2022-02-02 Nr. AB-2821-3-61-3-03156-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-80-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03156-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. KPD-RM-VT/23.3 (toliau – ir Aktas); Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. A1-1241 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) sustabdyti Akto galiojimą; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, grąžinti Petro Cvirkos paminklą į jo buvusią vietą; 3) uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos atlikti bet kokius veiksmus ir priimti bet kokius sprendimus, kurie sudarytų kliūtis grąžinti Petro Cvirkos paminklą į jo buvusią vietą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. P. skundą (patikslintą skundą) ir netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, nenustatė nei pareiškėjo nurodytų neigiamų pasekmių (pareiškėjas nepridėjo jokių įrodymų), nei jų pašalinimo neįmanomumo, nei sudėtingumo. Teismas nurodė, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas, nes jis nepagrįstas ir neįrodytas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų priežasčių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nepateikė įrodymų, jog nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėjas A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones; taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Akto galiojimą; uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos atlikti bet kokius veiksmus ir priimti bet kokius sprendimus, kurie sudarytų kliūtis grąžinti Petro Cvirkos paminklą į jo buvusią vietą.

Pareiškėjas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde (prašyme) suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pareiškėjas teigia, kad į bylą pateikto pirminio ir patikslinto skundo faktinės aplinkybės, įrodymai bei teisiniai argumentai patvirtina, kad Aktas ir Sprendimas yra neteisėti dėl akivaizdžių jų negaliojimo pagrindų, nes paminklui teisinė apsauga panaikinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo, atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) 10.4 punktu, kuriuo remiantis sprendžiant dėl teisinės apsaugos reikalingumo nevertinami objektai, kuriuose vaizduojami „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijų vadovų, narių ar kitų asmenų atvaizdai.“ Nėra jokių duomenų apie tai, kad egzistuotų tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje nustatytos sąlygos, kurios leistų teigti, jog už represijomis padarytus nusikaltimus būtų atsakingas Petras Cvirka. Taip pat Aprašo 10.4 punktas taikomas tik toms situacijoms, kada vertinami nauji objektai, kuriems dar nesuteikta teisinė apsauga, o nekilnojamiesiems kultūros paveldo objektams, kuriems ši apsauga suteikta, minėtas punktas negali būti taikomas.

Pareiškėjas dėl kitos sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo nurodo, kad asmens garbė ir orumas laikomi pažeistais, kai asmuo vertinamas ne pagal tai, kaip jis vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus, o pagal kalbas, veiksmus ar paskelbtą informaciją, kuri menkina asmens reputaciją ar moralinį prestižą aplinkinių arba savo akyse. Atsakomybės priskyrimas už represijas reikštų atsakomybės priskyrimą už nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus. Todėl, akivaizdu, kad viešai paskelbtas ir visiems prieinamas Aktas ir jo teisinis pagrindas bei Sprendimo priėmimas bei įvykdymas – paminklo nukėlimas šio Akto pagrindu, visai visuomenei leidžia padaryti nedviprasmišką klaidingą išvadą, kad paminklo teisinė apsauga panaikinama ir jis nukeliamas dėl to, jog pareiškėjo senelis buvo atsakingas už okupantų represijas, kurios prilyginamos nusikaltimams, vykdytas prieš Lietuvos žmones. Dėl šios priežasties, pareiškėjas visuomenės ir pažįstamų akyse yra laikomas asmens, kuris atsakingas už Lietuvos žmonių represijas (nusikaltimus), palikuoniu. Akivaizdu, kad toks vertinimas bus tik neigiamas, nepaisant to, ar pareiškėjas savo elgesiu laikosi teisės aktų bei bendrų moralės normų ir pan.

Pareiškėjo teigimu, skundo aplinkybės patvirtina tai, jog Akto ir Sprendimo bei paminklo nukėlimo faktas ne tik sumenkina pareiškėjo reputaciją ir moralinį prestižą aplinkinių akyse, bet ir visiškai prieštarauja jo vidiniam savęs vertinimui, pagal kurį pareiškėjas save laiko nepaprasto – neeilinio kultūros veikėjo, kuris gerbė Lietuvos žmonių gyvybę, sveikatą, laisvę, laisvą apsisprendimą ir orumą bei neturėjo nieko bendro su Lietuvių žmonių represijomis, vaikaičiu. Atsižvelgiant į tai ir į tai, jog nėra duomenų apie Petro Cvirkos veiksmus, dėl kurių jis galėtų būti pripažintas atsakingu už Lietuvių tautos represijas, Aktu panaikinta paminklo apsauga bei Sprendimu nukeltas paminklas, pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo, atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybė turi aiškiai deklaruojamą tikslą nukelti paminklą, akivaizdu, kad dėl Petro Cvirkos aikštės siekiama priimti sprendimus ir priimti veiksmus, kurie gali reikšti buvusios paminklo vietos užstatymą. Jau dabar priimami sprendimai, kuriais daromos biurokratinės kliūtys paminklą grąžinti į jo buvusią vietą. Akto, kol jis galioja, pagrindu yra imamasi aktyvių veiksmų, kuriais gali būti užkirstas arba apsunkintas kelias paminklui grąžinti į jo buvusią vietą.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas nurodo, kad atskirasis skundas neatitinka ABTĮ keliamų formaliųjų reikalavimų. Pareiškėjas nenurodo savo atskirojo skundo juridinio pagrindo, kaip to yra reikalaujama pagal ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punktą (apeliaciniame skunde nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas). Iš atskirojo skundo turinio yra matyti, kad apeliacinėje instancijoje pareiškėjas iš esmės tiesiog siekia pakartotinio savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nagrinėjimo.

Atsakovo atstovo vertinimu, antrajame savo atskirojo skundo reikalavime pareiškėjas nurodo visiškai naują subjektą, kuriam prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos. Atskirojo skundo reikalavime nurodytas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos šioje byloje apskritai dalyvauja tik trečiuoju suinteresuotu asmeniu, kuris nėra priėmęs jokių pareiškėjo šioje byloje ginčijamų administracinių sprendimų ir kuriam jokių reikalavimų pareiškėjas šioje byloje atitinkamai nėra pareiškęs.

Atsakovo atstovas pažymi ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra atskiras, savarankišką teisinį subjektiškumą turintis juridinis asmuo, kuris šioje byloje apskritai nedalyvauja. Savivaldybės administracija nepriėmė jokių šioje byloje pareiškėjo ginčijamų administracinių sprendimų, pareiškėjas jokių reikalavimų šiam juridiniam asmeniui nereiškia, todėl neegzistuoja teisinis pagrindas, kuriuo šioje byloje galėtų būti sprendžiama dėl šio juridinio asmens teisių ir pareigų taikant pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones (uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti atitinkamus veiksmus).

Atsakovo atstovas teigia, kad pareiškėjas neįrodė galimos didelė žalos, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti, pažymi, jog teikdamas atskirąjį skundą, pareiškėjas nepaaiškina, kodėl ši teismo išvada laikytina nepagrįsta, kokie įrodymai, kurių teismas galbūt neįvertino, byloje vis dėlto patvirtina, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. „Žala“, kurią pareiškėjas įvardija, t. y. žala pareiškėjo garbei ir orumui (pareiškėjo reputacijos pablogėjimas, moralinio prestižo sumenkėjimas, neigiamas pareiškėjo vertinimas visuomenėje ir pan.) apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Asmens garbė ir orumas yra ginami civiline tvarka. Skundžiama nutartimi pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šią savo teisę įgyvendinti.

Atsakovo atstovo teigimu, reikalavimu laikinai sustabdyti Akto galiojimą pareiškėjas iš esmės siekia sukurti situaciją, kurioje būtų laikinai patenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas (panaikinti Aktą kaip neteisėtą). Toks reikalavimas neatitinka elementaraus protingumo kriterijaus, kadangi dėl Akto teisėtumo teismas dar nėra išsprendęs, todėl laikyti jį laikinai negaliojančiu (išspręsti ginčą iš esmės), būtų visiškai nepagrįsta. Kitu reikalavimu, t. y. reikalavimu uždrausti institucijoms priimti bet kokius sprendimus, galinčius sukliudyti grąžinti Petro Cvirkos paminklą į buvusią vietą, pareiškėjas siekia su savo skundo reikalavimais visiškai nesusijusių pasekmių. Teismui pateiktu patikslintu skundu pareiškėjas faktiškai siekia įrodinėti ir pasiekti, kad Petras Cvirka atitinkamų institucijų būtų vertinamas kitaip, nei jo asmuo ir veikla buvo įvertinta priimtu Aktu. Tačiau siekdamas šio tikslo, pareiškėjas prašo su šiuo tikslu visiškai nesusijusių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – pareiškėjas siekia, kad institucijos nepriiminėtų jokių sprendimų, kurios galėtų sukliudyti grąžinti Petro Cvirkos paminklą į buvusią vietą. Kuo paminklo vieta yra susijusi su Petro Cvirkos asmens vertinimu, pareiškėjas plačiau nepaaiškina. Taip pat ignoruojama ir tai, kad byloje nėra siekiama paminklo grąžinimo į buvusią vietą – paminklas yra nukeltas, ir planų jį grąžinti į buvusią vietą Vilniaus miesto savivaldybės taryba neturi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, jog neigiamų pasekmių, kurios galbūt kiltų, pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių paminklo buvusioje vietoje gali būti pastatyti kiti objektai ar ši vieta gali būti pakeista taip, kad paminklo pastatyti į vietą nebus fizinės galimybės. Pareiškėjo teiginiai yra paremti prielaidomis ir spėjimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (pareiškėjas nepridėjo jokių įrodymų).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo A. P. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimų pobūdį ir išnagrinėjęs pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016); asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde, prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atskirajame skunde ir atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad netaikant pareiškėjo nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjui.

Pareiškėjas byloje ginčija Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021 m. rugpjūčio 24 d. aktą Nr. KPD-RM-VT/23.3, kuriuo nuspręsta netaikyti Petro Cvirkos paminklui teisinės apsaugos; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. A1-1241, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota imtis Petro Cvirkos paminklo nukėlimo veiksmų. Tam, kad būtų užtikrinti šie skundo reikalavimai, pareiškėjas prašė taikyti šias reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) sustabdyti Akto galiojimą; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, atstovaujamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, grąžinti Petro Cvirkos paminklą į jo buvusią vietą; 3) uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos atlikti bet kokius veiksmus ir priimti bet kokius sprendimus, kurie sudarytų kliūtis grąžinti Petro Cvirkos paminklą į jo buvusią vietą.

Iš proceso šalių nurodytų aplinkybių nustatyta, kad Petro Cvirkos paminklas yra nukeltas, t. y. pareiškėjo prašomas Akto galiojimo sustabdymas neturės jokios įtakos siekiamiems pareiškėjo tikslams, kad Petro Cvirkos paminklas būtų grąžintas į ankstesnę vietą. Tiek skundžiamas Aktas, tiek Sprendimas yra susiję su paminklo nukėlimu ir perdavimu valstybės nuosavybėn (į muziejų) ir teisinės apsaugos Petro Cvirkos paminklui netaikymu, o ne Petro Cvirkos veiksmų vertinimu sovietinės okupacijos metu, iš ko pareiškėjas ir kildina žalą ir būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Iš pareiškėjo nurodytų kitų prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių galima daryti išvadą, pareiškėjas siekia, kad būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais.

Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo projekto bei Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo Nr. VIII-1031 pakeitimo įstatymo projekto“ nurodyta, kad atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo administraciniame procese Nr. (89)8, ABTĮ projekto 70 straipsnio 1 dalyje siūloma nustatyti, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, siūloma įtvirtinti nuostatą, numatytą Vokietijos Federacinės Respublikos administracinių bylų teisenos kodekse – reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Ši nuostata suteiktų teisę teismui užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., teismo įpareigojimas pašalinti duomenis iš registro, kol nėra išspręstas ginčas). Tai, be kita ko, reiškia, kad net jei administracinis aktas yra įvykdytas, teismas galėtų pritaikyti tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios laikinai sureguliuotų ginčo padėtį ir grąžintų viską į anksčiau (iki administracinio akto įvykdymo) buvusią situaciją.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89)8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“ įtvirtintas principas, kad teismas, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), atsižvelgia į visas svarbias aplinkybes ir interesus, ir laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas padarytų didelę žalą, kurią sunkiai būtų galima atlyginti, ir jei yra pakankamai svarių akto neteisėtumo įrodymų.

Apibendrinant konstatuotina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, tik esant pateiktiems įrodymams, jog yra būtinybė užtikrinti asmenų teisių apsaugą, sureguliuoti proceso šalių interesų pusiausvyrą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, egzistuoja rizika, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, kad atsižvelgiant į susiklosčiusius teisinius santykius būtų išvengta didelės žalos (nuostolių). Šiuo atveju pareiškėjas taip pat turi įrodyti būtiną reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygą, t. y. kad nesiėmus užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS-917-552/2017 ir Nr. eAS-924-552/2017), tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjas patirs finansines bei materialines pasekmes, jei paminklas nebus grąžintas į anksčiau buvusią situaciją, kol byla nagrinėjama teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikomos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į atskirąjį skundą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė