2021-04-28 Nr. AB-9150-3-61-3-02141-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-178-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02141-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos kalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d. jis buvo laikomas Marijampolės PN higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Be to, jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, gyvenant patalpoje – kambaryje Nr. 521, kuriame gyveno dvylika asmenų, čia jis turėjo miegoti dviejų aukštų lovos antrame aukšte, todėl buvo apribota jo laisvė judėti, bijojo iškristi, jautėsi pažemintas, patyrė nepatogumų. Siekdamas nulipti iš šios lovos, turėdavo lipti žmonėms per galvas, dėl ko neišvengiamai kildavo socialinė įtampa, ginčai tarp žmonių dėl atsakovo kaltės. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo suvaržytos jo teisės laisvai naudotis tualetu, nes tualeto patalpų durys buvo uždaromos aklinai iki lubų, klozetai tik „tupimi“, surūdiję, patalpa nevėdinama, sklido nemalonus kvapas iš kanalizacijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad duše nebuvo įrengtos pertvaros, kabinos patalpa naudodavosi ne mažiau nei dešimt žmonių. Dėl tokio privatumo galimybių neužtikrinimo pareiškėjas nurodė patirdavęs pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta galimybė laisvai naudotis virtuvės įtaisais, gamintis maistą. Virtuvės patalpa įrengta nesilaikant virtuvės įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, t. y. ji yra ženkliai per maža, atsižvelgiant į tai, jog ja naudojasi 150 asmenų. Norint gamintis maistą, tekdavo stovėti eilėje, o dažnai net nesuspėdavo ja pasinaudoti dėl ribojamo laiko, todėl nuolat kęsdavo alkį. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų kalinimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, reputacija, jis patyrė fizinius ir psichologinius išgyvenimus, tapo nervingas, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punktu ir nurodė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. lapkričio mėn. 7 d. vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo nuo 3,00 iki 6,34 kv. m. Atsakovas pažymėjo, kad, nors minėtu laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo mažesnis nei numatyta Taisyklėse, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, išgyvenimų, kuriuos būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas. Atsakovas nurodė, kad, pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo nuo 3,85 iki 11,39 kv. m, pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan.

5. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos, taip pat nenumatyta, jog dviaukštės lovos įrengimas yra neleistinas ar kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam. Atsakovas nurodė, kad dušo ir tualetų, virtuvėlės patalpos įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nepažeidžiant sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) bei Taisyklių reikalavimų. Atsakovas rėmėsi HN 134:2015 17 punktu, nurodė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge.

6. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti, tačiau yra pagrindas apsiriboti jo teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, jog buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN Kybartų sektoriuje bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521, joje vienu metu kalint dvylikai asmenų, buvo laikomas 126 paras. Teismas rėmėsi Taisyklių 111.1., 111.2. papunkčiais, pažymėjo, kad iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktų matyti, jog patikrinimai buvo atliekami ne tose gyvenamosiose patalpose ar kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, arba ne tais laikotarpiais. Teismas nustatė, kad pareiškėjui laisvės atėmimo bausmę atliekant bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521 laikotarpiais nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., nuo 2016 m. lapkričio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d., nuo 2017 m. sausio 13 d iki 2017 m. sausio 18 d., nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 7 d., nuo 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d. jam teko 0,01 kv. m. ploto mažiau, nei Taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv. m. ploto norma. Pareiškėjui atliekant bausmę kitose gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose – plotas atitiko nustatytą minimalią ploto normą. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui kalint Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 521, atskirais laikotarpiais 126 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,01 kv. m. ploto).

9. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl patirtų nepatogumų, apribotos teisės laisvai judėti, dėl miegojimo dviaukštės lovos antrame aukšte, teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN Kybartų sektorius vadovaujasi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, kuriame buvo numatyta, jog metalinės lovos naudojimo laikas 10 metų, tačiau, įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymui Nr. V-245, kuriame nėra reglamentuotas metalinės lovos naudojimo laikas, Marijampolės PN Kybartų sektoriaus administracija metalines lovas keičia pagal poreikį, atlikus metinę turto inventorizaciją, bei pagal nuteistųjų prašymus. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos, taip pat nenumatyta, kad dviaukštės lovos įrengimas yra neleistinas arba kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam.

10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog bendrabučio tipo patalpose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, teismas rėmėsi Taisyklių 16.5 punktu, Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.7 punktu, teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4. punktu ir konstatavo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Kadangi teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sanitariniame mazge nebuvo įrengti klozetai.

11. Atmesdamas pareiškėjo argumentą, jog tualeto patalpose nebuvo atskiro vėdinimo, teismas rėmėsi HN 134:2015 17 punktu, nustatė, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad dušo patalpose nebuvo pertvarų, kabinų, teismas nurodė, kad nei teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, nei HN 134:2015, nei Taisyklės nenustato reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas 2017 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte taip pat nurodė, jog HN 134:2015 nereglamentuoja persirengimo kambario ar dušo kabinos įrengimo dušo patalpoje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Marijampolės PN dušų patalpų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

13. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad buvo pažeista jo teisė laisvai naudotis virtuvėlės patalpa ir įrengimais, teismas nustatė, kad virtuvėlė skirta tik pasišildyti individualiai papildomai pasiruoštą maistą. Visi nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, maitinami centralizuotai pagamintu maistu tris kartus per dieną pataisos namų valgykloje. Teismas rėmėsi Eksploatavimo taisyklių 5.11 punktu, nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks turi būti virtuvėlės plotas. Teismas nustatė, kad Kybartų sektoriuje kiekvienam nuteistųjų būriui yra įrengta atskira virtuvėlės patalpa. 5-ojo nuteistųjų būrio virtuvėlės, t. y. tos virtuvėlės, kuria skundžiamu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas, plotas yra 10,73 kv. m. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo teisės naudotis virtuvėlės patalpa ir įrengimais pažeidimo.

14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo dušo, sanitarinio mazgo, virtuvėlės patalpų neatitikimą teisės normoms, vėdinimo sanitariniame mazge nebuvimą, miegojimą dviaukštėje lovoje, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nes jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš minėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų sanitarinių įrenginių, virtuvėlės, vėdinimo sanitariniame mazge nebuvimo, dviaukštės lovos sukeliamų nepatogumų, teismas nevertino kaip pakankamus neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui ir pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

15. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas rėmėsi Konvencijos 3 straipsniu, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką aiškinant ir taikant šią nuostatą, ir darė išvadą, kad Marijampolės PN administracijai neužtikrinus pareiškėjui 3,1 kv. m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, nors ir nežymiai, bet buvo pažeista.

Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis – t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis, nes byloje nėra duomenų, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės PN Kybartų sektorius nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla.

Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla bendro naudojimo patalpose ir t. t. Todėl buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Teismas darė išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis negalima konstatuoti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad būtent dėl kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis galimai pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai.

Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

16. Nors nagrinėjamu atveju teismas nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, tačiau konstatavo, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (126 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai pagal CK 6.271 straipsnį reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas). Teismas rėmėsi CK 1.138 straipsnio 6, 8 punktais, atkreipė dėmesį į EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas pažymi, kad jam trūko laisvo ploto kambaryje Nr. 521, be to, daug nepatogumų sukėlė ir tai, kad jis buvo paskirtas gulėti antrame gulto aukšte. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į administracines bylas Nr. I-4163-473, Nr. I-1163-426 ir akcentuoja, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti duše tik vieną kartą per savaitę 15 min., neužtikrinant privatumo, nes dušų patalpa buvo be pertvarų ar užuolaidų, be to, nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūrą. Pareiškėjas nurodo, kad tualetai buvo tupimi, nebuvo jokios ventiliacijos, todėl sklido nemalonus kvapas nuo pirmo aukšto iki pat penkto aukšto, kuriame buvo laikomas pareiškėjas.

19. Atsakovas Marijampolės PN atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad, nors skundžiamu laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis nei numatyta Taisyklėse, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių (išgyvenimų ir pan.), kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan. Atsakovas daro išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta laisvė pataisos namų teritorijoje.

21. Tvirtindamas, kad pareiškėjui buvo suteikta tinkama miegamoji vieta, atsakovas pažymi, jog teisės aktuose nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos, taip pat nenumatyta, jog dviaukštės lovos įrengimas yra neleistinas arba kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikia tik abstrakčius argumentus, jog patyrė tam tikrus nepatogumus, be to, į pataisos įstaigos administraciją dėl šios priežasties nesikreipė.

22. Atsakovas nurodė, kad sanitariniai mazgai pataisos įstaigoje yra įrengti vadovaujantis teisės aktais. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais dėl klozetų neįrengimo, ventiliacijos, nurodo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Marijampolės PN Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus, be to, Eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge. Atsakovas daro išvadą, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriaus administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės PN neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, Marijampolės PN administracijai neužtikrinus pareiškėjui 3,1 kv. m minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, ir sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai kompensuoti, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais bei kitus skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26. Pareiškėjas prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bylos proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

29. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad juo pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ne visa apimtimi, t. y. pareiškėjas nereiškia jokių argumentų dėl naudojimosi virtuvėlės patalpa ir įrengimais, tualetų būklės, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šios skundžiamo apygardos administracinio teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo nevertins. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl netinkamos miegamosios vietos (dviaukštėje lovoje), pažymi, kad tiek teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, tiek Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose įtvirtinta, koks inventorius turi būti bendrabučio tipo patalpose ir pataisos namų kamerų tipo patalpose. Nei šiuose, nei kituose teisės aktuose neįtvirtintas draudimas įrengti dviaukštes lovas. Pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su dviaukščių lovų, kuriomis jam teko naudotis, saugumu, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją su skundu dėl negalėjimo naudotis ar nepatogumų naudojantis dviaukštėmis lovomis, dėl lovos pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu nenustatė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentą dėl sėdimo tualeto nebuvimo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi teisinis reglamentavimas neįtvirtina konkrečių reikalavimų pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Teisėjų kolegija su šiomis teismo išvadomis sutinka, nes jos atitinka aktualią dominuojančią teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2245-502/2020). Be to, Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos tiesiogiai nustato, kad sanitariniuose mazguose klozetas gali būti tupiamas. Taip pat, byloje nėra jokių medicininių duomenų, kad tualeto konstrukcija pareiškėjui būtų sukėlusi kokius nors sveikatos pakenkimus, ar pareiškėjas juo būtų negalėjęs naudotis. Todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo atžvilgiu atmetami.

32. Pažymėtina, kad HN 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, be to, pareiškėjas naudojosi tualetu ne gyvenamojoje patalpoje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. nurodo, kad duše nebuvo galimybės reguliuoti vandens temperatūrą, ir su šiomis aplinkybėmis pareiškėjas sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kadangi ši aplinkybė nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Todėl minėtas naujas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėjamas.

34. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

35. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Marijampolės PN buvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, tenka atsakovui.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo naudojimosi dušu atitikimo teisės aktų reikalavimams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas yra siejamas su pertvarų dušuose nebuvimu (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018 ir kt.).

37. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo argumentus dėl pertvarų nebuvimo dušuose. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad privatumas pareiškėjui naudojantis dušais Marijampolės PN buvo tinkamai užtikrintas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dušai buvo įrengti taip, kad galimai nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas jais naudojantis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo atstovas užtikrino pareiškėjo privatumą naudojantis dušu. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu konstatuotini Marijampolės PN neteisėti veiksmai neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis dušu visą kalinimo laiką, atsižvelgiant į aplinkybę, kad teisės aktų nuostatos numato asmenims teisę pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę po 15 min.

38. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjui tekęs bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521 plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (Taisyklių 111.1 p.), nes trūko 0,01 kv. m. ploto, todėl egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Marijampolės PN neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.). Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo nustatyta nukrypimų nuo 3 kv. m vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjo situacija nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

40. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksniai yra pakankamai intensyvūs.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

42. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl minimalaus ploto gyvenamojoje patalpoje ir privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata buvo neigiamai paveikta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo būtų kreipęsis raštu į Marijampolės PN administraciją su prašymais ar skundais. Atsižvelgdama į tai, kad kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, įvertinusi nustatyto Marijampolės PN padarytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog minėti pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.).

43. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, pripažindama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu Marijampolės PN.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista pareiškėjo S. S. teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė