2015-11-19 Nr. AB-22505-3-62-3-00695-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-871-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00695-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prienų autoservisas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Prienų autoservisas“ dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Prienų autoservisas“ (toliau – ir atsakovas) 15 938,04 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas nurodė, kad yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Prienų rajono savivaldybės taryba 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt ir yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus, pareiškėjui yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektų, esančių Prienų rajono savivaldybės teritorijoje. Tačiau atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui pagal jam priklausančio nekilnojamojo turto dalį susidariusio 15 938,04 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokesčio.

Atsakovas su skundu sutiko iš dalies.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog neginčija pareigos mokėti rinkliavą už atliekų surinkimą, tik prieštarauja paskaičiuotos rinkliavos dydžiui ir jos nustatymo metodikai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš UAB „Prienų autoservisas“ 15 938,04 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais.

Pagal byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamo turto objektai Prienų mieste, todėl pagal Nuostatus jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų teismas darė išvadą, kad atsakovas nuo rinkliavos pradžios 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas – 15 938,04 Lt.

Išanalizavęs ginčo teisiniam santykiui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat pažymėjo, kad nėra draudžiama nustatyti tokią vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu.

Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį, kaip pageidauja atsakovas. Todėl, kiek tai susiję su ginčo vietine rinkliava, aptariama „atliekų turėtojo“ sąvoka, vartojama Rinkliavų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2000 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. VIII-1725 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija) bei Nuostatuose, negali būti aiškinama, kaip apimanti tik tuos asmenis, iš kurių surenkamą ir tvarkomą komunalinių atliekų kiekį galima aiškiai ir tiksliai identifikuoti. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo.

Teismas nurodė, kad ginčo teisiniams santykiams taikytini Nuostatai taip pat aiškiai įtvirtina, jog vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi tokie, kad gautos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas bei su atliekų tvarkymu susijusias išlaidas. Taigi abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, teismui nekilo.

Teismas pabrėžė, kad pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą, kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas akcentavo, kad atsakovas nustatyta tvarka nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą neatleistas.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad skundo reikalavimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo pagrįstas ir tenkintinas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, tendencingas, apribojantis atsakovo teisę rinktis atliekų tvarkymo mokesčio skaičiavimo metodiką. Paaiškina, kad turi daug objektų, kuriuos naudojant atliekos nesusidaro. Tokio nepagrįstai didelio mokesčio nustatytas bendrovei, kurioje dirba tik du darbuotojai, yra nepakeliama našta. Nurodo, kad Nuostatai buvo pripažinti neteisėtais ta dalimi, kuria neįtvirtinta tvarka, pagal kurią būtų galima mokėti mokestį pagal faktinį atliekų kiekį.

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A556-3341/2014 ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju įmanoma nustatyti faktiškai susidariusių atliekų kiekį. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismą nepasisakė dėl prašymo išreikalauti papildomų įrodymų apie tai, kiek kainuoja 1 kubinio metro mišrių atliekų sutvarkymas. Atsakovas nurodo, kad 0,66 m3 atsakovui priskirtas konteineris yra išvežamas 18 kartų per metus, todėl per metus susidarytų 11,88 m3 atliekų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 15 938,04 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo UAB „Prienų autoservisas“ už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d..

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Atliekų tvarkymo įstatymo 30-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Iš Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų matyti, kad Prienų rajono savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymas yra organizuotas mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą požymius yra konstatuota, kad pagal Rinkliavų įstatymo nuostatas vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. <...> vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. <...> vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. <...> vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.).

Toks vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pobūdis lemia, kad pareiga mokėti šią rinkliavą iš principo negali būti siejama su faktiškai suteiktos paslaugos, surenkant ir tvarkant iš asmens komunalines atliekas, dydžiu, trukme ir pan..

Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011; 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto kiekį, plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.

Byloje duomenų, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka būtų kreipęsis dėl atitinkamos lengvatos įgijimo į pareiškėją ir Prienų rajono savivaldybę bei ją įgijęs, nenustatyta. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas.

Tas pats pasakytina ir dėl atsakovo argumentų, kad rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turėtų būti skaičiuojama pagal faktinį priduodamų komunalinių atliekų kiekį.

Kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad jis, remiantis Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1267-480/2011, turi galimybę reikalauti, jog rinkliava būtų apskaitoma pagal faktinį priduodamų komunalinių atliekų kiekį.

Tačiau pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus, rinkliavos skaičiavimas pagal faktinį priduodamų komunalinių atliekų kiekį, būtų išimtis iš bendros taisyklės, nustatančios, kad rinkliavos skaičiavimo matas yra nekilnojamasis turtas.

Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad atsakovas, norėdamas įgyti teisę - mokėti rinkliavą, kai ji apskaitoma pagal faktinį priduodamų komunalinių atliekų kiekį, turėtų atlikti ir atitinkamus veiksmus – išreikšti valią dėl tokio rinkliavos mokėjimo kompetentingai institucijai, o pastaroji priimti atitinkamą sprendimą. Neigiamo sprendimo atveju jį užginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.

Tačiau byloje duomenų, kad atsakovas, byloje nagrinėjamu laikotarpiu - nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., būtų išreiškęs valią, jog jam rinkliava būtų skaičiuojama tokiu būdu, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas.

Visa tai lemia, kad atsakovas nustatyta tvarka nėra įgijęs teisės į rinkliavos skaičiavimą jo nurodomu būdu, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Prienų autoservisas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė