2016-10-04 Nr. AB-18885-3-61-3-05145-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-969-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05145-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Litesko“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (elektroninės bylos I t., b. l. 1-25), prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-863 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas);

2) įpareigoti Komisiją: laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv); atsižvelgiant į prieš tai nurodytą dėl įpareigojimo punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias.

3) skirti byloje teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“, prašant atsakyti į šiuos klausimus:

(i) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikius Komisijos pagal Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 (toliau – ir Metodika), 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų)?

(ii) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atsižvelgiant į 1-ajame klausime nurodytą Komisijos pagal Metodikos 39 punktą nustatomą karšto vandens 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui, t. y. palūkanų už paskolą mokėjimui ir paskolos grąžinimui?

(iii) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį pagal Metodikos 39 punktą nustatomas karšto vandens 5 proc. netektis?

4) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.

Pažymėjo, jog skundžiamu Nutarimu apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjo nurodytų ir pačios Komisijos pripažįstamų faktinio 10,2 proc. netekčių dydžių. Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams.

Nurodė, kad Komisija, priimdama Nutarimą, netinkamai aiškino ir taikė karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisykles. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.), karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose.

Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir nurodytos netektys išliks per visą Nutarimo dėl karšto vandens nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 p.), t. y. per 2015 m., kadangi šiuo metu dauguma Palangos miesto vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėjas (net ir atsiradus investicijos finansavimo galimybėms, kurių šiuo metu nustatomomis karšto vandens kainomis nesudaroma) per tokį trumpą laiką vartotojams objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 p. numatytų 5 proc.).

Todėl 2015 m. karšto vandens netektys Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose išliks panašiame faktiniame lygyje pirmiausia dėl to, kad šiandien nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, visiškai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Aplinkybę, kad faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, t. y. dėl priežasčių, nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo, patvirtina tai, kad karšto vandens tiekėjai pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 231.12 punktą nuolat atlieka kontrolinius viso namo butų karšto vandens skaitiklių parodymų patikrinimus, tačiau nepaskirstytasis karšto vandens kiekis išlieka.

Nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas / objektyvus egzistavimas yra ne kokios nors „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai kaip daugiabučio namo bendrasavininkiai.

Pareiškėjo teigimu, jis tinkamai vykdo visas savo įstatymines pareigas, neginčija jam Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai be jokio pereinamojo laikotarpio iškart užtikrinti visų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių. Pareiškėjas paskelbė (Valstybės žinios „Informaciniai pranešimai“, 2010 m. spalio 27 d.) viešąjį pirkimą šiai veiklai finansuoti, tačiau visos susidomėjusios kredito institucijos ir bankai atsisakė finansuoti tokią veiklą, kadangi būtent dėl ydingo Karšto vandens kainų nustatymo metodikos kainodarinio reguliavimo nevertinant faktinių karšto vandens netekčių daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemose pajamos iš šios veiklos negeneruoja pakankamo srauto paskoloms grąžinti. Kadangi kryžminis subsidijavimas tarp valstybės reguliuojamų veiklų yra draudžiamas įstatymu, šiuo metu pareiškėjas karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius priverstas įrengti vien iš tam objektyviai nepakankamų iš karšto vandens tiekimo veiklos surinktų lėšų, nes pajamų iš jokių kitų veiklų (pvz. šilumos tiekimo, elektros energijos gamybos ir pan.) tam naudoti negalima (tokiu atveju nukentėtų atitinkamai šilumos ir / ar elektros vartotojai, galintys ir nesutapti su karšto vandens vartotojais).

Teigė, kad dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos neveikimo nenustatant teisės aktų reikalavimus atitinkančio karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokesčio, skirto karšto vandens skaitiklių įrengimo ir aptarnavimo sąnaudoms padengti, pareiškėjas šiuo metu negali įrenginėti jokių, nei nuotolinių, nei nenuotolinių skaitiklių. Palangos miesto savivaldybės taryba nevykdo savo pareigų nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, tokiu būdu pažeisdama Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Pridūrė, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, ko pareiškėjo aptarnaujamoje savivaldybėje dar nėra. Atitinkamai 5 ir 10 proc. leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Tačiau Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius (Metodikos 39 p.), o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 p.), šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, padarė prielaidą, kad Palangos miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma. Šiuo metu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 m. įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai yra visiškai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens suvartojimo normatyvai, priklausomai nuo bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiaus).

Pažymėjo, jog Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Taigi, karšto vandens kainų skaičiavimuose turėjo būti taikomos faktinės, pareiškėjo Komisijai pateiktais dokumentais ((1) vandens tiekėjo sąskaitos, atspindinčios namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį, t. y. būtiną paruošti karšto vandens kiekį, (2) gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma, t. y. reiškianti faktiškai realizuotą karšto vandens kiekį) pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinant būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (taip pat ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas.

Nurodė, kad pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios yra nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų. Priėmus Komisijos Nutarimą, atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra visiškai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jam iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtį), kai kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos. Todėl minima situacija akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.

Be to, Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją, neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos Nutarimu nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, o jokios kredito institucijos tokios neatsiperkančios veiklos ar jai vykdyti būtinų investicijų tiesiog nefinansuoja. Dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėjas ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs 163,51 tūkstančių litų nuostolį.

Pagal Komisijos suformuotą praktiką planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis pačios Komisijos suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos. Pareiškėjas savo raštuose Komisijai yra ne kartą nurodęs, kad pasiekti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą be papildomai pasamdytų darbuotojų karšto vandens apskaitos prietaisų parodymams nuimti yra neįmanoma. Tačiau Komisija, nepaisydama šios aplinkybės, ne tik kad sumažino faktines netektis iki 5 proc., bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų. Tokiu būdu, Komisija nepaiso Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytų objektyvumo ir proporcingumo principų, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl būtinųjų sąnaudų padengimo reguliuojant šilumos kainas.

Nurodė, kad šioje byloje yra keliami sudėtingi Komisijos nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimo klausimai, todėl tam yra reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. patenkino UAB „Vilniaus energija“ prašymą skirti byloje ekspertizę iš esmės analogiškais klausimais, todėl ir šioje byloje būtina vadovautis ir nenukrypti nuo ratio decidendi sutampančios bylos to paties teismo praktikos. Jeigu pareiškėjui būtų atimta galimybė pasinaudoti eksperto išvada, Komisijos nutarimus ginčijančiam subjektui nepagrįstai būtų atimta galimybė įrodyti, kad nacionalinis reguliuotojas nustatė neteisėtas ir nepagrįstas kainas, o teismams atsisakant skirti ekspertizę, Komisijai būtų suteikiama absoliuti ir jokių teisės normų nevaržoma diskrecija.

Teigė, jog jeigu teismas sutiktų su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punkto nuostatos dėl karšto vandens netekčių daugiabučių namų tinkluose dydžio ribojimo galėjo būti taikytos pareiškėjo atžvilgiu, tuomet Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tam atvejui, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys skaitikliai, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Tokiu atveju pareiškėjas prašo dėl šios Metodikos normos atitikties Šilumos ūkio įstatymui, Energetikos įstatymui, Civiliniam kodeksui, Viešojo administravimo įstatymui ir teisės principams kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Metodikos galiojančios redakcijos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą (t. y. pareiškėjas), būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Metodikos 39 punkte nustatytos atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema.

Tačiau, jeigu būtų sutinkama su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Metodikos 33 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos.

Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Komisijos taikomu būdu suprantamo Metodikos 39 punkto legislatyvinė omisija, be kita ko, pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą (elektroninės bylos I t., b. l. 88-127) su juo nesutiko ir paršo atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai - karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis, egzistavimą (Šilumos ūkio įstatymas, Metodikos 3.2 p.). Technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas.

Pažymėjo, kad pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis.

Priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Atitinkamai Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų Šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu.

Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pareiškėjas, aiškindama nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas.

Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus, galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjo elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą, Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti.

Teigė, kad pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, atitinkamai pareiškėjo išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (23 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšo vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Pažymėjo, kad pagal Metodikos 39 punktą, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo).

Pabrėžė, kad, skaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad pareiškėjas planuoja iki 2016 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Akcentavo, kad Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

Nesutiko su pareiškėjo išdėstytais argumentais dėl ekspertizės byloje skyrimo pagrįstumo ir atitikimo administracinių teismų formuojamai praktikai. Komisijos nuomone, tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose, pareiškėjo prašymas dėl ekspertizės skyrimo yra atmestinas. Komisijos nuomone, pareiškėjo teikiami klausimai ekspertizei atlikti yra susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu.

Komisijos teigimu, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą taip pat nėra. Pažymėjo, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos įrengimo, nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Tačiau Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (elektroninės bylos I t., b. l. 149-160) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės ginčija Komisijos pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, kai, jo teigimu, šios netektys yra 10,2 proc.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad UAB „Litesko“ 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1.61-349 Komisijai pateikė UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą, kuriame nurodė, kad planuojamas geriamojo vandens kiekis karštam vandeniui ruošti apskaičiuotas pagal ataskaitinio laikotarpio (2013 m. II ketv. – 2014 m. I ketv.) duomenis ir sudaro 111,0 tūkst. m3, pareiškėjo skaičiavimais planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis yra 99,7 tūkst. m3, įvertintos karšto vandens netektys – 10,2 proc.).

Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad bendrovė „Litesko“ planuoja įgyvendinti karšto vandens nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo įrangos diegimą ir vadovaudamasis Metodikos 39 punktu, 2014 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. O5-182 planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui skaičiuoti taikė 5 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Atsakovas apskaičiavo 5,6 tūkst. m3 leistinų karšto vandens netekčių, o planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis padidėjo iki 105,4 tūkst. m3.

Komisija, atsižvelgdama į pareiškėjo aiškinamajame rašte nurodytą aplinkybę, jog Palangos miesto savivaldybė nenustato teisės aktų reikalavimus atitinkančio atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio, 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. R2-1940 kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją, prašydama informuoti Komisiją, ar Palangos miesto savivaldybės taryba yra nustačiusi atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, atitinkantį priimtos Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105, reikalavimus, ar UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ turi realias galimybes įrengti atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus ir, taikant savivaldybės nustatytą mokestį, padengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklos sąnaudas.

Palangos miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. (4.12)-D3-3096 informavo Komisiją, kad Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. T2-136 2 punktu patvirtino 1,06 Lt (be PVM) vartotojui (butui) per mėnesį atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį ir taikant savivaldybės nustatytą mokestį, pareiškėjas turi realias galimybes įrengti atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus ir padengti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo veiklos sąnaudas.

Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 1.2-722, atsakydamas į atsakovo 2014 m. rugsėjo 10 d. kreipimąsi, nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1091-162/2014 panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T2-136 ir įpareigojo Palangos miesto savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio nustatymą bei priimti sprendimą; prašė Komisijos karšto vandens kainos dedamąsias nustatyti pagal 2014 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 1.61-349 pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą, įvertinant faktines karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, kurios sudaro 10,2 proc.

Komisijos Šilumos ir vandens departamento šilumos skyrius, 2014 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. O5-286 užfiksavo galutines išvadas ir nurodė, jog įvertinęs bendrovės pateiktus argumentus ir atsižvelgęs į tai, kad Palangos miesto savivaldybė ir Komisija yra dvi savarankiškos institucijos, pasilieka prie savo pozicijos ir kainų skaičiavimo, išdėstyto 2014 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. O5-182.

Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 11 dalimi ir Karšto vandens kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106, priėmė skundžiamą 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-863 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo”, kuriuo pareiškėjui nustatė karšto vandens kainos dedamąsias, vadovaudamasi 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu.

Teismas pažymėjo, jog Metodikos 39 punkte nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.

Taigi, pagal šį punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Atitinkamai daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, šios netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Todėl teismas sutiko su Komisijos teiginiais, kad pareiškėjas, išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą, nes Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

Minėtas tikslas adekvačiai yra perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Vadinasi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas.

Pareiškėjas skunde argumentuoja, kad Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos dėl objektyvių priežasčių – vartotojų ir Palangos miesto savivaldybės kaltės. 5 proc. karšto vandens netekčių taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Teismas su tokiais argumentais nesutiko. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Metodikos 39 punktą, konstatavo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 proc., t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. <...> Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013. Šios bylos medžiaga nesudarė pagrindo teismui Metodikos 39 punkto nuostatas ir Komisijos veiksmus vertinti kitaip.

Kadangi Metodikos 39 punkte nurodytos leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose laikomos tos, kurios susidaro dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, todėl nepagrįstai pareiškėjas skunde įrodinėja, jog į jas turi būti įskaičiuojamos ir netektys, atsirandančios dėl karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruotų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenų, netinkamų, visiškai nusidėvėjusių, metrologiškai nepatikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų naudojimo arba jų neturėjimo. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą.

Pats pareiškėjas Komisijai pateiktame karšto vandens kainos dedamųjų projekte patvirtino, jog daugiabučiuose namuose įrengs nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl atsakovas, atsižvelgęs į šią aplinkybę, jam suteiktos diskrecijos ribose pagrįstai taikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis. Dėl tariamos Palangos miesto savivaldybės kaltės, nustatyta, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1091-162/2014 panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. T2-36, kuriuo buvo nustatytas UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestis – 1,06 Lt vartotojui (butui) per mėnesį be PVM, ir įpareigojo Palangos miesto savivaldybės tarybą iš naujo svarstyti UAB „Litesko“ atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio projektą ir jo pagrindimą bei priimti sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje A-705-143/2015 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir Palangos miesto savivaldybės kilęs ginčas dėl minėto mokesčio nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas Komisijai nurodė, kad visus karšto vandens apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema įrengs iki 2016 m. gegužės 31 d., šie prietaisai faktiškai nėra įrengti, todėl aptarnavimo mokestis už juos nėra mokamas.

Tuo remiantis negalima teigti, kad karšto vandens netektys susidaro dėl Palangos miesto savivaldybės kaltės ir šiuo pagrindu pripažinti ginčo Nutarimo neteisėtumą.

Teismas, įvertinęs ginčą reglamentuojančias teisės normas, faktinę bylos situaciją, padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog Komisija nustatė nepagrįstus planuojamo realizuoti karšto vandens kiekius. Komisija įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pagrindus, jai suteiktos kompetencijos ribose pagrįstai taikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis, ginčijamas Nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismui nekilo abejonių dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, netenkintas (ABTĮ 112 str.). Atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau ne kartą analogiško pobūdžio bylose analizavo Metodikos 39 punkto nuostatą bei neįžvelgė būtinumo patikrinti jos teisėtumą (2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-841/2014).

Atsakydamas į pareiškėjo prašymą byloje skirti ekspertizę, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo teikiami klausimai ekspertizei atlikti yra susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu. Teismo vertinimu, dėl šios priežasties jie nėra reikšmingi bylai, todėl prašymas skirti ekspertizę netenkintas.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (elektroninės bylos II t., b. l. 1-26), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 143 str., 142 str. 2 d. 5 p.). Teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 proc. netekčių dydį, prieštarauja Komisijos patvirtintos Metodikos 39 punkto nuostatoms. Taip pat, padarydamas šią išvadą, teismas ignoravo (visiškai nevertino) pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisyklių.

2. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu (pvz., 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003 ir kt.), karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiose tinkluose.

Kadangi šiuo atveju faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių taip pat pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, tinkamai vykdo savo pareigas, nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis (kaip jis suprantamas pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 18 d. pateiktą apibrėžimą) susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (pvz., karšto vandens tiekėjo), o ne butų savininkų kaltės. Taigi, Komisija Nutarime turėjo pareiškėjo atžvilgiu taikyti ne 5 proc., o Komisijai žinomą bei jos pripažįstamą faktinį karšto vandens netekčių dydį, t. y. 10,2 proc.

Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens kiekio lygis ir nurodytos netektys išliks per visą Nutarime nustatytų karšto vandens kainos dedamųjų galiojimo laikotarpį (Metodikos 11 p.), t. y. per 2014-2015 m., kadangi šiuo metu dauguma pareiškėjo Palangos savivaldybės vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėjas (net ir atsiradus investicijos finansavimo galimybėms, kurių šiuo metu nustatomomis karšto vandens kainomis nesudaroma) per tokį trumpą laiką vartotojams objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų eliminuoti aukščiau nurodytų kiekių skirtumą (sumažinti karšto vandens netektis iki Metodikos 39 p. numatytų 5 proc.).

Todėl 2015 m. karšto vandens netektys pareiškėjo aptarnaujamuose daugiabučiuose namuose išliks panašiame faktiniame lygyje pirmiausia dėl to, kad šiandien nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, visiškai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, neva tarp pareiškėjo ir Palangos miesto savivaldybės kilęs ginčas dėl minėto mokesčio nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pareiškėjas iki 2016 m. gegužės 31 d. galėtų užbaigti visų suplanuotų apskaitos prietaisų su nuotoline duomenų apskaita įrengimą tik, jei Palangos miesto savivaldybės taryba įvykdytų savo koresponduojančią pareigą dėl šių skaitiklių įrengimo / aptarnavimo mokesčio nustatymo (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 3 d., 16 str. 4 d.). Šiuo metu nemaža dalis šių prietaisų yra įrengta, tačiau pareiškėjas negauna apmokėjimo už jau įrengtų skaitiklių įrengimą bei aptarnavimą vien dėl to, kad Palangos miesto savivaldybė nėra patvirtinusi karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio.

Todėl dėl tokio savivaldybės neveikimo pareiškėjas patiria nuostolius ir naujų skaitiklių įrengimo procesas užstringa ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusia 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-705-143/2015 nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, neva Pareiškėjo ir Palangos miesto savivaldybės santykiai dėl karšto vandens apskaitos prietaisų ir jų įrengimo bei apmokėjimo nėra susiję su pareiškėjo faktiškai patiriamomis išlaidomis bei karšto vandens netektimis.

3. Metodikos 39 punkte nurodytos teorinės netektys (5 ir 10 proc.) negalėjo būti taikomos ir dėl to, kad jų taikymas susietas su tuo momentu, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, ko pareiškėjo aptarnaujamoje savivaldybėje dar nėra. Tai patvirtina tai, kad pagal Metodikos 39 punktą atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai.

Šitoks reglamentavimas nekelia didesnių abejonių, nes atitinkamai 5 ir 10 proc. karšto vandens netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 1 ir 2 d., 16 str. 4 d.). Tačiau Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius (Metodikos 39 p.), o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 p.), šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis.

Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis buvo nustatytas iš pareiškėjo per 2013 m. II ketv. – 2014 m. I ketv. karštam vandeniui ruošti suvartoto (pirkto namų įvade iš vandens tiekėjo) geriamojo vandens kiekio atėmus ne faktines 10,2 proc., tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis. Vadinasi, Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis, ir tuo pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad Palangos savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Metodikos 39 p.).

Tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės ir Komisijai tai yra gerai žinoma. Taigi, Komisijos vadovavimasis tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis aiškiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Tai atitinkamai reiškia, kad taikyti Metodikos 39 punkte nurodytas teorines netektis (5 ir 10 proc.) nebuvo jokio pagrindo. Taigi, pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios turėjo būti nustatomos remiantis faktiniu karšto vandens netekčių dydžiu.

Net jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui yra taikomas Metodikos 39 punktas, nustatant pareiškėjo netektis, karšto vandens netektys turi būti nustatomos taikant 10 proc., o ne 5 proc. teorinę ribą.

4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad metrologinės patikros klausimas niekaip nesusijęs su karšto vandens kainos nustatymu prieštarauja taikytiniems teisės aktams ir neatitinka faktinių aplinkybių. Pati Komisija pripažįsta, kad tokių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų šiuo metu dar nėra didžiojoje daugumoje (daugiau nei 75 proc.) vartotojų butų ir juos, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, visoje Palangos savivaldybėje dar tik turi įrengti pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėjas. Atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra kito Komisijos patvirtinto teisės akto Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos objektas (toliau – Apskaitos prietaisų metodika). Minėtą mokestį nustato savivaldybių tarybos, būtent jos, o ne Komisija, derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą (Apskaitos prietaisų metodikos 12 p.), kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra. Todėl darytina išvada, kad ne kas kitas, o savivaldybės institucija nustato kokiais terminais karšto vandens tiekėjas privalo įrengti apskaitos prietaisus. Tačiau Palangos miesto savivaldybė yra vienintelė savivaldybė Lietuvoje, kuri iki šiol nėra nustačiusi apskaitos prietaisų mokesčio, nors tai yra imperatyvi vietos savivaldos pareiga, įtvirtina Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje. Šis Palangos miesto savivaldybės neveikimas yra dar viena priežastis, dėl kurios pareiškėjui užkertamas kelias tinkamam ir būtinąsias sąnaudas kompensuojančiam karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymui, dėl ko vis didesnę žalą patiria ne tik pareiškėjas, bet ir Palangos miesto savivaldybės karšto vandens vartotojai.

5. Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens. Tokį aiškinimą patvirtina tai, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai 5 proc. (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 proc. (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta). Apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, nepriklauso. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jiems nedaro jokios įtakos, taigi akivaizdu, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą. Jei būtų vadovaujamasi priešingu aiškinimu, kad sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos, būtų galima daryti išvadą, kad ir tiems karšto vandens tiekėjams, kurie neturi nuotolinės duomenų nuskaitymo sistemos, turi būti taikomos 5 proc. netektys plius darbuotojų užtikrinančių/kontroliuojančių teisingą deklaravimą darbo užmokesčio sąnaudos, o su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema – 5 proc. netektys plius nuotolinės įrangos nusidėvėjimas, palūkanų sąnaudos. Priėmus Komisijos Nutarimus atsiranda akivaizdžiai diskriminacinė situacija – nors pareiškėjas dar nėra visiškai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, jam iškart pritaikomas 5 proc. netekčių normatyvas ir į kainą įskaičiuojama tik dalis nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudų (pagal planuojamų atlikti darbų apimtų), kai kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomos didesnės 10 proc. netektys ir įskaičiuojamos darbuotojų darbo užmokesčio sąnaudos.

6. Pirmosios instancijos teismo pozicija be jokių motyvų nepasisakyti dėl pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos šis patiria dėl Nutarimo taikymo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Teismas tokiu būdu pažeidė Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Metodikos 33, 39 punktus. Kadangi pareiškėjas daugumoje Palangos savivaldybėje esančių vartotojų butuose dar neturi įrengtų naujų, jam priklausančių apskaitos prietaisų, o dėl Metodikoje nenumatyto jokio pereinamojo laikotarpio apskaitos prietaisų įrengimui, ir kuomet iš Komisijos pusės būtinosios karšto vandens tiekimo sąnaudos nepagrįstai sumažinamos tokiu būdu apskaičiuota karšto vandens kaina, visa tai neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, ką patvirtina prie skundo pridedama lentelė Nr. 1 (toliau – Lentelė).

Remiantis joje pateiktais duomenimis, dėl dalies vartotojams neapskaitomo karšto vandens, tiekėjo karštam vandeniui ruošti suvartotas (iš vandens tiekėjų daugiabučių namų įvaduose nupirktas) geriamojo vandens kiekis yra ženkliai didesnis nei vartotojų apskaitytas (jiems butuose parduodamas) kiekis. Komisija priimtame Nutarime neatsižvelgė, kad pareiškėjas vartotojų butuose realizavo faktiškai mažiau nei 95 proc. vartotojų daugiabučių namų įvaduose suvartoto geriamojo vandens ir todėl patyrė daugiau nei 5 proc. Komisijos numatytų karšto vandens nuostolių.

Tokiu būdu, Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos Nutarimu nustatyta karšto vandens kaina neužtikrina teigiamų piniginių srautų iš karšto vandens tiekimo veiklos, o jokios kredito institucijos tokios neatsiperkančios veiklos ar jai vykdyti būtinų investicijų tiesiog nefinansuoja. Iš pateiktos Lentelės, akivaizdžiai iliustruojančios pareiškėjo faktiškai patiriamų nuostolių dydį, matyti, kad dėl tokio būtino paruošti ir planuojamo realizuoti karšto vandens kiekių skaičiavimo mechanizmo pareiškėjas ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet ir patirs daugiau nei 163,51 tūkstančių litų nuostolį.

Kadangi karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi, ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Maža to, pagal Komisijos suformuotą praktiką, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis šia paties reguliatoriaus (Komisijos) suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos.

Pareiškėjas savo raštuose Komisijai yra ne kartą nurodęs, kad pasiekti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą be papildomai pasamdytų darbuotojų karšto vandens apskaitos prietaisų parodymams nuimti yra neįmanoma. Tačiau, Komisija nepaisydama šios aplinkybės, ne tik kad sumažino faktines netektis iki 5 proc., bet ir nenumatė darbo užmokesčio sąnaudų, ignoruodama pareiškėjo paklausimus. Tokiu būdu Komisija paprasčiausiai nepaiso Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniuose nustatytų objektyvumo ir proporcingumo principų, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl būtinųjų sąnaudų padengimo, reguliuojant šilumos kainas.

Pagal Metodikos 34 punktą nustatant pareiškėjo karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau daugybę metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netekčių sumažinimui. Komisija, pažeisdama Metodikos 34 punkto nuostatas, tokios analizės neatliko. Taip pat akcentuotina, kad kituose sektoriuose technologiniai nuostoliai yra normuojami, bet tai daroma vadovaujantis protingumo ir objektyvumo kriterijais, t. y. užduotys duodamos realios ir palaipsniui.

Pvz.: šilumos sektoriuje yra priimta, jog technologiniai nuostoliai turėtų sudaryti 12-22 proc. nuo patiekto į tinklą šilumos kiekio, tačiau nei vienai įmonei tik pradėjus reguliavimą (iškart) nebuvo nustatytas mažiausias siektinas normatyvas, nes norint pasiekti tokį rezultatą būtinos investicijos ir tam tikras laikotarpis investicijoms įgyvendinti. Šilumos sektoriuje nustatant technologinių šilumos perdavimo nuostolių dydį taip pat vadovaujamasi kitų šilumos tiekimo įmonių lyginamosios analizės duomenimis.

7. Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas, kad pareiškėjo vykdoma karšto vandens tiekimo veikla nėra nauja, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neneigia ir nevengia Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.

Be to, 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėjas iš Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos gavo Komisijos Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Energetikos ministerijai adresuotą 2009 m. gruodžio 28 d. raštą Nr. R2-2178 „Dėl įstatymo projekto išvadų“ (Skundo priedas Nr. S-8), kuriame Komisija yra aiškiai nurodžiusi, kad „Daugiabučiuose namuose nepaskirstytas karštas vanduo gali siekti ir iki 30-40 procentų. Įmonės, kurios lyg šiol nėra buvusios karšto vandens tiekėjomis, turės per pakankamai trumpą laiką įrengti atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus, o kol jie neįrengti, - savo lėšomis dengti su nepaskirstytu karšto vandens kiekiu suvartotos šilumos nuostolius.

Komisijos skaičiavimais pirmaisiais metais nuostolis tokiose įmonėse dėl draudimo paskirstyti su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį gali siekti iki 20 procentų visos karšto vandens apyvartos, o reikalingų atlikti investicijų suma siektų iki 30 procentų apyvartos. Komisija siūlo šilumos ūkio įstatyme tokioms įmonėms nustatyti pereinamąjį laikotarpį, nurodant, kad 15 straipsnio 1 dalies nuostata, kad nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti paskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name, įsigalioja vėliau, priklausomai nuo karšto vandens apskaitos sutvarkymo lygio, pasiekto iki 2009 m. liepos 1 d., Įstatymu numačius, kad visi šilumos tiekėjai yra ir karšto vandens tiekėjai.

Įmonėms, kurių apskaita sutvarkyta iš dalies, ši Įstatymo norma galėtų įsigalioti nuo 2011 m. sausio 1 d., įmonėms, kurios lyg tol neturėjo apskaitos – nuo 2013 m. sausio 1 d.“. Be to, viešai komentuodama pastarojo laikotarpio karšto vandens tiekimo reglamentavimo teisės aktų pokyčius, Komisija taip pat akcentavo, kad iki atitinkamų 2009-2010 m. teisės aktų pasikeitimų, naujai sureglamentuojančių karšto vandens tiekimą (ir realiai pradėtų taikyti nuo 2010 m. gegužės 1 d.), įsigaliojimo ir taikymo „karšto vandens“ tiekėjų funkcijų šilumos tiekėjai vykdyti neprivalėjo:

„Komisija dar 2008 m. pradžioje pateikė savo nuomonę dėl aiškaus karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimo. Kur buvo įžvelgta problema? Nesant karšto vandens tiekėjo, daugiabučio namo gyventojai pirkdavo geriamąjį vandenį, jį pašildydavo nusipirkta iš šilumos tiekėjo šiluma, atskirai mokėdavo už šilumokaičio priežiūrą bei remontą, elektros energiją cirkuliacijai palaikyti ir t. t.“ (Komisijos 2009 m. birželio 17 d. pranešimas, prieiga per internetą: http://www.regula.lt/lt/naujienos/index.php?full=yes&id=3621&PRINT=Y).

Pažymėtina, kad ir Energetikos ministerija taip pat yra ne kartą nurodžiusi, kad pagal priimtus teisės aktus būtent nuo 2010 m. gegužės 1 d. šilumos tiekėjai, kuriems iki tol nebuvo nustatytos karšto vandens kainos, taps ir karšto vandens tiekėjais (jei atitinkamų daugiabučių namų gyventojai nenuspręs kitaip: „norime dar kartą pranešti, kad gegužės 1-oji yra ta diena, nuo kurios šilumos tiekėjas taps karšto vandens tiekėju (vadinamasis pirmasis būdas).“ (http://www.enmin.lt/lt/news/detail.php?ID=769, http://www.enmin.lt/lt/news/detail.php?ID=533).

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Komisija taikymui iki 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėjui nėra nė karto nustačiusi karšto vandens kainos. Būtent Energetikos ministro 2009 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1-95, 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-255 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijos 365 punkte buvo pirmą kartą nustatyta, kad „Šilumos tiekėjai, kuriems iki 2009 m. liepos 1 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ar savivaldybių tarybos nenustatė karšto vandens kainos, iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuoja ir viešai praneša apie atitinkamų institucijų nustatytas karšto vandens kainas bei atsiskaitomųjų kašto vandens apskaitos prietaisų mokestį. <...> Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal šių Taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo.

Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Nuo 2010 m. gegužės 1d., iki kol buitiniai karšto vandens vartotojai nesudarys karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, karšto vandens tiekėjui ir buitiniams karšto vandens vartotojams taikomos Karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų (Taisyklių 10 priedas) nuostatos“.

Analogiškai, ir karšto vandens tiekėjo įrengtų skaitiklių aptarnavimo mokestis pagal Komisijos patvirtintą metodiką, nurodytą Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, vietos savivaldybės tarybos buvo pirmą kartą nustatytas tik 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1514 (t. y. prieš pat Energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse įtvirtintą 2010 m. gegužės 1 d.), o Komisijos tokiam mokesčiui nustatyti reikalinga metodika (Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika) buvo patvirtinta tik 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105.

Analogiškai ir karšto vandens kainos pareiškėjui, pagal nurodytą Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punkto įpareigojimą, Komisijos buvo pirmą kartą nustatytos tik 2009 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. O3-242, taikymui nuo 2010 m. gegužės 1 d. Iki 2010 m. gegužės 1 d. jokiems Palangos savivaldybės vartotojams karštas vanduo, kaip kompleksinis produktas, pareiškėjos nebuvo parduodamas, jokios karšto vandens kainos nebuvo taikomos (net nebuvo Komisijos nustatytos), kaip nebuvo taikomas (nebuvo vietos savivaldybės nustatytas) ir įrengtinų karšto vandens tiekėjui priklausančių skaitiklių aptarnavimo mokestis.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams bei nemotyvavo dalies savo išvadų (ABTĮ 142 str. 1 d., 142 str. 2 d. 5 p.). Teismas neanalizavo ir visiškai nevertino pagrindinio Pareiškėjo argumento dėl Metodikos 39 punkto legislatyvinės omisijos. Metodikos 39 punkte nustatytos atitinkamai 5 ir 10 proc. (atitinkamai – su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos turėtų būti taikomos tik tada, kai daugiabučiuose namuose jau yra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti, metrologiškai patikrinta apskaitos sistema.

Tačiau, jeigu būtų sutikta su Komisijos pozicija, kad Metodikos 39 punktas gali būti taikomas ir nesant įrengtų skaitiklių, o faktines daugiabučių namų viduje susidarančias karšto vandens netektis (viršijančias 5 ar 10 proc.) priskirti pradedančio veiklą karšto vandens tiekėjo nuostoliams, tai prieštarautų Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Metodikos 33 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams. Kita vertus, Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos.

Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija. Ši legislatyvinė omisija (Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 p.) sukelia tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems pradedantiems veiklą karšto vandens tiekėjams, ypatingai didelius nuostolius, kurie išsamiai aptarti šiame apeliaciniame skunde, bei užkerta kelią tolesniam pradėtos karšto vandens veiklos vykdymui teisės aktų nustatyta apimtimi (t. y. sutvarkant daugiabučių namų karšto vandens apskaitą, įrengiant butuose metrologiškai patikrintus apskaitos prietaisus su nuotoline duomenų perdavimo sistema ir t. t., Šilumos ūkio įstatymo 15 ir 16 str.).

Be kita ko, ji pažeidžia ir teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių.

Iki karšto vandens tiekėjas visuose vartotojų butuose sutvarkys karšto vandens apskaitą, investuos ir įrengs apskaitos prietaisus bei duomenų perdavimo sistemas, dėl dalies vartotojų neapskaitomo karšto vandens, karštam vandeniui ruošti tiekėjo suvartotas geriamojo vandens kiekis (namų įvaduose) yra ir bus ženkliai didesnis (10,2 proc.) nei vartotojų apskaitytas (jiems butuose parduodamas) kiekis. Todėl Komisijai, jos pasirinktu būdu aiškinant Metodikos 39 punkto normą, ir pačios Komisijos pripažintas būtinąsias karšto vandens veiklai vykdyti sąnaudas karšto vandens kainų (1 m3) nustatymo metu išdalinant ant didesnio vandens kiekio, negu vėliau faktiškai vartotojų apskaitoma ir jiems parduodama, 1 m3 karšto vandens kaina būna dirbtinai sumažinama, o atitinkamos faktiškai patirtos būtinosios sąnaudos taip ir lieka nepadengtos.

Tuo pačiu tai prieštarauja ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taigi, specialus teisinis reguliavimas (t. y. teisinės omisijos pašalinimas) reikalingas tik pereinamajam laikotarpiui ir tik tiems tiekėjams, kurie faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą nuo 2010 m. gegužės 1 d., ir todėl dar neturėjo objektyvios galimybės įvykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius. Vadovaujantis nediskriminavimo principu šios pareigos įgyvendinimas turi būti diferencijuotas atsižvelgiant į tai, kada karšto vandens tiekėjas faktiškai pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą ir ar objektyviai turėjo galimybę visiems vartotojams įrengti metrologiškai patikrintus skaitiklius.

Kita vertus, pati Komisija 2009 m. gruodžio 28 d. rašte yra pripažinusi, kad specialus teisinis reguliavimas (t. y. Metodikos 39 p. teisinės omisijos pašalinimas) reikalingas ir tam būtina nustatyti pereinamąjį laikotarpį tiems karšto vandens tiekėjams, kurie vėliau pradėjo vykdyti karšto vandens tiekimo veiklą ir objektyviai neturėjo jokios galimybės visiems vartotojams jų butuose įrengti karšto vandens tiekėjui priklausančius metrologiškai patikrintus skaitiklius. Akivaizdu, jog tokia situacija prieštarauja ir bendriesiems teisės principams nemo tenetur ad impossibile bei lex non cogit ad impossibilia, draudžiantiems iš asmenų reikalauti to, ko neįmanoma įgyvendinti.

Nesant atitinkamo teisinio reguliavimo negalima reikalauti, jog be jokio pereinamojo laikotarpio, nenustačius nei tokių darbų finansavimo šaltinio, nei techninės bazės, šimtuose tūkstančių daugiabučių namų butų „savaime įvyktų“ karšto vandens skaitiklių keitimo bei nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimo darbai. Esamo teisinio reglamentavimo karšto vandens tiekimo veiklos reguliavimo srityje ydingumą (aplinkybę, kad yra neapibrėžtumų ir prieštaravimų) Komisija pripažįsta ir savo 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. R2-908 „Dėl teisės aktų, reglamentuojančių ir įgyvendinančių apsirūpinimą karštu vandeniu, taikymo“ bei 2010 m. liepos 15 d. rašte Nr. R2-1127 „Dėl karšto vandens“.

Vadinasi, pagal pakeisto Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį bei jo nuostatų įgyvendinimą detalizavusių galiojusios redakcijos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 365 punktą, nuo 2010 m. gegužės 1 d. karšto vandens tiekimo veiklą pradedantis pareiškėjas negali atsakyti už daugiabučių namų viduje (tarp įvadinio ir butų deklaruotų karšto vandens skaitiklių) susidarančius nuostolius (nepaskirstytą karšto vandens kiekį), iki per protingą laiką (pereinamąjį laikotarpį) jam bus suteikta galimybė palaipsniui sutvarkyti apskaitą visuose daugiabučių namų butuose (per vietos savivaldybės tarybos sprendimu pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 3 d. ir Apskaitos prietaisų metodikos 12 p. nustatytą terminą, kuris dar nėra pasibaigęs) įrengiant juose karšto vandens tiekėjui priklausančius skaitiklius su nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema), nes tik po tokio apskaitos sutvarkymo bus įmanoma realiai pasiekti Metodikos 39 punkte nurodytą leistiną 5 proc. netekčių lygį.

9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti byloje ekspertizę ir taip paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pažeidė reikalavimą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką (ABTĮ 13 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismo atsisakymas skirti byloje ekspertizę motyvuojant tuo, kad teismas nevertina administracinių aktų ekonominio tikslingumo požiūriu yra taip pat nepagrįstas, nes pareiškėjas byloje prašo įvertinti ne Nutarimo tikslingumą ekonominiu požiūriu, o įvertinti jo teisėtumą.

Atitinkamai, minėtu teiginiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigia bet kokią pareiškėjo teisę ginčyti Komisijos Nutarimais nustatytas karšto vandens kainas. Tai, jog viešojo administravimo subjektas turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikavimo kontrolės. Kitaip tariant, nors teismai neturi kompetencijos spręsti ekonominio pobūdžio priemonių tikslingumo, teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose yra ginčijami reguliavimo institucijų ekonominio pobūdžio sprendimai, turi motyvuotai pasisakyti dėl to, ar konkreti ginčijama ekonominio pobūdžio priemonė yra pritaikyta laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. teismas turi tokį sprendimą įvertinti ne ekonominio tikslingumo, o teisėtumo atžvilgiu.

Taigi, pirmosios instancijos teismo šiuo atveju yra prašoma įvertinti Nutarimo teisėtumą, ir šiam įvertinimui yra reikalinga pasitelkti specialių mokslų žinių turinčius ekspertus. Tokiu būdu teismas, paneigdamas pareiškėjo teisę ginčyti Nutarimą, apskritai paneigia pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Be to, atsisakęs skirti ekspertizę, teismas nesilaikė aiškios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pateikęs privalomas instrukcijas, kuriomis vadovaujantis kainas ginčijantis subjektas turi įrodinėti nacionalinio reguliatoriaus nustatytų kainų nepagrįstumą ir neteisėtumą. 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011 panaikino Komisijos nutarimą, ir nors ekspertizės klausimas nebuvo keliamas, tačiau teismas pasisakė dėl daugelio dalykų, kas Komisijos pozicija buvo vertinama, kaip jos ekonominė diskrecija – tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė priešingai, t. y. laikė galintis ir privalantis šiuos aspektus vertinti.

Todėl ir šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, turi vertinti, ar Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamas pasirinkimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 akcentavo, kad Komisija negali nevaržomai naudotis savo ekonomine diskrecija, ir teismai privalo tikrinti jos sprendimus, jei reikia – privalomai pasikviesdami ekspertus, nes Komisijos sprendimai dėl kainų nėra vien ekonominio, tačiau ir teisino pobūdžio, kas patenka į administracinių teismų kompetenciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A415-323/2007 kaip tik ir pateikia tokias instrukcijas, nurodydamas, kad „ <...> derinamos kainos nepagrįstumas turi būti įrodomas šalies, kuri ginčija tokius paskaičiavimus. Dar daugiau, tai turi būti įrodinėjama arba pateikiant teisinius akivaizdžiai neteisėto skaičiavimo argumentus, pvz., pritaikyta įstatymu neleidžiama skaičiavimo melodika, jei tokia yra, arba tam įgaliotų specialistų išvadų pagrindu. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kokiais konkrečiais privalomais būdais subjektai, ginčijantys nacionalinio reguliatoriaus nustatytas viešųjų paslaugų sektorių kainas, turi įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, t. y. teisinio pobūdžio argumentais; arba tam įgaliotų specialistų išvados pagrindu. nagrinėjamu atveju, Pareiškėjas Komisijos nustatytas karšto vandens kainas ginčija, keldama būtent techninio (finansinio) pobūdžio klausimus, t.y.

Pareiškėjas ginčija nustatytų leistinų netekčių dydžio teisėtumą. Taigi akivaizdu, kad vadovaujantis minėtomis instrukcijomis, vienintelis būdas, kuriuo pareiškėjas gali įgyvendinti savo gynybos teisę šioje byloje yra įgalioto specialisto išvados pagrindu. Akivaizdu, kad kainų nustatymas reikalauja tiek teisės, tiek ekonomikos bei finansų mokslo žinių, nes tvirtinant energetiko sektorių paslaugų kainas teisės aktų nustatyta tvarka yra įvertinami ir matematinių formulių pagalba apskaičiuojami įvairūs ekonominiai rodikliai.

Pirmosios instancijos teismas į tokias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo instrukcijas nepagrįstai ir nemotyvuotai neatsižvelgė. Priešingai, teismas tik nurodo, kad toks reguliatoriaus sprendimas yra teisėtas, nes jis patenka į jam suteiktos diskrecijos ribas bei tai, kad teismas tokio sprendimo nevertina, nes jis yra ekonominio pobūdžio. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-855-426/2011 tarp UAB „Vilniaus energija“ ir Komisijos dėl Komisijos nutarimo Nr. O3-317 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, kuriuo Komisija nustatė karšto vandens dedamąsias 2011 metams, ekspertizė buvo paskirta.

Paminėtoje byloje UAB „Vilniaus energija“ ginčijo analogiško Komisijos nutarimo teisėtumą tais pačiais faktiniais ir teisiniais pagrindais kaip ir šioje byloje. Abiejose bylose ginčas kilo dėl Metodikos 39 punkto taikymo atliekant planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio, kuris vėliau yra naudojamas nustatant pastoviąją ir (ar) kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias, skaičiavimus, t. y. ginčas kilęs dėl to, koks karšto vandens netekčių dydis turi būti taikomas naujai veiklą pradedantiems karšto vandens tiekėjams (faktinis, 10 proc. ar 5 proc.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. patenkino UAB „Vilniaus energija“ prašymą skirti byloje ekspertizę iš esmės analogiškais klausimais, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis ir nenukrypti nuo ratio decidendi sutampančios bylos to paties teismo praktikos.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (elektroninės bylos II t., b. l. 46-60) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjo įvardintiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju, pareiškėjas išskirdamas kaip prioritetą būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą (Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., Metodikos 3.2 p.). Taigi, be minėtuose teisės aktuose įtvirtinto būtinųjų (valstybės normuojamų) sąnaudų susigrąžinimo principo yra numatytas ir mažiausių sąnaudų principas, kuris suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis.

Taip pat pabrėžtina, kad technologinių nuostolių dydis visuose energetikos sektoriuose yra normuojamas, siekiant paskatinti įmones veiklą vykdyti efektyviai ir kad būtų užtikrintas Šilumos ūkio įstatyme ir Metodikoje numatytas mažiausių sąnaudų principo įgyvendinimas. Remiantis Metodikos 34 punktu, Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis.

Priešingu atveju nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme numatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o tokiu būdu būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Komisija, vykdydama jai įstatymais deleguotas funkcijas, vadovaujasi nuostata, jog tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau paveikiant likusių tikslų įgyvendinimą.

Atitinkamai Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, savo diskrecijos ribose pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų Šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Pabrėžtina, jog šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų.

Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų.

2. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalis, 16 straipsnio 4 dalį, Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105, 17 punktą karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

Todėl metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjo teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.

Minėtose teisės normose expressis verbis yra įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įvykdyti minėtą pareigą. Atitinkamai toks teisės aktų reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti, kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įpareigojimus, tačiau tokiu atveju Įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes.

Akcentuotina, kad minėtomis Metodikos nuostatomis siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Pareiškėjas, aiškindamas nurodytas įstatymų ir juos įgyvendinančių metodikų nuostatas, vadovaujasi ne sisteminiu ir teleologiniu, o, inter alia, lingvistiniu aiškinimo metodu, ir nenurodo, koks tikslas būtų pasiektas (ar labiau užtikrintas) tokiu teisės aiškinimu, t. y. koks įstatymų saugomas gėris šiuo atveju būtų apsaugotas ar geriau užtikrintas.

Taikant sisteminį ir teleologinį šių teisės normų aiškinimo metodus, galima pagrįstai daryti išvadą, jog 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju, jei dėl visiškai pasyvaus pareiškėjo elgesio Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, Šilumos ūkio 15 straipsnyje 3 dalyje išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti.

Be to, pareiškėjas taip pat teigia, kad „<...> šiuo metu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje absoliučios daugumos esančiuose butuose pačių vartotojų nuo 1997 metų įrenginėti karšto vandens apskaitos prietaisai yra pilnai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta <...>“. Tačiau būtent pagal tokius apskaitos prietaisus pareiškėjo aptarnaujami vartotojai atsiskaito su juo už suvartotą karštą vandenį ir būtent pagal tokius apskaitos prietaisus nustatytą vartotojams parduotą karšto vandens kiekį pareiškėjas siūlo naudoti nustatant karšto vandens kainos dedamąsias.

Jei, kaip teigia pareiškėjas, nurodytoje savivaldybėje absoliučios daugumos karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams (ne pareiškėjui) arba jokių apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, darytina išvada, jog pareiškėjas nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, todėl pareiškėjo išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (23 proc.) karšto vandens netektis.

Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšo vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Tuo labiau dėl pareiškėjo teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą.

3. Savo argumentus dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo nustatant karšto vandens kainas neteisėtumą pareiškėjas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004). Komisija neginčija fakto, jog karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatyminės bazės reglamentavimo prasme, tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos. Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, pareiškėjo teiginiai, jog karšto vandens netektys, atitinkamai kaip ir geriamojo vandens netektys, privalo buti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįstos.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vartotojams parduodamo karšto vandens kiekis nustatomas pagal vartotojų patalpose esančių atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį apmokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2004, konstatavo, kad nuo įvadinio skaitiklio iki butų vanduo tiekiamas jų gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais tinklais, todėl nuostolius, susidariusius tiekiant vandenį šiais tinklais, turi atlyginti tų tinklų savininkai (ginčo atveju – ieškovo administruojamų patalpų gyventojai) CK 4.76 ir 4.82 straipsnių pagrindu. Tokia pareiga bendrabučių gyventojams neatsirastų tik paaiškėjus, kad nuostoliai atsirado ne dėl gyventojų kaltės ir ne jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose.

Taigi, būtent dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą / prisiimti atsakomybę. Vilniaus apygardos administracinis teismas tuo pačiu klausimu yra pasisakęs 2010 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-979-602/2010.

4. Pareiškėjas teigia, kad, kol nėra įrengtų metrologiškai patikrintų karšto vandens tiekėjui priklausančių apskaitos prietaisų, skaičiuojant planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, turi būti įvertintos faktinės karšto vandens netektys. Tačiau Metodikos 39 punkte yra nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Vadinasi, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., priklausomai nuo duomenų nuskaitymo būdo).

5. Tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomi atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Atsakovas, šiuo atveju skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad jis planuoja iki 2016 m. pradžios daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Komisija, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės akivaizdžiai neatitinkančiomis aplinkybėmis (kad daugumos pareiškėjo nurodytos savivaldybės vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga), prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatoms, yra nepagrįstas.

6. Pareiškėjo teigimu, šiandien nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja jų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus, visiškai nusidėvėjusius, metrologiškai nepatikrintus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Kaip minėta, pagal galiojančius teisės aktus atsakomybė įrengti, prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus, organizuoti jų metrologinę patikrą tenka karšto vandens tiekėjui. Pažymėtina, kad teisingo ir savalaikio karšto vandens suvartojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Kadangi pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi, sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimo deklaravimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir tokiu būdu sumažinti karšto vandens netektis. Taip pat akcentuotina, kad Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartotojo karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos.

7. Pareiškėjo teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla jam yra nauja, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2013 m. liepos 18 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-303 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“, 2012 m. liepos 24 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-194 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“. Vadovaujantis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. pažyma Nr. O5-251 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo“ ir Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyriaus 2012 m. liepos 10 d. pažyma Nr. O5-166 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“, nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Be to, ir administraciniai teismai jau ne kartą yra nagrinėję analogiškas bylas, kuriose keliami reikalavimai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais teisiniais pagrindais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4126-629/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013). Visuose teismų sprendimuose aiškiai pasisakyta, kad „Metodikoje nėra nustatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai <....>.

Be to, Metodikos 39 punktas, numatantis leistinas 5 ir 10 proc. netektis, šio ginčo apimtyje atitinka Šilumos ūkio įstatymo tikslus, tai yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.“. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1011/2013 yra priimta nagrinėjant UAB „Litesko“ apeliacinį skundą dėl 2012 m. gruodžio 19 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo UAB „Litesko“ skundas ir jame išdėstytas reikalavimas panaikinti 2012 m. liepos 24 d. nutarimą Nr. O3-197 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje“ buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo paliktas nepakeistas.

8. Tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose administracinėse bylose, pareiškėjo prašymas dėl ekspertizės skyrimo nagrinėjamoje byloje yra atmestinas. Komisijos nuomone, pareiškėjo teikiami klausimai ekspertizei atlikti yra susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu (investicijų atsiperkamumas, paskolos palūkanų mokėjimas ir paskolos grąžinimas, veiklos rentabilumas ar nuostolingumas), kas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nėra teismo tyrimo ir vertinimo dalykas (2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

Pažymėtina, kad vadovaudamasis tokia suformuota praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškoje byloje dėl Komisijos nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų ir Metodikos nuostatų dėl leistinų karšto vandens netekčių konstatavo, kad prašymas skirti ekspertizę susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, kas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai (2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011). Be to, teismai laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).

Komisijos manymu, pareiškėjo prašymas skirti ekspertizę nagrinėjamoje byloje yra visiškai nepagrįstas ir todėl, kad byloje šalys pateikia detalius karšto vandens kainos dedamųjų apskaičiavimo dokumentus, jų pagrindimą ir šalių pozicijas pagrindžiančius argumentus, o teismas yra kompetentingas, vadovaudamasis šalių pateiktais duomenimis, atlikti ekonominių rodiklių teisinę kontrolę. Tokiu būdu būtų taip pat užtikrinamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimas. Administraciniai teismai absoliučiai ir jau minėtose administracinėse bylose analogiškose bylose (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4126-629/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-841/2014) taip pat netenkino pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę motyvuodami tuo, jog pareiškėjo keliami klausimai yra susiję su ekonominio tikslingumo vertinimu, kas administracinių teismų kompetencijai nepriklauso.

9. Remiantis prieš tai išdėstytais argumentais bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 bei 2 dalių, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalies, Metodikos 37, 38 ir 39 punktų analize, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Iš to darytina išvada, jog pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra. Akivaizdu, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama. Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (nagrinėjamu atveju – karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, atsižvelgti į minėtame straipsnyje nustatytus kriterijus, taip pat, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą.

Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis (Metodikos 39 p.) nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose. Todėl planuojamam realizuoti karšto vandens kiekio nustatymui daro įtaką ne, kaip teigia pareiškėjas, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Kai apskaitos prietaisų rodmenys nuskaitomi įrengus nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, skirtumo tarp faktiškai suvartoto ir deklaruoto karšto vandens nelieka, nes visas faktiškai suvartotas karšto vandens kiekis užfiksuojamas karšto vandens tiekėjo sistemoje, nepriklausomai nuo to, kada gyventojas sumoka už karštą vandenį.

Dėl minėtos priežasties ateinančiu laikotarpiu didės realizuoto (deklaruoto) vandens kiekis ir skirtumas tarp faktiškai paruošto (nustatyto pagal prieš karšto vandens ruošimo įrenginius įrengto geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenis) ir suvartoto karšto vandens kiekio (užfiksuoto nuotoline duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema) bus minimalus ir atitiks pagal Metodikos reikalavimus apskaičiuotą planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, nutartis administracinėje byloje Nr. I5-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011), Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija yra nepriklausoma institucija, Energetikos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą.

Komisijai suteikta plati diskrecijos teisė karšto vandens tiekimo reguliavimo srityje (tvirtinti Metodikas, nustatyti valstybės reguliuojamas kainas), o tuo pačiu ir teisė pasirinkti konkrečius būdus, kaip pasiekti šilumos ūkio įstatymo tikslus. Aministraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant atitinkamas kainas, jei nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų.

Metodikos 39 punktas numato leistinas 5 ir 10 proc. netektis, kurios atitinka Šilumos ūkio įstatymo numatytus tikslus (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt.); karšto vandens suvartojimo duomenų surinkimo ir informacijos apdorojimo sąnaudos priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir yra įvertinamos skaičiuojant karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškais atvejais (2011 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011, 2011 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1482/2011) pažymėjo, kad nėra pagrindo atskirai tirti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams, kadangi šios nuostatos abejonių dėl jų galimo prieštaravimo įstatymams ir teisės principams nekelia; prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams nagrinėjimas yra (individualią) bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (ABTĮ 112 str.), todėl teismas nėra saistomas proceso šalies pateiktų argumentų, kuriais grindžiamas būtinumas kreiptis dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nustatymo.

10. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kuriuo Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumą, kiek jame nenumatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaito sistemos, įvardija kaip legislatyvinę omisiją. Legislatyvinė omisija yra teisinio reglamentavimo nenustatymas, kai pareigą nustatyti tokį reglamentavimą suponuoja įstatymai. Pagal Konstitucinio Teismo konstitucinę doktriną (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) legislatyvinė omisija atsiranda, kai visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra.

Tačiau legislatyvine omisija nelaikytina tokia teisės spraga, kai tam tikri visuomeniniai santykiai nė nebuvo pradėti reguliuoti kokiais nors teisės aktais, nors yra poreikis juos teisiškai sureguliuoti, todėl legislatyvinę omisiją, kaip atitinkamą teisės aktą išleidusio subjekto teisėkūros veiksmo padarinį, būtina skirti nuo teisės spragų, atsiradusių dėl to, kad reikalingų teisėkūros veiksmų apskritai nebuvo imtasi – nei tas, nei koks nors kitas teisėkūros subjektas apskritai neišleido tam tikriems visuomeniniams santykiams reguliuoti skirto teisės akto ir dėl to tie visuomeniniai santykiai liko teisiškai nesureguliuoti.

Todėl kalbant apie įstatyme įtvirtintą Komisijos diskrecijos teisę nustatyti leistino karšto vandens netekčių skaičiavimo principines nuostatas bei taikymo apimtį, nukreipiančias teisinį reguliavimą į Metodiką, suteikiant teisę Komisijai įtvirtinti jose privalomas elgesio taisykles – normines nuostatas, tikslingiau kalbėti ne apie legislatyvinės omisijos, o apie teisės spragos atsiradimo galimybę. Tačiau Metodikoje yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos.

Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Akivaizdu, jog minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema.

Ši teisės akto norma yra taikoma be išimties visiems karšto vandens tiekėjams, nepriklausomai nuo karšto vandens skaitiklio priklausomybės ar jo buvimo ar nebuvimo fakto. Metodikoje įtvirtinus pareiškėjo siūlomą planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimą tuo atveju, kai karšto vandens apskaitos prietaisai vartotojų butuose neįrengti arba kai apskaitos prietaisai nepriklauso karšto vandens tiekėjui ir jie yra metrologiškai nepatikrinti, būtų suteikta karšto vandens tiekėjams galimybė nevykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos karšto vandens tiekėjams įrengti apskaitos prietaisus, prižiūrėti ir atlikti jų patikrą.

Būtent toks pareiškėjo siūlomas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimas pažeistų Šilumos ūkio įstatymo ir kitų karšto vandens tiekimo veiklą bei metrologinės patikros atlikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei vartotojų interesus.

11. Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Anot pareiškėjo, jis tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla, šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Pažymėtina, kad pareiškėjo lūkesčiai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais – Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje, inter alia ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, buvo ir yra įtvirtinti kriterijai (taip pat ir būtinų išlaidų padengimo, pelno normos nustatymo kriterijai), į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant valstybės reguliuojamas kainas.

Todėl pareiškėjas negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir jos pagrindu – skundžiamą Nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama leistinas karšto vandens netekčių ribas, taikys kitus kriterijus, nei numatyta teisė aktuose. Kita vertus, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies bei Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Metodika kaip tik sureguliuoja ūkinę veiklą taip, kad būtų padengtos ūkinės veiklos subjekto būtinosios išlaidos bei užtikrinta pelno norma.

Šiuo atveju, Komisija, priimdama skundžiamą Nutarimą, ne tik kad nepažeidė pagrindinių taisyklių, reglamentuojančių individualių teisės aktų (administracinių sprendimų) priėmimo tvarką, tačiau priešingai – objektyviai įvertino visas aplinkybes bei tuo pagrindė savo Nutarimą. Skundžiamo Nutarimo projektas ir kiti dokumentai buvo skelbiami Komisijos darbo reglamento 43 punkte nustatyta tvarka Komisijos oficialiame puslapyje, su jais turėjo galimybę susipažinti tiek suinteresuoti asmenys, tiek pats pareiškėjas bei posėdžio metu svarstant skundžiamo Nutarimo projektą teikti savo pastabas.

Tokiu būdu buvo užtikrinta veiklos skaidrumo, pareiškėjo teisės į gynybą bei audiatur et altera pars (šalių bendradarbiavimo) principai. Taigi, akivaizdu, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu ir, nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Bylos ginčas yra dėl karšto vandens kiekių ir sąnaudų skaičiavimo, pritaikius Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 39 punktą, kuriuo nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Esant šiam teisiniam reguliavimui, nustatant kainas ir taikant Metodikos 39 punktą, vertinamos netektys tik tos, kurios nustatytos šiuo punktu ir neapima kitų nuostolių, todėl pareiškėjo prašymas ištirti kitas karšto vandens faktines ir teorines netektis yra nepagrįstas, todėl šio ginčo apimtyje netiriamos.

Atsakovas taip pat negalėjo patenkinti pareiškėjo prašymo taikyti faktinį karšto vandens netekčių dydį 10,2 proc., kadangi Metodikos 39 punktu toks netekties dydis nėra nustatytas.

Pareiškėjas, kaip šilumos tiekėjas, pagal Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalį savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad ūkinės veiklos rizika dėl galimų netekčių, nevykdant Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatų, tenka pačiam šilumos tiekėjui ir tik tiekėjas, atitinkantis Metodikos 39 punkto nuostatas, gali pagrįstai tikėtis šiame punkte nustatyto dydžio karšto vandens netekties kompensavimo. Kol nėra įrengti apskaitos prietaisai, nėra galimybės apskaičiuoti vandens netekties ir jos indentifikuoti, kadangi atlyginama tik netektis dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų.

Palangos miesto savivaldybės neįvykdyta pareiga, numatyta Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje, nustatyti atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį šio ginčo apimtyje, kurioje nagrinėjamas atsakovo akto teisėtumas, nėra tiriama, kadangi atsakovas negali pripažinti pareiškėjo atlygintinomis sąnaudomis išlaidų, kurių dydis nustatyta tvarka nėra patvirtintas. Taip pat atsakovas, nustatydamas kainų dedamąsias, negalėjo taikyti Metodikos nuostatų ginčui spręsti tarp savivaldybės ir pareiškėjo.

Teismų praktikoje Metodikos 39 punkto taikymo aiškinimas grindžiamas tuo, kad jame yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 proc., t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos, o kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugas ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Atlikus minėtųjų teisės normų analizę, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Kaip jau buvo minėta, Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema (žr. administracinę bylą Nr. A261-1651/2012).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl atsakovas pagrįstai rėmėsi Metodikos 39 punkto nuostata ir pritaikė karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Taip pat pagrįstai į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją įskaičiavo minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudas.

Dėl ekspertizės skyrimo šioje byloje bei atsakovo veiklos kontrolės ribų pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų, viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina (ABTĮ 3 str. 2 d.). Politinis ar ekonominis tikslingumas reiškia viešojo administravimo subjekto diskreciją pasirinkti visuomeninių santykių raidos prioritetus, nustatyti raidos strategiją, nepažeidžiant aukštesnių teisės aktų reikalavimų. Administracinių teismų kompetencija tokiu atveju apsiriboja tikrinimu, ar įgyvendindamas ekonominę ir politinę diskreciją viešojo administravimo subjektas nepažeidė teisės principų ir normų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).

Kitoje administracinėje byloje teismas nurodė, kad jis negali visiškai pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Vis dėlto teismas, tikrindamas Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, gali patikrinti, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Tokios praktikos, sprendžiant dėl atitinkamų institucijų atliktų sudėtingų vertinimų teisminės kontrolės ribų, laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (pvz., Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimas byloje Nr. T-13/99 Pfizer Animal Health SA prieš Tarybą, par. 169, Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Nr. T-35/01 Shanghai Teraoka Electronic Co. Ltd prieš Tarybą, par. 49) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009).

Tokiu būdu, šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę, kadangi byloje pakako duomenų faktinių aplinkybių vertinimui ir pareiškėjo prašymo argumentai nesukėlė abejonių dėl atsakovo sprendimo teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šio ginčo apimtyje nėra pagrindo pradėti norminio administracinio akto bylą dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjo esminis argumentas dėl būtinumo pradėti tokią bylą yra tai, kad Metodikos 39 punktas prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas, kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje legislatyvine omisija laikoma tokia teisės spraga, kai teisės akte (jo dalyje) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas tam tikrų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas, kuris, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalaujama Konstitucijoje (kitame aukštesnės galios teisės akte) (žr. 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. birželio 9 d., 2016 m. sausio 25 d. nutarimus).

Pareiškėjo prašyme nėra argumentų, patvirtinančių minėtas nuostatas, dėl ko Metodikos 39 punkte turi būti numatytas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimas, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausanti ir metrologiškai patikrinta apskaitos sistema. Pareiškėjas nenurodė aukštesnės galios teisės akto imperatyvios normos, įpareigojančios atsakovą nustatyti minėtų sąnaudų sugrąžinimą. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo prašymo bei nagrinėjamos bylos apimtyje taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad tokia norma yra būtina. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pradėti norminio administracinio akto bylą dėl Metodikos 39 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas