2022-04-27 Nr. AB-10573-3-62-3-00084-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2130-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00084-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. H. I. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. H. I. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 21S45436 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 19K-5 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas negalėjo pasilikti kilmės šalyje dėl dalyvavimo demonstracijose prieš (duomenys neskelbtini), kilo grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant laisvę, gyvybę ir sveikatą.

2.2. Kilmės šalies informacija patvirtino, jog civilių gyventojų protesto akcijos prieš (duomenys neskelbtini) tapo kasmetiniu (duomenys neskelbtini) fenomenu. Protestuotojai patiria grasinimus, gąsdinimus, jie grobiami, suimami ar net nužudomi.

2.3. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei kaip opozicijos dalyvis ir aktyvus protestuotojas, nes aktyviai, daug kartų, nepaisydamas grasinimų, dalyvavo protestuose ir padėjo kitiems protestuotojams.

2.4. Atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas taip pat neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti pareiškėjui laiką. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų. Pareiškėjas taip pat prašė užtikrinti, kad jis būtų išklausytas tiesiogiai ir betarpiškai, tačiau tai nebuvo padaryta.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl jam gresiančio persekiojimo, kurį jo teigimu, sąlygojo jo dalyvavimu demonstracijose ir priklausymas (duomenys neskelbtini). Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo neišsamus, abstraktus, nenuoseklus, pareiškėjas negalėjo įvardyti jam tariamai grasinusios grupuotės pavadinimo, grasinimų turinio. Pareiškėjo pasakojimas nesutapo su jo brolio teiginiais – pareiškėjo teigimu, jis grasinimus gaudavo į namus, tačiau pareiškėjo brolis teigė, kad pareiškėjui grasinimai buvo pareikšti tik per „Facebook“ socialinį tinklalapį. Be to, pareiškėjo pasakojimas iš dalies prieštaravo tyrimo metu surinktai kilmės šalies informacijai, nes (duomenys neskelbtini) dėl vykusių protestų buvo persekiojami žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys žmonės. Pareiškėjas teigia, kad jis buvo eilinis protestuotojas, dėl dalyvavimo protestuose nebuvo sulaikytas ir jam nebuvo pareikšti kaltinimai.

3.2. Atsakovas tyrimo metu nenustatė, kad pareiškėjui kilmės šalyje grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nors, remiantis Europos Sąjungos Prieglobsčio Agentūros (toliau – ir ESPA) ataskaita, politinės opozicijos aktyvistai ir protestuotojai priklausė padidintos rizikos grupei, tačiau net ir patekus į šią grupę, ne visi individai susidūrė su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Būtina atsižvelgti į tai, ar asmuo buvo protestų lyderis, koks buvo jo įsitraukimo lygis, ar asmuo dėl savo veiklos buvo žinomas valdžios institucijoms, vien dalyvavimo protestuose paprastai nepakanka, kad asmuo susidurtų su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą.

3.3. Pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau ten dėl prieglobsčio nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką, tokie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo bei nerodė, jog jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

3.4. Sprendimas yra išsamus ir nuoseklus, paremtas pareiškėjo tyrimo metu pateikta informacija ir aktualia kilmės valstybės informacija. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos. Pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių sąlygų.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo H. H. I. I. skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (du) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis bylos medžiaga teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 16 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Nurodė, jog bėgo iš (duomenys neskelbtini), nes dalyvavo mitinguose ir vieną kartą per mitingą jį pagavo (duomenys neskelbtini) ir jį įtraukė į savo automobilį, sužalojo jam (duomenys neskelbtini) ir pagrasino, kad jeigu dar kartą ateis į mitingą – bus nužudytas. Pareiškėjas bijojo dėl savo gyvybės ir todėl pabėgo iš kilmės šalies.

5.2. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 22 d. apklausos metu pažymėjo, kad iš kilmės valstybės išvyko, nes jam grėsė persekiojimas dėl dalyvavimo demonstracijose, taip pat jis susilaukė grasinimų, nes priklausė (duomenys neskelbtini).

5.3. Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos): 2) išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį ikiteismine tvarka, Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

6. Teismas, įvertinęs Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatas, 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V‑131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, pažymėjo, kad pareiškėjo istorija apie jam gresiantį persekiojimą dėl dalyvavimo demonstracijose savaime nesąlygojo pabėgėlio statuso jam suteikimo.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie tai, jog jis negalėjo pasilikti kilmės šalyje dėl jam kilusios grėsmės buvo abstraktus ir nedetalus. Pareiškėjas buvo eilinis protestuotojas ir tyrimo metu nebuvo nustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti pareiškėją prie asmenų, kurie galėtų susidurti su padidinta persekiojimo grėsme (pareiškėjas nebuvo žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nebuvo opozicijos lyderis ir protestų organizatorius). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė nuotraukų, vaizdo medžiagos ir kitų rašytinių įrodymų apie jo dalyvavimą demonstracijose ar įrodymų apie jo užpuolimą. Taip pat, pareiškėjo pasakojimas nesutapo su jo brolio pasakojimu. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas teigė, kad dėl dalyvavimo protestuose jis nebuvo sulaikytas ir jam nebuvo pareikšti kaltinimai, todėl teismui nekilo abejonių, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

8. Teismas pažymėjo, jog bylos rašytiniai įrodymai nepatvirtino faktinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo persekiojimo grėsmę. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, pagrindžiančius tariamą grėsmę būti persekiojamam, pareiškėjo baimė buvo grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo baimė neatitiko „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negalėjo būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

9. Teismas nurodė, kad Departamento atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai. Atsakovas apklausų metų siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija buvo gauta iš keleto įvairių šaltinių, o priešingos informacijos pareiškėjas nebuvo pateikęs, todėl teismas sprendė, jog nebuvo jokio pagrindo kritiškai vertinti atsakovo surinktos informacijos aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

10. Teismas sutiko su Departamento Sprendime nurodytais teiginiais, jog pareiškėjas demonstracijose dalyvavo ne kaip aktyvus jų organizatorius, ne kaip aršus valdžios kritikas, o kaip eilinis protestuotojas, todėl nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistavo individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui grėstų pavojus dėl beatodairiško smurto grėsmės.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik po sulaikymo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas nesielgė teisėtai, rūpestingai ir atsakingai, pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sprendė, jog pareiškėjui kilmės šalyje negrėstų kankinimas, ar žiaurus, nežmoniškas elgesys, orumo žeminimas, nebuvo duomenų apie jam gresiančią egzekuciją ar mirties bausmę bei nebuvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai ir būtų rimta bei asmeninė grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Teismas nurodė, kad vien tariama grėsmė nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

12. Teismas nurodė, kad, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar padaręs teisės pažeidimų, taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas išsiunčiama jau ne pirmą kartą, ar keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismas pakeitė šį terminą iki 2 metų nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei tuo pačiu pakeitė ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedamo perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas H. H. I. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas nori būti tiesiogiai išklausytas.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

14.2. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtino, jog pareiškėjo pasakojimas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

14.3. Teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais bei atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jog jis dalyvavo demonstracijose, todėl grąžinus pareiškėją į jo kilmės valstybę jo lauktų susidorojimas.

14.4. Pareiškėjas turėtų būti priskirtas prie padidintos rizikos asmenų profilių – jis ne tik dalyvavo demonstracijose, tačiau padėjo (duomenys neskelbtini) protesto dalyviams bei kitomis veiklomis. Ne visi nukentėję asmenys buvo žinomi aktyvistai, organizatoriai ir protestuose pagrindinį vaidmenį atliekantys asmenys, daugelis nukentėjusių asmenų buvo tokie patys kaip pareiškėjas, tiesiog išėję į gatves protestuoti.

14.5. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo H. H. I. I. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

18. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, nurodo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas, atsakovas nesurinko aktualios ir esamą padėtį atitinkančios kilmės šalies informacijos iš skirtingų šaltinių.

20. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

21. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014, 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

22. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

23. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

24. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

25. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

26. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1-97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

27. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

28. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jis dalyvavo demonstracijose, buvo sužalotas (duomenys neskelbtini), kurie grasino jį nužudyti. Taip pat pareiškėjas teigė, jog susilaukė grasinimų ir dėl priklausymo (duomenys neskelbtini).

30. Departamento sprendime nustatyta, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie dalyvavimą protestuose yra abstraktus, nedetalus, nenuoseklus – pareiškėjas, pasakodamas apie protestus, nesileido į detales, jo atsakymai buvo bendro pobūdžio, pareiškėjas nepaaiškino, koks buvo jo vaidmuo protestuose, neįvardijo kodėl pasirinko būtent (duomenys neskelbtini), be to, (duomenys neskelbtini) gretose buvo trumpą laiko tarpą, nespėjo gauti (duomenys neskelbtini). Departamentas iš esmės vertino, kad pareiškėjo pasakojimas turėjo trūkumų, jis neįvardijo konkrečių grasintojų (pradžioje sakė, kad jį persekioja (duomenys neskelbtini), vėliau – tiesiog politinės grupės, kurios sudaro vyriausybę).

31. Departamento sprendime nurodyta, kad tyrimo metu nebuvo nenustatyta aplinkybių, leidžiančių priskirti prieglobsčio prašytoją prie asmenų, kurie, remiantis kilmės valstybės informacija, susiduria su padidinta persekiojimo grėsme (prieglobsčio prašytojas nėra žurnalistas, viešai kritikuojantis valdžią ar karines grupuotes, nėra opozicijos lyderis ir protestų organizatorius). Pareiškėjas nebuvo sulaikytas, jam nebuvo pareikšti kaltinimai dėl dalyvavimo protestuose. Departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sprendė, jog nebuvo nustatytas pareiškėjui gresiantis persekiojimas, jis neatitinka prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

32. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, pripažintina, kad pareiškėjo istorija, jog jis dėl dalyvavimo protestuose yra persekiojamas, nėra pagrįsta kitais (be jo pasakojimo) įrodymais, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, kurie jį paskatino išvykti iš (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio ir neišsamūs, nepasižymi informatyvumu. Konstatuotina, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

33. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

34. Pažymėtina, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) įsteigimo 4 straipsnio nuostatas, EPPB (šiuo metu – ESPA), kuris įsteigtas siekiant įgyvendinti bendros Europos prieglobsčio sistemos tikslus, skaidriu ir nešališku būdu renka svarbią, patikimą, tikslią ir naujausią informaciją apie prašymus suteikti tarptautinę apsaugą pateikusių asmenų kilmės valstybes, naudodamasi visais svarbiais informacijos šaltiniais, įskaitant vyriausybinių, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų pateiktą informaciją, ir remdamasi tokia informacija rengia ataskaitas dėl kilmės valstybių.

Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas be kitų šaltinių, vertino ir ESPA 2021 m. ataskaitą, kurioje, kaip pagrįstai teigia atsakovas, nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisve. Byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, todėl atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimą, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y.

įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, pateiktus paaiškinimus ir kitus turimus duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų.

Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Departamento padarytas išvadas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti ESPA, kurios vienas iš tikslų yra informacijos apie kilmės valstybę rinkimas. Departamentas išsamiai įvertino aktualią ESPA skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas nurodytas Departamento sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats Departamento sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių turėtų būti panaikintas.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, sutinka su tuo, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Atsakovas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui nebuvo iškilusi reali pagrįsta grėsmė. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad jis gali patirti padidintą persekiojimo grėsmę ar yra pažeidžiamas asmuo.

36. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad ESPA 2021 m. ataskaitos rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

37. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 punktus, tačiau teismas nepagrįstai atitinkama apimtimi nepakeitė Komisijos sprendimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis šiuo aspektu tikslintina.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Įvertinus Nutarties 37 punkte išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis tikslinama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. H. I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį, jos antrą ir trečią pastraipas išdėstant taip:

„Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 21S45436 rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstyti taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (du) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 19K-5 dalį.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 21S45436 rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstyti taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2022 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 19K-5 dalį.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė