2013-07-16 Nr. AB-3599-3-61-3-02756-2010-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1414/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02756-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1D-6824-(2) ir solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 14 459,14 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos.

Pareiškėjas paaiškino, kad dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Sargybų būrio specialistu. Išėjus iš vidaus tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam paskirta 1 057,46 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija nuo 2010 m. sausio mėnesio išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 1D-6824-(2) ministerija atsisakė tai padaryti. Nurodė, kad atsakovas taikė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai apribojo jo teisę į nuosavybę. Vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatomis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais. Teigė, kad šioje byloje nustatytina Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė, kadangi Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valstybės institucija, galėjo ir turėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių apriboti nuosavybės teisę į valstybinę pensiją.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai pažymėjo, kad teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, t. y. įstatymas ar kitas teisės aktas laikomi teisėtais ir privalo būti taikomi tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota jo valstybinė pensija, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėjo, kad nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą, kadangi netenkinamos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Teigė, jog pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal jo 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjas 2010 metais turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota pensija dar kartą buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 14 459,14 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Darė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas, vadovaudamasis Tarnybos 2012 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-6056, darė išvadą, jog pareiškėjui V. P. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 14 459,14 Lt (turėjo būti išmokėta 28 326,40 Lt, o išmokėta 13 867,26 Lt). Sprendė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, jog valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstatavo, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl ginčijamas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 1D-6824-(2) yra teisėtas.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo skundą ir priteisė jam už atitinkamą laikotarpį neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Pažymi, jog, kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, tai Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos padavė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo.

Pareiškėjas V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepimą grindžia argumentais, išdėstytais skunde. Taip pat teigia, kad atsakovas Lietuvos Respublika Laikinojo įstatymo priėmimo stadijoje negalėjo nežinoti, jog šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies redakcija prieštarauja Konstitucijai, kadangi yra diskriminacinio pobūdžio. Nurodo, jog, nors Laikinajame įstatyme nebuvo išspręstas neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo klausimas, tai nereiškia, kad atsakovas neturi tokios prievolės. Ši atsakovo prievolė numatyta Konstitucijos 23 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas bei pareiškimas dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančio Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 11SP-1364 matyti, jog V. P. nuo 2008 m. gegužės 1 d. neterminuotai paskirta 1 057,46 Lt pensija (b. l. 23). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas V. P. 2010 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 24). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 1D-6824-(2) nurodė, kad mokėti pareiškėjui 1 057,46 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo (b. l. 25–26). Pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 1D-6824-(2) ir solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 14 459,14 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos (b. l. 1–5). Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 14 459,14 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kitą skundo dalį atmetė.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. 1D-6824-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8371) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 885,20 Lt. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę pareiškėjui mokėtina valstybinė pensija buvo dar kartą perskaičiuota bei sumažinta (b. l. 25–26).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 11D(P)-6056 (b. l. 55) patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo dar kartą perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pensiją perskaičiavus tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį minėtu laikotarpiu pareiškėjui būtų buvusi išmokėta 28 326,40 Lt pensijos, tačiau pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį realiai pareiškėjui išmokėta 13 867,26 Lt pensijos. Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. iš viso susidarė 14 459,14 Lt dydžio nepriemoka (28 326,40 Lt – 13 867,26 Lt).

Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 14 459,14 Lt dydžio pensijos nepriemoką, kurios dydį patvirtina byloje esantys duomenys. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kt.).

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Šioje nutartyje buvo nuodugniai ir visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovai iš naujo kelia apeliaciniame skunde.

Pabrėžtina, jog iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai išmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmestinas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimas dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą bei trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė