37820f43-eba7-4b2c-bf3b-a98a07f65cd9 · Lietuvos apeliacinis teismas

               Civilinė byla Nr. 2A-1830/2012Procesinio sprendimo kategorija 19.4; 92. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. birželio 29 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Kazio KailiÅ«no, Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo R.

S. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1810-661/2012 pagal ieÅ¡kovo R. S. ieÅ¡kinį atsakovams Lietuvos Respublikos Prezidento institucijai ir Teisėjų tarybai dėl atleidimo iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų pripažinimo neteisėtu. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė: I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas R. S. kreipėsi su ieÅ¡kiniu į teismÄ , praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiais Teisėjų tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimÄ Nr. 13P-118-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ir Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. spalio 3 d. dekretÄ Nr. 1 K-832 „Dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo R.

S. atleidimo“. IeÅ¡kovas nurodė, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu iÅ¡kėlė jam drausmės bylÄ . Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. rugpjūčio 30 d. dekretu Nr. 1 K-807 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ, prašė Teisėjų tarybÄ patarti dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ . Teisėjų taryba ginčijamu 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 13P-1 18-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti R.

S. iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų“ patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieÅ¡kovÄ , o Lietuvos Respublikos Prezidentė 2011 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1K-832 „Dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo R. S. atleidimo“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6 ir 7 dalimis bei Teisėjų tarybai patarus, atleido ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų nuo 2011 m. spalio 4 d.

IeÅ¡kovo manymu, iÅ¡ teisėjo pareigų jis buvo atleistas neteisėtai. Lemiamas veiksnys, lėmęs Lietuvos Respublikos Prezidentės apsisprendimÄ pradėti atleidimo procedÅ«rÄ , buvo Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko Teisėjų etikos ir drausmės komisijai pateikta iÅ¡vada. Kadangi ieÅ¡kovas neturėjo teisinio pagrindo skųsti Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko iÅ¡vados ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimo, Lietuvos Respublikos Prezidentė, pasinaudodama raÅ¡tais, kurie anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nesukuria teisinių pasekmių, inicijavo ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų procedÅ«rÄ .

Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas yra aukÅ¡tas teisminės valdžios pareigÅ«nas, taip pat Teisėjų tarybos narys, todėl ieÅ¡kovas negalėjo tikėtis neÅ¡aliÅ¡ko jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimo nagrinėjimo. TeisingumÄ Lietuvoje vykdo tik teismas, todėl niekam nevalia kiÅ¡tis į teismo veiklÄ , nepaskelbus nuosprendžio vertinti pareikÅ¡tų įtarimų turinio. Tai privalu ne tik politikams, bet ir teismų pareigÅ«nams, deleguotiems į Teisėjų etikos ir drausmės komisijÄ ar Teisėjų tarybÄ .

Bet kokia Å¡ių institucijų iÅ¡vada Å¡iuo klausimu yra tiesioginis poveikis baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėsiančiam teismui. Teisėjų etikos ir drausmės komisijai savo iÅ¡vadÄ pateikęs Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas pasisakė, kad prokuratÅ«ros teikime dėl drausmės bylos iÅ¡kėlimo nurodyti faktai neabejotinai nustatyti baudžiamosios bylos medžiagoje, nors Å¡ios baudžiamosios bylos medžiagos teismas dar net nepradėjo vertinti. Tokie Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko teiginiai yra tiesioginis kiÅ¡imasis ne tik į teismo, bet ir į Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklÄ , turint tikslÄ suformuoti iÅ¡ankstinę nuomonę Å¡iuo klausimu.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymas numato du atskirus atleidimo iÅ¡ teisėjo pareigų pagrindus: pažeminus teisėjo vardÄ ir įsigaliojus apkaltinamajam nuosprendžiui. IeÅ¡kovo atleidimo atveju valstybė pasirinko antrÄ jį pagrindÄ , atliko ikiteisminį tyrimÄ ir bylÄ perdavė nagrinėti teismui, todėl Teisėjų taryba negalėjo svarstyti Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. rugpjūčio 30 d. dekreto Nr. 1K-807, konstatuojant, kad toks svarstymas turės įtakÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjančio teismo nuosprendžio priėmimui, bus sukeltos abejonės dėl ieÅ¡kovo teisių į teisingÄ ir nepriklausomÄ teismÄ .

Nors Teisėjų tarybos pirmininkas akcentavo tai, kad Teisėjų taryba nenagrinėja ir nenagrinės baudžiamosios bylos, tačiau baudžiamÄ jÄ bylÄ , kurioje ieÅ¡kovui pareikÅ¡ti įtarimai, iÅ¡nagrinėjo Teisėjų tarybos posėdyje ir priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį, o bausmės skyrimo klausimÄ paliko iÅ¡spręsti Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos Respublikos Prezidentei kreipiantis į Teisėjų tarybÄ dėl patarimo atleisti ieÅ¡kovÄ , ne iÅ¡ baudžiamosios bylos buvo konstatuotas tik vienas Teisėjų etikos kodekso pažeidimas, t.y. konsultacijos suteikimas teisėjui A.

Å . ir nurodymo jam davimas už byloje dalyvaujantį asmenį suraÅ¡yti procesinį dokumentÄ , tačiau Å¡io Teisėjų etikos kodekso pažeidimo Teisėjų taryba savo nutarime nekonstatavo, taigi Teisėjų tarybos nutarime neliko nieko, kas nebÅ«tų susiję su ieÅ¡kovui baudžiamojoje byloje pareikÅ¡tais įtarimais. Atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento institucija su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad ieÅ¡kovo ginčijamas Respublikos Prezidentės dekretas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatomis bei nenukrypstant nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų konstitucinės doktrinos, apibrėžiančios Respublikos Prezidento įgaliojimus Å¡ioje srityje ir konstitucines teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų garantijas.

Faktinis Respublikos Prezidentės kreipimosi į Teisėjų tarybÄ dėl patarimo atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų pagrindas yra nurodytas 2011 m. rugpjūčio 30 d. dekrete Nr. 1 K-807, todėl ieÅ¡kinyje dėstomi teiginiai apie tai, kas, ieÅ¡kovo manymu, nulėmė Respublikos Prezidentės apsisprendimÄ kreiptis į Teisėjų tarybÄ dėl patarimo, yra ieÅ¡kovo subjektyvi nuomonė ir jo daromos jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos. Respublikos Prezidentė, gavusi Teisėjų tarybos patarimÄ , vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6 ir 7 dalimis, 2011 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1K-832 nuo 2011 m. spalio 4 d. atleido ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

Taigi ieÅ¡kovas iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų buvo atleistas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, o ne, kaip nurodoma ieÅ¡kinyje, Konstitucijos 115 straipsnio 6 punkto pagrindu. Atsakovas Teisėjų taryba, atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos, su pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu nesutiko ir nurodė, kad Teisėjų taryba ginčijamÄ 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimÄ Nr. 13P-118-(7.1.2) priėmė gavusi Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. rugpjūčio 30 d. dekretÄ Nr. 1K-807 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybÄ â€œ, kuriuo praÅ¡yta patarti dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ .

Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. posėdyje svarstyto klausimo dėl ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , medžiaga patvirtina, jog Teisėjų taryba atsiribojo nuo baudžiamojoje byloje nustatinėjamų aplinkybių, jų netyrė ir nevertino. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu ieÅ¡kovo R. S. ieÅ¡kinį atmetė ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo 28 Lt procesinių dokumentų įteikimo iÅ¡laidų valstybei.

Teismas nesutiko su ieÅ¡kovo pozicija, kad teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų teisėtumÄ nagrinėjantis teismas negali savarankiÅ¡kai, nesikreipdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ , pasisakyti dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės dekreto, kuriuo teisėjas atleidžiamas iÅ¡ pareigų, teisėtumo. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ , teisėjo atleidimas iÅ¡ pareigų visais atvejais yra įforminamas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu (iÅ¡skyrus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus).

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios tokiÄ teisėjo teisę, konstitucingumas jau buvo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įvertintas ir dėl jos pasisakyta 2006 m. lapkričio 27 d. nutarime.Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieÅ¡kovas iÅ¡ pareigų buvo atleistas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu („kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ â€œ), o ne Konstitucijos 115 straipsnio 6 punkto pagrindu („kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“), nes Å¡iÄ aplinkybę patvirtina tiek ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros eiga, tiek ieÅ¡kovo ginčijamų aktų turinys.

Tuo pačiu teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti ar atleidžiant ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų buvo tinkamai aiÅ¡kinama ir taikoma Konstitucijos 115 straipsnio 6 punkto nuostata. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar ieÅ¡kovas galėjo bÅ«ti atleistas iÅ¡ teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu nelaukiant baudžiamosios bylos nagrinėjimo pabaigos atsižvelgiant į tai, kad faktinės aplinkybės, sudariusios ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindÄ , ir baudžiamojoje byloje nagrinėjamos aplinkybės, iÅ¡ dalies sutampa.

Teisėjo drausminės atsakomybės procedÅ«ros Teisėjų garbės teisme, baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų nelaukiant drausmės bylos nagrinėjimo pabaigos santykis atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo konstatuota, kad vien tai, jog Konstitucijos 115 straipsnyje minėti teisėjų atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindai - t. y. „kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ â€œ (5 punktas), „kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai“ (6 punktas), - yra atskirti, reiÅ¡kia, kad Å¡ie pagrindai negali bÅ«ti tapatinami, kad poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, nėra sietinas tik su nusikalstamos veikos padarymu.

Kita vertus, poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, vėliau apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu gali bÅ«ti pripažintas ir nusikalstama veika. Taigi pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktÄ teisėjas gali bÅ«ti atleistas iÅ¡ pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardÄ Å¾eminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja [...] Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir kaip esÄ suponuojantis inter alia tai, kad Respublikos Prezidentas negali atleisti iÅ¡ pareigų teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , kol dėl to teisėjo nebus priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir toks nuosprendis neįsiteisės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).

Tai reiÅ¡kia, kad dėl tos pačios veikos galimas tiek baudžiamasis persekiojimas, tiek teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedÅ«ra, kurios gali bÅ«ti vykdomos nepriklausomai viena nuo kitos tuo pat metu, ir tai nebus pripažįstama nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu. Tokia pozicija gali bÅ«ti paaiÅ¡kinama tuo, jog įrodinėjimo lygmuo baudžiamajame procese yra kitoks nei sprendžiant teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ ; ta pati faktinė aplinkybė Å¡iuose procesuose gali bÅ«ti ne tik skirtingai įvertinta, bet ir (atsižvelgiant į skirtingÄ Ä¯rodinėjimo lygmenį) pripažįstama nustatyta ar nenustatyta, t.y. teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindu esanti faktinė aplinkybė baudžiamojo proceso metu gali bÅ«ti pripažinta esančia neįrodyta.

Pažymėtina, kad tam tikros faktinės aplinkybės konstatavimas atleidžiant teisėjÄ iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu neturi jokios prejudicinės galios baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjančiam teismui, kuris savarankiÅ¡kai sprendžia dėl baudžiamosios atsakomybės pagrindų buvimo ar nebuvimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ teisėjų institucijÄ patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , atleidimo iÅ¡ pareigų negali susaistyti tai, yra Teisėjų garbės teismo atitinkamas siÅ«lymas Respublikos Prezidentui ar jo nėra.

Pagal KonstitucijÄ joks Teisėjų garbės teismo sprendimas drausmės byloje, kurioje buvo nagrinėjama, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , kad ir koks jis bÅ«tų (inter alia nutraukti drausmės bylÄ , jeigu nėra drausminės atsakomybės pagrindo; apsiriboti drausmės bylos svarstymu; paskirti teisėjui drausminę nuobaudÄ ), neapriboja, juo labiau nepaneigia, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ teisėjų institucijÄ patarimo dėl teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , atleidimo iÅ¡ pareigų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. lapkričio 27 d nutarimas).

Tai reiÅ¡kia, kad nepriklausomai nuo to, ar buvo pradėta teisėjo drausminės bylos nagrinėjimo procedÅ«ra Teisėjų garbės teisme, ir nepriklausomai nuo tokios procedÅ«ros stadijos Lietuvos Respublikos Prezidentė turėjo teisę savarankiÅ¡kai kreiptis į Teisėjų tarybÄ dėl patarimo atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu. Tiek sprendžiant teisėjo atleidimo klausimÄ po to, kai priimamas atitinkamas Teisėjų garbės teismo sprendimas, tiek tuo atveju, jei Respublikos Prezidentė kreipiasi į Teisėjų tarybÄ dėl teisėjo atleidimo nelaukdama drausmės bylos pabaigos, teisėjui yra suteikiama teisminės gynybos teisė – skundžiant Teisėjų garbės teismo sprendimÄ Lietuvos Aukščiausiajam Teismui arba kreipiantis į Vilniaus apygardos teismÄ dėl atleidimo iÅ¡ pareigų pripažinimo neteisėtu.

IÅ¡dėstyti iÅ¡aiÅ¡kinimai, teismo nuomone, yra pakankami atmesti kaip nepagrįstus ieÅ¡kovo argumentus, kad jo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ra negalėjo bÅ«ti pradėta ar tęsiama nepasibaigus jam iÅ¡keltos baudžiamosios bylos nagrinėjimui ar nebaigus nagrinėti jo drausmės bylos Teisėjų garbės teisme. Teismas taip pat sutinka su atsakovo Teisėjų tarybos argumentais, kad Respublikos Prezidentei kreipusis į Teisėjų tarybÄ dėl patarimo atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų Teisėjų taryba turėjo konstitucinę pareigÄ Å¡Ä¯ klausimÄ spręsti, t.y. patarti arba nepatarti Respublikos Prezidentei dėl ieÅ¡kovo atleidimo nurodytu pagrindu ir negalėjo Å¡io klausimo apskritai nesvarstyti.

Kita ieÅ¡kovo argumentų grupė susijusi su tuo, kad Teisėjų taryba, priimdama ginčijamÄ 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimÄ Nr. 13P-118-(7.1.2), jo tinkamai nepagrindė, t.y. įrodymai, kuriais Teisėjų taryba vadovavosi priimdama ginčijamÄ nutarimÄ , buvo neleistini, o atliktas tyrimas - nevisapusiÅ¡kas. Teismas pažymėjo, kad nei Teisėjų tarybos posėdžio metu, nei Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimo metu ieÅ¡kovas iÅ¡ esmės neginčijo Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 13P-1 18-(7.1.2) nurodytų faktinių aplinkybių, apsiribodamas, jo nuomone, egzistuojančiomis procedÅ«rinėmis kliÅ«timis jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimui spręsti bei įrodymų, pagrindžiančių ginčijamÄ Teisėjų tarybos sprendimÄ , leistinumu ir pakankamumu.

Bylos nagrinėjimo ribas nustato ieÅ¡kovas, todėl teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo ribų, pasisakė dėl ieÅ¡kovo nurodytų ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo neteisėtumo pagrindų. Teisės aktai nenumato baigtinio įrodymų, kuriais Teisėjų taryba gali vadovautis priimdama atitinkamÄ sprendimÄ , sÄ raÅ¡o, todėl teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog priimdama sprendimÄ patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų Teisėjų taryba gali vadovautis visais duomenimis, gautais nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, kurie, Teisėjų tarybos nuomone, yra reikÅ¡mingi nagrinėjamam klausimui spręsti, ir kurių visuma yra pakankama Teisėjų tarybos sprendimui priimti.

Vadovaujantis Teisėjų tarybos reglamentu, Tarybos posėdyje, kuriame numatyta svarstyti klausimus dėl patarimo Respublikos Prezidentui atleisti teisėjus iÅ¡ pareigų, privalo dalyvauti asmuo, kurį ketinama atleisti, ir Å¡iam asmeniui sudaroma galimybė duoti paaiÅ¡kinimus dėl Teisėjų tarybai pateiktos medžiagos. IeÅ¡kovo teigimu, Teisėjų taryba, priimdama ginčijamÄ nutarimÄ , negalėjo vadovautis Teisėjų garbės teismo sprendimu teisėjo A. Å . byloje, kadangi jis pats paminėtos drausmės bylos nagrinėjime nedalyvavo, tačiau Å¡i ieÅ¡kovo nurodoma aplinkybė bÅ«tų reikÅ¡minga tik tuo atveju, jei paminėtame sprendime nustatyti faktai Teisėjų tarybos bÅ«tų įvertinti kaip prejudiciniai.

Teismas laikė, kad teisės aktai nedraudžia Teisėjų tarybai vertinti atitinkamų teismų savivaldos institucijų sprendimų kaip raÅ¡ytinių dokumentų, kartu su kitais Tarybai pateiktais duomenimis, tais atvejais jei Å¡iuose sprendimuose analizuojamos faktinės aplinkybės yra susijusios su nagrinėjamu klausimu. Teismas nurodė, kad iÅ¡ byloje esančio Teisėjų tarybos posėdžio protokolo matyti, jog sprendžiant ieÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ Teisėjų garbės teismo sprendimas teisėjo A.

Å . byloje ar Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas nebuvo vieninteliai ar esminiai įrodymai, lėmę atitinkamÄ Teisėjų tarybos sprendimÄ ; Teisėjų taryba Å¡iuo klausimu atliko savarankiÅ¡kÄ faktinių aplinkybių tyrimÄ ir vertinimÄ , vadovaudamasi jai pateiktų duomenų visetu. Teismas su ieÅ¡kovo teiginiu, kad klausimo nagrinėjimas Tarybos posėdyje negalėjo bÅ«ti visapusiÅ¡kas, nes Taryba turėjo tik dalį baudžiamosios bylos medžiagos, nesutiko.

Teismo manymu, ieÅ¡kovas nepagrįstai sutapatina baudžiamosios bylos nagrinėjimo procesÄ su Teisėjų tarybos galimybe sprendžiant teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ vadovautis tam tikrais faktiniais duomenimis, kurie gali bÅ«ti pateikti kaip įrodymai ir baudžiamojoje byloje. Kaip jau minėta, įrodinėjimo lygmuo baudžiamajame procese ir sprendžiant teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ negali bÅ«ti tapatinamas. Teisėjų taryba nesprendžia asmens baudžiamosios atsakomybės klausimų, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jai nagrinėjamam klausimui iÅ¡spręsti buvo bÅ«tina turėti visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ .

Be to, ieÅ¡kovas Teisėjų tarybos posėdžio metu patvirtino, kad su baudžiamosios bylos medžiaga yra susipažinęs (b.l. 28, t. 1), todėl manydamas, kad baudžiamojoje byloje yra reikÅ¡mingų duomenų, paneigiančių Teisėjų tarybos turimus duomenis, galėjo reikÅ¡ti motyvuotus praÅ¡ymus dėl atitinkamos medžiagos iÅ¡reikalavimo. IeÅ¡kovas aiÅ¡kiai nepagrindė, kodėl, jo nuomone, ta aplinkybė, kad Teisėjų tarybai nebuvo pateikti visa baudžiamosios bylos, kurioje kaltinimai pareikÅ¡ti ne tik ieÅ¡kovui, bet ir kitiems asmenims, medžiaga, lėmė nepagrįsto Tarybos sprendimo priėmimÄ .

IeÅ¡kovo teigimu, sprendžiant jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ jam nebuvo sudaryta galimybė gintis, kadangi nagrinėjami klausimai buvo susiję su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuriÄ jam buvo uždrausta komentuoti. Tačiau Å¡iuos ieÅ¡kovo teiginius paneigia į bylÄ pateiktas Teisėjų tarybos 2011 m. spalio 14 d. posėdžio protokolas (b.l. 25-36, t. I), iÅ¡ kurio matyti, kad ieÅ¡kovas buvo supažindintas su visa medžiaga, kuria remdamasi Teisėjų taryba priėmė ginčijamÄ nutarimÄ , jam buvo sudarytos galimybės pasisakyti visais svarstomo klausimo aspektais ir ieÅ¡kovas Å¡ia teise pasinaudojo.

IeÅ¡kovo argumentai, kad baudžiamosios bylos medžiaga negalėjo bÅ«ti remiamasi sprendžiant jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimÄ pagal Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatas taip pat negali bÅ«ti pripažinti pagrįstais. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos, vertinant jÄ sistemiÅ¡kai su kitomis to paties straipsnio dalimis, nėra pagrindo aiÅ¡kinti kaip numatančios draudimÄ panaudoti operatyviniais bÅ«dais surinktÄ informacijÄ sprendžiant drausminės atsakomybės klausimus tuo atveju, jei Å¡i informacija naudojama baudžiamajame procese.

Å i nuostata susijusi su įslaptintos informacijos iÅ¡slaptinimo prielaidomis ir turi bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip suteikianti galimybę panaudoti operatyviniais bÅ«dais surinktÄ informacijÄ drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime tik tuo atveju, jei ji yra iÅ¡slaptinama, t.y. tais atvejais, kai atitinkamos medžiagos iÅ¡slaptinimas yra galimas ir nepakenks baudžiamojo proceso tikslams. IeÅ¡kovo atleidimo iÅ¡ pareigų procedÅ«ros metu Teisėjų tarybai pateikta informacija buvo iÅ¡slaptinta, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pažeistos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai IeÅ¡kovas R. S. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ t.y. ieÅ¡kinį patenkinti. Taip pat praÅ¡o bylÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas nevertinant visų byloje esančių įrodymų. Sprendime padarytos išvados prieštarauja nustatytoms aplinkybėms, o nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių.

2. Teisėjų etikos ir drausmės komisija, nemotyvuotai vadovavosi prokuratūros teikime ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko išvadoje nurodytu teiginiu, kad baudžiamosios bylos tyrimas netrukdo spręsti drausminės atsakomybės klausimo, nes komisija nepasisako dėl pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

3. Å ios civilinės bylos nagrinėjimui tinkamai nebuvo pasiruoÅ¡ta, teismas nepareikalavo iÅ¡ atsakovo -Teisėjų tarybos medžiagos, kuri buvo nagrinėjama Teisėjų tarybos posėdyje, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Teisėjų tarybos nutarimas. Teismas, konstatavęs, jog teisminiam bylos nagrinėjimui yra pasiruoÅ¡ta tinkamai, paskyrė bylÄ nagrinėti teismo posėdyje nepareikalavęs iÅ¡ atsakovų visos medžiagos, susijusios su Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretais ir Teisėjų tarybos nutarimu.4.

Teisėjų taryba iÅ¡ anksto žinojo teismo nuomonę dėl bÅ«simo ieÅ¡kinio atmetimo, todėl nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, pamirÅ¡o, kad kiÅ¡imasis į teisingumo vykdymÄ yra kriminalinis nusikaltimas, atėmė iÅ¡ ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ ir neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , ėmėsi Teisėjų tarybai nepriskirtų funkcijų - baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas Teisėjų taryba atstovaujama Nacionalinės teismų administracijos praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o R.

S. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodo, kad faktinis Teisėjų tarybos patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti apeliantÄ iÅ¡ teisėjo pareigų pagrindas yra nurodytas minėtame nutarime, todėl apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko iÅ¡vadas, pateiktas Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, kurios, apelianto manymu, nulėmė Teisėjų tarybos sprendimÄ patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti R. S. iÅ¡ teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , yra apelianto subjektyvi nuomonė ir jo daromos jokiais įrodymais nepagrįstos prielaidos.

Pažymėjo, kad įstatymai nedraudžia spręsti teisėjo drausminės atsakomybės klausimo, kol nėra užbaigtas ikiteisminis tyrimas ar išspręsta teisėjui iškelta baudžiamoji byla. Atsakovo teigimu, apelianto teiginys, kad Teisėjų taryba nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, ėmėsi Teisėjų tarybai nepriskirtų funkcijų - baudžiamosios bylos nagrinėjimo, yra nepagrįstas. Atsiliepime pažymėta, kad apelianto teiginys, jog Teisėjų taryba nepateikė teismui medžiagos, kuri buvo nagrinėjama Teisėjų tarybos posėdyje, bei kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Teisėjų tarybos nutarimas, neturi jokio realaus pagrindimo ir yra teikiamas nesusipažinus su bylos medžiaga.

Atsakovo atstovo manymu, nagrinėjamos bylos atveju nėra jokių kliūčių apeliacinės instancijos teismui bylÄ nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka pagal byloje esančiÄ medžiagÄ .Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidento institucija praÅ¡o ieÅ¡kovo R. S. apeliacinį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , bylÄ nagrinėti raÅ¡ytinio proceso tvarka. Nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir mano, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas iÅ¡siaiÅ¡kinus faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikant materialines ir proceso teisės normas bei laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas.Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme numatytas iÅ¡imtis.

Dėl žodinio apeliacinės bylos nagrinėjimo Apeliantas apeliaciniame skunde iÅ¡dėstė praÅ¡ymÄ apeliacinį skundÄ nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad byla yra sudėtinga, galinti turėti teisminę praktikÄ , nagrinėjant tokio pobÅ«džio bylas. Apelianto manymu nedalyvaujant Å¡aliai teismo posėdyje neįmanoma faktinių aplinkybių nei papildyti nei patikslinti. Teisėjų kolegija su Å¡iais apelianto argumentais sutikti negali. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas raÅ¡ytinio proceso tvarka, iÅ¡skyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas iÅ¡imtis.

CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylÄ nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra bÅ«tinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundÄ arba pareiÅ¡kime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotÄ praÅ¡ymÄ nagrinėti bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, tačiau Å¡is praÅ¡ymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto apeliaciniu skundu, atsiliepimais į apeliacinį skundÄ , bylos medžiaga, laiko, kad nagrinėjamu atveju nėra bÅ«tinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytÄ iÅ¡imtį ir skirti bylos nagrinėjimÄ Å¾odine proceso tvarka.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į apeliacinį skundÄ yra iÅ¡samiai iÅ¡dėstyti ginčo esmę sudarantys argumentai, pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad bÅ«tų galima įvertinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumÄ bei pagrįstumÄ bei padaryti iÅ¡vadÄ , ar skundžiamu sprendimu byla buvo iÅ¡spręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Dėl ginčo esmės Nagrinėjamos bylos atveju kilo ginčas dėl teisėjo R.

S. atleidimo iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ . IeÅ¡kovas nesutiko su jo atleidimu iÅ¡ užimamų pareigų, todėl prašė pripažinti negaliojančiais Teisėjų tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimÄ Nr. 13P-118-(7.1.2) patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ ir Lietuvos Respublikos Prezidentės 2011 m. spalio 3 d. dekretÄ Nr. 1 K-832 „Dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo R.

S. atleidimo“. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas nevertinant visų byloje esančių įrodymų, o teisėjų etikos ir drausmės komisija, nemotyvuotai vadovavosi prokuratūros teikime ir Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko išvadoje nurodytu teiginiu, kad baudžiamosios bylos tyrimas netrukdo spręsti drausminės atsakomybės klausimo, nes komisija nepasisako dėl pareikštų kaltinimų pagrįstumo. Teisėjų kolegija sutikti su šiais argumentais sutikti negali.Kaip matyti iš bylos medžiagos, Teisėjų taryba 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 13P-118-(7.1.2), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 7 dalimi, 120 straipsnio 3 punktu, atsižvelgdama į Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime Nr. 18P-14 „Dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjui R.

S.“, konstatuotus Panevėžio apygardos teismo teisėjo R. S. padarytus Teisėjų etikos kodekso pažeidimus, taip pat Teisėjų garbės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime Nr. 21P-1 konstatuotus Panevėžio apygardos teismo teisėjo A. Å . padarytus Teisėjų etikos kodekso pažeidimus, reikÅ¡mingus vertinant teisėjo R. S. elgesį, bei susipažinusi su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 25 d. raÅ¡tu Nr. 17.2-15907 ir prie jo pridėtais dokumentais, t. y. kaltinamuoju aktu Å¡iuo metu teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje bei protokolais dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, pripažino, kad Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 2 d. posėdžio protokole Nr. 38P-10-(7.1.1) nurodytais teisėjo etikÄ pažeidžiančiais veiksmais;

1) teisėjas R. S. savo darbo kabinete bendravo su asmeniškai pažįstamais proceso dalyviais A. K. ir I. K., kurių skyrimo administratoriais klausimus, taip pat kitus jų procesinius prašymus, vėliau sprendė civilinėse bylose;

2) teisėjas R. S. iš minėtų asmenų neatlygintinai kelis kartus paėmė materialinę vertę turinčių daiktų;

3) teisėjas R. S. kreipėsi į gydytojÄ D. N., praÅ¡ydamas iÅ¡duoti jo nesergančiai ir medikų neapžiÅ«rėtai dukrai J. S. nedarbingumo pažymėjimÄ , Panevėžio apygardos teismo teisėjas R. S. padarė pareiginius nusižengimus, kvalifikuotinus teisėjo vardÄ Å¾eminančiu poelgiu, esančiu teisiniu pagrindu, nurodytu Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte, teisėjÄ atleisti iÅ¡ pareigų. Atsižvelgdama į tai Teisėjų taryba nutarė patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti R.

S. iÅ¡ Panevėžio apygardos teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ . Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas iÅ¡ esmės neginčijo Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 13P-1 18-(7.1.2) nurodytų faktinių aplinkybių, apsiribodamas, jo nuomone, egzistuojančiomis procedÅ«rinėmis kliÅ«timis jo atleidimo iÅ¡ pareigų klausimui spręsti bei įrodymų, pagrindžiančių ginčijamÄ Teisėjų tarybos sprendimÄ , leistinumu ir pakankamumu.

Bylos nagrinėjimo ribas nustato ieÅ¡kovas, todėl teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo ribų, pasisakė dėl ieÅ¡kovo nurodytų ginčijamo Teisėjų tarybos nutarimo neteisėtumo pagrindų.Kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ Ä¯statymo numatytÄ institucijÄ , kad Å¡i patartų dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis Å¡iuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardÄ .

Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo nustatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimÄ , turi įgaliojimus atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Teisinis pagrindas atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ , yra Teisėjų tarybos patarimas atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų bei Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretas, kuriuo R.

S. atleistas iÅ¡ teisėjo pareigų. Faktinės aplinkybės, turėjusios reikÅ¡mės teisiniam pagrindui atleisti R. S. iÅ¡ teisėjo pareigų, yra nustatytos tiek Generalinio Prokuroro raÅ¡te, tiek Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdžio protokole. IeÅ¡kovo padaryti pažeidimai buvo įvertinti ir patariant Prezidentei ieÅ¡kovÄ atleisti iÅ¡ pareigų Teisėjų tarybos 2011 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 13P-118-(7.1.2). Teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindai nustatyti Konstitucijoje.

Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:

1) savo noru;

2) pasibaigus įgaliojimų laikui arba sulaukę įstatyme nustatyto pensinio amžiaus;

3) dėl sveikatos būklės;

4) iÅ¡rinkus į kitas pareigas arba jų sutikimu perkėlus į kitÄ darbÄ ;

5) kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ ;

6) kai įsiteisėja juos apkaltinę teismų nuosprendžiai. Å ie pagrindai iÅ¡vardinti Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalyje.Å ioje byloje kyla klausimas dėl Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte (Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkte) nustatyto teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų pagrindo, kai jis savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ . Konstitucijos 85 straipsnyje nustatyta, kad Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus. Nagrinėjamu atveju Respublikos Prezidentė 2011 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1K-832 „Dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo R.

S. atleidimo“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 6 ir 7 dalimis bei Teisėjų tarybai patarus, atleido ieÅ¡kovÄ iÅ¡ pareigų. Konstitucinis Teismas 2007 m. gruodžio 20 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos (Teismų tarybos) patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra Å¡ios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukÅ¡tinimo, perkėlimo ar atleidimo iÅ¡ pareigų (žr. taip pat Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2005 m. birželio 2 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus).

Kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytÄ specialiÄ Ä¯statymo numatytÄ institucijÄ , kad Å¡i patartų dėl teisėjo atleidimo iÅ¡ pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytu pagrindu, speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis Å¡iuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardÄ . Jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo nustatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų, o Respublikas Prezidentas, gavęs tokį patarimÄ , turi įgaliojimus atleisti teisėjÄ iÅ¡ pareigų (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Teismų įstatymo 83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjo vardÄ Å¾eminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardÄ Å¾eminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiÅ¡kiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties. Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskiriami prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas.

Pažymėtina, kad formuluotė „teisėjo vardÄ pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardÄ pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardÄ pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu. Pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskrecijÄ Â nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali bÅ«ti nustatytas koks nors iÅ¡samus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardÄ , sÄ raÅ¡as.

Ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo yra pažeminamas teisėjo vardas, kiekvienÄ kartÄ turi bÅ«ti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikÅ¡mės bylai aplinkybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).Kaip jau buvo minėta, Teisėjų taryba priimdama nutarimÄ patarti Respublikos Prezidentei atleisti R. S. iÅ¡ teisėjo pareigų, įsitikino, kad teisėjas R. S. savo darbo kabinete bendravo su asmeniÅ¡kai pažįstamais proceso dalyviais A. K. ir I. K., kurių skyrimo administratoriais klausimus, taip pat kitus jų procesinius praÅ¡ymus, vėliau sprendė civilinėse bylose;

Teisėjas R. S. iÅ¡ minėtų asmenų neatlygintinai kelis kartus paėmė materialinę vertę turinčių daiktų. Teisėjas R. S. kreipėsi į gydytojÄ D. N., praÅ¡ydamas iÅ¡duoti jo nesergančiai ir medikų neapžiÅ«rėtai dukrai J. S. nedarbingumo pažymėjimÄ . Å ias aplinkybes patvirtina kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje ir protokolai dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. T. T. taryba 2010 m. liepos 30 d. nutarimu pagrįstai patarė Lietuvos Respublikos Prezidentei atleisti ieÅ¡kovÄ iÅ¡ teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardÄ bei pakenkus teismo autoritetui.

Nurodytas elgesys yra nesuderinamas su teisėjo garbe, neatitinka Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, kenkia teismo autoritetui, žemina teisėjo vardÄ .Apelianto teigimu, Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimui tinkamai nebuvo pasiruoÅ¡ta, teismas nepareikalavo iÅ¡ atsakovo - Teisėjų tarybos medžiagos, kuri buvo nagrinėjama Teisėjų tarybos posėdyje, kurios pagrindu buvo priimtas skundžiamas Teisėjų tarybos nutarimas. Teismas, konstatavęs, jog teisminiam bylos nagrinėjimui yra pasiruoÅ¡ta tinkamai, paskyrė bylÄ nagrinėti teismo posėdyje nepareikalavęs iÅ¡ atsakovų visos medžiagos, susijusios su Lietuvos Respublikos Prezidentės dekretais ir Teisėjų tarybos nutarimu.

Teisėjų kolegijos nuomone Å¡is apelianto argumentas nėra pagrįstas, nes byloje pateikta medžiaga yra pakankama, kad konstatuoti, esant pagrindÄ R. S. atleisti iÅ¡ teisėjo pareigų, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ .Apelianto manymu, Teisėjų taryba iÅ¡ anksto žinojo teismo nuomonę dėl bÅ«simo ieÅ¡kinio atmetimo, todėl nepaisė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos, pamirÅ¡o, kad kiÅ¡imasis į teisingumo vykdymÄ yra kriminalinis nusikaltimas, atėmė iÅ¡ ieÅ¡kovo teisę į teisingÄ ir neÅ¡aliÅ¡kÄ teismÄ , ėmėsi Teisėjų tarybai nepriskirtų funkcijų - baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Teisėjų kolegija su Å¡iuo apelianto argumentu sutikti negali. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo turinys negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas ir kaip suponuojantis inter alia tai, kad Respublikos Prezidentas negali atleisti iÅ¡ pareigų teisėjo, kuris savo poelgiu pažemino teisėjo vardÄ , kol dėl to teisėjo nebus priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis ir toks nuosprendis neįsiteisės (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).Teisėjų kolegijos nuomone, Teisėjų taryba atsiribojo nuo baudžiamojoje byloje nustatinėjamų aplinkybių, jų nevertino ir netyrė, todėl apelianto argumentas, kad Teisėjų taryba ėmėsi jai nepriskirtų funkcijų - baudžiamosios bylos nagrinėjimo, laikytinas nepagrįstu.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino visÄ nagrinėjamo ginčo iÅ¡sprendimui svarbiÄ bylos faktinių aplinkybių visumÄ bei padarė teisingas iÅ¡vadas dėl ginčo esmės, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti.Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikÅ¡mės teisingam klausimo iÅ¡sprendimuiTeisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:

             Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                               Kazys KailiÅ«nas Vytas Milius Marytė Mitkuvienė