2018-12-05 Nr. AB-22640-3-61-3-02122-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2829-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02122-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – M. S., A. P., Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“ (bankroto administratorius – uždaroji akcinė bendrovė „Valsita“)) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. P. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), 824,69 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji, A. P., A. P. ir M. S. 2014 m. lapkričio 3 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Turkiją, už kurią sumokėjo 2 996 Lt, tačiau ji neįvyko, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemokus. Pareiškėja pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Pagal Departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo grąžinta 43,01 Eur suma, taigi liko negrąžinta 2 847,50 Lt (824,69 Eur) suma. Pareiškėja paaiškino, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Taigi, Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai sudarė pagrindą teigti, jog buvo padarytas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kilo atsakomybė.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 93–102) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja prašė įvertinti Įstatymo bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus priimant Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tai atlikti teismui yra draudžiama. Teismas negali kvestionuoti Lietuvos valstybės įsipareigojimų pagal ES teisę, be to, byloje nėra kompetentingų ES institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Lietuvos valstybė būtų padariusi ES teisės pažeidimų, kurių pagrindu Lietuvos valstybei galėtų kilti atsakomybė. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš Lietuvos valstybės pareiškėjai priteisti turtinę žalą, kadangi nėra deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visumos. Atsakovo teigimu, pareiškėja, siekdama gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ iškeltoje bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 16–21) prašė jį atmesti.

6. Pareiškėja, kildindama jai padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų, rėmėsi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis. Departamentas teigė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir pareiškėjos reikalavimai – 867,70 Eur.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Freshtravel“ atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 64–65) nurodė, kad turėjo Turizmo įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimus, kurių draudimo sumos atitiko galiojančių Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus. Be to, kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo draudimo sumos buvo paskaičiuotos pagal bendrovės oficialius finansinius duomenis, kuriuos bendrovė teikė atsakingoms institucijoms.

8. Tretieji suinteresuoti asmenys M. S. ir A. P. atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 55) prašė jį tenkinti.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos A. P. skundą tenkino ir priteisė 824,69 Eur bei 5 proc. procesinių metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos (2017 m. birželio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004141 (b. l. 5–6) dėl keturių asmenų: A. P., A. P., A. P. ir M. S. kelionės į Turkiją. Pagal šią sutartį pareiškėja kelionės organizatoriui sumokėjo 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą, tačiau dėl kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo (bankroto) pareiškėjos įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į Departamentą ir 2015 m. rugsėjo 14 d. draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 7) jai buvo grąžinta 43,01 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 824,69 Eur suma.

11. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, nes Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo teiginius, kad tarp pareiškėjos ir BUAB „Freshtravel“ sudaryta 2014 m. lapkričio 3 d. turizmo paslaugų sutartis Nr. PT004141 nėra pasirašyta nei vienos iš šalių, mokėjimas atliktas anksčiau – 2014 m. spalio 30 d. kitam juridiniam asmeniui, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta, nurodydamas, jog tarp pareiškėjos ir BUAB „Frestravel“ 2014 m. lapkričio 3 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004141 kelionei į Turkiją. Pareiškėja sutartyje buvo nurodyta kaip viena iš į kelionę vykstančių asmenų. Į bylą pateikta sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau pareiškėja, remdamasi elektroniniu paštu gautu mokėjimu nurodymu (b. l. 125–126), per UAB „Maxima LT“ sumokėjo mokestį už Beta.lt paslaugas (CHERRY LT) 867,70 Eur (2 996 Lt) (b. l. 126). Mokėjimo nurodyme ir mokėjimo kvite nurodytas užsakymo numeris – 10104637413, sutampa, iš minėtų dokumentų matyti, kad buvo mokama už keturių asmenų poilsinę kelionę lėktuvu į Turkiją su apgyvendinimu viešbutyje ir maitinimu. Draudimo bendrovės ERGO INSURANCE SE Lietuvos filialo pavedimu (b. l. 7) pareiškėjai buvo grąžinta 43,01 Eur suma kaip draudimo išmoka dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Taigi draudimo bendrovei išmokėjus draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004141 tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės sąskaitą. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjos sumokėta 867,70 Eur suma yra tiesiogiai susijusi su neįvykusia kelione ir yra už kelionę sumokėta suma, kuri, atsižvelgiant į Direktyvos nuostatas, laikytina pareiškėjos patirtais tiesioginiais nuostoliais ir turėtų būti kompensuojama atėmus iš jos draudimo bendrovės išmokėtą išmoką – 43,01 Eur.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

16. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visumą sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjos naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jos ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjos naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

18. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėja turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėja savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjai teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

19. Pareiškėja A. P., tretieji suinteresuoti asmenys A. P. ir M. S. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

21. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

28. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

29. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

30. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

31. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

32. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. lapkričio 3 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004141 (b. l. 5–6) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Turkiją), kadangi pareiškėja, remdamasi elektroniniu paštu gautu mokėjimo nurodymu (b. l. 125–126), per UAB „Maxima LT“ sumokėjo 867,70 Eur (2 996 Lt) sumą pagal įsigytą kuponą Beta.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo 43,01 Eur išmoka pareiškėjai dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 7).

33. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjos patirtus nuostolius.

34. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė