3745ad9a-e31e-414e-b897-477723dd79d2 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-114/2013 Proceso Nr. Procesinio sprendimo kategorija: 1-10-2-00560-1995-9 1.2.3.2.9 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. gegužės 15 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės, teisėjų: Aloyzo Kruopio (pranešėjas), Elenos Vainienės, sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui, nuteistajam V. T., nuteistojo gynėjui Algiui Petruliui, nukentėjusiesiems J.

S., D. G., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nukentėjusiųjų J. S. ir D. G. bei nuteistojo V. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimo bausme 14 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaitytas suėmime iÅ¡bÅ«tas laikas nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.

IÅ¡ nuteistojo V. T. nukentėjusiajam D. G. priteistas 17 768 litų 14 centų turtinės žalos (iÅ¡laikymo iÅ¡laidų) atlyginimas, kita jo civilinio ieÅ¡kinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta. Nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. ieÅ¡kinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: V. T. nuteistas už tai, kad 1995 m. spalio 7 d., apie 2 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), po to, kai jam paskambinusi telefonu O.

Å . pranešė, kad pas jÄ yra atvažiavęs D. G., dėl savanaudiÅ¡kų paskatų – siekdamas iÅ¡vengti skolos grÄ Å¾inimo D. G., turėdamas tikslÄ nužudyti, tyčia sudavė svarmeniu ne mažiau kaip vienÄ smÅ«gį D. G. į galvÄ . Å iais veiksmais V. T. tyčia, dėl savanaudiÅ¡kų paskatų nužudė D. G.. Nukentėjusieji J. S. ir D. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti ir patenkinti civilinio ieÅ¡kinio dalį dėl neturtinės žalos nukentėjusiesiems J.

S. ir D. G. priteisimo. Apeliantai nurodo, kad aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu nebuvo įstatymo, reglamentuojančio neturtinės žalos atlyginimÄ , nėra pagrindas atmesti civilinius ieÅ¡kinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusieji teigia, kad Å¡iuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnis), užpildyti teisės spragas ir, spręsdamas klausimÄ dėl civilinės atsakomybės taikymo sÄ lygų ir neturtinės žalos dydžio nustatymo, pagal įstatymo analogijÄ taikyti 2000 m.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos CK) normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso 3 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos CK 1.8 straipsnio 1 dalis). Apeliantai pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad bÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas. Ä®tvirtinant šį konstitucinį principÄ , siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalÄ , ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, teigiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti.

Cituodami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus, apeliantai nurodo, kad įstatymų leidėjo pareiga yra iÅ¡leisti įstatymÄ ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimÄ asmeniui už jam padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ , įstatymuose turi bÅ«ti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi bÅ«ti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teise į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ , įskaitant teisminį žalos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .

Ä®statymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalÄ , taip pat ir moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime pripažino, kad vien tai, kad atitinkamas teisėkÅ«ros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiÅ¡kai, nereiÅ¡kia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo.

Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikyti teisę (naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia KonstitucijÄ ). Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011). Nuteistasis V. T. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamÄ veikÄ , kvalifikuotÄ pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje surašyti tik jo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo patvirtinantys liudytojų parodymai ir samprotavimai, kuriuos teismas laikė „neginčytinai nustatytais įrodymais“ (nuosprendžio 13 lapas). Nuteistojo teigimu, kiti parodymai bei kitos aplinkybės šiame nuosprendyje nebuvo vertinami. Apeliaciniame skunde pažymima, kad iš karto po įvykio, 1995 m. spalio 9 d. nužudytojo D. G. žmona parodė, kad jis buvo su prostitutėmis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Paklausta apie vyro dingimo priežastį, ši liudytoja teigė, kad jis tapo nusikaltimo auka (b. l. 4, t. 1).

Kitoje apklausoje, vykusioje 1995 m. spalio 9 d., J. G. parodė, kad D. G. V. T. paskolino 3000-5000 Amerikos dolerių (b. l. 147, t. 1). Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad dėl tokių nukentėjusiosios parodymų, V. T. buvo inkriminuojamas nužudymÄ kvalifikuojantis požymis – savanaudiÅ¡kos paskatos. Vėlesnėse apklausose liudytoja J. G. taip pat davė parodymus apie tariamas skolas (b. l. 152, t. 1). Kiti byloje apklausti liudytojai tik užsiminė apie buvusius nesutarimus, tačiau konkrečių faktų apie pinigų skolinimÄ jie nepateikė.

