2016-02-04 Nr. AB-2578-3-63-3-01753-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2311-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01753-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Ž. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. Ž. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 4–5), kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT, Tarnyba) 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-158-15 ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą; 2) priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo šios bylos teisme iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2015 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą reg. Nr. ATP-1391 skirti advokatą byloje su akcine bendrove „Klaipėdos vanduo“ dėl skolų panaikinimo, tačiau Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. (1.31.)-TPB-158-15 Tarnyba nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą. Tarnyba neįrodė, kad negali paskirti pareiškėjai advokato daugiau nei 2 bylose, kuriose teismo procesai nėra užbaigti ne dėl pareiškėjos kaltės. Pabrėžia, kad advokato pagalba pareiškėjai reikalinga skubiai, nes kitaip jos padėtis gali pasunkėti negrįžtamai. Tvirtina, jog dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė moralinę žalą – pareiškėja priversta žemintis, gaišti laiką, rašyti skundus dėl pagalbos nesuteikimo, kurią vertina 10 000 eurų.

Atsakovai atsiliepime į skundą (b. l. 26–27) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Tarnybos Klaipėdos skyriuje 2015 m. rugpjūčio 7 d. gautas pareiškėjos I. Ž. prašymas reg. Nr. ATP-1391 suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl skolos už uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ paslaugas panaikinimo. Tarnybos Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nustatė, kad sprendimo priėmimo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 2 bylose pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-898-15 civilinėje byloje Nr. 2-7059-642/2015 ir Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1213-15 civilinėje byloje dėl antstolio A. S. neteisėto prašymo vykdomojoje byloje Nr. 0010/13/03082. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisine pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2-14 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dvejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės pagalbos išlaidų. Pažymėjo, kad I. Ž. 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašyme nurodė, jog nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jeigu vadovaujantis Įstatymo 14 straipsniu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, todėl I. Ž. ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPB-158-15 pagrįstai ir teisėtai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovai taip pat prašė netenkinti pareiškėjos prašymo atlyginti neturtinę žalą, kadangi I. Ž. nepateikė argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPB-158-15, kuriuo I. Ž. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovą priimti naują sprendimą bei prisiteisti patirtą neturtinę žalą.

Teismas, remdamasis Įstatymo nuostatomis pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra išvardinti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje, kurio 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Teismas nustatė, kad pareiškėja I. Ž. 2015 m. rugpjūčio 7 d. su prašymu reg. Nr. ATP-1391 kreipėsi į Tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama kuo skubiau paskirti jai advokatą paruošti ieškinį byloje su akcine bendrove „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos panaikinimo. Pildydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013-12-27 įsakymo Nr. 1R-124 redakcija) patvirtintą Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formą, grafoje - „Jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti“ – pareiškėja pažymėjo atsakymą „Nesutinku“. Skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.31.)TPB-158-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Tarnybos Klaipėdos skyrius atsisakė teikti I. Ž. antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu.

Teismas, remdamasis Įstatymo 14 straipsnio 7 ir 8 dalimis, 19 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme, priešingu atveju tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti pareiškėjui Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas. Bylos medžiaga nustatyta, kas skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojo atsakovo 2015 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-898-15 ir 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (1.31.)-TPA-1213-15, kuriais I. Ž. buvo skirta antrinė teisinė pagalba valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teismas vertino, kad Tarnybos išvada, jog I. Ž. siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, tačiau jos teisę į visiškai nemokamą antrinę teisinę pagalbą Įstatymas riboja dvejomis bylomis, yra teisinga. Kadangi I. Ž. kategoriškai nesutinka pati apmokėti 50 ar 75 procentų būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, t. y. nenustačiusi vienos privalomų antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygų, Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti I. Ž. 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašymo. Teismas akcentavo, kad teisinės pagalbos teikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Įstatymo apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą.

Teismas nurodė, kad civilinei atsakomybei (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) atsirasti įstatymai nustato būtinas sąlygas, nesant bent vieno iš šių elementų civilinė atsakomybė negalima. Teismas pareiškėjos reikalavimo priteisti neturtinę žalą netenkino, kadangi nenustatyta, jog atsakovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą paneigiama nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėja neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą, kadangi jos skundo reikalavimai netenkinti.

III. Pareiškėja I. Ž. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–54), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad neskyrimas jai advokato, turi įtakos jos materialinėms teisėms. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas, neteisingas ir neobjektyvus, administracinę bylą išnagrinėjo pareiškėjai nepranešęs apie jos nagrinėjimo datą ir laiką, nors pareiškėja prašė bylą nagrinėti jai dalyvaujant. Pareiškėjos nurodyti argumentai nebuvo įvertinti, ji yra 83 metų, neįgali, sunkiai serga, neturi ir nemoka naudotis internetu, jokio skelbimo internete apie paskirtą teismo posėdį ji nematė. Teismas neatsižvelgė į jos amžių bei ribotas galimybes. Teismas neįteikė jai procesinių dokumentų, atsakovų atsiliepimo pareiškėja negavo, todėl negalėjo tinkamai atsikirsti į atsakovų argumentus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstytą, prašė panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai I. Ž. suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, taip pat neturtinės žalos pareiškėjai atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja I. Ž. 2015 m. rugpjūčio 7 d. su prašymu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir Tarnybos Klaipėdos skyrius) , prašydama kuo skubiau paskirti jai advokatą paruošti ieškinį byloje su akcine bendrove „Klaipėdos vanduo“ dėl skolos panaikinimo. Pareiškėja prašyme pažymėjo, jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti nesutinka (b. l. 28-32).

Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (1.31.)TPB-158-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu atsisakė teikti I. Ž. antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjai sprendimo priėmimo metu antrinė teisinė pagalba teikiama dvejose bylose pagal Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-898-15 ir Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1213-15, o pareiškėja nesutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, jeigu valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc.

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, prašydama panaikinti Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimą ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą bei priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir neskyrė antrinės teisinės pagalbos, kadangi pareiškėjai dvejose bylose jau skirta antrinė teisinė pagalba valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo priimti naują sprendimą. Teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (9 p.).

Pagal Įstatymo 14 straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–15 punktus ir kuriam pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama dviejose bylose, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, jog sutikimas apmokėti likusią antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį turi būti aiškiai išreikštas norinčio gauti antrinę teisinę pagalbą asmens prašyme (Įstatymo 19 str. 1 d.), priešingu atveju tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti pareiškėjui Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytas paslaugas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai I. Ž. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-898-15 ir Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1213-15 nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 37–40).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, pildydama 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, aiškiai pažymėjo, kad jeigu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 procentus, kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 procentus) apmokėti nesutinka.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamo Tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimo priėmimo metu (2015 m. rugpjūčio 13 d.) galiojo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-898-15 ir Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPA-1213-15, kuriais I. Ž. buvo skirta antrinė teisinė pagalba, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkamai Tarnybos Klaipėdos skyrius pagrįstai nustatė, kad pareiškėja siekia gauti antrinę teisinę pagalbą jau trečioje byloje, apmokėti būsimų antrinės teisinės pagalbos išlaidų nesutinka, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjos 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, pareiškėjas privalo laikydamasis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Netenkinus pagrindinio reikalavimo panaikinti skundžiamą Tarnybos 2015 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)TPB-158-15, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Tarnybos Klaipėdos skyrių priimti naują sprendimą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Nenustačius pareigūnų neteisėtų veiksmų, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja reikalavimą ir dėl neturtinės žalos atlyginimo bei teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Taikant CK 6.250 straipsnį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimas yra vienas iš civilinę atsakomybę (tuo pačiu ir valstybės deliktinę atsakomybę) reglamentuojančių institutų. Tai reiškia, kad šiam institutui taikyti (kalbant apie valstybės deliktinę atsakomybę) yra būtinos tos pačios trys valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: valdžios institucijų neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp paminėtų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo.

Neturtinės žalos atsiradimą pareiškėja sieja su Tarnybos Klaipėdos skyriaus neteisėtais veiksmais atsisakant jai skirti antrinę teisinę pagalbą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Tarnybos Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2015 m. rugpjūčio 7 d. prašymą, todėl nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų – vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su teismo šaukimo įteikimu paskelbiant apie paskirtos bylos nagrinėjimo vietą ir laiką specialiame interneto tinklalapyje, taip pat procesinių dokumentų neįteikimo, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga proceso dalyviams ir atstovams pranešti teismui apie savo adreso, elektroninio pašto adreso, telefono, fakso numerių ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresų pasikeitimą bylos proceso metu. Jeigu tokio pranešimo nėra, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresu) arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę (elektroninio pašto ar kitų elektroninių ryšių priemonių adresą).

Pareiškėja skunde teismui savo adresą procesiniams dokumentams siųsti nurodė: Malūnininkų g. 1-24, Klaipėda, byloje duomenų apie pareiškėjos adreso pasikeitimą nėra, Gyventojų registro tarnybos duomenimis (b. l. 24), paskutinė pareiškėjos I. Ž. gyvenamoji vieta: Malūnininkų g. 1-24, Klaipėda.

Bylos duomenys patvirtina, kad procesiniai dokumentai (atsakovo atsiliepimas, teismo nutartis ir teismo šaukimas), pareiškėjai buvo siunčiami paštu, jos nurodytu adresu: Malūnininkų g. 1-24, Klaipėda, duomenų apie jų neįteikimą ir grąžinimą teismui byloje nėra, o teismo šaukimą apie 2015 m. spalio 27 d. 13.00 val. posėdį, kaip matyti iš jo grąžinamosios dalies (b. l. 44), 2015 m. spalio 14 d. priėmė T. Ž.. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko bei patvirtina bylos duomenys, nagrinėjamu atveju apie teismo posėdžio vietą ir laiką specialiame interneto tinklalapyje nebuvo skelbiama.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės aktus, reglamentuojančius ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė