti nustatytas saugomų asmenų ir (ar) jų lankomų objektų apsaugos priemones (10.4 ir 13 p.). Analogiškus uždavinius ir funkcijas numatė ir kitų departamentų nuostatai, nes visi minėti Departamento struktūriniai padaliniai vykdo bendrą saugomų asmenų apsaugos užtikrinimo funkciją. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino šios aplinkybės, neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų, tokiu būdu padarydamas nepagrįstą išvadą, kad „(...) nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 str. 3 d., tam, jog pareiškėjams būtų taikoma iki 48 valandų, per savaitę darbo laiko norma.

28. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Departamento argumentų (taip pat netyrė juos patvirtinančių įrodymų (2013 m. kovo mėn. – 2015 m. birželio mėn. laiko apskaitos žiniaraščių), kad pareiškėjams nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015 m. birželio mėnesio pritaikius 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, susidarytų ne tik viršvalandžiai, bet ir pareiškėjų neišdirbtos darbo valandos, o tai neabejotinai rodo Departamento teisių bei teisėtų interesų pažeidimą. Iš darbo laiko paskaitos žiniaraščių matyti, kad A. D. neišdirbo nustatytos darbo laiko normos ir neišdirbtų darbo valandų skaičius būtų apie 220 val., A. V. neišdirbtų darbo valandų skaičius būtų apie 263 val., P. V. – apie 194 val., S. S. – apie 205 val. Tokia situacija suponuoja išvadą, kad pareiškėjai elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl nesąžiningos šalies, t. y. pareiškėjų, interesai šiuo atveju neturi būti ginami.

29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl į darbo laiką neįskaitytų pareiškėjų panaudotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti panaikinti ir priimti naują sprendimą arba, panaikinus pirmosios instancijos sprendimą dėl nurodytos dalies, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

30. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjams buvo suteikiamos dviejų valandų trukmės pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kurios darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytos. Jokių žodinių susitarimų dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti nebuvo sudaryta, pertraukų pailsėti ir pavalgyti faktiškai nebuvo. Net ir turėdami pertrauką pailsėti ir pavalgyti, jie neturėjo galimybės sustabdyti tiesioginių funkcijų vykdymo, visada būdavo budėjimo rėžime, negalėjo palikti tarnybos vietos. Pareiškėjai darbo funkcijas atlikdavo ne tik darbo patalpose, todėl duomenys iš Departamento saugomų objektų praėjimo kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir Sopkis) apie jų išvykimą nebūtinai reiškia, kad pareiškėjai palikdavo VAD patalpas ne darbo reikalais, pavyzdžiui, ne visas tiesioginiam darbui naudojamas transportas yra VAD kieme. Sistema Sopkis fiksuoja išėjimus ir įėjimus į pastatą, tačiau nefiksuoja priežasties, t. y. ar išvykstama tarnybos tikslais ar ne (Vilniaus apygardos administracinis teismo 2016 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1‑6567‑463/2016).

31. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo paaiškinimais, kad duomenys yra neva tikslūs, nes buvo sulyginti su saugomų asmenų lankymo sąrašais, nusiginklavimo laikais ir atrinkti tik tie duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjai darbo vietą palikdavo ne darbo reikalais. Iš tiesų ne prieš kiekvieną pamainą buvo fiksuojamas ginklų, reikalingų funkcijoms vykdyti, išdavimas, kadangi pareiškėjams pagal sudarytus darbo grafikus vykdavo įvairūs užsiėmimai. Sopkis negalėjo griežtai sukontroliuoti asmenų įėjimo ar išėjimo į VAD patalpas.

32. Pareiškėjų nuomone, galimybė pavalgyti bei pailsėti vykdant pareigybines funkcijas negali būti kvalifikuojama kaip pietų pertrauka pailsėti ir pavalgyti DK 158 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl šiuo atveju pertraukos pailsėti ir pavalgyti privalo būti įskaitomos į darbo laiko trukmę.

33. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsakovas nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjams pertraukos pailsėti ir pavalgyti buvo suteikiamos ir kad pertraukos, kuriomis pareiškėjai pasinaudojo, neturi būti įskaitomos į jų darbo laiką. Departamentas nesutinka tik su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvada, kad nėra vienos iš teisiškai reikšmingų aplinkybių, nurodytų Statuto 29 straipsnio 3 dalyje tam, jog pareiškėjams būtų taikoma iki 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Dėl šios išvados atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą.

35. Atsakovas pažymi, kad Departamento darbuotojų judėjimo fiksavimas Departamente yra griežtai kontroliuojamas. Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojo pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-102 (toliau – Tvarkos aprašas), 2 punktas numato, kad Departamento statutiniams valstybės tarnautojams (toliau – pareigūnai) išduodamas Departamento pažymėjimas. Pareigūnas privalo darbo metu jam išduotą Pažymėjimą turėti su savimi (ar darbo vietoje), negali perduoti Pažymėjimą kitiems asmenims ar palikti jį nesaugioje vietoje (Tvarkos aprašo 22.1 ir 22.3 p.). Pažymėjimai naudojami Sopkis, siekiant identifikuoti asmenį bei suteikiant teisę patekti į Departamento saugomus objektus (Tvarkos aprašo 26 p.). Departamento darbuotojai, patekdami į saugomus objektus ar patalpas, kurių praėjimo kontrolė užtikrinama Sopkis priemonėmis, įeidami privalo priartinti Pažymėjimą prie Sopkis skaitytuvo (Tvarkos aprašo 29 p.).

36. Be to, iš pateikiamų 2014–2015 metų nuolat saugomų VIP‘ų lankomų objektų sąrašų (toliau – Sąrašai) akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjai Departamento teismui nurodytais laikotarpiais (pagal Sopkis duomenis) Departamento patalpas palikdavo ne tarnybiniais tikslais. Tarnybiniais tikslais iš Departamento išeidavo tik Sąrašuose nurodytu laiku. Visais kitais atvejais pareiškėjai tarnybines pareigas vykdė Departamento patalpose.

37. Tai, kad pareiškėjai naudojosi jiems suteikiamomis pertraukomis, patvirtino jie patys (pvz., minėtą aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino P. V.). Ginčo laikotarpiu pareiškėjai nedirbo įtemptu darbo režimu, iš anksto žinodavo, kada reikės vykdyti objektų išankstinę apsaugą, vykti į objektą ir kt. Departamento pareigūnai į visus mokymus, medicinines patikras, kasmetinius atsiskaitymus ir pan. vyksta išimtinai tik darbo ir budėjimo grafikuose nurodytu laiku, apie tai pažymint darbo ir budėjimo grafikuose bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose (konkretaus pareigūno grafoje).

38. Aplinkybę, kad pareiškėjai naudojosi pertraukomis ir jų konkretų laiką pasirinkdavo savo nuožiūra (pamainos pradžioje, pamainai įpusėjus, pamainos pabaigoje), patvirtina ir Departamento teismui pateikti Ginklų žurnalo išrašai, kuriuose atsispindi duomenys apie tarnybinių ginklų išdavimą ir grąžinimą. Iš minėtų išrašų matyti atvejai, kai pareiškėjai vėliau ateidavo į darbą, taip pat anksčiau išeidavo iš darbo. Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Ginkluotės ir specialiųjų priemonių suteikimo, paėmimo ir grąžinimo, saugojimo ir naudojimo, saugaus elgesio su ginklu bei ginklų priežiūros instrukcijos, patvirtintos Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-6(RN), 10, 15 punktuose nustatyta, kad prieš pradėdami tarnybą Departamento Asmenų apsaugos, Mobilios palydos, Išankstinės apsaugos, Taktinės paramos, Išminavimo, Operatyvaus valdymo, Profesinio parengimo, Pastatų apsaugos skyrių pamainų pareigūnai iš ginklų patalpų privalo pasiimti jiems skirtus tarnybinius ginklus; pareigūnas tarnybinį ginklą į saugojimo patalpas grąžina nedelsiant po tarnybos ar pratybų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 39. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. dirbtus viršvalandžius: A. D. – 13 906,02 Eur, A. V. – 22 375,01 Eur, P. V. – 13 844,40 Eur ir S. S. – 12 977,80 Eur.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai formai ir turiniui, kuriuos turi atitikti skundas (prašymas), paduodamas administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos „aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta“ bei suformuluotas „ pareiškėjo reikalavimas“.

41. Teisės teorijoje pareiškėjo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) pagrindą. O pareiškėjo (ieškovo) materialinis – teisinis reikalavimas atsakovui, sudaro skundo (prašymo, ieškininio pareiškimo) dalyką.

42. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23; 24 ir 50 straipsnius teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką arba, kurį vieną iš jų keisti bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, priklauso pareiškėjui.

43. Minėtų taisyklių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o tuo pačiu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą.

44. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjų materialinis – teisinis reikalavimas - priteisti iš atsakovo konkrečias darbo užmokesčio sumas už viršvalandžius, dirbtus nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d., sudaro pagrindinį bylos nagrinėjimo dalyką.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalis ir 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja teismą atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, o jei to teismas nepadaro, arba padaro netinkamai, tai teismo sprendimas gali būti panaikinamas, perduodant bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui.

46. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo atsakovą apskaičiuoti pareiškėjų nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2015 m. birželio 7 d. išdirbtus viršvalandžius taikant 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą bei įvertinant faktiškai pareiškėjų išdirbtą darbo laiką, į darbo laiką neįskaitant jų panaudotų pertraukų pailsėti ir pavalgyti, bei išmokėti pareiškėjams nepriemoką už perskaičiuotus viršvalandžius.

47. Iš esmės teismas tokiu sprendimu pavedė atsakovui ištirtus įrodymus, bei konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, kiek tai susiję su viršvalandžių trukme, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, bei pačiam (atsakovui) nuspręsti kokio dydžio viršvalandžius reikia išmokėti pareiškėjams.

48. Tačiau negali būti pripažintas teisingu bei teisėtu sprendimas pavesti šį klausimą spęsti atsakovui, nes teismo sprendimas tokiu atveju tampa sąlyginiu, kadangi bylos išsprendimo rezultatas, o tuo pačiu ir teismo sprendimo įvykdymas tampa priklausomas nuo to, kokios aplinkybės bus nustatytos ateityje, kaip jas įvertins atsakovas ir pan.. Todėl tokio pobūdžio teismų sprendimais ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas bei sukuria sąlygas šiam ginčui vystytis toliau, kas prieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų reikalavimams (ABTĮ 11 str.). Be to, teismas tokiu būdu paveda atlikti teisminio įvertinimo veiksmus subjektui, kuriam nėra suteikta tokia kompetencija, o yra išimtinė teismo kompetencija (ABTĮ 86 str. 1 d.).

49. Kadangi teisingas bylos išsprendimas yra susijęs su aplinkybių, turinčių bylai esminės reikšmės nustatymu, o pirmosios instancijos to nepadarė, todėl grąžintina byla šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 3 p.).

50. Iš naujo nagrinėjant bylą atkreiptinas dėmesys į šiuo metu dominuojančią administracinių teismų praktiką analogiškose bylose (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-864-552/2018).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. D., A. V., P. V., S. S. apeliacinį skundą ir atsakovo, Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Ričardas Piličiauskas