Apeliantas abejoja, ar nužudytojo tėvo R. G. parodymai patvirtina, kad D. G. buvo paskolinęs pinigų V. T.. Jo nuomone, minėto liudytojo parodymai charakterizuoja D. G. (1995 m. lapkričio 9 d. liudytojo R. G. apklausos protokolas). Nuteistasis kelia klausimÄ , ar iÅ¡ liudytojų V. B. (b. l. 16, t. 2) , L. S. (1995 m. lapkričio 17 d. apklausos protokolas), O. Å . (2010 m. kovo 12 d. apklausos protokolas (b. l. 134, t. 4)) parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad jis (V. T.) buvo skolingas D. G.. Apelianto nuomone, D. G. artimųjų bei liudytojų pasvarstymai leidžia tik teigti, kad tarp jo (V.

T.) ir D. G. egzistavo santykiai, kurie neturėjo patekti į vieÅ¡umÄ ir apie kuriuos tik iÅ¡ nuogirdų žinojo minėti asmenys. Tai, kad D. G. buvo uždaro bÅ«do, patvirtina ir J. G. bei R. G. parodymai (b. l. 152, 134, t. 1). Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iÅ¡ankstinę nuomonę, todėl nenustatė, kokių tikrųjų verslo reikalų turėjo D. G., todėl jo verslo reikalus siejo tik su V. T.. Tačiau Å¡iÄ teismo iÅ¡vadÄ paneigia liudytojų J. Å . (b. l. 86, t. 1), J.

G. (b. l. 4, t. 1), R. G. (b. l. 134, t.

1) parodymai. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bandė paaiÅ¡kint savo ir D. G. nusikalstamus verslus, tačiau su tuo susiję jo parodymai buvo įvertinti kaip bandymas nužudytÄ jį apibÅ«dinti kiek įmanoma blogiau. Apeliaciniame skunde V. T. teigia, kad jis su D. G. bandė užsidirbti: atgabenti iÅ¡ Vokietijos su savininkų žinia pavogtus automobilius ir juos, nelegaliai pervežus per valstybės sienÄ , realizuoti Baltarusijoje. 1995 m. vasarÄ du tokie automobiliai buvo nugabenti į MinskÄ , kur po poros dienų buvo pavogti iÅ¡ automobilių stovėjimo aikÅ¡telės. Dėl Å¡ios vagystės D.

G. apkaltino jį (V. T.), teigdamas, kad nuo šiol jam „sukasi skaitliukas“, t. y. skaičiuojami procentai. Nuteistasis nurodo, kad ši situacija neduoda pagrindo išvadai, jog V. T. buvo skolingas D. G.. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai parodė, kad D. G. ėmėsi veiksmų, kurie privertė V. T. imtis atsakomųjų, smurtinių veiksmų. Liudytoja E. V. 1995 m. spalio 10 d. parodė, kad iš O. Š. jai žinoma, jog tarp V. T. ir D. G. yra nemalonumų, jie vienas kito negali pakęsti, kažkas kažkam yra skolingas pinigų.

Å i liudytoja taip pat parodė, kad prieÅ¡ du mėnesius iki apklausos, jai atėjus pas O. Å . į namus, juose buvo kažkoks vyras, klausė, kur yra O., kur V., kokie santykiai su juo. Matėsi, kad namuose buvo kažko ieÅ¡kota. Vyras jai liepė eiti į virtuvę ir nebandyti pabėgti. IÅ¡ O. ji sužinojo, kad vėliau atvažiavo D.. Jie abu iÅ¡nešė V. daiktus, aparatÅ«rÄ , televizorių, odinę striukę (b. l. 104, t. 2). Liudytojos N. Z. parodymai taip pat patvirtina tarp D. G. ir V. T. buvusį konfliktÄ .

Å i liudytoja parodė, kad naktį pas jÄ buvo atvykęs D. G., ieÅ¡kojo V. (b. l. 83-85, t. 2). Tokius Å¡ios liudytojos parodymus patvirtino ir liudytoja J. P. (b. l. 90-91, t. 2). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad V. T. buvo neabejingas O. Å ., su kuria ilgÄ laikÄ gyveno Baltarusijoje, susilaukė sÅ«naus, kuriuo iki Å¡iol abu rÅ«pinasi. Todėl V. T. įžeidė buvusio artimo draugo D. G. demonstruojamas nepagarbus elgesys O. Å .. Liudytojas V. B. parodė, kad jis ir D. G.

įvykio vakarÄ buvo su prostitutėmis, kalbėjosi apie seksÄ (b. l. 16, t. 2). Liudytoja O. Å . parodė, kad tÄ vakarÄ jokių artimesnių santykių su D. G. ji neturėjo, tačiau pastarasis to primygtinai reikalavo (b. l. 134, t. 4). Nuteistasis mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, ir nemotyvuodamas Å¡ias aplinkybes atmetė. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl D. G. nužudymas yra kvalifikuojamas kaip padarytas dėl savanaudiÅ¡kų paskatų.

Nuteistasis abejoja, kad net ir tuo atveju, jei D. G. manė, jog V. T. yra jam skolingas, o pastarasis Å¡ios skolos nepripažino, nužudydamas D. G. jis siekė iÅ¡vengti skolos, kuri nebÅ«tų sukėlusi jam jokių finansinių pasekmių. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatikėjo jo paaiÅ¡kinimais, kad iÅ¡ Minsko į Vilnių jis vyko sužinojęs apie D. G. grasinimus. Å i teismo iÅ¡vada grindžiama tuo, kad V. T. negalėjo per vienÄ valandÄ atvykti iÅ¡ Minsko turgaus į Vilniuje, VirÅ¡uliÅ¡kių g. esantį butÄ .

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad tokiÄ aplinkybę patvirtinančių parodymų niekas nedavė, o pirmosios instancijos teismÄ tikriausiai suklaidino R. J. parodymai apie O. Å . skambutį, jos nuomone, V. T., kuris netrukus atvyko į butÄ . Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į parodymų visumÄ ir rėmėsi tik viena iÅ¡ konteksto iÅ¡traukta aplinkybe. Apeliantas teigia, kad jei O. Å . iÅ¡ anksto bÅ«tų susitarusi su juo nužudyti D. G., tokiu atveju jam nesuprantamas R. J. dalyvavimas.

Nuteistasis mano, kad nelogiÅ¡ka bÅ«tų žudyti D. G., dalyvaujant liudytojai, juolab jo (V. T.) nuomojamame bute. Nuteistasis pažymi, kad, jei nusikaltimas bÅ«tų suplanuotas, bute nebÅ«tų palikti asmeniniai daiktai. Nusikaltimo įrankis – svarmuo – taip pat nebuvo atsineÅ¡tas iÅ¡ anksto, o pagriebtas konflikto metu, siekiant įgyti fizinį pranaÅ¡umÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį. V. T. teigimu, Å¡ios aplinkybės patvirtina, kad jis veikė spontaniÅ¡kai, supykęs dėl D. G. elgesio. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismui įtakos turėjo tai, kad buvo paslėptas G.

G. kÅ«nas, ir dėl to jo artimieji patyrė dvasinių iÅ¡gyvenimų. Byloje yra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nai bandė surasti paslėptÄ kÅ«nÄ , tačiau to padaryti nepavyko. Pirmosios instancijos teismas tai įvertino kaip elgesį, „kuris kelia itin dideles moralines kančias“. Tačiau apeliantas nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nesigilinama į tokio elgesio priežastis. Nuteistasis teigia, kad po įvykio praėjus 16 metų, jis neprisimena, kur yra paslėptas nužudytojo kÅ«nas.

Be to, būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime bei teismo posėdžio metu jam (V. T.) buvo pasakyta, jog laisvės atėmimo vietoje jo laukia susitikimas su Panevėžio „tulpiniais“. Apeliantas nurodo galbūt supratęs, kad nerastas D. G. kūnas bus vienintelė aplinkybė, galinti išsaugoti jo gyvybę, atliekant laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog jis išlaiko savo sūnų, per keturiolika metų nepadarė jokio nusikaltimo, už kurį būtų nuteistas.

Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio iÅ¡vada, kad slapstymasis užsienyje parodo jo Å¡altakraujiÅ¡kumÄ , abejingumÄ , savo neteisėtų veiksmų pateisinimÄ . V. T. teigimu, visus tuos metus jis gyveno nepilnavertį gyvenimÄ , jautė nuolatinę įtampÄ . Ä®vertindamas savo iÅ¡gyvenimus bei pirmosios instancijos teismo paskelbtÄ nuosprendį nuteistasis teigia buvęs nubaustas du kartus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusieji J. S. ir D. G. prašė V. T. apeliacinį skundÄ atmesti, o jų apeliacinį skundÄ patenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė V.

T. apeliacinį skundÄ patenkinti, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundÄ atmesti, o prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nukentėjusiųjų skundas patenkinamas iÅ¡ dalies. Skundžiamu nuosprendžiu V. T. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl apelianto kaltumo ir veikos kvalifikavimo padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylÄ iÅ¡tyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

IÅ¡ apeliacinio skundo turinio matyti, kad ir pats V. T. neneigia savo kaltės dėl D. G. nužudymo. Tačiau jis nesutinka su nustatytu Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ kvalifikuojančiu požymiu - savanaudiÅ¡komis paskatomis. Toks apeliacinio skundo argumentas nėra pagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ (dėl savanaudiÅ¡kų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iÅ¡ to kokiÄ nors turtinę naudÄ sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimÄ už nužudymÄ , užvaldyti turtÄ , įgyti teises į turtÄ , iÅ¡laikyti turimas turtines vertybes arba faktiÅ¡kai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, iÅ¡vengti skolos, turto grÄ Å¾inimo, alimentų iÅ¡ieÅ¡kojimo ar mokėjimo, kito asmens iÅ¡laikymo ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2008).

Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta, kad V. T. savanaudiÅ¡ko paskatos pasireiÅ¡kė tuo, kad jis siekė iÅ¡vengti skolos grÄ Å¾inimo nukentėjusiajam D. G.. TokiÄ teismo iÅ¡vadÄ , prieÅ¡ingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrindžia byloje apklaustų liudytojų parodymai. Nukentėjusioji J. S. (prieÅ¡ tai buvusi pavardė – Gaigalienė), kaip teigia ir nuteistasis, iÅ¡ karto po įvykio, 1995 m. spalio 8 d. protokole pareiÅ¡kime apie dingusį asmenį nurodė, kad jos vyras iÅ¡ namų išėjo 1995 m. spalio 7 d., apie 23 val., vėliau su draugu nuvažiavo į VirÅ¡uliÅ¡kių mikrorajonÄ , kur (duomenys neskelbtini) buvo su prostitutėmis.

Kaip dingimo priežastį J. S. nurodė „tapo nusikaltimo auka“ (b. l. 4-5, t. 1). KitÄ dienÄ , t. y. 1995 m. spalio 9 d., paraÅ¡ydama iÅ¡samų paaiÅ¡kinimÄ apie byloje nagrinėjamÄ Ä¯vykį, J. S. be kitų aplinkybių taip pat parodė, kad jos vyras V. T. buvo paskolinęs apie 3000 - 5000 JAV dolerių (b. l. 147-148, t. 1). Apie tai, kad D. G. paskolino nuteistajam minėtÄ sumÄ pinigų nukentėjusioji parodė ir 1995 m. spalio 17 d. vykusioje apklausoje (b. l. 149- 151, t. 1). 1995 m. lapkričio 8 d. apklausos protokole J.

S. iÅ¡samiai parodė apie V. T. 5000 JAV dolerių skolÄ jos vyrui D. G., t. y. iÅ¡ kur D. G. gavo minėtÄ sumÄ pinigų, kaip V. T. vengė paskolintus pinigus grÄ Å¾inti ir kaip likus maždaug 2 savaitėms iki D. G. grÄ Å¾inimo V. T. žadėjo pastarajam grÄ Å¾inti minėtus pinigus (b. l. 152-153, t. 1). Vėliau, 2009 m. kovo 2 d. bei 2010 m. birželio 22 d. apklausoje nukentėjusioji patvirtino ankščiau savo duotus parodymus bei dar kartÄ parodė, kad V. T. jos vyrui buvo skolingas pinigų (b. l. 156-157, 164-165, t. 1).

Apie buvusiÄ 5000 JAV dolerių skola nukentėjusioji parodė ir pirmosios instancijos teisme (b. l. 139-140, t. 5). Be nukentėjusiosios J. S. parodymus apie V. T. skolÄ nužudytajam D. G. davė ir kiti apklausti bei apeliaciniame skunde minimi liudytojai –V. B. (b. l. 18-19, t. 2; b. l. 36, t. 6), L. S. (b. l. 124-125, t. 2, b. l. 38, t. 6), V. Ž. (b. l. 31-32, t. 2; b. l. 36, t. 6), J. Å . (J. Å .) (b. l. 37-38, t. 2; b. l. 36-37, t. 6). Liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad iÅ¡ D.

G. jam buvo žinoma, jog jo draugas, vardu V., jam (D. G.) yra skolingas. Kiti liudytojai - L. S., V. Ž. pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad jiems D. G. pasakojo, jog V. T. jam yra skolingas 5000 JAV dolerių. Liudytojas J. Å . pirmosios instancijos teisme parodė, kad iÅ¡ L. S. yra girdėjęs, kad V. T. D. G. skolingas 5000 JAV dolerių. Taigi, visumos paminėtų liudytojų parodymai apie nuteistojo skolÄ D. G. yra gana vienodi ir skolos faktÄ patikimai patvirtina.

Tokios iÅ¡vados nepaneigia apeliaciniame skunde paminėti Liudytojo R. G. parodymai. Å is liudytojas nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, nes 2010 m. kovo 3 d. mirė (b. l. 137, t. 1), o jo parodymai apie D. G. skolintus pinigus nei patvirtina, nei paneigia, kad V. T. buvo skolingas D. G.. Pirmosios instancijos teismas savo iÅ¡vadÄ , kad D. G. V. T. nužudė dėl savanaudiÅ¡kų paskatų grindė ne tik jau aptartų liudytojų parodymais apie buvusiÄ skolÄ , bet ir įvykio vakarÄ namuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kartu su D.

G. ir V. T. buvusių liudytojų R. K. (prieÅ¡ tai buvusi pavardė – JuÅ¡kevičiÅ«tė) ir O. Å . parodymais. R. K. ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡ karto po to, kai parašė nuoÅ¡irdų prisipažinimÄ apie padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ (b. l. 147-148, t. 2), parodė, kad jai iÅ¡ O. Å . buvo žinoma apie V. T. skolÄ D. G. (b. l. 152-155, 180-182, t. 2; b. l. 21-22, 27-29, t. 3). Jos parodymai pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti (b. l. 41, t. 6). O. Å ., kuri yra nuteistojo V. T. draugė, taip pat parodė, kad V.

T. buvo skolingas D. G. pinigų (b. l. 101-103, t. 4). Å iÄ aplinkybę ji patvirtino ir Minsko miesto Lenino rajono prokuratÅ«roje vykusioje apklausoje (b. l. 133-135, t. 4). Taigi, aptarti liudytojų parodymai patvirtina, kad Å¡ie asmenys ne „kažkÄ užsiminė apie buvusius nesutarimus“, kaip tai nurodoma nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau konkrečiai parodė, kad jiems buvo žinoma apie V. T. skolÄ nukentėjusiajam D. G.. Tai, kad minėti liudytojai nenurodė konkrečių pinigų paskolinimo aplinkybių ar to, kodėl buvo skolinti pinigai, nepaneigia pačio skolos buvimo fakto.

IÅ¡ liudytojos O. Å . parodymų taip pat yra žinoma, kad D. G. į butÄ , esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atvažiavo bÅ«tent norėdamas susigrÄ Å¾inti skolÄ . Nustatytos aplinkybės apie V. T. skolÄ nukentėjusiajam niekaip nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad nužudytasis buvo uždaro bÅ«do. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio iÅ¡vada, kad nužudymas buvo padarytas dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, apeliantas kelia versijÄ , jog jo smurtinius veiksmus iÅ¡provokavo nepagarbus D.

G. elgesys su jo sugyventine. Todėl jis (V. T.) įsižeidė dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, veikė spontaniÅ¡kai ir jį nužudė. Pirmosios instancijos teisme Å¡iÄ situacijÄ nuteistasis papasakojo detaliau, teigdamas, kad į minėtÄ butÄ jis atvyko iÅ¡ Minsko, kur jam paskambinusi sugyventinės motina G. A. pasakė, jog Å¡iai skambino apsiverkusi O.. Beveik pėsčiomis iÅ¡ Minsko į nuomojamÄ butÄ atėjęs V. T. pamatė, jog D. G. guli ant jo sugyventinės ir spaudžia jos kaklÄ â€žar tai kažkÄ â€œ, todėl pamačius „tokį nelinksmÄ vaizdelį teko jam gerai suduoti pora sykių“ (b. l. 44, t. 6).

Tačiau iÅ¡ kartu su D. G. ir V. T. buvusių J. K. ir O. Å . parodymų matyti kitokia nagrinėjamo įvykio eiga. IÅ¡ karto po įvykio liudytoja J. K. parodė, kad D. G. užmigus, o O. Å . kažkam paskambinus telefonu ir pasakius, kad viskas yra tvarkoje, galima atvykti, V. T. atvyko į įvykio vietÄ ir, pasiėmęs svarmenis, jais sudavė miegančiam D. G. (b. l. 147-148, 152-155, 157-158, 167, 178-179, t. 2). Tokius pat parodymus J. K. davė ir praėjus beveik 15 metų po byloje nagrinėjamo įvykio tiek pas tyrėjÄ , tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , dalyvaujant V.

T. (b. l. 21-22, 27-29, t. 3). Pirmosios instancijos teismui atsiųstame laiÅ¡ke J. K. prašė vadovautis jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (b. l. 173, t. 5). Liudytoja O. Å . taip pat neparodė, kad atvykus V. T., D. G. elgėsi su ja nepagarbiai, todėl nuteistasis jam sudavė smÅ«gius. PrieÅ¡ingai, ji teigė, kad į įvykio vietÄ atvykęs V. T., pasitikslino, kur yra D. G., tada užėjo į miegamÄ jį kambarį, paėmė du svarmenis, su kuriais nuėjo į kitÄ kambarį, kuriame miegojo nukentėjusysis.

Vėliau V. T. O. Å . ir J. K. liepė iÅ¡važiuoti, o jis pats liko sunaikinti įrodymų (b. l. 101-103, t. 4). Taigi, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo V. T. parodymais apie D. G. nepagarbų elgesį su jo sugyventine, dėl ko jis (V. T.) tariamai susijaudino, elgėsi spontaniÅ¡kai ir sudavė rankomis smÅ«gius nukentėjusiajam. Tokie apelianto parodymai pagrįstai įvertinti kaip siekimas iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, pirmosios instancijos teismas kritiÅ¡kai vertino ir nuteistojo parodymus apie atvykimÄ Ä¯ įvykio vietÄ iÅ¡ Minsko.

Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad Å¡i V. T. versija yra visiÅ¡kai nelogiÅ¡ka, įvertinus laikÄ bei atstumÄ tarp miestų. Apeliaciniame skunde, siekiant sumenkinti nuteistojo kaltę, nepagrįstai keliama ir kita versija, kodėl V. T. nužudė nukentėjusįjį D. G.. Apeliantas nurodo, kad jo smurtinius veiksmus iÅ¡provokavo ankstesni D. G. veiksmai, kai Å¡is su kitu asmeniu iÅ¡ jo (V. T.) nuomojamo buto iÅ¡nešė daiktus. Pasak nuteistojo, buvus tokį įvykį patvirtina liudytojos E. V. 1995 m. spalio 10 d. apklausos protokolas. Šiame protokole iÅ¡ tikrųjų užfiksuoti liudytojos parodymai, kad D.

G. su kitu asmeniu iÅ¡ buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iÅ¡nešė V. T. televizorių, odinę striukę, aparatÅ«rÄ (b. l. 104-105, t. 2). Tačiau pirmosios instancijos teisme V. T. parodė, kad apie šį įvykį jis sužinojo iÅ¡ O. Å . jiems bÅ«nant R. bute jau po to, kai D. G. sudavė mirtinus smÅ«gius (b. l. 42-46, t. 6). Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtas prieÅ¡ du mėnesius iki nukentėjusiojo nužudymo buvęs įvykis, apie kurį V. T. nieko nežinojo nusikaltimo padarymo metu, iÅ¡provokavo jo smurtinius veiksmus.

Nuteistasis, neigdamas, kad buvo skolingas D. G., apeliaciniame skunde kelia dar vienÄ versijÄ , kad Å¡i tariama skola atsirado dėl neteisėto verslo: D. G. jį apkaltino prieÅ¡ tai pavogto automobilio vagyste ir teigė, kad nuo Å¡iol jam „sukasi skaitliukas“, t. y. skaičiuojami procentai. Tačiau Å¡iuo atveju veikos kvalifikavimui neturi įtakos skolos atsiradimo pagrindas - teisėtas ar neteisėtas. Svarbu yra tai, kad byloje nustatytÄ sumÄ â€“ maždaug 5000 JAV dolerių – tiek D. G., tiek V.

T. suvokė kaip skolÄ (tÄ patvirtino tiek su D. G., tiek su nuteistuoju V. T. susiję žmonės), bÅ«tent dėl Å¡ios skolos grÄ Å¾inimo V. T. vengė susitikti su D. G., tačiau pastarasis atvyko į įvykio vietÄ , kur, siekdamas iÅ¡vengti minėtos skolos, V. T. jį nužudė. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybę, jog D. G. paskolino V. T. pinigų sumÄ parodė ir ankščiau minėti liudytojai. Å iuo atveju veikos kvalifikavimui taip pat nėra svarbi ir kita apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 5000 JAV dolerių skolos grÄ Å¾inimas nuteistajam nebÅ«tų sukėlęs neigiamų finansinių padarinių.

Tai, kad įvykio vietoje kartu su D. G., V. T. ir O. Å . buvo ir liudytoja R. K. taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės dėl tyčinio D. G. nužudymo. Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, V. T. yra pagrįstai nuteistas už D. G. nužudymÄ dėl savanaudiÅ¡kų paskatų, o jo veika tinkamai kvalifikuota pagal 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos 129 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ . Minėta įstatymo redakcija už kito žmogaus nužudymÄ , esant Å¡iÄ veikÄ kvalifikuojančiam požymiui, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.

Nuteistajam V. T. už šį nusikaltimÄ paskirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatstatomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, taip pat atsižvelgė į V. T. neigiamai charakterizuojančiÄ medžiagÄ â€“ jis teistas Baltarusijos Respublikoje (b. l. 97-98, t. 4), visiÅ¡kai nesigailėjo nusikaltęs ir apie įvykį pasakojo kaip apie nereikÅ¡mingÄ dalykÄ , teisminio nagrinėjimo metu stengėsi kuo blogiau apibÅ«dinti D.

G. bei įžeidinėjo nukentėjusiuosius (b. l. 42-46, t. 6). Nuteistojo V. T. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, skiriant bausmę, buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis V. T. paslėpė nužudytojo kÅ«nÄ , kas nukentėjusiesiems kelia itin dideles moralines kančias. Apeliaciniame skunde Å¡iÄ aplinkybę nuteistasis aiÅ¡kina dvejopai: vienu atveju jis teigia neatsimenantis, kur paslėpė D.

G. kÅ«nÄ , kitu atveju – kad kÅ«no nesuradimas gali iÅ¡gelbėti jo gyvybę, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis dar kartÄ pakeitė savo pozicijÄ ir teigė norintis surasti tÄ vietÄ , kur yra nukentėjusiojo kÅ«nas (b. l. 117, t. 6). Dėl Å¡ios priežasties 2011 m. lapkričio 5 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria įpareigojo prokurorÄ atlikti byloje tyrimo veiksmus: apklausti nuteistÄ jį V. T., atlikti jo parodymų patikrinimÄ vietoje, atlikti įvykio vietos apžiÅ«rÄ ir, priklausomai nuo Å¡ių veiksmų rezultatų, atlikti kitus tyrimo veiksmus (b. l. 123, t. 6).

Tačiau vykdant minėtÄ Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, nužudytojo kÅ«nas rastas nebuvo (b. l. 167, t. 6). Skiriant bausmę taip pat buvo atkreiptas dėmesys ir į apelianto elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – jis, pakeitęs savo asmens duomenis, 14 metų slapstėsi užsienyje. Å i aplinkybė pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip rodanti nuteistojo Å¡altakraujiÅ¡kumÄ , abejingumÄ bei neteisėtų veiksmų pateisinimÄ . Apeliantas, nesutikdamas su tokiu jo elgesio vertinimu, teigia, kad pasislėpęs užsienio valstybėje jis gyveno nepilnavertį gyvenimÄ , jautė nuolatinę įtampÄ , todėl, įvertinęs savo iÅ¡gyvenimus ir skundžiamÄ nuosprendį, mano, kad buvo nuteistas du kartus.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis V. T. turėjo galimybę pasirinkti savo elgesio variantÄ ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, bet ir po Å¡ios veikos padarymo. Todėl jo patirtus iÅ¡gyvenimus ir nepatogumus nulėmė jo paties veiksmai, pasislepiant nuo teisėsaugos pareigÅ«nų ir taip bandant iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės už nukentėjusiojo D. G. nužudymÄ . Ä®vertinęs visumÄ Å¡ių aplinkybių pirmosios instancijos teismas apeliantui V. T. pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri 1 metaisir 6 mėnesiais virÅ¡ija minėtos redakcijos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį.

Å i bausmė nėra aiÅ¡kiai per griežta ir neÅ¡velnintina, nes bausmės dydis atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas. Ä® bausmės laikÄ tinkamai įskaitytas laikas, kurį nuteistasis praleido suėmime nuo 2009 m. vasario 19 d. iki 2011 m. gegužės 5 d. Å ioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iÅ¡ dalies patenkino nukentėjusiojo D. G., kuris yra nužudytojo sÅ«nus, civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteisė jam 17 768 litus ir 14 centų iÅ¡laikymo iÅ¡laidų.

Apeliacinis skundas dėl Å¡ios civilinio ieÅ¡kinio dalies nebuvo paduotas. Nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. civilinius ieÅ¡kinius dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė (b. l. 114-116, 117-119, 121-124, t. 5). Tačiau nukentėjusieji J. S. ir D. G. apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir praÅ¡o kiekvienam iÅ¡ jų priteisti praÅ¡omo dydžio neturtinės žalos atlyginimÄ . Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ , nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu galiojęs 1964 m.

Civilinis kodeksas nenumatė neturtinės žalos atlyginimo galimybės, o Å¡iuo metu galiojantys įstatymai, reglamentuojantys šį klausimÄ , neturi grįžtamosios galios. Todėl nukentėjusiųjų J. S., G. G. ir D. G. civiliniai ieÅ¡kiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo negali bÅ«ti patenkinti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuria remiamasi ir nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad bÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas.

Ä®tvirtinant šį konstitucinį principÄ , siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalÄ , ji bus atlyginta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. nutarimas). Å is konstitucinis principas (bÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ ) neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi bÅ«ti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytÄ Å¾alÄ atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga iÅ¡leisti įstatymÄ ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimÄ asmeniui už jam padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ , įstatymuose turi bÅ«ti užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, kuris turi bÅ«ti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga, taip pat Konstitucijoje garantuojama asmens teise į neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ , įskaitant teisminį žalos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ , įpareigoja įstatymų leidėjÄ nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal KonstitucijÄ asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi bÅ«ti realus ir teisingas. Ä®statymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalÄ , be kita ko, moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-70/2011).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimÄ , vien tai, kad atitinkamas teisėkÅ«ros subjektas tam tikrų santykių laiku nesureguliuoja teisiÅ¡kai arba juos teisiÅ¡kai sureguliuoja nepakankamai, nereiÅ¡kia, kad teismai negali ir neturi vykdyti teisingumo. Tokiais atvejais nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti   ir taikyti teisę (be kita ko, naudojantis teisės analogija, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia KonstitucijÄ ).  Nukentėjusieji J.

S. ir D. G. civiliniuose ieÅ¡kiniuose iÅ¡samiai nurodė, kuo pasireiÅ¡kė jų patirta neturtinė žala. J. S. nurodė, kad dėl vyro netekties sugriuvo jos asmeninis gyvenimas, žlugo Å¡eimos planai, ji viena turėjo auginti mažametį sÅ«nų, patyrė didelį materialinį nepriteklių, nes neteko Å¡eimos maitintojo. Nukentėjusiosios teigimu, nuteistasis buvo jos vyro draugas, todėl byloje nagrinėjamas įvykis jai buvo didelis psichologinis sukrėtimas. Civiliniame ieÅ¡kinyje taip pat nurodoma, kad ilgÄ laikÄ nukentėjusiajai, gyvenant neviltyje ir baimėje, sutriko sveikata, ji palūžo moraliÅ¡kai, patyrė ir Å¡iuo metu patiria nuolatines dvasines kančias dėl paslėpto ir iki Å¡iol nesurasto D.

G. kÅ«no. Dėl vyro netekties nukentėjusioji taip pat nurodo patyrusi nerimÄ , įtampÄ , baimę, didelius dvasinius iÅ¡gyvenimus, emocinę depresijÄ , dvasinius sukrėtimus, kas turi įtakos psichologinei savijautai ir sveikatos bÅ«klei (b. l. 114-116, t. 5). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. S. dar kartÄ patvirtino, kad V. T. padaryta nusikalstama veika sukėlė jai moralines ir dvasines kančias (b. l. 140, t. 5). Dėl V. T. padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis D. G. nurodė neturėjęs galimybės pažinti tėvo, su juo bendrauti ir suprasti, kÄ reiÅ¡kia turėti tėvÄ , nes jo nužudymo metu jis buvo sulaukęs vos 3 metų amžiaus.

Be to, jis teigė, kad augo nepilnavertėje Å¡eimoje, neturėdamas tėvo, jautė materialinį nepriteklių. Civiliniame ieÅ¡kinyje taip pat nurodyta, kad dėl paslėpto D. G. kÅ«no nukentėjusysis D. G. iÅ¡gyveno didžiulę psichologinę įtampÄ ir skausmÄ (b. l. 162-164, t. 5). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. G. palaikė savo civilinį ieÅ¡kinį (b. l. 141, t. 5). Ä®vertinusi Å¡ias aplinkybes bei atsižvelgusi į nuteistojo V. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumÄ ir jos sukeltas itin neigiamas pasekmes, susijusias ne tik su Å¡eimos nario – vyro ir tėvo – netektimi, bet ir su Å¡ių asmenų patirtomis kančiomis dėl paslėpto ir iki Å¡iol nerasto nužudytojo kÅ«no, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiesiems J.

S. ir D. G. priteistinas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau, atsižvelgiant į teismų praktikÄ panaÅ¡iose situacijose, kai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas nužudyto asmens vaikams ir sutuoktiniams, priteistinos neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis nei apeliaciniuose skunduose praÅ¡o nukentėjusieji J. S. ir D. G. (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 289/2009 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens sÅ«nums priteistas po 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-617/2006 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens sÅ«nui priteistas 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galio Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria nužudyto asmens, kurio palaikai buvo rasti tik praėjus tam tikram laiko tarpui, nepilnamečiam sÅ«nui priteista 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas; baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, kuriuo nužudyto asmens žmonai ir sÅ«nui priteista po 125 000 litų neturinės žalos atlyginimas). Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria atmesti nukentėjusiųjų J.

S. ir D. G. civiliniai ieÅ¡kiniai, pakeičiama ir iÅ¡ nuteistojo V. T. nukentėjusiesiems J. S. ir D. G. priteisiamas po 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimas. Tai padarytina pakeičiant skundžiamÄ nuosprendį Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu (netinkamai iÅ¡spręsti kiti nuosprendžio klausimai). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nuosprendį pakeisti: priteisti iÅ¡ nuteistojo V.

T. nukentėjusiesiems J. G. ir D. G. po 100 000 litų (po Å¡imtÄ tÅ«kstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Kolegijos pirmininkas Teisėjai Laima Garnelienė Aloyzas Kruopys Elena Vainienė